ISTORIJA
11.22. Prisiminkime, ką paveldėjome ir ką turime
Vaclovas Volkus
Istorijos bėgyje atskiriems Lietuvos regionams teko skirtingos istorinės sąlygos, kultūrą - švietimą sąlygojantys įstatymai. Nuo 1386 metų LDK Jogailos ir lietuvių krikšto, jungtuvių su Lenkijos sosto įpėdine Jadvyga ir 1791 m. gegužės 03 d. Žečpospolitos (Abiejų Tautų Respublika) konstitucijos priėmimo, Lietuva per Lenkijos karalystę pasuko prie lotyniškos Europos civilizacijos. LDK ir Lenkijos kunigaikštystės, būdamos skirtingos, daug pastangų įdėjo, kad Rusijos agresijos akivaizdoje būtų apsijungusios politiniais, ekonominiais bei kultūriniais saitais. Šis apsijungimas Lietuvai kainavo valstybės vardo - LDK netekimą. Per lenkų kalbą, mokyklą ir kleboniją kelis šimtmečius vyko Lietuvos gyventojų polonizacija. Netekome trečdalio savo etninių žemių, patyrėme lietuvio vardo žeminimą.
Klaipėdos, o vėliau ir Užnemunės regione veikė Prūsijos kultūros-švietimo įstatymai, ko pasekoje Klaipėdos krašte, net ir 1918 m. atgavus valstybingumą, turėjome tik 25,7 proc. pradinių mokyklų, kuriose buvo dėstoma lietuvių kalba. Kitos buvo vokiškos.
Pirmoji Lietuvos Respublikos vyriausybė Ministro Pirmininko A. Voldemaro darbo kabinete. Iš kairės: J. Yčas, P. Leonas, A. Voldemaras, M. Yčas, J. Tūbelis, V. Stašinskas, Vilnius, 1918 m.
1795 m. kaimyninėms valstybėms - Rusijai, Austro-Vengrijai ir Prūsijai - užgrobus ir pasidalinus LDK žemes, lietuvių etninėse žemėse įkurtos dvi gubernijos - Kauno ir Vilniaus, kuriose palaipsniui buvo įvedami Rusijos švietimo įstatymai. Šventoji ir Palanga priklausė Kuršių gubernijai, ten lietuviškumas nebuvo persekiojamas, lietuviškos mokyklos nebuvo draudžiamos. Iki 1831 ir 1863 m. sukilimų tose dviejose gubernijose kurį laiką veikė paveldėtos iš Žečpospolitos laikų kai kurios švietimo draugijos, privačios mokyklos. Po sukilimų pralaimėjimų buvo uždarytos visos 197 lietuviškos mokyklos, draugijos, netgi draudžiama viešose vietose vartoti lietuvių kalbą. Buvo steigiamos rusiškos mokyklos, kurių pagrindinis tikslas – rusinimas ir pravoslaviškumo diegimas. Mokytojus atsiųsdavo iš Rusijos, prieš ir po pamokų versdavo maldą sukalbėti rusiškai. Įvedamos rusiškos pradinės mokyklos buvo nepopuliarios, todėl pašalintų lietuvių mokytojų tarpe atsirado mokytojai - vadinami daraktoriai, kurie slaptai mokė lietuviško rašto, atsirado knygnešiai, kurie iš Prūsijos atnešdavo lietuviškų knygų, vadovėlių, maldaknygių. Po 1904-05 metų Rusijos neramumų, atgavus lietuvišką spaudą, Rusijos švietimo politika pasikeitė. Valdžia nevaržė lietuviškumo, lietuviškų mokyklų, seminarijų steigimo.
1929 m. spalio 11 d., 1929-1930 m. S. Batoro universiteto akademinių metų pradžios iškilmės kolonų salėje minint universiteto 350-ąsias metines. Ant sienos matyti karaliaus Stepono Batorio ir maršalo J. Pilsudskio paveikslai. Archyvinė nuotr.
Nepaisant nepalankių sąlygų mokytis, 1877 m. visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, 9-49 metų amžiaus raštingų ir pusiau raštingų (tokiais laikyti mokantys tik skaityti) Rusijos vyrų buvo 40,3 proc., moterų - 16,6 proc. Lietuvoje tokio amžiaus vyrų buvo 57,1 proc., moterų 51,4 proc. Rusų mokyklose šio surašymo duomenimis, mokėsi tik 6,1 proc. vaikų. Vadinasi, lietuvių rašto mokė daraktoriai ir knygnešiai.
