VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

01.17.Jonas Aleksandravičius-Aistis Prancūzijoje 1936-1944 m.

 Parengė istorikas, publicistas Juozas Brazauskas

1936 m. spalio 15 d. į Kauno geležinkelio stotį atėjo grupė draugų išlydėti Joną Aleksandravičių ( nuo 1952 m. oficialiai pasivadinusį Aisčiu) į pirmą kelionę užsienin. Susirūpinusį Joną ramino poetų autoritetas Kazys Binkis: „Pasidairyk po Europos didmiesčius, pauostyk Vakarų kvapo, tik nesismauk dėl mokslo, mažai naudingo laisvai poeto dvasiai“. Taip prisiminė kitas poeto draugas Antanas Miškinis. Panašiai galvojo ir Švietimo ministras Juozas Tonkūnas, įkalbėtas departamento direktoriaus Motiejaus Miškinio, skirti stipendiją eilėraščių knygos Imago mortis autoriui. Ministras nesitikėjo, kad vos septynis mėnesius ištvėręs Kauno universitete, Jonas Aleksandravičius sugrįš su aukštojo mokslo diplomu. Lietuvos valdžia siuntė jaunus menininkus pasisemti modernios dvasios.

1941 m. rugpjūčio 7 d.. Villefranche. Jonas Aistis, Janina Liutkienė su sūneliu Perkūnu. Nuotrauka Antano Liutkaus.1941 m.

                      Pats Jonas Aleksandravičius  visai nesiruošė ilgam išsiskyrimui su gimtuoju kraštu. 1935 m.žiemą nusipirko rąstus ir ruošėsi pradėti statyti namą ir čia gyventi iki  mirties. Pasiūlyta stipendija buvo didelė valdžios malonė. 1936 m. rudenį, įvedus prancūzų kalbą kaip pagrindinę užsienio kalbą,  tokių stipendijų į Prancūziją  padaugėjo. Lietuvai labai trūko prancūzų kalbos žinovų. Švietimo ministerija ieškojo kandidatų  studijoms Grenoblyje ir Paryžiuje. Jonui Aleksandravičiui buvo išduotas užsienio pasas ir nemokama viza kelionei į Grenoblį. Paskirta 275 litų mėnesinė stipendija, išmokėta 500 litų kelionpinigių vienam pusmečiui. Studentų mokymosi eigą ir privatų gyvenimą prižiūrėjo Lietuvos pasiuntinybė. Buvo draudžiama be Švietimo ministro leidimo studijuojantiems vesti ar tekėti. Tuomet nutraukiama stipendija. Stipendininkas įsipareigodavo atidirbti valstybės tarnyboje 1,5 metų už kiekvienus stipendijos metus, grąžinti 30 proc. gautos stipendijos, jei  mėnesinis atlyginimas būtų ne didesnis kaip 400 litų, grąžinti visą stipendijos sumą per 10 metų, o su savo  noru nutraukus mokslus, grąžinti  per 6 metus. 1940 m. balandžio 18 d. Finansų departamentas davė nurodymą policijos nuovadai išieškoti iš dailininko Bernardo Bučo  prieš trejus metus gautą stipendiją...

Eilėraščiai iš Perkūno Liutkaus asmenininio archyvo

Perkirtus sieną ties Virbaliu, įspūdis buvo slegiamas: Berlyvas „ištisa kareivinė“. Belgija - vienas nesibaigiantis miestas, Paryžius- kosmopolitinis, „kur viską perka ir viską parduoda“. Grenoblis - „miestas nešvarus, gatvės daugumoje siauros, šaligatviai tik vienam eiti ir tie apkrauti dviračiais ir kitokiu šlamštu“. Gyventi pramoniniame mieste atrodė šiurpu. Lietuva liko idilija, o Kaunas puikiu miestu.

