VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

11.09.Lietuvos istorijos pažinimas Romoje ir Vatikane

Parengė istorikas, publicistas Juozas Brazauskas

Visi keliai veda į Romą. Taip sakydavo ne tik senovės romėnai. Mūsų laikais Romoje ieškome šventų dalykų. Išpopuliarėjo piligriminės kelionės į šventą Romos miestą. Spalio mėn. pradžioje su žmona Birute ir dukra Laura, vadovaujami kun., dr. Simo Maksvyčio, lankėmės Romoje ir Vatikane.  Netikėtai Romoje ir Vatikane atradau iš naujo... Lietuvos istoriją. Lietuvių Romoje ir visoje  Italijoje  nėra buvę daug. XX a. pradžioje čia gyveno keli dailininkai. XX a. 6 dešimtmetyje Romos Parioli  rajone miesto mero Rebecchini dėka atsirado Lietuvos vardo aikštė ( Piazza Lituania). Šis faktas turėjo politinę reikšmę: iš Europos politinio žemėlapio ištrintos Lietuvos valstybės vardas vėl tapo žinomas. Kol nebuvo šv. Kazimiero lietuvių kolegijos, lietuviškas religinis židinys buvo vienuolių marijonų vienuolynas. Jis buvo ir yra Korsikos gatvėje, tarp Via Nomentana ir Corso Trieste. Ilgą laiką marijonų generolu buvo Rytų apeigų vyskupas Pranciškus Būčys.

Popiežiškoji Šv. Kazimiero  kolegija

Pirmiausia apsistojome lietuviškoje salelėje – lietuvių namuose („Villa Lituania“). Iš tolo ant pastato švyti Lietuvos herbas - Vytis ir Aušros vartų Gailestingumo Dievo Motinos atvaizdas. Vilos viduje veikia Popiežiškoji  Šv. Kazimiero  kolegija.

       ....Antrą kartą sovietams užimant Lietuvą (1944 m.), visi suprato artėjančią šiurpią grėsmę Lietuvos Bažnyčiai ir visam kraštui: smurtas, areštai, kalėjimai, trėmimai, moralinė priespauda, ypač vyskupams, kunigams, vienuoliams ir visai tikinčiai inteligentijai. Matydami artėjančio fronto gaisrus, vyskupai skubiai išsiuntė būrį klierikų į Vokietiją, į Eichšteto seminariją, kad ten tęstų studijas.

Prie Popiežiškos Šv. Kazimiero kolegijos

            Po metų, Švento Sosto ir lietuvių dvasiškių rūpesčiu, 20 rinktinių klierikų buvo pasiųsti į Romą su mintimi įkurti Lietuvių Šv. Kazimiero Kolegiją, kuriai vadovautų iš Eichšteto čia jau atvykęs prel. Ladas Tulaba (1912-2002).1944 m. dėl karo veiksmų kun.Ladas Tulaba pasitraukė į Vokietiją, buvo pasiųstas į Eichstätto kunigų seminariją, paskirtas lietuvių klierikų rektoriumi, auklėtoju ir tarpininku su seminarijos vadovybe. 1945 m. rugsėjo mėn. pasiųstas į Romą rūpintis Šv. Kazimiero kolegijos steigimu, nuo 1945 m. gruodžio mėn. tapo jos rektoriumi. 1951 m. popiežius Pijus XII kun. L.Tulabą pakėlė prelatu. 1960 m. paskirtas Vyriausiosios komisijos emigracijos reikalams prie Šv. Konsistorijos kongregacijos nariu, o 1966 m. pakeltas apaštališkuoju pronotaru.

Savo darbą Šv. Kazimiero kolegijoje prelatas Ladas Tulaba plačiai aprašė knygoje „Romos popiežiškoji šv. Kazimiero lietuvių kolegija” (1998). Be šio veikalo, prel. L. Tulaba yra parašęs: „Kentėjimų problema” (1937), „Marija Mergelė” (1936–1937), „Kad kūrentųsi” (1954), „Nuo Dusios iki Tiberio” (1993–1995), „Šventojo Rašto temomis” (2000), „Vatikanas ir Lietuva” (2001).