Po 1918 metų vasario 16 d. valstybės atkūrimo, lapkričio 2 d. buvo sudaryta A.Voldemaro vadovaujama vyriausybė. Pirmuoju atkurtos Lietuvos valstybės švietimo ministru tapo J. Yčas. Traukdamiesi iš Lietuvos, vokiečiai visas mokyklas, seminarijas perdavė švietimo ministerijos žinion.
1918 m. per Kalėdas Vilniuje buvo sukviesta mokytojų atstovų ir švietimo mokyklų inspektorių konferencija, kurioje buvo aptartos visų lygių mokyklų programos. 1919 m. balandžio 24-25 d. Kaune sukviesta pradžios mokyklų departamento inspektorių ir mokytojų įgaliotinių konferencija, kurioje priimtas 2 pakopų pradinis – 7-11 metų privalomas mokymas, ir sekančių 2-jų metų –neprivalomas. Nutarta gyvenvietėse, esant 500 gyventojų, steigti vieną pradžios mokyklą. Trūko mokytojų. Nutarta - baigę 3 progimnazijose klases arba seminarijos 2 kursus gaudavo pripažintą mokytojo cenzą.
1924 m. spalio 6 d. buvo priimtas Įstatymas, kad Mokyklas steigia ir išlaiko Švietimo Ministerija, savivaldybės, visuomenės ir religinės organizacijos, kad nuo 1925 metų mokytojus, inspektorius skiria ir atleidžia Švietimo Ministras.
Visą laiką trūko mokytojų. Juos ruošė 10 mokytojų seminarijų ir mokytojų kursai. 1938 metų pradžioje Lietuvos mokyklose dirbo 156 mokytojai, iki 1919 m. ir 132 - nepriklausomybės metais įgiję aukštą išsilavinimą. 630 baigę gimnazijas ir įsigiję mokytojo cenzą, dirbo mokytojais. 1563 mokytojai buvo baigę mokytojų kursus ir 2 metus seminarijoje. 484 dirbo nebaigę gimnazijos, ir 188 neturėjo jokio pedagoginio pasiruošimo.
Pedagoginis mokslas, ypač aukštasis, buvo brangokas, todėl ne kiekvienas galėjo mokytis. Pvz., caro metais aukštasis mokslas kainavo 1 500 rublių. Tai buvo dideli pinigai.
Tragišką lemtį patyrė Vilnius ir Vilniaus kraštas. Jį klasta ir smurtu, sulaužiusi Suvalkų Taikos sutartį, 1920 m. spalio 7 d. užgrobė imperinių ambicijų Lenkija, dvidešimt metų vykdė nuožmią šio krašto polonizaciją. Jeigu dar 1927 m. buvo likusios 150 lietuviškų pradinių mokyklų, tai po 10-ties metų, 1939 m., liko tik dvi privačios lietuviškos mokyklos. Buvo uždarytos lietuviškos draugijos, lenkinamos lietuvių pavardės, vietovės. Lietuvių kalba buvo išstumta iš viešo krašto gyvenimo. Ir tai, dargi pikčiau nei rusai, darė lietuvių tautos lenkų vadovai.
Per 1918 m. Kalėdų atostogas Vilniuje buvo sukviesta ministerijos įgaliotinių ir mokytojų atstovų konferencija. Priimti nutarimai dėl mokyklų programų, aptarti administravimo klausimai Apskričių centruose. Nutarta steigti švietimo - kultūros komisijas, kurioms pavesta rūpintis mokyklomis.
1919 m. balandžio 24-25 d. Kaune Pradžios mokyklų departamentas sušaukė mokyklų inspektorių ir apskričių mokytojų įgaliotinių konferenciją. Priimtas mokymo planas, pavesta mokyklų kontrolę vykdyti Švietimo Ministerijos inspektoriams.
Priimtas dviejų pradinių mokyklų koncentras 7-11 metų vaikams ir dviejų skyrių – neprivalomas.
Trūko mokytojų. Šią problemą sprendė dirbantiems mokytojams, baigusiems ne mažiau 3 progimnazijos klases, organizuoti privalomi kursai. Baigę įgydavo pradinių klasių mokytojo cenzą. Kadrų problema ir toliau liko sprendžiama per steigiamas mokytojų seminarijas, organizuojamus Švietimo Ministerijos kursus.
