VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

12.22.SVYLIONYS – MANO IR MŪSŲ VAIKYSTĖS KAIMAS - III

Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Alfonsas Kairys

Tęsiame pasakojimą apie Svylionis (pradžia ,,Lietuvos aidas“, 2013 05 29, Nr.115) iš išlikusių kažkada gyvenusių (jau senokai anapilin iškeliavusių) jame žmonių atsiminimų. Antai Kazimieras Valacka,  Emilija Subačienė, Bronius Meškelė (jų prisiminimus 1976 m. užrašė Adutiškio vidurinės mokyklos devintokė Danutė Subačiūtė) pasakoja: „prieš Pirmąjį pasaulinį karą, dar spaudos draudimo laikais, kaime buvo mokoma skaityti lietuviškai slapta. Knygnešys Bielinis atnešdavo lietuviškos literatūros. O po Pirmojo pasaulinio karo kaime įsisteigė mokykla. Joje savo namuose mokytoju dirbo Nikodemas Povilėnas, vėliau, jau Vaclovo Kairio namuose - Demčionka, dar po metų - Alfonso Dešuko namuose, dar po metų - po  Šidlauskų pastoge. Panaikinus lietuvišką mokyklą,  mokytojas Demčionka dar tęsė mokymą lenkų kalba. Kad vaikai lankytų lenkišką mokyklą, juos nemokamai maitino ir aprūpindavo vadovėliais. Lietuviškai mokymas vyko netoli esančiame Gudelių, vėliau Lasiškės  kaime: taigi norintys ten ir patraukdavo“.

O štai kaip atrodė kaimo jaunimas, kurio, kaip teigia tie patys prisiminimų autoriai, „kaime buvo daug. Sekmadieniais vasarą būriu eidavo po kaimą ir dainuodavo. Būdavo ir šokiai. Šokdavo kadrilių, eidavo ratelių su dainom. Apsirengę būdavo namie austais rūbais ir apsiavę klumpėmis. Pasakojama, kad senovėje šokius pasidarydavo pirties patalpose. Sekmadieniais linksmindavosi iki vakaro, o vakare grįždavo namo, kad padėtų tėvams ,,apsiruošti“.

Kaip atrodė kaimo pirkia, pasakoja 86-erių metų Mikalina Bukelienė (pasakojimą 1971 m. užrašė Aleksas Untanas). Specialiai pateikiu dalį užrašo svylioniškų tarme: ,,Pečius stovėjo prie durų. Priešpečius buvo dzidelis (= didelis) i možnėjo (= galima buvo) sėdėcie (= sėdėti). Ryti (= ryte) maži vaikai sėdėdavo un (= ant) priešpečiaus ir valgydavo blynus. Pečių kūrano (= kūreno) nuo durų. Kartais visa šeimyna miegodavo un pečiaus. Pečius buvo statomas iš molio.  Kačergos (= tokie įrankiai) stovėjo kumpi (= kampe), prie durų. Pečių šluodavo pušini šluotu, uždėtu un kuolo. Pirkia buvo be padlogo (= grindų). Koks kambarys be stalo (toliau pasakosiu literatūrine kalba). Taigi stalas būdavo ilgas, beveik 2 metrų: stalčiuose laikydavo duoną, medinius šaukštus. Stalą apdengdavo daugiausiai tada, kai pasirodydavo svečiai, dažniausiai per Kalėdas, Velykas, kitas religines šventes. Valgant stalą papuošdavo staltiese. Na o prie stalo stovėjo suolai: jie buvo gaminami iš vienos ištisinės  lentos. Už pečiaus - iš lentelių, lentų sukalta lova: ant jos šiaudai, apdengti margieniu (grubiu, storu, pačių austu audeklu). Šiaudus keisdavo nedažnai.

Kaimo pirkios jau nesulaukia savo šeimininkų

Kaimo pirties akmenys jau nešildo. Nuotraukų autorė Genovaitė Butėnienė

Paukščiai dar nepamiršta gi savo numylėtų medžių

Nuotraukų autorė Genovaitė Butėnienė

Pasidairyt į ,,pasaulį“ galėjai pro mažus langus. O maži jie buvo dėl to, kad  stiklo mažiau reikėtų ir kad šiluma daugiau išsilaikytų. Langai  niekada nei dieną,  nei naktį nebuvo ,,užkarti“ (buvo be užuolaidų); juos valydavo prieš Velykas, Sekmines, kai kurias kitas religines šventes.  Prieš Kalėdas neįmanoma išplauti, nes jie ledo gėlėm išpuošti. Lygiai tokiais laiko intervalais plaudavo lentines grindis (tokių mažai būdavo: daugiausiai molinės). Vieną kartą per metus ir durys sulaukdavo šventės: jas nuplaudavo šiltu vandeniu.

