VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

12.07. Vienintelis sukilėlių vadas, išsigelbėjęs nuo Muravjovo kartuvių

Česlovas Iškauskas

 

Neseniai Vilniuje iškilmingai perlaidoti 1863-1864 metų sukilimo vadų ir dalyvių palaikai, rasti Gedimino kalne. Kas tie žmonės, kurių apipilti kalkėmis kūnai surištomis už nugaros rankomis daugiau kaip pusantro šimto metų gulėjo šalia Gedimino pilies bokšto, mums daugmaž žinoma.

16 iš 21 buvo bajorai, tarp jų – du kunigai. Bet mirties bausme buvo nuteisti 22 sukilėliai, ir viena kripta senųjų Rasų kapinių koplyčioje liko tuščia. Kas gi tas išsigelbėjęs žmogus, koks jo likimas?

Česlovas Iškauskas

2002 m. Lietuvoje viešėjo Graikijos užsienio reikalų ministras Georgis Papandrėjus (Georgios Papandreou), kuris susitiko su aukščiausiais Lietuvos vadovais ir pasirašė kartu su mūsų užsienio reikalų ministru A. Valioniu įdomų dokumentą - Pasaulio asmenybių deklaraciją, pagal kurią visi karai bei kariniai konfliktai Olimpinių žaidynių metu turi būti nutraukti. Deklaraciją pasirašė ir to meto Lietuvos prezidentas V. Adamkus.

Kuo čia dėta Lietuva ir olimpinės žaidynės? Vizito metu svečiui iš Graikijos buvo perduoti jo prosenelio, kilusio iš Lietuvos, aktyvaus 1863 metų sukilimo dalyvio Zigmanto Mineikos herbas ir kiti dokumentai. Pasirodo, lietuvis kaip sporto korespondentas dalyvavo pirmosiose, 1896 m. surengtose Olimpinėse žaidynėse. O Z. Mineikos anūkas, jo dukters Zofijos sūnus, buvo ilgametis šios šalies ministras pirmininkas Adrejas Papandrėjus (Andrea Papandreou, 1919 – 1996), gi proanūkis Georgis Papandrėjus taip pat pasekė savo tėvo pėdomis (2009 – 2011).

Zigmantas Mineika

Zigmantas Mineika (Zygmunt Mineyko) dažnai lyginamas su garsaus A. Dumas romano herojumi grafu Montekristu. Kentėjęs kalėjimus ir tremtis, jis blaškėsi po pasaulį, kol galų gale apsistojo Graikijoje. Inžinierius, topografas, poliglotas, didelis lietuvių-lenkų-gudų patriotas, vienas iš 1863 m. sukilimo vadų – štai jo permainingo gyvenimo paletė. Ir vis dėl to savo prisiminimuose 1911 m. jis rašė: „Esu aplankęs daug pasaulio vietovių ir įvairių reto grožio miestų, bet Vilnius liko visiems laikams gražiausias iš visų, jo gyventojai – mieliausi, panelės – gražiausios, o Lietuva – žaviausias mano vaizduotės kraštas.“ Vadinasi, savintis jo asmenybę – ar jis lenkas, ar lietuvis – visai nėra prasmės.

Beje, portalas Interlog.com sukilėlio pavardę kildina iš lietuviško „mintis“, „minėti“ ar „atminti“ pridedant anuomet įprastą slavišką galūnę „ka“. Taip buvo sudaromi senoviniai lietuvių vardai Mindaugas, Mingailas, Mintautas...

Mes nedaug težinome apie šį XIX a. – XX a. pradžios šviesuolį, aršų kovotoją prieš carizmą, niokojusį buvusius ATR kraštus, ir kaip jis išvengė Muravjovo-koriko kartuvių.

Z. Mineika gimė 1840 m. Balviniškėse ar Bolvaniškėse (Ašmenos apskritis, iki 1915 m. – Rusijos imperijos Vilniaus gubernija; 1969 m. pervadintas į Zelionij Bor, Gardino sritis). Baigė gimnaziją Vilniuje, studijavo karo inžineriją Sankt Peterburge, Peterhofe, 1859 m. įsijungė į sukilimo organizatorių gretas, bet carinė ochranka juos susekė. Nuo kalėjimo jį išgelbėjo giminaitis, garsus generolas ir Krymo karo didvyris, caro favoritas Francas Edvardas Totlebenas (Franz-Edward Todtleben, 1818 - 1884), radęs progą Vasaros rūmuose įsikūrusios artilerijos mokyklos kursantą pristatyti imperatoriui Aleksandrui II. Persekiojamas dėl anticarinės veiklos, jis per Vilnių, Moldovą, Konstantinopolį ir Atėnus pasiekė Genują, kur tęsė fortifikacijų statybos studijas lenkų karo mokykloje, 1861 m. įkurtoje Garibaldžio.