1924 m. spalio 6 d. buvo priimtas Švietimo Įstatymas, pagal kurį nuo 1925 m. mokytojus skiria ir atleidžia Švietimo Ministras. 1936 m. buvo priimtas naujas pradinių mokyklų Įstatymas, buvo nustatytos mokytojų darbo kategorijos. Atkreiptas dėmesys į pilietinį - patriotinį moksleivių ugdymą, meilę kalbai, Tėvynei, ypač į krašto gynybos patriotinę pareigą.
1938 m. sausio 01 d. Lietuvos mokyklose dirbo 156 mokytojai su aukštuoju išsilavinimu, įgytu iki 1918 m., 132 įgiję aukštąjį išsilavinimą nepriklausomybės metais. 630 mokytojų dirbo baigę gimnaziją ir įgiję mokytojo cenzą. 1563 mokytojai dirbo įgiję mokytojo cenzą, baigę dviejų mokslo metų seminarijas ir pedagoginius kursus ir tik 188 asmenys, neturintys minimalaus pasiruošimo.
Iki 1934 m. mokytojai buvo rengiami tik seminarijose. Į Klaipėdoje įkurtą mokytojų institutą priimdavo abiturientus, kurie po dviejų metų mokymosi tapdavo mokytojais su aukštuoju išsilavinimu.
1937/38 m.m. Lietuvoje veikė 31 valstybinė ir 10 privačių lietuvių gimnazijų, 21 valstybinė ir dvi privačios progimnazijos. Žydai turėjo 14, lenkai 3, vokiečiai ir rusai po 1 privačią gimnaziją. Be to, žydai turėjo 4, latviai ir vokiečiai po 1 privačią progimnaziją. Tuo metu visose gimnazijose mokėsi 1371 mokinys. Tautinės mažumos mokyklose buvo privalomi Lietuvos istorijos ir geografijos kursai. Tose mokyklose turėjo būti skiriama lietuvių kalbai tiek pat valandų, kiek ir lietuviškose mokyklos klasėse. Gimnazijos buvo keturių tipų - humanitarinio, klasikinio, užsienio kalbų ir komercinio. Vyravo humanitarinio tipo gimnazijos.
Valstybinėse mokyklose mokslas kainavo 100-150 litų per metus. Švietimiečių vaikai ir gerai besimokantys nuo mokesčio būdavo atleidžiami.
Iki nepriklausomybės netekimo pastatytos 8 modernios gimnazijos, kurios kainavo 400-550 tūkstančių litų. Trečdalis tos sumos skirta inventoriui ir mokymo priemonėms.
Bažnyčia vaidino labai svarbų vaidmenį mokyklos gyvenime. Nuo pirmosios pradinės mokyklos iki paskutinės gimnazijos klasės tikybai buvo skiriama dvi savaitinės pamokos. Dėstė kapelionai, jie galėjo būti ir klasės vadovais.
Pradinių mokyklų mokytojų kategorijos buvo nustatytos įstatymais: jaunesnysis mokytojas, pirmo ir antro laipsnio, pirmo ir antro laipsnio vyresnysis mokytojas. Nuo turimo laipsnio priklausė valstybinė tarnybos kategorija, o tuo pačiu ir atlyginimas. Pradinių klasių mokytojai turėjo VI-IX kategoriją. Progimnazijų ir gimnazijų mokytojai – X-XI, direktoriai, pradinių klasių inspektoriai buvo XII-XIII kategorijos. Kategorija priklausė nuo išsilavinimo, stažo, mokyklos dydžio. Pradinių klasių mokytojai gaudavo nuo 240 iki 336 litų per mėnesį (karvė kainavo nuo 130 iki 200 litų). Kalėdų ir Velykų švenčių proga gaudavo 50 proc. algos dydžio atlyginimo priedą, 20 litų priedą prie algos už kiekvieną vaiką iki 14 metų. Nemokamai gaudavo butą, kurą ir elektrą.
Nuo 1918 m. Lietuvos valstybės ir švietimo vadovams užteko pinigų ir proto per 20 nepriklausomo gyvenimo metų iš nebūties prikelti lietuvišką mokyklą iki to meto Vakarų Europos mokyklų lygio.
Po 1990 m. Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva paveldėjo gerą mokyklų materialinę bazę ir aukštą pedagoginį išsilavinimą turinčius kadrus, vienok, per 30 nepriklausomybės gyvavimo metų švietimo sistema susiduria su chroniška negalia. Atsakykite, gerbiami švietimiečiai, kur tos laisvos lietuviškos mokyklos sėkmės ir negalios priežastys?
Atgal
.jpg)