Kelias dienas prelatas Tulaba buvo pašarvotas Lietuvių namų – Villa Lituania koplyčioje, kur birželio 18 d. už jį pasimelsti susirinko Romoje studijuojantys ir dirbantys lietuviai kunigai. Mišių aukai vadovavo ir pamokslą pasakė arkivyskupas Jonas Bulaitis, apaštališkasis nuncijus Albanijoje.

Birželio 19 d. Šv. Petro bazilikoje gedulines laidotuvių Mišias už prelato Tulabos vėlę aukojo kelios dešimtys kunigų, keli vyskupai, tarp kurių ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos atstovas Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Mišiose taip pat dalyvavo Romos lietuviai, velionio prelato giminės ir artimieji iš Lietuvos. Pamokslą pasakė arkivyskupas Francesco Marchisano, Šv. Petro bazilikos klebonas ir popiežiaus vikaras Vatikano miesto valstybei, pažinojęs velionį, kaip pats sakė per pamokslą, jau beveik 5 dešimtmečius. Trumpai apžvelgęs prelato Tulabos nueitą gyvenimo kelią, arkivyskupas Marchisano pabrėžė tris asmenines velionio savybes: jo meilę tėvynei Lietuvai, apie kurią, pasak arkivyskupo, prelatas Tulaba mielai kalbėdavo su užsidegimu, meilę savo kunigiškajam pašaukimui ir meilę Kolegijai bei jos auklėtiniams.

Nuo Šv. Petro bazilikos didžiojo altoriaus į dangų kilo sutartinė koncelebrantų malda, lotyniškos ir lietuviškos giesmės. Po šv. Mišių karstas su velionio palaikais iš Šv. Petro bazilikos buvo palydėtas į Romos Campo Verano kapines ir palaidotas Šv. Petro bazilikos kanauninkų koplyčioje.Gedulinės Mišios už a. a. prelatą Ladą Tulabą birželio 19 d. buvo aukojamos ir Vilniaus kunigų seminarijoje. Prelatas Tulaba Antrojo pasaulinio karo metais buvo Vilniaus seminarijos rektorius. Mišioms vadovavo Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, buvęs prelato Tulabos auklėtinis Romoje.

… Lietuviai laikinai įsikūrė Pietų Amerikos kolegijoje, o paskaitų klausė Grigaliaus Universitete. Tuojau buvo imtasi ieškoti lėšų ir tinkamo pastato lietuvių kolegijai įkurti. Radus dosnų bei supratingą Amerikos lietuvį, kleboną prel. A. Brišką, buvo nupirktas pastatas Casalmonferrato gatvėje Nr. 20, kur 1948-ųjų m. rudenį visam laikui įsikūrė lietuvių kolegija. Po keletos metų čia iš Vokietijos atvyko šeimininkauti seserys kotrynietės.

    … 2018 m. lapkričio mėn. Lietuvos vyskupai, kunigai ir tikintieji pasauliečiai atvyko į Romą padėkoti popiežiui Pranciškui už jo apaštališkąjį vizitą Lietuvoje. Ta pačia proga minimas ir pokario metais Romoje įkurtos Popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos 70-metis.Trečiadienį, 2018 m. lapkričio 28 d., lietuviai piligrimai su kunigais ir ganytojais dalyvavo popiežiaus Pranciškaus bendrojoje audiencijoje. Po pietų buvo aukojamos Mišios Romos katedroje – Laterano Šv. Jono bazilikoje. Kartu su Lietuvos vyskupais koncelebruotoms Mišioms vadovavo ir homiliją sakė Šventojo Sosto Dvasininkijos kongregacijos sekretorius, atsakingas už kunigų seminarijas, arkivysk. Jorge Carlos Patron Wong.

