ISTORIJA
12.06. Tautinio sąmoningumo atsiradimas XX a. pradžioje
Parengė Juozas Brazauskas, istorikas, publicistas
Kalbant apie XX a. pradžios lietuvių sąmoningumą, pirmiausia reikia žinoti specifines to meto aplinkybes: kraštas nuo 1795 m. buvo Rusijos imperijos okupuotas, 1864-1904 m. tebegaliojo spaudos draudimas lotyniškais rašmenimis. Dar neegzistavo lietuvių literatūra, grožinė kūryba, oficiali lietuvių rašomoji kalba. Jono Jablonskio Lietuviškos kalbos gramtika pasirodė 1901 m. Kiekvienas rašantysis laikėsi savo taisyklių, svarbu, kad pradėta rašyti lietuviškai. Daugelis rašančiųjų kilę iš luomo, kur namuose buvo vartojama lenkų kalba, skaitomi lenkų literatūros kūriniai. Dar neegzistavo lietuvių profesionalus teatras.
Pirmųjų dešimtmečių lietuvių literatūroje vyravo du motyvai: atgaivinti lietuvių kalbą, priešintis rusifikacijai ar sulenkėjimui: ugdyti tautinį susipratimą. Aiškiai jaučiama turinio, o ne formos persvara, nedaug kalbama apie estetines problemas.
Ryškiausiomis to meto figūromis laikomos Sofija Čiurlionienė ir Juozapas Albinas Herbačiauskas, keldami lietuvių literatūrai universalų požiūrį, ieškoti universalių tiesų. S. Čiurlionienė ir J. A. Herbačiauskas kritikavo per didelį užsidarymą savo kaime ir tokiomis sąlygomis sukurta literatūra, kuri dvelkė giliu provincialumu.
Ramūnas Bytautas, anksti miręs (nesulaukęs ir dvidešimt devynių metų) pirmasis XX a. pradžios lietuvių filosofas, tvirtino, kad klasinis ir tautinis susipratimas einąs greta, kaip tos pačios „asmenybės nusimanymo vaisius”, o individualizuota asmenybė, ieškanti tautos dvasios, tautos genijaus, norinti pažinti tautos meno praeitį (liaudies dainas, tautodailę).
Kartu vis plačiau kalbama apie asmenybės ugdymą, skatinant ir mene ieškoti individualumo apraiškų. Individualizmo ir subjektyvumo akcentavimas buvo siejamas su abejonėmis pozityvizmo skelbiama pažinimo visagalybe, visuomenės pertvarkymo idėjomis.
Jaunieji literatai jautė kultūros lūžių dvasią, bandė perprasti ir įsisavinti naujas literatūros sroves, gaudė naujas meno idėjas. Anksčiausiai jomis persiėmė Vakarų Europoje studijavę lietuviai menininkai. Krokuvoje susikūrė lietuvių studentų kuopelė. 1903 m. įsikūrusioje draugijoje “Rūta” Juozapas Albinas Herbačiauskas, Sofija Kymantaitė, Petras Rimša, Adomas Varnas, Justinas Vienožinskis ir kt. skaitydavo pranešimus, savo kūrinius, planavo leidinius.
1903-1904 m. mokydamas Leipcige, o vėliau Ciuriche (Šveicarija) jaunas, bet jau ligotas beletristas Jonas Biliūnas (1879-1907) sprendė dilemą – politika ar kūryba. Nugalėjo prigimtinis pašaukimas kurti. Teigdamas, kad kultūros darbas yra toks pat garbingas kaip visuomeninis, ir vildamasis, kad po spaudos atgavimo inteligentija galės pragyventi „plunksna mintant”. Pradėjo bendradarbiauti lietuvių moksleivių laikraštyje „Draugas”. Pirmasis numeris išėjo 1904 m. gegužės mėn. Jame buvo Jono Biliūno apsakymėlis „Pabėgėlis”ir „Laiškas iš užsienio”.