Prasidėjus 1863 metų sukilimui, atvyko į Krokuvą, buvo paskirtas Ašmenos apskrities kariniu komendantu ir vadovavo lenkų ir lietuvių sukilėlių būriui. Birželį jo 28 sukilėlių būrys prie Rosoličkos, 65 km nuo Ašmenos, buvo sutriuškintas. Sukilėlių vadas bus pristatytas į kalėjimą Vilniuje ir smarkiai sumuštas, todėl pateko į kalėjimo lazaretą. Z. Mineikai buvo paskirta mirties bausmė pakariant. Pasakojama, kad kalėjime jis įkyrėjo prižiūrėtojams, visą laiką reikalaudamas „atnešti ką nors paskaityti“. Jam atnešė Sorbonos profesoriaus mokslinę knygą, pavadintą „Prostitucija Paryžiuje“ (Alexandre Parent du Chatelet „Prostitution a Paris au XIX siecle“, 1836, perleista Paryžiuje 2008 m.).

Kai tarptautinė komisija, prižiūrinti kalinių padėtį Rusijos kalėjimuose, vadovaujama Oto fon Bismarko (Otto Eduard Leopold von Bismarck), jau tada Prūsijos ministru pirmininko ir būsimo antrosios Vokietijos kanclerio, vizitavo kalėjimą, aukštas svečias labai nustebo mirtininko pasirinkimu ir jo erudicija. Pagal vieną iš versijų, tai jis pasirūpino, kad Z. Mineikai būtų pakeista mirties bausmė. Jau vėliau, prisimindamas šį kalinį, O. fon Bismarkas savo padėjėjams sakys: „neblogai būtų mūsų parlamente pasodinti vieną lenką, kurį kartą mačiau rusų kalėjime“.

Bet patikimesnė kita versija. Sūnaus likimu susirūpino motina Cecilija, kuri kreipėsi į generolą Totlebeną, ir šis vėl pagelbėjo. Ji surinko tuo metu nemažą sumą – 9000 rublių ir papirko generolus Vieseleckį ir Muravjovą. Kartuvės buvo pakeistos į 12 metų tremties Sibiro akmens skaldyklose, buvusiose tarp Tobolsko ir Tomsko.  

Čia tremtiniui vėl pasisekė. Etapo metu šiltine susirgo ir mirė jo artimas draugas Strumilo. Z. Mineika persirengė jo rūbais, pasiėmė jo dokumentus ir pabėgo iš etapo. Taip Tomske įgijo laisvo persikėlėlio vardą. Mieste jis vertėsi parduodamas kepures, pagalves ir dirbtines gėles, kokias darydavo Bolviniškėse, bei puošdamas turtingųjų namus. Už uždirbtus pinigus nusipirko arklius, karietą ir per Maskvą patraukė į Sankt Peterburgą, o iš ten nukeliavo į Paryžių. Čia jis pasiekė net imperatorių Napoleoną III, ir, kai 1868 m. caras Aleksandras II viešėjo Paryžiuje, Z. Mineika informavo valdovus apie prancūzų belaisvių, ištremtų po 1812 m. karo, padėtį Sibiro akmens skaldyklose. Caras pažadėjo juos išlaisvinti. Imperatorius už tai jam suteikė ypatingą Prancūzijos piliečio statusą ir apmokėjo studijas Karo akademijoje...

Baigęs darbą Karo akademijoje, gavęs generalinio štabo kapitono akademiko laipsnį,  jis pasuko į osmanų užimtą Bulgariją bei Turkiją, kur iki 1890 m. dirbo karo inžinieriumi, o prasidėjus karui su Graikija, pasitraukė į Atėnus, kur dirbo ir gyveno 33 metus - iki pat mirties 1925 m. gruodžio 27 d. Nuo 1877 metų buvo Graikijos kariuomenės generalinio štabo narys ir topografijos skyriaus viršininkas. Už didelius nuopelnus Graikijos valstybei 1910 metais Z. Mineikai buvo suteiktas Graikijos garbės piliečio vardas, o už Janinos miesto fortų įrengimą ir išvadavimą iš turkų 1913 m. gavo Aukso Kryžių. Manoma, kad archeologas taip pat atrado Dzeuso šventyklą Dodone.