        Kartu su kolegijos septyniasdešimtmečiu Mišių metu paminėtos ir ilgamečio jos dvasios tėvo prelato Stasio Žilio kunigystės 70-osios metinės. Sukakties proga prelatą Stasį Žilį pasveikino Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas: „Prelatas Stasys Žilys, kaip ir Lietuvių kolegija, lygiai prieš 70 metų pradėjo savo kunigystės metus. Jie visi buvo tampriai susiję ne tik su Popiežiškąja lietuvių kolegija, bet ir su pačiu Šventuoju Sostu. Šalia darbo lietuvių kolegijos dvasios tėvu, jis taip pat dirbo Rytų Bažnyčių kongregacijoje. Jo ryšys su popiežiumi tuo nesibaigė. Jisai buvo šv. Jono Pauliaus II lietuvių kalbos mokytojas, kai prieš 25 metus buvo ruošiamasi popiežiaus kelionei į Lietuvą. Šiais metais kolegijos sukakties šventimas ir jo jubiliejus sutampa su mūsų padėka Šventajam Tėvui už vizitą Lietuvoje.“

 „70 metų jubiliejaus proga, norime Prelatui padovanoti popiežiaus vizito Lietuvoje Mišių arnotą – kunigiškosios tarnystės rūbą ir popiežiaus vizito medalį, kad ir ši popiežiškosios istorijos dalis būtų tampriai susijusi su jo ilgamete tarnyste. Prelate, ad multos annos!,“ – sveikino Vilniaus arkivyskupas G. Grušas.

Prelatas S.Žilys A.Buckutės nuotr. 

Ketvirtadienio rytą, lapkričio 29 d., apie Kolegijos įsikūrimo aplinkybes ir jos veiklą tais laikais, kai Bažnyčia Lietuvoje gyveno sovietų ir vietinių kolaborantų priespaudoje kalbėjo Bažnyčios istorikai Irena Vaišvilaitė ir Arūnas Streikus. Po pietų aukojamos Mišias Romos Didžiojoje Švč. Mergelės  Marijos bazilikoje. Sumanymas Romoje įkurti lietuvių kolegiją siekia tarpukario metus, tačiau jis buvo įgyvendintas tik po Antrojo pasaulinio karo, kai Romoje atsidūrė kelios dešimtys nuo komunistų iš Lietuvos pabėgusių kunigų ir klierikų. Iš pradžių jie laikinai glaudėsi kitose Romos kolegijose. 1946 metais, Amerikoje gyvenusio kunigo Antano Briškos dosnios aukos dėka, buvo įsigytos atskiros patalpos – du nedideli simetriški rūmeliai, nelabai toli nuo Laterano Šv. Jono bazilikos. Kolegija kanoniškai buvo įkurta 1948 m. gegužės 1 d. Kolegija išleido daugiau kaip 170 kunigų. Tarp jų yra Vilniaus arkivyskupas emeritas kardinolas Audrys J. Bačkis, dabartinis Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, abu Vilniaus augziliarai – vysk. Arūnas Poniškaitis ir vysk. Darius Trijonis. Sovietų laikais studijuodamas Romoje lietuvių kolegijoje gyveno vėliau Panevėžio vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi tapęs vysk. Romualdas Krikščiūnas (1930-2010). Popiežiškosios Lietuvių kolegijos alumnas buvo ir apaštališkasis nuncijus arkivysk. Jonas Bulaitis (1933-2010). Šiuo metu Lietuvių kolegijos studentų bendruomenei priklauso Romoje studijuojantys kunigai ne tik iš Lietuvos, bet ir Latvijos, Indijos ir Korėjos.

Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčia

Vienas įvykis sujaudino iki širdies gilumos. Aplankyta Romoje Šv.Petro bazilika, stebėtas Popiežiaus Pranciškaus trečiadieninis susitikimas su tikinčiaisiais. Kitą dieną iš arčiau susipažininta su Šv.Petro bazilika. Netikėta buvo atrasti lietuvių koplytėlę  bazilikos apačioje, kur palaidoti Romos bažnyčios popiežiai popiežiai.

Tai pasaulio lietuvių išeivijos pastangomis ir lėšomis rengta katalikų lietuvių koplyčia Vatikano Šventojo Petro bazilikoje (Cappella Lituana). Simboliška, kad lietuvių kopyčiai vieta parinkta netoli apaštalo Pauliaus kapo, prie vieno iš keturių piliorių, ant kurių laikosi Bazilikos stogas. Patalpa sukurta nuotaika primena sudėtingą pasaulio tikinčiųjų krikščionybės kelią ir dramatišką lietuvių  katalikų tikėjimo gynimą. Dabar labiau suprantamas Popiežiaus ir Katalikų bažnyčios vaidmuo lietuvių tautos kovoje už katalikų tikėjimo išsaugojimą sovietinės okupacijos metais. Tai unikalus paminklas.

