VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

01.17. Prezidento žūties paslaptis

Kęstutis Trečiakauskas

 

Lietuvos Prezidento, beje, ir "Lietuvos aido" steigėjo, Antano Smetonos asmenybė okupacijos metais buvo be paliovos sąmoningai juodinama ir menkinama.Net ir šiandien tas sovietinis naratyvas apie jo "pabėgimą"," nesipriešinimą okupantams" yra gajus. Kiekvienam doram piliečiui, bent kiek pasidomėjus istorijos faktais, aišku, jog Prezidentas nebėgo, o sąmoningai pasitraukė, ko nepadarė kitų Baltijos šalių vadovai. Šis konstitucinis Jo žingsnis smarkiai supykdė okupantus. Šito jie niekada neatleido, nes Prezidento pasitraukimas smarkiai apsunkino galimybę spekuliuoti "savanorišku" Lietuvos "įstojimu" į SSRS. Aišku, nepaisant sveiko proto, okupantai vykdė Stalino ir jo pakalikų nurodymus, begėdiškai klastodami istoriją ir šiurkščiai laužydami elementarius tarptautinius susitarimus. O pasakėlė apie pabėgimą, giliai įkalta į galvą sovietinių istorijos klastotojų, atrodė patogus būdas nuslėpti dokumentuotai patvirtintą istorijos faktą. Pakanka pavartyti kad ir nedidelę J.Audėno knygelę "Paskutinis posėdis". Tai, ko nesugebėjo atvirai parašyti tituluoti žiugždiniai "istorikai", šviesiai - tiesiai išdėstė savo veikale "Lietuvos istorija visiems" profesorius Tomas Venclova. Cituoju II tomo 230 puslapį: "Visą naktį vyko dramatiškas paskutinis Lietuvos vyriausybės posėdis.Antanas Smetona ir pora ministrų (Kazys Musteikis, Jonas Masiliūnas, Kazimieras Jokantas , taip pat valstybės kontrolierius Konstantinas Šakenis ) pasisakė už simbolinį pasipriešinimą.[...] Bet dauguma posėdžio dalyvių [...] buvo prieš." Tiesiog niekinga iki šiol kartoti priešų melą, jog A.Smetona bėgo palikęs Lietuvą. Prezidentas siūlė bent simboliškai priešintis įžūliai okupacijai. Tačiau Jis nesulaukė palaikymo net iš artimų asmenų. Prisiminkime skausmingą eilėraščio eilutę : "Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs..." Skaitykime toliau; "Kai sovietų tankai jau riedėjo Kauno gatvėmis, prezidentas Smetona , palikęs savo pareigas eiti Antanui Merkiui, su šeima ir krašto apsaugos ministru Kaziu Musteikiu automobiliais išvyko į Sūduvą, link Vokietijos sienos. Jų pasitraukimą turėjo pridengti ir simboliškai pasipriešinti ..." (ten pat, p.231) .Dar kartą įsiskaitykime į šią citatą : "Kai sovietų tankai jau riedėjo Kauno gatvėmis ..." Jeigu Prezidentas būtų norėjęs bėgti, tai Jis būtų padaręs anksčiau, nei 150 tūkstančių priešų armija užplūs Lietuvą. Prezidentas išvyko  iš praktiškai jau okupuotos Lietuvos. Tai buvo prasmingas ir teisiškai visiškai pateisinamas žingsnis. Tomas Venclova pastebi, jog "Smetonos pasitraukimas daugumos buvo suprastas kaip pabėgimas iš pavojuje atsidūrusios tėvynės". Labai vietoje gerbiamas Tomas Venclova priminė ir tą bolševikų primestą požiūrį į suklastotą istoriją. Jis labai elegantiškai cituoja poną Alfredą Bumblauską, kuris nesibodi dar kartą sovietinio melo tradicija apkaltinti A.Smetoną: "...birželio 15-osios naktį, manyčiau, prezidentas neatliko savo pareigos. Ne tam tu valdei keturiolika metų Lietuvą, kad dabar taip imtum ir lengvai atsižadėtum[...]" Kokios pareigos, anot Bumblausko, neatliko Prezidentas? Kad nenusilenkė prieš bolševikų ordas, nesutiko jų su gėlėmis? Keista, kad save istoriku tituluojantis vyras vadovaujasi ne faktais, o savo politrūkiškomis sampratomis apie istorinę tiesą. Nejaugi iki šiol dar neperpratome, kas buvo ir  yra bolševikinė ideologija? Kaip šioje velniavoje susigaudys eilinis pilietis, jei garbus profesorius iš populiarių televizijos laidų bruka į sąmonę tą patį sovietų sukramtytą melą apie pabėgimą, išdavystę ir kitas nesąmones? Kodėl nepretenduojantis į istoriko karūną rašytojas ir iškilus mąstytojas Tomas Venclova keliais paprastais žodžiais sugebėjo pasakyti tiesą? Kodėl tai padarė jis, o ne tie, kuriems pagal priedermę  reikėjo tai padaryti , nekartojant nuvalkiotų bolševikinių klišių ? Tomas Venclova puikiai suprato, jog Smetonos "[...] pasitraukimas pastatė sovietus keblion padėtin. Latvijos prezidentą Ulmanį ir Estijos prezidentą Petsą jie privertė perduoti valdžią formaliai nepažeidžiant įstatymų (paskui abu suėmė ir pražudė), tačiau Smetonos poelgis pabrėžė, kad okupacija ir vėlesnė aneksija yra neteisėtos." Visi, kurie lyg papūgos kartoja bolševizmo melą, kad A.Smetona pabėgo, tegul įdėmiai dar kartą perskaito Tomo Venclovos žodžius, jog "Smetonos poelgis pabrėžė, kad okupacija ir vėlesnė aneksija buvo neteisėtos". 