                      Didžiausia bėda buvo tai, kad  sunkiai tegalėjo susikalbėti gimnazijoje ir iš saviruošos vadovėlių išmokta kalba. Turėjo stoti į universitetą „svetimšalių legioną“, kuriame už 560 frankų mėnesinį mokestį pralauždavo „kalbėti ir galvoti galicizmais“. Daug laiko sugaišo, kol įgijo teisę lankyti paskaitas, naudotis skaityklomis, gauti knygas į namus.

 Grenoblio universitete tarpukario metais mokėsi  dauguma svetimšalių. Po kelių mėnesių sunkių kalbos pratybų Aistis galėjo klausyti ir užsirašinėti paskaitas. Pradėjusį studijuoti Algirdą Julių Greimą įtikinėjo: „Nebūk durnas, nestudijuok literatūros, <...>literatūros universituose neišmokstama, jinai mylima arba nemylima. Studijuok kalbą, tai bent šio to išmoksi“.

 Pirma kartą Jonas Aistis su Algirdu Juliumi Greimu susitiko 1936 m. Grenoblyje.  Jonas sau prisiekė juo netikintiems „jiems parodysiąs“, parveždamas daug pažymėjimų, diplomų ir doktoratų. Anot Algirdo Juliaus Greimo „šis „žyginis arklys“ pasikinkė geriems septyneriems metams, nutaręs tapti mokslininku ir apvainikavęs šią karjerą  keturių Evangelijos vertimų palyginimu į senąją provansalų kalbą.

                      Gauta 1937 m. 5000 litų Valstybinė premija sutirpo greitai giminių rankose...

Po premijos suteikimo Grenoblyje Jono laukė mokslo draugai. Jis buvo pristatytas kaip „garsus lietuvių poetas“. Aistis buvo drovus, užsidaręs, greitai užsigaunantis. Dėvėjo angliško bostono kostiumą, kaklaraištį ir juodą skrybėlę kai buvo privalu oriam 34 metų studentui. Nedalyvaudavo studentų pasiliksminimuose, mėgo išvykas į kalnus kartu su prof. Antoninu Duraffouru, kuris globojo lietuvių studentus.

Grenoblis - Prancūzijos Alpių sostinė. Aistis mielai bendravo su A. J.Greimu- skvarbaus proto intelektualu. Aistis mokėjo kalbėti, o Algirdas Julius mėgo jo klausyti: „Klausiausi  ir mokiausi gyvenimo iš žmogaus, kuris pats nemokėjo gyventi, mokiausi Lietuvos iš žmogaus, kuris sirgo Lietuva, mokiausi suprasti lietuvišką kultūrinį gyvenimą, kaip ji suprato pirmoji Lietuvoje išaugusi karta“. Trejus metus nešė tą patį mokslo jungą,  jie gyveno  tame pačiame bute, kur patys gaminosi valgį. Laukdavo literatūrinių naujienų ir gyvenimo Lietuvoje. Negaudavo lietuviškų laikraščių. Kaziui Binkiui skundėsi: „Gyvenu gali sakyti, kaip varna viešpaties globojama ant didžiojo vieškelio“. Kiek atsigaudavo vasarą, Lietuvoje pasinėręs į lietuvišką literatūrinį pasaulį.

                      1939 m. vasara, paskutinė Aisčio vasara Lietuvoje, buvo aptraukta nežinios ir nerimo. Politikos apžvalgininkai aliarmavo: „ Esame didelių tragedijų išvakarėse”. Ką daryti  studentams, valstybės stipendininkams, praūžus karo gaisrui vienu Europos pakraščiu, bet dar nesuliepsnojus visame kontinente? Lietuvos užsienio reikalų ministerija išsiuntinėjo telegramas visoms atstovybėms: patarti studentams grįžti ir paskolinti pinigų kelionei. Tačiau leista pasilikti studentams ir doktorantams, baigiantiems mokslus. Prancūzijoje lietuviai studentai pasijuto be darbo ir pragyvenimo šaltinių. Įstaigos skirstė darbus prancūzams.

