ISTORIJA
12.25.KŪČIOS GAISRŲ PAŠVAISTĖSE
1944 metų Kūčiose Ariogalos apylinkių kaimuose dangus raudonavo nuo gaisrų, žemė nuo kraujo. Dangus raudonavo nuo padegtų pilnų vasarojaus pastatų gaisrų pašvaistėm, o žemė nuo kovotojų kraujo. skendo dūmuose , poškėjo šūviai.
Prasidėjo nuo to, kai apylinkių kaimų vyrai sužinojo, kad bus varomi į Kauną Šiluvos krašte sugaudyti du šimtai naujokų Gal tokio skaičiaus ir nebuvo, bet tokios kalbos ėjo. Būrys buvo didelis Apylinkės kelių kaimų vyrai, dar neturėdami pilnai partizaninės struktūros susitarė naujokus išlaisvinti. Šeštame kilometre nuo Ariogalos Kirkšnovės upelio krante Darbutų kaime, pradėjo supti rusų sargybą, kuri lydėjo koloną, Sargybiniai išvydę didelį pulką ginkluotų partizanų be pasipriešinimo išsilakstė, pasislėpė pakelės miškelyje. Rekrūtai išsivaikščiojo kas sau, su drobiniais maišeliais grįžo namo.
Ariogaloje stovėjo gausus įgulos dalinys, kuris greitai sureagavo. Ir kartu su vietiniais stribais pradėjo krėsti apylinkės kaimus. Ypač nukentėjo Grajauskų kaimas, nors partizanai buvo ir iš kitų kaimų. Štai ką prisimena Genė Kastyrienė iš Grajauskų kaimo.
-1944 m. gruodžio mėn.. prieš Kūčias vyrai gavo žinių, kad į Ariogalą privažiavo dar daugiau rusų kareivių. Atsargos dėlei mano uošviai Kastyrai, pasikinkė arklius pasiėmę mano mažametes dukras išvažiavo iš namų, lyg nujausdami nelaimę. Pavakare, stribų būrys nuo Ariogalos kitas rusų, nuo Pigminių kaimo, supa Grajauskų kaimą. Abu tie stribų ir rusų būriai susitiko prieš vienas kitą priešinguose upelio krantuose ir susišaudė, o mūsų vyrai upelio žemupiu pasitrauke link Dubysos. Mūsiškių žuvo tiktai du - Andraitis Kazys ir Selvestravičius Kazys. Andraitį leido palaidoti,išsipirko, o Selvestravičių Kazį. numetė turgavietėje.-sako Kastyrienė
-Susišaudymo pradžioje aš nubėgau pas kaimyną Vladą Jakštą. Sutemus mačiau kaip padegamomis kulkomis uždegė mūsų namus. Kai degė mūsų kluonas bėgau paleisti gyvulių, nes kluonas buvo toliau nuo gyvenamo namo. Gyvenamas namas degė pirmiausiai. Labai šaudė į mane, bet nepataikė, tik buvo keliose vietose išpešioti, sušaudyti kailiniai. Baigiant degti namams, išvažiavus rusams ir stribams, nutilus šūviams aš nubėgau pas savo išvažiavusius uošvius, Kastyrus, kur kartu buvo ir mano mažametės dukros. Parėjus mano vyrui Jonui Kastyrai vartydami namo kailinius džiaugiamės, kad likome visi gyvi ir sveiki.- pasakoja Genė Kastyrienė
-Pavalgę Kūčias pas kaimynus Kulikauskus išsiskirstėme kas sau. Aš su savo mažąją dukrele Vida pas savo tėvus į Lenčių kaimą, vyras Jonas į Betygalos valščių pas gimines, uošviai Kastyrai liko pas Kulikauskus. Namų juk nebėra.
-Šv. Kalėdų anksti rytą bėgau pažiūrėti į namus Radau baisų, nepamirštamą vaizdą Vištos gyvos, tik su išdegusiomis akimis. Likęs arklys pribėgo prie manęs, glaudžiasi, ir kur aš einu jis seka išpasakos ir krizena kalbina, skundžiasi.