Aušros Vartų Dievo Gailestingumo lietuvių koplyčia. Nuotraukų autorius kun. dr. Simas Maksvytis

Centrinėje sienoje švyti mozaikinis su metalo elementais Vilniaus Aušros Vartų  Gailestingumo Motinos paveikslas. Rytinėje sienoje įkomponuoti Lietuvos valdovų- Mindaugo, Vytauto Didžiojo, Jogailos ir jų statytų pirmųjų Lietuvos bažnyčių Vilniuje, Kaune, Trakuose bareljefai, vakarinėje pusėje - Šv. Kazimiero ir Šv. Juozapato Kuncevičiaus, taip pat Kražių bei Sibiro tremtinių knygelės Marija, gelbėk mus atvaizdai. Sienos padengtos travertino marmuru iš Romos apylinkių, grindys siekia sudaryti lietuviško audinio įspūdį, ant kopyčios vartų - stilizuotas Vytis. Patalpoje gali melstis iki 100 tikinčiųjų. Įrengiant šventovės patalpas dalyvavo žinomi Italijos menininkai. Bendrą projektą sudarė iševijos dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas.

Lietuvių kopyčia Vatikano Šv. Petro bazilikoje. Nuotr. kun.dr. Simo Maksvyčio

1967 m. Vatikanas pritarė užsienio lietuvių vyskupų prašymui pagrindinėje Romos katalikų bažnyčioje tokias patalpas įrengti. Koplyčią buvo nutarta pavadinti Kankinių vardu taip primenant sudėtingą lietuvių tautos kelią į katalikybę ir sudėtas aukas siekiant ją išlaikyti. Buvo sudarytas vyskupo Vincento Brizgio vadovaujamas Vykdomasis komitetas, tautiečių tarpe imta rinkti lėšas. Kartu pradėti įrengimo darbai. 1970 m. sudarytas Šventinimo komitetas, kuriam vadovavo kardinolas Antanio Samore, o nariais išrinkti: buvęs Italijos prezidentas Antanio Segni, Romos meras Clelio Darida ir kiti garbingi asmenys.Tų pačių metų vasarą prasidėjo koplyčios, galiausiai pavadintos Gailestingumo Motinos vardu.

Atitidarymo iškilmės prasidėjo 1970 m.  m. liepos 6 d. koplyčią pašventino Vatikano bazilikos arkikunigas, kardinolas Paolo Marella, liepos 7 d. Aušros Vartų Galestingumo Motinos paveikslą palaimino ir Šv.Mišias aukojo Popiežius Paulius VI. Jis palaimino visus iš viso pasaulio atvykusius lietuvius. Buvo sugiedotos lietuviškos giesmės ir Valstybės himnas. Liepos 8 d. Šv. Mišias aukojo vyskupas Vincentas Brzgys, liepos 9 d. Šv.Mišioms vadovavo kardinolas Antonio Samore ir vyskupas Antanas Deksnys. Piligrimai iš okupuotos Lietuvos  negalėjo dalyvauti iškilmėse, joje meldėsi lietuvių išeivijos  tikintieji. Koplyčios projektas buvo įgyvendintas žaibiškai per trejus metus. Pasaulio lietuviai dosniai siuntė aukas.

Koplyčia nebūtų atsiradusi be Romoje gyvenusių lietuvių kunigų iniciatyvos, reikšmingų jų pažinčių Vatikane.