Pastarajame apsakyme Jonas Biliūnas kviečia lietuvių jaunimą važiuoti į užsienį mokytis, kad žmogus pajustų laisvę galvoti. Jis siūlo važiuoti iš carinės priespaudos ir todėl, kad užsienyje žmogus mokosi mylėti savo kraštą: „Matydamas, kaip čia visi myli mokslą, pradedi ir pats daugiau dirbti, pradedi tu jį mylėti, jam pasišvęsti, stengdamasis prašalinti tinginį ir apatiją... Lengviau daros ant širdies matant, kaip nors kiti laisviau gyvena, myli kalbą ir kraštą, literatūrą ir kultūrą <…> Pradedi tada tikėti, kad ateis laikas, kuomet ir tavo krašte taip bus”.
Nalšios muziejaus nuotr.
Mūsų laikraštis – savaitraštis, ėjęs 1928–1940 m. Kaune, 1928 m. Nr. 1
Juozapas Albinas Herbačiauskas
Vlado Zubovo nuotr. / Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. 1956 m.
1905 m. rašytojas jau gyveno ir mokėsi Ciuriche. Vasario mėn. pabaigoje pas Joną atvyko žmona Julija. Nuotaika kiek pagerėjo, atsirado noras kurti. Tuo laiku buvo parašytas „Laimės žiburys“. Pasiaukojantis jaunos žmonos rūpestingumas ir slaugymas daug ką išgelbėjo. Lietuva būtų Jono Biliūno netekusi bent dviem metais anksčiau, tais dviem metais, kurie buvo patys našiausi jo kūryboje: „Liūdna pasaka“, „Piestupis“, „Brisiaus galas“.Jau mūsų minėtas apsakymas „Laimės žiburys“.
Apsakyme „Laimės žiburys“ keliamos aukos visuomenės labui prasmingumas. Kūrinyje sudėtos rašytojo ir geriausių to meto žmonių viltys, kad šviesus žmogaus protas kaip pasklidęs alegorinis žiburys pagaliau sunaikins nelaisvę, o su ja grius ir moralė, paremta žmogaus neapykanta žmogumi. Laimė įsiviešpataus pasaulyje tada, kai visi suvoks žmogaus vertę, o tarpusavio santykius rems meilė ir pagarba.
Kūrinyje regime vyrus ir moteris drauge pasirenkančius tą patį kolektyvinį siekį: „Tai buvo XX a. pradžios pažangaus galvojimo vizija. Vyrai ir moterys lygūs tame pačiame darbe ir tas darbas nėra priskirtas tradicijos. Pasirenkama savo laisva valia, nepaisant tėvų, brolių ir seserų įtikinėjimų, jog per daug rizikuojama“(Vytautas Kavolis).
1904 m. gegužės 7 d., panaikinus spaudos draudimą, susidarė palankios sąlygos plėtoti tautinę kultūrą. Prasidėjo kultūros ir mokslo sąjūdis. 1904 m. pabaigoje atsirado du lietuviški laikraščiai: Vilniuje inžinieriaus Petro Vileišio pradėtos leisti „Vilniaus žinios“, o Peterburge pasirodė pramonininko Antano Smilgos leidžiamas iliustruotas savaitinis laikraštis „Lietuvių Laikraštis“. 1907 m. Vilniuje įsteigta Lietuvių Mokslo draugija. Jos pirmininku tapo dr. Jonas Basanavičius.
1907 m. pasirodė almanachas „Gabija”, dedikuotas Antanui Baranauskui. Sąmoningai ieškomas ryšys su lietuvių literatūros tradicijomis. Kartu almanachas duoda impulsą ir naujai lietuvių literatūrai, einančiai po Maironio. Šiuo pavadinimu buvo siekiama derinti literatūros modernizmą su nacionaliniu savitumu.