Antanas Smetona. Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Antanas Smetona inicijavo kareivius Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms. Wikimedia.org nuotr.

 Dabar grįžkime prie paslaptingos Prezidento žūties. Televizijos laida "Istorijos detektyvai: A.Smetonos mirties paslaptis" irgi bandė rasti atsakymą. Deja, paslaptis ligi šiol neatskleista. Tačiau yra du labai įtartini teiginiai apie Prezidento žūtį. Vienas iš jų - 1942-1944 SSRS konsulate Niujorke dirbusio P.Rotomskio beveik atvirai skelbusio, jog tai jis organizavo Prezidento nužudymą. Įvairias svarbias pareigas Lietuvos partinėje nomenklatūroje ėjęs Juozas Sauliūnas, gal ne tik iš paties P.Rotomskio tai girdėjęs, apie Prezidento nužudymą kalbėjo ne kaip apie nelaimingą atsitikimą, o tiesiog kaip abejonių nekeliantį faktą. Esą "Smetona buvo  sutvarkytas". Svarstymai, jog tai neturėjo prasmės ir panašūs kliedesiai - neverti dėmesio. Iki pat šių dienų A.Smetonos asmenybė yra ypatingai sumaniai naudojama politinėse spekuliacijose. Jose vyrauja ne tiesa, o melas. T.Venclova rašo: "Lietuvos tarpukario politika baigėsi tragedija ir valstybės sunaikinimu, tačiau derėtų sutikti su tais istorikais, kurie teigia, kad apskritai ji buvo efektyvi. Šalis pasidavė ultimatumams tik tada, kai Europoje  įsigaliojo "stipriojo teisė". Itin sunkiomis sąlygomis laikėsi ilgai, iš pasaulio žemėlapio išnyko tik tada, kai žlugo visa Europa - ir lygiai kaip Europa prisikėlė iš kapo." Ar čia neįžvelgiame bent truputėlio tarpukario Lietuvos Prezidento nuopelno? Kiek dar galime šmeižti mūsų valstybės vadovą, iškilią istorinę asmenybę, palikusią mums Lietuvą , kuri sugebėjo atgimti ir pirmoji Sovietų Sąjungoje kilo prieš kruvino Galijoto diktatą?

Dabar kitas keistas Prezidento žūtį lydėjęs gandas. "Sudegė, nes grįžo pasiimti kailinių."

Vytautas Kazakevičius, kaip vėliau paaiškėjo buvęs aktyvus specialiųjų tarnybų bendradarbis, man apie šį gandą kalbėjo kaip apie specialiai KGB sukurtą istoriją. Tai esą turėjo pažeminti Prezidentą, ta paskala pridengti jo žūties aplinkybes. Jis, V.Kazakevičius, asmeniškai tuo netikėjo ir sakė, jog saugumiečiai "galėjo sugalvoti ką nors gudriau". Įtarimą jam kėlė saugumiečių pageidavimas, kad ir jis tą gandą "kaip tikrą" įvykį padėtų paskleisti kuo plačiau. Atviraudamas jis prisipažino, kad tai jam sukėlė įtarimą, o būdamas Amerikoje, jis tą patį gandą išgirdo tik iš tų, kurie "buvo susiję su Lietuvos saugumu". Jis pats nė kiek neabejojo, jog su Smetona buvo susidorota. "Panašių dalykų buvo daugybė". Jis kaip pavyzdį paminėjo P.Cvirką ir S.Nėrį. Beje, apie šiuos rašytojus, kaip "atsimetusius" nuo komunistinių idealų kalbėjo ir J.Sauliūnas. Visa tai, aišku, kol kas be dokumentinių įrodymų. Bet gal jų ir nebelikę. Mūsų kartai tikriausiai nelemta sulaukti ir sužinoti tiesos. Ji taip sunkiai skinasi kelią net ir ten, kur tiesa yra akivaizdi.

A. Smetona su žydais. Lietuvos valstybes istorijos archyvo nuotr.

Labiausiai sveikintina tai, jog Premjeras Saulius Skvernelis pagaliau ėmėsi seniai laukiamos iniciatyvos Prezidento Antano Smetonos atminimą įamžinti Vilniuje. Kaunas seniai tai padarė, o sostinė vis atsilieka, vis knaisiojasi nepadorių asmenų žarstomuose šmeižtuose ir melo šiukšlynuose. Tarytum neturėtume iškilių mokslo žmonių, gebančių deramai įvertinti tautos ir valstybės praeitį. Reikia džiaugtis, kad ir Jo Ekscelencija Prezidentas Gitanas Nausėda yra kėlęs tokio paminklo būtinybę. Gal nepakartosime Vyčio komedijos? Baigti norėčiau linksmesne gaida. Ar pastebėjote, kas bendra tarp Antano Smetonos ir Gitano Nausėdos? Suskaičiuokite vardo ir pavardės raides. Jų po septynias. Tiek pat, kiek ir žodyje LIETUVA.

 

Atgal