Turbūt svariausi lietuvių užtarėjai koplyčios projekte buvo du ganėtinai įtakingi Apaštalų Sosto kardinolai, labai artimi Šv. Pauliui VI; abu save laikė ir buvo viso pasaulio lietuvių vadinami „Lietuvos bičiuliais“. Vienas jų – kardinolas Giuseppe Pizzardo, kuris ypač pirmaisiais pokario metais rėmė Romoje namų neturėjusius lietuvių kunigus ir padėjo jiems įsteigti popiežiškąją lietuvių Šv. Kazimiero kolegiją. Jis mirė nepraėjus mėnesiui po Lietuvių koplyčios pašventinimo. Beje, vos keletą savaičių prieš koplyčios pašventinimą Romoje mirė kitas koplyčios projekte dalyvavęs asmuo, Lietuvos Respublikos diplomatas ir pasiuntinys prie Šventojo Sosto, Stasys Girdvainis.

Šventinant koplyčią iš Lietuvos neatvyko nei vienas dvasininkas, tik vysk. Vincentas Sladkevičius, vėliau paskirtas kardinolu, atsiuntė sveikinimo telegramą. Lietuvos okupacijos laikais tai buvo labai drąsus gestas, už kurį V. Sladkevičius sovietų buvo represuotas ištrėmimu iš vyskupijos. V. Sladkevičius nepabūgo ir rado galimybę už koplyčią padėkoti popiežiui ir pasveikinti jos statytojus.Vysk. Sladkevičiaus telegramos tekstą arkivyskupas Paulius Kazimieras Marcinkus perskaitė popiežiaus Pauliaus VI akivaizdoje bazilikos grotose.

Lietuvos koplyčia užėmė svarbią vietą ir vieno ypatingo žmogaus – Šv. Jono Pauliaus II – gyvenime. 1978m., iš karto po jo išrinkimo popiežiumi, Bažnyčios tėvas atėjo pasimelsti būtent į Lietuvos koplyčią. Čia jis ne kartą lankėsi ir vėliau, būtent čia jam ir kilo troškimas aplankyti Lietuvą.

2010 m. pabaigoje buvo iškilmingai paminėtos lietuvių koplyčios įkūrimo 40-osios metinės. Nedaugelis pasaulio tautų Romos Šv. Petro bazilikoje turi savo koplyčias. Tuo galime didžiuotis ir suprasti, kaip vertinamas lietuvių tautos pasiryžimą saugoti katalikų tikėjimą. Tai savotiškas mūsų tautos nuopelnų pripažinimas.

Pirmasis Lietuvos kardinolas Jurgis Radvila

Trečias svarbus atradimas Romoje - Švenčiausiojo Jėzaus vardo  bažnyčios- pirmosios ir pagrindinės jėzuitų bažnyčios lankymas. Architektūros istorikai bažnyčią sieja su Vilniaus baroko pradžia. Ši Jėzaus  bažnyčia panaši į šv. Teresės bažnyčią. Bet labiausiai įsimintinas dalykas- šioje Jėzaus bažnyčioje palaidotas pirmasis Lietuvos istorijoje Šv. Romos Bažnyčios kardinolas Jurgis Radvila (1556-1600). Katalikiška Lietuva skaičiuoja jau daugiau nei 630 metų istoriją. Iki šiol vieną aukščiausių bažnytinės hierarchijos pripažinimą, kardinolo titulą, pavyko pasiekti vos keturiems aukštiems  dvasininkams iš Lietuvos. Vienas iš jų buvo kilęs iš galingos to meto šeimos ir palaikė itin artimus ryšius su to meto popiežiais, šalies valdovais bei sugebėjo  lemti tam tikrus valstybei svarbius sprendimus.

Kuomet kardinolo titulą popiežius Jonas Paulius II suteikė Vincentui Sladkevičiui, apie šią žinią žinojo nedidelis procentas uolių katalikų ir nelegaliu laikyto Vatikano radijo klausytojų. Žinia plito pamažu, mišių metu, iš lūpų į lūpas. Visa tai buvo Sąjūdžio išvakarėse – 1988 metais. Kardinolu 2001 metais tapo ir Audrys Juozas Bačkis. Jis - buvo trečiasis aukščiausią bažnytinį titulą turintis Lietuvos dvasininkas. Tiek Vincentas Sladkevičius, tiek Audrys Juozas Bačkis bažnytinės hierarchijos viršų pasiekė būdami brandaus amžiaus.