Jonas Aistis blaškėsi neapsisprendęs: ar grįžti į Grenoblį, kur tiek nedaug beliko iki išsvajoto diplomo, ar pasukti į gimtinę.Tėvas, ūkiškai apvarstęs reikalą (tiek įdėta pinigų ir pastangų !), vis dėlto sūnui patarė važiuoti į Grenoblį ir grįžti su diplomu.

Ties Girstupiu, jau veždamas iš Kauno sūnaus knygas ir daiktus į tėviškę, tėvas netikėtai sustabdė arklius ir „jau atsisveikindamas  pasakė, kad niekad daugiau nesimatysime gyvi”. Jonas Aistis, susigraudinęs norėjo suplėšyti Užsienio reikalų ministerijos iš duotą diplomatinį pasą ir pasilikti. Draugai (Kazys Binkis, Antanas Miškinis, Antanas Rimvydis) atkalbėjo, iškėlė smagias išleistuves, paskutinį kartą nulydėjo Vytauto prospektu iki geležinkelio stoties. Poetas buvo įsitikinęs, kad grįš. Jam galvoj  netilpo mintis, kad galėtų didesnę savo gyvenimo dalį praleisti svetur..

        Prancūzija buvo triuškinama žaibiškų vokiečių kariuomenės smūgių. Birželio 10 d. iš Paryžiaus pasitraukė Pranzūzijos vyriausybė ir diplomatinis korpusas. Sovietai reikalavo grąžinti buvusius diplomatus atgal į Kauną. Kas jų laukė sugrįžus, galima numanyti. Prancūzijos valdžia neišdavė diplomatų ir jų šeimų. Gyventojai bėgo  iš miestų ir miestelių. Dar niekad savo istorijoje prancūzų tauta nebuvo taip sugniuždyta…Sugrįžęs į Grenoblį, Verduno aikštėje, Jonas Aistis išgirdo, kad neliko Lietuvos valstybės, ji buvo sovietų okupuota. Staiga nutrūko visi ryšiai su Lietuva.

         1940 m. lapkričio mėn. Prancūzijos užsienio reikalų ministerija, įtakota Lietuvos pasiuntinio Petro Klimo, paskyrė 12 stipendijų  lietuvių studentams. Viena stipendija atiteko Grenoblio universiteto licenciatui Jonui Aisčiui. Jis apsiėmė rašyti disertaciją, reikalaujančią didelio kantrumo apie evangelijų vertimus į senąją provansų kalbą. Šią kalbą buvo gerai išstudijavęs.

        Rašytojas ir buvęs diplomtas Jurgis Savickis matė Nicoje, kaip policija gaudė žydus. Jiems buvo uždrausta dirbti mokyklose, radijuje, teatre, atimta nuosavybė. Vichy valdžia perdavė vokiečiams sunaikinti 76 000 žydų. Rašytojas rašė doktorantui Jonui Aisčiui :

„ Nejaugi Jums nepavyks išsigelbėti iš paikiosios mobilizacijos. Ir mokslas nepadėtų?”.

1943 m. buvusioje „laisvoje zonoje” įvesta privaloma darbo tarnyba. Vokiečiai skelbė mobilizaciją,  gaudė jaunus vyrus darbams į Vokietiją. Jonui Aisčiui pavyko  rasti fiktyvią nakties sargo vietą Merlin- Gerin dirbtuvėse, padedant Grenoblio universiteto profesoriaus Antoninui Duraffour.

         Fiktyvūs  dokumentai gelbėjo svetimšalius studentus nuo vokiečių  žandaro ar prancūzų policininko, bet ne nuo bado. Iš valdiškos stipendijos buvo neįmanoma pragyventi. Tų pinigų pakako kambario nuomai ir duonos racionui. Septynis mėnesius  beveik visi prancūzai mito vien žolėmis kaip žasiukai…Per Šveicariją doktorantą pasiekė labdaringos Motinėlės draugijos doleriai, paremdavo Lietuvos atstovybėje Berne dirbęs Albertas Gerutis, sumokėjęs už vertimus informaciniam biuleteniui į prancūzų kalbą.