Almanacho organizatoriaus J. A. Herbačiausko publikacijos „Genijaus meilė” ir „Lietuvos griuvėsių himnas” buvo leidinio svarbiausioji dalis. Pirmoji publikacija - tai literatūrinis etiudas, parašytas metaforine kalba imituojant F. Nyčės stilių. Jis laikytinas programiniu J. A. Herbačiausko pažiūrų į meną pareiškimu - pirmuoju mėginimu išdėstyti lietuviškojo modernizmo estetinius principus. Autorius jame pirmą kartą skelbia tautos dvasios problemą - būsimą Lietuvos išganymą, kurį atneš genijus – „aukščiausių gabumų kūrėjas”. Netrukus (1908) pasirodė esė rinkinys „Erškėčių vainikas”. Jame
J. A.Herbačiauskas F. Nyčės stiliumi ragino siekti modernumo: „Šalin atgyventą, seniai jau iš dvasios vidurių išspjautą, apipelijusių formų klasicizmą! Pirmyn ženkim! Tverkim vis naujas, vis turtingesnes, vis gražesnes gyvenimo formas! Nesibijokime nei skausmo, nei persekiojimo! Tverkim dvasia su mumis – mumyse! Jaunos Lietuvos dvasia privalo apsireikšti jaunoj pavasario formoj ! Gana jau tos ritmiškos monotonijos, gana jau to klasiško stenėjimo! Penkis amžius miegojome, dabar gi jau laikas susijudinti audriškai! Jaunos Lietuvos balsas tekelia iš numirusių, tešaukia galybės balsu!”
Tokie šūkiai ir toks stilius negalėjo neveikti karštų ir svajingų jaunimo širdžių. Deja, retai kas galėjo paskaityti jo raštus. Pirmieji jo veikalai buvo parašyti lenkiškai, jie liko neprieinami ir nežinomi jaunai lietuvių kartai. „Erškėčių vainikas” buvo išleistas Krokuvoje ir caro valdžia uždraudė rinkinį įsileisti į Lietuvą.
1910 m. Sofija Kymantaitė- Čiurlionienė parašė esė knygą „Lietuvoje”. Ji savo mintis dėstė aiškiau ir be pardėtos patetikos, pagrindė svarbiausius jaunosios kartos orientyrus: sekti geriausiais pasaulio pavyzdžiais, kurti savitą, į tautosakos tradicijas atsiremiantį nacionalinį meną, atsakingai žiūrėti į menininko pašaukimą, reikalauti profesionalumo iš literatūros kritikos.
Jaunajai menininkų kartai M. K. Čiurlionis buvo „dieviškas pranašas naujų neapčiuopiamų pasaulių”. Būsima dailininkė, grafikė Marcė Katiliūtė (1912-1937) rašė: „Reikia eiti pas Čiurlionį. Gal jis mano sielai suteiks ramybės, nes aš dažnai po tokių susijaudinimų mėgdavau nueiti į galeriją. Aš jausdavausi kaip bažnyčioje”. Balys Sruoga komentavo M. K. Čiurlionį kaip visumos dainių <….>, paskelbdamas „kosmiškumo nuotaiką“ charakteringiausiu lietuvių nacionalinio meno bruožu. M. K.Čiurlionis savo žmonai rašė: „Reikia turėti šviesą su savimi. Iš savęs, kad šviestum tamsybėse visiems ant kelio stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų savo keliu”. M. K. Čiurlioniui šviesa reiškia ne visuotinę laisvę, laimę ir lygybę, bet grožį, kurį reikia savyje pajusti ir meninės kūrybos pavidalais parduoti kitiems. Veržtis į grožį - moralinė pareiga, nes be jo gyvenimas lieka žmogaus nevertas. Šviesos siekiama nebe išorės įtakos paskata, bet spontanišku vidiniu impulse, kylančiu iš natūraliai pajustos vidinės būtinybės.
Pats pirmasis lietuvių kosminę moralinę viziją apie 1900 m. pradėjo kurti Vydūnas, jungęs indiškas religijas, jo įsivaizduotas lietuvių pagonybės dvasinio gyvenimo formas ir I. Kanto reikalavimą būti savo vertę sąmoningai žinančiu individu
(„Kitų neatsiklausiu, kas šventa, garbinu, kas šventa man”). Iš Vydūno raštų, teigė V. Mykolaitis- Putinas, „trykšta pasitikėjimas savo žmogiškos prigimties jėgomis”.
Vydūno pažiūrų sistemoje žmogaus prigimtis skiriasi nuo krikščioniškosios koncepcijos. Vydūno žmogaus neveikia nei pirmapradė nuodėmė, nei Dievo malonė, teikiama per sakramentus. Vydūno žmoguje kovoja du pradai: dieviškasis ir gyvūliškasis ir žmogui toje kovoje skirta arba išnykti, arba susilieti su dievybe. Vydūnas rodo, kaip toks tik savo valia ir savo jėgoms paliktas žmogus auga, sąmonėja, tobulėja ir galu gale pasiekia aukščiausių, tobuliausių dvasinio gyvenimo viršūnių.
