VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

02.16. Vasario 16-oji – „diena atrištom akim“

Česlovas Iškauskas

 

Diena atrištom akim.
Tauta iš kapo pakilus.
Viešpatie, leisk jai atkimt.
Tebūna jos žodžiai kilnūs.
Pašauk ją, pašauk atsitiest
ir laisvę išskleist – kaip esmę.
Štai mes – ir mūsų tik tiek,
kiek buvom ir kiek esame.
Kiek būsim šioje dienoje
sudygę augimui ir brandai,
ant žemės gyvi ir po ja,
paženklinti lietuvybės randais.
Prie savo kalbos prikalti,
prie istorijos prirakinti.
Žmonės, jūs nekalti.
Jūs tik labai iškankinti.
Bet jau atrištom akim.
Ir kaip vėliava jau – pakilūs.
Lietuva, leisk mums atkimt.
Tebūna mūs polėkiai kilnūs.

Justinas Marcinkevičius,
1989 m. vasario 16-oji, iš knygos
Carmina minora, Vilnius, 2000.

Apie Vasario 16-ąją lyg viskas jau pasakyta. Bet kuo toliau tolstame nuo šios iškilios datos (o jau praėjo 102 metai), tuo dažniau reikia priminti, kokie sudėtingi buvo anie laikai ir kokio ryžto reikėjo 20-čiai signatarų Vilniuje, Pilies g. 26, pasirašyti Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, drąsiai skelbiantį, kad atkuriama Lietuvos valstybė ir kad „Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis“.

Du svarbūs dokumentai

Bet iš tikrųjų, nedera pamiršti, kad šiomis dienomis mes pažymime dar vienos Vasario 16-osios metines. Praėjus 31-riems metams nuo nepriklausomybės paskelbimo, 1949-ųjų vasario 16 d. Visos Lietuvos partizanų suvažiavime buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos Deklaracija. Ji buvo rasta išlikusiame KGB archyve jau po 1990 m. kovo 11 d., atkūrus nepriklausomybę.

Pasirašyti 1949 m. LLKS Tarybos Deklaraciją partizanai keliavo 3 mėnesius

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos Deklaracija

Vienas Deklaracijos egzempliorius buvo aptiktas iškastame partizanų archyve, ypač daug bidone paslėptų dokumentų rasta 2004 m. Radviliškio rajone Mėnaičių (dabar Minaičių) kaime ūkininko Stanislovo Mikniaus sodyboje, kur 1948 m. rudenį įrengtame Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje ir buvo pasirašyta Deklaracija. Jos signatarai – aštuoni Lietuvos partizanų apygardų vadai, kurių nė vienas taip ir nesulaukė ne­priklausomybės. Tarp signatarų – Jonas Žemaitis – Vytautas, Adolfas Ramanauskas – Vanagas ir kiti. Pirmasis 2009 m. kovo 12 d. Seimo nutarimu buvo pripažintas „kovojusios su okupacija Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Respublikos Prezidento pareigas“, antrasis „kovojančios su okupacija Lietuvos Prezidentu“ po pirmojo mirties tapo 2018 m. lapkričio 20 d. Seimo sprendimu.

Prieš penkerius metus, rašydami apie tai žurnale „Apžvalga“, klausėme: mes žvaliai ir triukšmingai pažymime 1918 m. valstybės atkūrimo metines, netrukus švenčiame Kovo 11-ąją, bet kodėl tarsi negirdomis praleidžiame tokiu sunkiu metu priimtą 1949 m. Deklaraciją? Ar tai nebuvo tiesiogine prasme partizanų krauju, bunkeryje prie žibalinės lempos, o ne didmiesčio centre prie arbatėlės, palyginti ramioje aplinkoje susėdusių, pasipuošusių inteligentų pasirašytas mūsų nepriklausomybės aktas?

2016 m. savaitraštyje „Veidas“, lygindamas abu dokumentus, apžvalgininkas Arūnas Brazauskas tvirtino, kad Minaičių Deklaracija yra tarsi darbinis dokumentas, įprasminantis nepriklausomos Lietuvos statusą okupacinėje žiaurioje aplinkoje, o 1918 m. Nepriklausomybės Aktas tapo lyg paminklas mūsų valstybingumui. Bet šiaip ar taip, jų lyginimas tėra tik mėginimas profaniškai ginčyti kurio nors reikšmę, neatsižvelgiant nei į dokumentų atsiradimo laikotarpį, nei į jų poveikį laisvės siekiančiai valstybei. Net ir tai, kad vienas jų buvo rastas bemaž prieš 30 metų, gi kito originalas lietuvių kalba – ir tai Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, dabar europarlamentaro Liudo Mažylio nuopelnas – tik 2017 m. kovą, neduoda pagrindo jų lyginimui.

Laisvės lūkesčiai ir viltys

Bet grįžkime į tą tikrai sudėtingą politinį laikotarpį, 1918-uosius. Nereikia pamiršti, kad Nepriklausomybės Aktas buvo pasirašytas Pirmą pasaulinį karą pralaimėjusių vokiečių, besitraukiančių į Berlyną, užimtame Vilniuje. Kaizerio vietininkai kontroliavo „Lietuvos aidą“, kuriame buvo paskelbti dokumentai, ir sunaikino spaustuvę, spausdinusią laikraštį. Tačiau žinia spėjo pasklisti po pasaulį. 1918 m. vasario 18 d. Akto tekstas buvo perspausdintas Vokietijos laikraščiuose – „Das Neue Litauen“, „Vossische Zeitung“, „Taegliche Rundschau“, „Kreuzzeitung“ ir kituose.