Stebina jo įvairiapusiška veikla. Kai Atėnuose buvo rengiamos I šiuolaikinės Olimpinės žaidynės, Z. Mineika vadovavo Viešųjų darbų departamentui ir dalyvavo sporto objektų statyboje bei Marmuro stadiono restauravime. Be to kaip sporto žurnalistas iš Olimpiados varžybų rašė reportažus lenkų leidiniams.

1911 ir 1922 metais lankėsi Vilniuje, padovanojo Vilniaus Universitetui numizmatikos rinkinį. VU bibliotekoje galima rasti Z. Mineikos knygą „Z tajgi pod Akropol. Wspomnienia z lat 1848-1866“ ( Warszawa, 1971). Apie jį žurnalo „Lithuanian Heritage“ numeryje (2012, Nr. 5) išsamiai rašė graikų-lenkų istorikas, scenaristas Miltiades Varvounis, vadinąs save „graecorum et Polonorum filius“ („graikų ir lenkų sūnus“). Jo tyrimų sritis yra Lietuvos ir Lenkijos kultūra, karyba, lenkų, lietuvių ir turkų istorija, povandeninių laivų kovos Antrojo pasaulinio karo metu, Osmanų imperijos kartografija. M. Varvounis savo tautine pareiga laiko studijuoti Lenkijos civilizaciją ir su ja supažindinti visą pasaulį. Jis gyvena Atėnuose, Laske (Lenkija) ir Kaune (čia graikų istorikas paskelbė įdomų tyrimą apie lietuvių ir britų istorines sąsajas (http://www.draugas.org/news/the-british-in-the-grand-duchy-of-lithuania/). Autorius yra parašęs keletą istorinių knygą graikų kalba, tačiau daugiausiai populiarumo sulaukė jo paskutinis kūrinys anglų kalba – „Jan Sobieski: The King who saved Europe“ (Jonas Sobieskis: Karalius išgelbėjęs Europą, Blumingtonas, 2012)), pasakojąs, kaip ATR valdovas, 1683 m. apgindamas nuo turkų Habsburgų imperijos sostinę Vieną, išgelbėjo Europą nuo musulmonų... Prieš ketverius metus vienoje knygos anotacijoje rašoma: kas galėjo pagalvoti, kad „didysis Europos išvaduotojas“ Jonas Sobieskis savo metu gelbėjo Habsburgus, o mažiau nei po šimto metų tie patys Habsburgai dalyvaus plėšant į skutus jo tėvynę – Abiejų Tautų Respubliką...
 

Iš tiesų, Z. Mineika buvo unikali asmenybė Lietuvos ir Lenkijos istorijoje, jų kovoje su carizmu. Be savo plačių profesinių įgūdžių jis mokėjo lenkų, lietuvių, rusų, prancūzų, turkų ir graikų kalbas, buvo geras jojikas, medžiotojas ir šokėjas. Dėl savo audringo gyvenimo jis yra vadinamas „Vilniaus grafu Montekristu“. Amžininkams įsiminė jo „lietuviškas atkaklumas“ ir vilnietiškas patriotizmas. Jo namus puošė Erelis ir Vytis. Jo giminaičio Kšyštofo Mineikos (Krzysztof Mineyko) prisiminimuose tvirtinama, kad su dviem žmonomis jis turėjęs 7 vaikus: vienas iš dviejų sūnų vadinosi Witoldas (Vytautas), o viena iš penkių dukterų – Aldona - Safo. Kitais duomenimis, buvo 9 jo vaikai. Giminystės ryšiai su žymiomis istorinėmis asmenybėmis ir Graikijos politikos elitu papuošė ir išgarsino jo geneologinį medį.

Vienintelį išsigelbėjusį nuo Muravjovo kartuvių Zigmantą Mineiką drąsiai galima vadinti pasaulinio garso lietuvių laisvės kovų didvyriu. Šito vardo nedera užmiršti.



 

Atgal