Jaunąją kartą veikė Vydūno dramaturgija kaip naujo meno pavyzdys. Trilogijos „Probočių šešėliai”(1908) ir „Amžina ugnis”(1913) apibendrinta simbolių, alegorinių vaizdų, didingų ritualų kalba bylojo apie individo atsibudimą tautoje, jo moralinę pareigą jai, skatino individualų tobulėjimą, žadino tautinę savigarbą, vertė susimąstyti apie amžinas dvasingumo ir materialumo principų kolizijas konkrečioje istorijoje ( lietuvių ir vokiečių santykiai Mažojoje Lietuvoje). Tik su savo tauta sutapęs, jos moraliniame brendime dalyvaująs individas gali būti ir visos žmonijos žmoniškėjimo dalis. Vydūnas švietė asmeniniu pavyzdžiu ir paliko mums „sau žmogaus”, sąmoningos individualybės, pavyzdį.
J. A. Herbačiausko genijus - tai žemės piemenėlio ir dangaus karžygio dvasių “mistiškas sujungimas”. Teoriniame etiude išsakytas mintis Herbačiauskas išplėtojo savo pirmame grožiniame kūrinyje lietuvių kalba „Lietuvos griuvėsių himnas”. Tai viduramžių misterijos poetika sukurta vizija, kurioje susitinka gamtinio ir atgamtinio pasaulio jėgos, veiksmą palydi choras. Pagoniška Lietuva ieško savo esmės, tautos genijus jau yra, bet jam pasirodyti dar anksti, todėl jis, susiliejęs su nuskendusio varpo šerdimi, lieka lūkuriuoti tinkamos valandos. Herbačiausko kūriniai didesnei skaitančiai visuomenės daliai buvo sunkiai suvokiami, iššaukė didžiulę polemiką spaudoje. Kandi A. Jakšto kritika („dailės iškraipymas”, „nesveikos dvasios apsireiškimas”) vertė atsakinėti patį
J. A.Herbačiauską. Ieškoti lietuvių tautos dvasios, kovoti su viskuo, kas jai trukdo reikštis, bet kartu saugoti savo individualybę, nepriklausomybę - tokia bendrais bruožais būtų akstyvojo J. A.Herbačiausko programa. Jį palaikė Sofija Kymantaitė- Čiurlionienė, Petras Rimša, Adomas Varnas.
Tai buvo dviejų kartų polemika, kuri lydėjo lietuvių literatūros modernėjimą porą dešimtmečių: „Mūsų literatūros babiloniadoje <…> ryškiausiais asmenimis tebėra A. Jakštas ir J. A. Herbačiauskas“, - 1932 m. „Lietuvos aide“ rašė Ona Puidienė. Įpratę gludinti savo kampus, slėpti pažiūras arba nekęsti kitaip galvojančių, su nuostaba verta įsižiūrėti į šią tolerancijos pamoką. J. A. Herbačiauskas visur ir visada pabrėžė širdies pirmenybę prieš protą (A. Jakštas - atvirkščiai).
Svarbu vaidmenį suvaidino 1913-1914 m. m. ėjusi Vaivorykštė - pirmasis lietuvių literatūros žurnalas.Leido Jonas Rinkevičius, spausdino Martyno Kuktos spaustuvė Vilniuje. Išėjo 5 knygos, jose paskelbti lietuvių rašytojų kūriniai, straipsniai literatūros, meno, teatro, kultūros klausimais. Žurnalas spausdino atsiminimus, lietuvių literatūros kritikos straipsnius. Kritika buvo linkusi prisiimti didaktininį vaidmenį, tvirtinti, kad dauguma autorių yra realizmo įtakoje. 1902 m. pasirodė Benedeto Croces veikalas „Estetika kaip išraiškos ir lingvistikos mokslas“.Kyla polemika, kuria kryptimi - Rytų ar Vakarų - turėtų pasukti lietuvių literatūra.S. Čiurlionienė ir J. A. Herbačiauskas ragino atverti duris įtakoms iš Vakarų, bet perspėjo, kad per didelis mėgavimasis niekur negali nuvesti. Tapo aktualus estetinių principų taikymas: reikėjo ieškoti naujų formų. Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana pirmuosius vaizdelius parašė 1886 m., o labiausiai subrendo grįžusi po studijų ( 1905-1907 m. ) Šveicarijoje. Ten ji susipažino su naujomis literatūros srovėmis, A.Šopenhauerio ir F.Nyčės filosofija, pirmaisiais S. Freud‘o eksperimentais. Šatrijos Ragana rašė beveik tuo pačiu metu kaip Žemaitė ir Lazdų Pelėda, tačiau būdama „mokyta“ ir jau jaunystėje įsigyja kitokį meno supratimą.