-Pirmąją Šv. Kalėdų dieną vėl atvažiavo rusų kariuomenė kartu stribais surinkti žuvusius. – saviškius ir mūsiškius. Mūsiškių buvo žuvęs vadas - vokietis ir vienas vyras iš Užpušinės kaimo. Žuvusį Kemžūrą leido palaidoti motinai. Baisiosios Grajauskų tragedijos metu kaime padegė Kastyrų keturias trobas, Daugnorų dvi , Adomaitienės dvi,, Lukošių dvi, ir Rainių vieną trobą.
-Antrosios Šv. Kalėdų dienos rytą, paskundus stribams, kad nedidelis partizanų būrelis slepiasi Derbutų dvare/ įvyko vėl stiprios kautynės, kurių metu žuvo penki partizanai Grajauskų kaimo – Lukošius Vladas, Kuniugiškių kaimo, Vidikas Antanas. Kitų trijų pavardžių nežinau. Visus penkis nuvežė į Betygalą,už namo kuriame gyvena ir geria stribai sumetė į prūdą, iš kurio matėsi lyg šauktusi teisybės iškeltos žuvusiųjų rankos- tęsia Kastyrienė.
Kėdainietė, šaulė Vlada Šimokaitienė, kilusi iš gretimo Kasilkų km. Papasakojo iš savo vaikystė apie kautynes jų kaime, savo tėvo žūtį ir motinos drąsą. Motinos pasiaukojimas priminė mokyklos suole mokantis antikinę literatūrą, graikų Sufoklio tragedija, kurioje Antigonė iš mūšio lauko pagrobė savo žuvusį brolį ir jį palaidojo.
Pernaravos valsčiaus Kasiulkų kaimo Pilipauskų šeima, kaip ir visas tradicinis lietuviškas kaimas susidėjo iš trijų kartų : ant šiltos krosnės tupi abu senoliai,žmona juda prie pečiaus apsikrovusi indais o Stasys,vyras vis draude besiautėjančius vaikus, po aslą nepaliestų suneštus Kūčioms rakandus ir gardėsius. Taip ėjo trijų dalių šeimos iš kartos į kartą rūpesčių,vargų ir dainų krikštynų, vestuvių ir laidotuvių lydimi.
Atėjo 1944 m. vasara kartu su kareivių prakaitu įmirkusiu brezento ir suteptų alyva ginklų kvapu. Ilgai žiūrėjęs senolis Pilipauskas į žygiuojančius dulkėtais kelias karius linkčiodamas galvą reziumavo - šitie žmonės vargą, neša. Jo patirtis neklydo - jie nešė ne tik vargą, jo sūnui mirtį, bet kančias, neviltį, tremtį, griovė žmonių likimus. Nespėję sušilti kojų, išgerti lietuviškos naminės, užkasti lietuviško skilandžio pradėjo gaudyti vyrus į frontą, į mėsmalę. Kas norėjo mirti už svetimus interesus, už svetimas valstybes. Dauguma bevelijo laukti, geriau žūti tarp savų nei vergauti ir žūti tarp svetimų. Kasiulkų kaimo vyrai, prisirinkę per frontą primėtytų įvairių ginklų irgi laukė užpuolimo. Sudarė būrį iš 30 vyrų, kuriam vadovavo Lietuvos kariuomenėje atitarnavęs puskarininkis Stasys Pilipauskas. Būrys formavosi, ginklavosi bet į miško gilumą dar nėjo. Apdairiai sukiojosi apie savo namus. Dirbo įprastus darbus, nes gyvenimas nesustojo ir vyriškos rankos reikėjo. Kaimas buvo vieningas - apie rusų pasirodymą netoli kaimo pranešdavo. Kai toliau nuo Kasiulkų kaimo partizanai išlaisvino į rekrūtus, sugaudytus jaunuolius pasipriešinimas kaimuose iššaukė stambias rusų baudžiamąsias pajėgas.