Pirmojo Lietuvos kardinolo Jurgio Radvilos  gyvenimą trumpai galime apibūdinti: uolus katalikas iš protestantų giminės.  Po ankstyvos abiejų tėvų mirties (1565) didiką, kaip ir kitus jo brolius, globojo dėdė, evangelikų reformatų lyderis Lietuvoje Mikalojus Radvila Rudasis, o vėliau didiko brolis – Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Jis ir išsiuntė J. Radvilą į Leipcigo universitetą. Tikėtina, jog Radvilos Našlaitėlio ir jėzuito, pamokslininko Petro Skargos įtakotas, didikas galvojo apie dvasininko kelio pasirinkimą. 1573 metais jis kartu su jaunesniais broliais viešai pareiškė, jog pereina iš protestantizmo į katalikybę. Dėl aukštos Radvilų giminės padėties valstybėje iš karto imta rūpintis 18-mečio jaunuolio paskyrimu Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus koadjutoriumi (padėjėju). Per apaštališkąjį nuncijų ATR Vincentą Laureo buvo sutvarkyti formalumai, savo liudijimus apie kandidatą pateikė Vilniaus vaitas Augustinas Rotundas, Vilniaus pilininkas Albertas Pžetockis, P. Skarga ir kiti Vilniuje gyvenę katalikai. M. K. Radvila Našlaitėlis, siekęs broliui koadjutoriaus vietos, Vilniuje savo dvare likvidavo tėvo įsteigtą evangelikų bažnyčią. Todėl 1574 m.gruodžio 18 d. Popiežius Grigalius XIII sutiko dėl Jurgio Radvilos paskyrimo koadjutoriumi Vilniaus vyskupui V. Protasevičiui su įpėdininkystės teise.

Netrukus didikas išvyko į Romą gilinti žinių, studijavo filosofiją ir teologiją, o 1578–1580 m. jį matome piligriminėje kelionėje po Ispaniją ir Portugaliją. 1579 metais mirus Vilniaus vyskupui V. Protasevičiui, Jurgis Radvila, po svarstymų ir abejonių dėl pasirinkto kelio ryžosi tapti naujuoju Vilniaus vyskupu. 1581 metų rugpjūčio 2 d. Vilniaus katedroje įvyko iškilmingas jo ingresas (įžengimo apeigos).Vyskupas M. Giedraitis pasirūpino užbaigti jo konsekraciją, nes Vilniaus vyskupu tapo būdamas tik klieriku, gavęs tonzūrą ir tik žemesniuosius kunigo šventinimus. 1583 m. Gavėnios metu Jurgiui Radvilai suteiktas subdjakono, o Verbų sekmadienį – kunigo pašventinimus. Velykų rytą  kun. J. Radvila  labia iškilmingai celebravo savo pirmąsias Mišias, dalyvaujant Rygos miesto senatui ir daugybei aukštų svečių bei eilinių tikinčiųjų. 1583 m. gruodžio 26 d. Vilniaus katedroje nuncijus vysk. Bolognetti, asistuojant vyskupams

M. Giedraičiui ir Kiprijonui, kun. Jurgis Radvila buvo pašventintas vyskupu, o ATR karalius Steponas Batoras tuojau pradėjo Popiežiaus prašyti, kad

 Jurgis Radvila  būtų paaukštintas kardinolu. Savo  veiklą aukštas dvasininkas pradėjo energingomis akcijomis prieš Vilniaus evangelikus. Jam priskiriamas spaudos cenzūros įvedimas, viešas evangelikų knygų deginimas LDK sostinėje. Jurgis Radvila, beveik dvylika metų vadovavęs Vilniaus vyskupijai, ėmėsi reformatoriškų žingsnių, stiprinant katalikybės padėtį LDK. 1582 metais jis įsteigė pirmąją Vilniaus kunigų seminariją ir aprūpino ją privačia Vazgailiškių valda. 1582 m. istorikas ir geografas mozūras Motiejaus Strijkovskio, gavęs vyskupo Merkelio Giedraičio paramą pirmojoje Karaliaučiuje spausdintoje Lietuvos Dždžiosios Kunigaikštystės istorijoje “Kronika”, jos dedikacijoje  vyskupai Merkelis  Giedraitis ir Jurgis  Radvila  minimi kaip valstybės veikėjai, o ne kaip “sielų ganytojai”.