Ji viena iš pirmųjų Lietuvoje sukuria tikrai pasisekusią lyrinę novelę „Kodėl čia tavęs nėra“(1898 m., paskelbtas „Varpe“). Kūrinys atskleidė originalų rašytojos stilių ir talentą- pasakojimą pirmu asmeniu, jame perteikiamas meilės, igesio jausmų patyrimas, atminties pulsavimas.Tai buvo vienas pirmųjų lietuvių prozos modernėjimo ženklų – nuo realistinio išorinio žmogaus vaizdavimo žvilgsnis nukrypsta į jo vidinį pasaulį, nuo veiksmo – į būseną.
1911-1913 m. pasirodė trys dėmesio verti romanai,kurių kiekvienas bando spręsti tautinio atgimimo estetinio apipavidalinimo problemą savo būdu. Romanai skirtingi, bet juos jungia tam tikri bruožai. Kazio Puidos romanas „Žemės giesmė“(1911) iškelia kaimo/miesto kontrastą. Parodomas tėviškėn grįžtantis dar jaunas intelektualas Jurgis Ogintas, kuris buvo ją apleidęs, beieškodamas platesnio akiračio ir įdomesnių galimybių gyvenime. Teigiamai, kad tikrasis gyvenimas prasideda tik sugrįžus į tėviškę.
1912 m. išėjo pirmasis lietuviškas psichologinis romanas Julijono Lindės - Dobilo „Blūdas“ - „filosofinis, visuomeninis veikalas“ (G.Petkevičaitė- Bitė).Tai buvo pirmasis Dobilo išėjimas į žmones, kūrybinio kelio pradžia. Romane pateikiamas modernus požiūris į religiją. Romane siūlomas susipratusio lietuvio idealas. Tačiau rūstaus kunigų puolimo prislėgtas, kunigas turėjo prašytis perkeliamas į Latviją... Dirbti ne savame krašte buvo ramiau. Reikėjo kaupti jėgas, galvojant ne tik apie kūrybą, bet ir grįžimą atgal į Lietuvą.
Moderniausias autorius tautinio sąmoningumo ugdymo prasme buvo Ignas Šeinius. Jo romanas „Kuprelis“ (1913). Žemė ( gamta) parodoma kaip nekintama vertybė, per kontaktą su ja žmogus įgauna daugiau orumo, išlaiko tikrą ryšį su Dievu. Bet tuo metu didžiausio pasisekimo susilaukė V. Krėvės drama „Šarūnas“(1911).Veikalas turėjo tikslą pažadinti tautinę sąmonę. Jo meninė vertė išryškėja, kai jis gretinamas su Pietario „Algimantu“ - pirmuoju istoriniu romanu, išleistu po autoriaus mirties (1904). Abiejų veikalų veiksmas vyksta XIII amžiuje.V. Krėvė prie istorijos artinasi savitu būdu - jis sujungia dviejų rūšių scenas, dramos įrėminimui sukurdamas trumpą įvadą ir užbaigą, kurie vyksta rašomuoju laiku. Pasitelkiamos estetinėmis priemonės.Tačiau lietuvių literatūros ateities planus ir užsimezgusią polemiką nutraukė Didysis karas. Tikras apsisprendimas eiti modernėjimo keliu atėjo Lietuvos Nepriklausomybės metais.
Atgal
.jpg)