- Rusai, pravėręs duris sušuko vienas iš būrio. Tėvas nespėjęs užsimauti kojinių , įsispyrė į batus už šautuvo ir nubėgo kartu su būrio vyrais. Motina lyg bandė sulaikyti, bet tėvo tėvas,senolis, sėdėdamas ant krosnies – reziumavo; jauni vyrai, ginklų turi atsilaikys.- prisimea duktė
Netrukus pradėjo poškėti šūviai Nežinojo namiškiai kieno tie šūviai, - savų ar svetimų, bet kad jie buvo nukreipti į žmogų ir kėlė grėsmę,sėjo mirtį neabejojo.Šūviai tartum mirties muzika, tai pritildavo tai vėl užsiplieskia. Girdisi vyrai bėga per gruodą. Pagaliau šūviai nutilo Palengvėjo. Atėjo kalbos, kad kažkas girdėjo komandas, šauksmą rusiskai ir lietuviškai. “
Gruodžio dienos trumpos Saulė leidosi, temo, bet Stasys į namus negrįžo. Atslinkusi sutema ir be laukimo pertraukos įtampa galutinai ją pribaigė. Kažkas iš pašnekovų suabejojo, kad gali būti jis sužeistas kautynių lauke. Ji toliau laukti nebegalėjo. Užmetusi skarelę ant galvos išbėgo į tamsą iš trobos ir verkdama balsu pasileido bėgti, ten kur daugiausiai šaudėsi. Tartum nerimas plyšo ištekėjo ir pasidarė lengviau, negu sėdėti ir laukti. Bėgo naktį į kautynių vietą, tiesė rankas į tamsą per šabakštynus šaukdama jo vardą, bet naktis tylėjo. Dar ir dar kartą grįžo prie kiekvieno griovio krūmo, kiekvieno tamsaus, įtartino silueto, šešėlio..Kada jau pavargusi prisiverkusi lėtu žingsniu pasuko namų link, staiga įduboje pastebėjo tamsų lyg tupinti žmogaus siluetą.Patikrinusii atrado džiaugsmą ir skausmą: ji atrado sukniubusį Stasį.šaukė ji mažybiniais vardais, bučiavo, bet jis tylėjo. Savo lūpomis palitėjus jo šaltą veida suprato, kad Stasys niekada nebeatsilieps. Suprato, kad ašaromis nieko nepakeisi. Reikia slėpti. Atras kareiviai nurengs ir paguldys aikštėje ant grindinio. Vyrai buvo išsislapstė, niekur jų nerasi Padedant kaimynėms Klementinai Poškienei ir Onai Zungaitienei visur skubotai bėgte, karučiais parvežė Stasį namo. Tartum skruzdės triūsė tempė karučius. Kol jį įvaliojo į karučius iš karučių į kambarį įtempė. Dangstė namo langus, kūrė krosnį šildė vandenį, dėjo ant Stasio sustingusio kūno karštus kompresus, šildė, kad galėtų ji aprengti ir kaip priklauso mirusiam paguldyti. Išnešė stalą, paguldė namų šeimininką žemai ant dviejų sustumtų suolų.
-Atsimenu kad labai verkiau, pamačiusi tėtę gulinti ant suolų. o mama liepė tylėti ir nesupratau kodėl – pasakoja šiandieną duktė Vlada.
Motina. bėgo daryti karstą, kasti duobę, kviesti kunigą pašventinti duobę ir viską reikėjo padaryti smulkutei, siaurų virpančių pečių moteriškei per vieną naktį. Aš prisiverkusi ant tėvo krūtinės užmigau.....
Savo namuose tėvas išbuvo tik pusę nakties. Auštant susirinko artimiausieji kaimynai išlydėti.bet išgirdę vėl šaudant. ir pamatę degant Grajauskų sodybas pasakė, kad nieko negali padėti ir tyliai dingo. Motinai karstą padėjo išnešti tiktai kaimynė K. Poškienė ir žuvusiojo motina ašarų, nesulaikanti senutė, sūnaus motina. Apkrovę karstą šiaudais, motinai važničiojant išvažiavo iš kiemo trise; motina tėvo motina ir kaimynė K. Poškiene. Persižegnojusi išsuko iš savo kiemo. Kelyje lenkėsi automobiliai su ginkluotais, kareiviais ir drebėjo širdis, kad jie nesustotų. Laimingai pasiekė kaimo kapines kur laukė vyrai duobkasiai.Toliau viską tvarkė vyrai, be kunigo be giesmių, be vainikų. tyliai tamsoje.
Grįžtant namo matė prie Paliepių bažnyčios gulinčius Stasio draugus ir kitus partizanus. Nuauti, nurengti ir nežinia kur ir kokias pelkes juos sukiš paslėps. Per širdį perbėgo kažkas lyg basomis kojomis, kad jos Staselis švariai nupraustas, aprengtas ir saugiai guli po žeme.