           Jonas Aistis glaudėsi Lietuvos diplomatų vilose ištisas savaites ir mėnesius. Daugiau laiko praleido pas Janiną ir Antaną Liutkus.

Jurgio Savickio viloje „Ariogala” kartu su buvusiu diplomatu, ministru Jonas Aistis laistė daržus, gėrė jo ožkų pieną ir valgė sriubą, išvirtą sumanios Ingės Savickienės iš plikų kaulų, išmainytų į daržoves Monte Carlo  restoranuose. Antano Liutkaus viloje „Amerika” poetui jam buvo įrengtas  net atskiras kambarys rašyti „testamentą Lietuvai”. Antano ir Janinos Liutkų viloje Jonas Aistis parašė 16 eilėraščių, pas Jurgį Savickį - du eilėraščius.

Savigraužos, liūdesio ir melancholijos tonai persmelkia visą poeto kūrybą. Anot Juozo Keliuočio, „gamtos grožis jo nežavi, erotinė meilė nesvaigina gaivaliniais džiaugsmais, kūrybos vyksmas teikia vien skausmą”. Net religija jo nepaguodžia, ji tik atidengia dar gilesnį tragizmą. Pokario metais  sukurtuose eilėraščiuose būties tragizmas suvokiamas kaip tėvynės praradimas, Lietuvos valstybingumo netekimas. Apmąstoma tautos tragedija ir jos priežastys.

1944 m.žiemą Joną Aistį pasiekė lietuviškai rašyts laiškas, kurį atvežė iš Tiubingeno paleistas prancūzų darbininkas. Rašė Aldona Grajauskaitė, pabėgelė iš Lietuvos. Apie ją poetas rašė knygoje „Be Tėvynės brangios“ įžangoje: „Dvi akys giliai į mane pažiūrėjo“, įstrigo poeto  atmintin. 1939 m.rudenį Jonas Aitis Aldoną sutiko Kaune, Daukanto gatvėje. Poetas buvo kone 20 metų vyresnis vyras. Ji ką tik buvo įstojusi į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti literatūros. Ji mintinai mokėjo pusę Aisčio eilėraščių. Dar mokydamasis gimnazijoje deklamavo jo eiles. Tai buvo Ukmergės banko valdytojo 1934-1940 m. Pijaus Grajausko duktė. Prieš antrąją sovietinę Lietuvos okupacijos bankininko šeima atsidūrė Vakaruose. Aldona su broliu ir dviem seserim bei tėvais  atvažiavo į Paryžių. Diplomato Stasio Antano Bačkio bute, kuris atstojo sovietų užbrobtą Lietuvos ambasadą, jie susitiko ir jau nebeišsiskyrė. Aldona, anot jos,  nusprendė tekėti „už poeto, ne už vyro“. Stasio Antano Bačjio bute įvyko judviejų vestuvinė puota.O santuoką 1945 m. spalio 6 d. palaimino tėvas jėzuitas Jonas Kubilius Paryžiaus Dievo Motinos katedroje.

  1944 m. birželio 20 d. vokiečių okupuotame Grenoblyje Jonas Aistis sėkmingai apsigynė disertaciją. Jonas Aistis  iš Villefranche sur Mer  atvyko į Paryžių, porą mėnesių su žmona gyveno Paryžiuje, Lotynų kvartale, netoli Sorbonos universiteto, šelpiamas Bendro Amerikos lietuvių fondo (BALF’o) kaip ir kiti benamiai Lietuvos menininkai, intelektualai (A. Gudaitis, B. Raila, A.J. Greimas, O. Šimaitė). 1946 m. sausio 11 d. Jonas Aistis su žmona Aldona iš Bordo uosto išplaukė į Niujorką  - jie  tapo vieni pirmųjų pokario atvykėlių į JAV. Iki 1947 m. lietuviai  buvo gavę tik 50 įvažiavimo į JAV vizų. Amerikoje Jonui Aisčiui prasidėjo naujas šeimos gyvenimo išbandymas.

Atgal