Tai kas gyveno tuose namuose? 1976 metų duomenimis, kaime gyveno 185 gyventojai: pavardės daugiausiai lietuviškos. 16 Kairių, 10 Pirštelių, 6 Laukių, 5 Jasiulių, 5 Dešukų,  5 Anoškų, po kelias Latakų, Subačių, Skyrelių, Avinų, Burokų. Mažeikų, Meškelių, Povilėnų... Keistokai įsiterpusios Čalkinų (3 žmonės), Lisorų ar Lisovų (2 žmonės) pavardės. Turėkime galvoje, kad šis Lietuvos kampas patyrė lenkmetį, bet, sprendžiant pagal pavardes, lietuviškumo neprarado.

Iš namų prie darbų. Darbai, darbai, darbai...  Jie, kaip ir visoje Lietuvoje - panašūs. Pavasarį - naują gyvybę įterpiant, vasarą - ją puoselėjant ir laukiant, laukiant, rudenį - džiaugiantis įterptuoju, koks jis bebūtų, žiemą - brandinant mintį pavasariui.

Be abejo, kaip ir visi žmonės, taip ir čia gyvenantys, sirgdavo įvairiomis ligomis. Kuo gi gydydavosi? Pasak 76-metės J.Povilėnienės  (pasakojimą 1969 m. užrašė R.Burokas), nuo vidurių negalavimų gerdavo ramunėlių, pelūno arbatą, jei viduriuojama, padėdavo užvirta jauno ąžuolo žievė, kosulį numalšindavo avietienojais (priskuta jų žievės ir užverda), išdžiovintų liepos žiedų arbata; užvirti šuns taukai gydė plaučius, išgąstį kaip ranka nuimdavo degtinėje išmirkytas varenčius (?), širdies ligas gydė išdžiovintomis ir išvirtomis centurijomis (drugžolė, gumbažolė, šimtažiedė, širdies žolė, trūkiažolė), dieglius malšindavo išvirtų kmynų arbata, išnirimus - sutrinta ir pridėta prie išnirusios vietos perkūnrope, netgi nuo maliarijos buvo vaistas: po stiklinę geriamas išvirtos gyvatės antpilas.

Tikima ir burtais. Anot 86-metės Mikalinos  Bukelienės (tiek metų jai buvo 1971 m., o pasakojimą tais metais užrašė Aleksas Untanas), per kūčias į vandens pripildytą lėkštę  palengva leisdavo dvi vienodas adatas: jeigu abi adatos susiliesdavo galvutėmis, tai panelė ištekės, jeigu ne, tai liks dar pamergaut.

Panelė (kaimo tarme (= merga) atsigula 5 lovą  ir apsiberia save avižomis, jei naktį sapne pamato tą, kuris ateina avižų rinkt: už jo ir ištekės, o jei nieks sapne neateina: dar ne laikas tekėti.

Vištas dažnai laikydavo papečkyj, tai panelė įkišdavo ranką ten ir jei sučiupdavo gaidį, tai ištekės, jei vištą - neištekės.  Tai tik dalelė Mikalinos užrašytų burtų.

Taigi lietuviškas kaimas gyveno savo gyvenimą: kūrė šeimas, gimdė, juokėsi ir verkė, gydėsi ir tikėjo ar netikėjo burtais.

O kas dabar šitam kaime?  Pasak Adutiškio seniūnės  Astos  Galatiltienės, Svylionyse realiai gyvena  18 šeimų, deklaruotas 51 žmogus,  realiai gyvena 39 žm.  Taigi nuo  185 gyventojų   1976 metais iki  39 šiais!

O aplinkui kas? Tos pat seniūnijosvyriausiosios specialistės Daivos Gavrilovienės  teigimu, dešimtyje kaimų -  Piršteliškėje, Bandariškėje, Kairiškėje, Baltūniškėje, Eimunyje,  Lazdinėliuose, Lasiuose, Subatiškėje,  Pamolupyje, Svylėje - jau neberūksta kaminų dūmai: liko tik šių vietovardžių pavadinimai.

Norisi tikėti, kad taip neatsitiks su mano gimtuoju kaimu Svylionimis. Labai norisi.

 

Atgal