Tai įvyko Kūčių dieną. Kokios Kalėdos buvo aiškint nebereikia.Po laidotuvių Motina bijodamas enkavedistų pasiėmusi abu vaikus išvyko į savo tėviškę Kudonių kaimą. Tačiau liko ūkis . Sužinojus kad abu uošviai nesikelia iš lovos parvyko namo ir tiesiai į enkavedistų rankas. Uždarė Ariogalos rūsyje tardė, kankino, klausinėjo, kas padėjo laidoti kas priklausė Stasio būriui, kokį ginklą Stasys turėjo. .Nieko ji neišdavė. Po trijų dienų, nevalgius, esant neščiai, jai pasidarė bloga. Leido jai nueiti pas ten pat gyvenančius gydytojus Cicėnus. Cicėnai jautrūs žmonės sušildė ją, pamaitino siūlė jai pailsėti, pernakvoti, bet ji padėkojusi, nenorėdama jiems daryti rūpesčių išėjo. Jai pasaulis atrodė tik tamsiomis spalvomis ir ji jau ėjo ne namo, bet ant Dubysos tilto ieškodama gilesnės vietos Apsikabinusi turėklo, žiūrėdama į srūvantį vandenį stovėjo. Pajuto kaip kažkas ne vėjo šuoras palietė jos alkūnę. Atsisukusi pamatė žmogaus veidą, su žieminė kepure ant galvos. Nuovokus žmogus, pamatęs naktį moteriškę ant tilto įtarė, kad gal būt jos galvoje kažkas negerai. Pamažu pradėjo kvosti. Moteriškė atviravo. Pasakė, kad du senoliai ant patalo,vienas po aslą laksto.kitas po širdim juda. Jos gyvenimas sugriautas. Kaip motina sprendžia, kad tai buvo gal būt mokytojas, ar kitas “ mokytas “ žmogus. Jo žodžiai pataikė į jos patį širdies vidurį. .Reikia žiūrėti ne į save, bet savo vaikus. Jei žuvo tėvas vaikai tik pusiau našlaičiai, kai netenka motinos - visiškai našlaičiai Jų vaikystė nelaiminga.- kalbėjo jai nepažįstamasis.
Vlada prisimena, kaip kažkoks žmogus motiną parvedė namo.Po keturių mėnesių gimė sūnus. Taip Stasys laukė sūnaus ir nesulaukė. Sūnui davė tėvo vardą. Prasidėjo kitos bėdos. Ryšuliai visą laiką buvo paruošti kelionei į Sibirą. Laimei pasitaikė žmogus Jonas Stoškus kuris motiną su vaikais išgelbėjo nuo Sibiro,- įregistravo santuoką, pakeitė pavardę padėjo nešti gyvenimo naštą. Nelengva Vlados vaikystė be tėvo.Vaikystės vainikas iš vargo nupintas. Atsirasdavo vaikų, kurie ją banditka vadindavo, žaisti nepriimdavo. Parėjusi namo skųsdavausi motinai, verkdavau.
-Pakentėkit vaikeliai, gal laikai pasikeis gal apie mūsų vargus knygas rašys.
Nesulaukė ji geresnių laikų.1977 m. išėjo jos pasitikti tėvas......
Nesulaukė geresnių laikų ir tėvo būrys.Po tėvo žūties išėjo į Paliepių mišką ir visi žuvo.
Mūsų tautos istorijos ratą suka pralietas kraujas. Jis nedingsta išlieka tautos pasąmonėje ir laikas nuo laiko suaktyvutas iškyla į viršų už pakartus kunigus už pėsčiomis išvarytus tremtinius, išeina materializuota dvasia į gatves ir aikštes. Taip tauta susikaupusi apsigynė trims frontais ir nuo priešų, išlietas kraujas miškuose ir kloniuose .susigražino laisvę..
Brangiai apmokėjo bočių ainiai už Šiluvos rekrūtų išlaisvinimą. Ne tik Antigonė bet ir apylinkės kaimų vyrai. Bet ar galėjo jie nusilenkti atėjūnui leisti tautiečius varyti į mėsmalę už svetimą karalių,.pavergusi mūsų tautą.
Ignas Meškauskas
Atgal
.jpg)
(1).png)