Dėl savo veiklos ir įtakos valstybėje, remiamas Stepono Batoro, Jurgis Radvila 1583 m. sulaukė popiežiaus Grigaliaus XIII brevės (trumpo popiežiaus rašto), skelbusios didiką Šv. Romos Bažnyčios kardinolu presbiteriu. Atšauktas iš Livonijos vietininko pareigų, 1586 m. J. Radvila išvyko į Romą, kur birželio 26 d. įvyko iškilminga kardinolo skrybėlės uždėjimo ceremonija, suteikiant Vilniaus vyskupui kardinolui Jurgiui  Radvilai Šv. Siksto bažnyčios titulą.

1587 metais jis grįžo į Lietuvą, aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime, tapo naujojo Abiejų Tautų Respublikos valdovo Zigmanto Vazos patarėju. Valdovo pavedimu ne sykį lankėsi su diplomatinėmis misijomis Habsburgų dvaruose Prahoje ir Vienoje. 1591 metais jis buvo išrinktas Krokuvos vyskupu ir likusį gyvenimą praleido Lenkijoje. Čia pasižymėjo uolumu, įgyvendindamas Tridento reformas.1592 m. balandžio 24 d. kardinolas J. Radvila, Popiežiaus Klemenso VIII vardu, palaimino Vienoje  ATR karaliaus Zigmanto Vazos ir Onos Habsburgaitės santuoką. Taip jis sustiprinoATR valdovą politiškai.  Paskutines vizitacijas J. Radvila vykdė 1599 m., ruošdamasis jubiliejinių 1600-ųjų metų sutikimui.     
1599 m. spalio mėn. Krokuvos vyskupas J. Radvila išvyko į Romą dalyvauti jubiliejinių metų sutiktuvių iškilmėse. Kelionėje didikas persišaldė. Dar dalyvavo Šv. Petro bazilikos Šventųjų Durų atidarymo ceremonijoje, o netrukus dėl ligos komplikacijų (greičiausiai po gripo ar anginos) 1600 m. sausį J. Radvila Romoje mirė. Romos jėzuitų Il Gesu bažnyčioje ir palaidotas.

Kardinolas Jurgis Radvila

Kardinolo Jurgio Radvilos atkapinė plokštė Romos Jėzuitų bažnyčioje. Nuotrauka Lauros Sabienės

Toje pačioje bažnyčioje yra palaidotas vienuolių Jėzuitų ordino įkūrėjas Ignacas Lojola. Kardinolui Jurgiui Radvilai  buvo pastatyta herbinė paminklinė epitafija, o atskiros atminimo lentos įrengtos Vilniaus, Krokuvos katedrose ir Krokuvos pranciškonų bažnyčioje.
Kuomet 1600 m., būdamas 44 metų, Romoje mirė Krokuvos vyskupas, kardinolas Jurgis Radvila, popiežius Klemensas VIII buvo vienas paskutiniųjų žmonių lankęs kardinolą mirties patale. Artimumas su tuometiniu popiežiumi Klemensu VIII matyti iš to, kad popiežius išklausė Radvilos prašymą ir atvyko dieną prieš jam mirštant asmeniškai jo aplankyti ir suteikti palaiminimą.   Dažnai ir pačius Radvilas istorikai linkę sieti su lenkiška kultūra, o ir dalis didikų tada save pozicionavo kaip lenkų tautos veikėjus.

 Jurgio Radvilos atvejis kitoks. Anot Liudo Jovaišos, kardinolas save laikė lietuviu, atstovavo būtent Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės interesus ir dalyvavo pasitarimuose su Lietuvos ponais. Tik išimtis lėmė, kad gyvenimo pabaigoje kardinolas tapo Krokuvos vyskupu, kurioje įprasmintas ir jo atminimas. Epitafinė plokštelė buvo įrengta ir Vilniaus katedroje, tačiau šiandien išliko tik jos nuolaužos…

Atgal