1918 m. vasario 18 d. Akto tekstas buvo perspausdintas Vokietijos laikraštyje „Das Neue Litauen“ ir kituose

1918 m. kovo 23 d. imperatoriaus Vilhelmo II aktu Vokietija pirmoji pripažįsta Lietuvos valstybę, bet su sąlyga, kad Vasario 16-osios Aktas turi veikti 1917 m. gruodžio 11 d. akto rėmuose, o tai reiškė, kad Vokietija nežada atsisakyti Lietuvos. Pagal Berlyno keliamas sąlygas Lietuva ir Vokietija sudarys tvirtas ir amžinas sutartis dėl karinio bendradarbiavimo, dėl muitų, susisiekimo ir pinigų. Tačiau vėliau jis leido Lietuvai atsiskirti nuo kitų valstybių, pavyzdžiui, nuo bolševikinės Rusijos, bet ne nuo Vokietijos, sudarant su ja tvirtą ilgalaikę sąjungą. Lietuvos Taryboje buvo sutarta, kad LDK vėliavos laikinai bus atsisakyta, nes ji plevėsuos, tik visiškai atkūrus nepriklausomą valstybę.

1918 metų vasarą kaizeris pralaimėjo karą Vakaruose, lapkritį Vokietijoje kilo revoliucija, tad „amžinosios sąjungos“ planai atidėti, o iš Rytų jau veržėsi Raudonoji armija. Lietuva tuomet blaškėsi. Liepos 9 d. Lietuvos Valstybės Taryba, priešindamasi vokiečių aneksiniams siekiams prijungti kraštą prie Prūsijos ir Saksonijos, ieškojo išeities ir paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija, II Lietuvos karaliumi išrinko Viurtembergo hercogą Vilhelmą von Urachą. Taip įgyvendinama sena monarchijos šalininkų svajonė – atkurtoji Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė trumpam tapo Lietuvos karalyste. Bet tikrai neilgam: jau lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Taryba atšaukė nutarimą dėl von Uracho išrinkimo karaliumi ir priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinius įstatus.

Filosofas Alvydas Jokubaitis savo viename interviu, pavadintame gana išraiškingai „Vasario 16-oji lietuviams siūlė galimybę tapti dvasios aristokratais“, teigė, kad tuomet „Dievas apsaugojo ir Lietuvą, ir šį vokiečių aristokratą nuo politinės nesąmonės“. Beje, šią „nesąmonę“ vis primena nuolat Lietuvoje besilankantis Wilhelmo von Uracho vaikaitis Inigo. Monarchijos ilgesį jis stimuliavo ir 2018 m. kovą, kai trumpalaikio karaliaus anūką čia pakvietė veikiantys Lietuvos karalystės rūmai (LKR), įkurti prieš kokius devynerius metus (rūmų senato maršalas skelbiamas Stanislovas Švedarauskas, tačiau LKR interneto svetainė iki šiol nerodo gyvybės ženklų).

Daug įdomesnis klausimas, kaip atsirado Nepriklausomybės Akto tekstas. Tautos Fondo į Lietuvą pasiųstas kunigas dr. Vincas Bartuška savo atsiminimuose „Lietuvos nepriklausomybės kryžiaus keliais“ mini, kad Lietuvos Taryba jau 1917 m. gruodžio 11 d. susirinkime slaptai paskelbė Lietuvą nepriklausoma valstybe, o viešai tai padarė 1918 m. vasario 16 dieną. Šveicarijoje esantys lietuviai iš anksto buvo informuoti tik apie nepriklausomybės atkūrimą. Priedas (dėl konvencijų su Vokietija) gruodžio 11 d. atsirado tik dėl vienintelės priežasties: dalis Tarybos narių galvojo, kad šio Akto pagrindu Vokietija turės pripažinti Lietuvos nepriklausomybę tuojau pat.

Dvylikos balsų priimta rezoliucija 1918 m. sausio 26 dieną buvo nusiųsta vokiečiams į Bresto taikos derybas, tačiau vasario 10 dieną iš vokiečių gauti tik migloti pažadai. Patys vokiečiai delsė, motyvuodami, kad ne visa Taryba pasirašė po šiuo aktu. Lietuvos Taryba, nesulaukdama pripažinimo, vasario 16 dieną paskelbė deklaraciją be priedų. Spaustuvininkas ir signataras Saliamonas Banaitis prisiminimuose neabejojo, kad pasirašo tą pačią deklaraciją, sudarytą prieš porą mėnesių ir turėjusią būti paskelbtą dar gruodžio 11 dieną.

***

Jauna Lietuvos valstybė egzistavo neilgai, bet Nepriklausomybės Aktas turėjo didžiulę reikšmę. Jau vasario 18 dieną Akto tekstą persispausdino keli Berlyno dienraščiai, o vasario 20 dieną jis buvo paviešintas ir reichstage – Vokietijos parlamente. Bet svarbiausia, kad, kaip „XXI amžiuje“ rašė istorikas Kęstutis Kasparas, tiek pats dokumentas, tiek signatarų parašai nebūtų turėję praktinės reikšmės, jeigu ne pačios lietuvių visuomenės nusiteikimas gyventi laisvoje ir nepriklausomoje valstybėje. Tai svarbiausias Akto pasiekimas, suponavęs tolesnes lietuvių viltis ir pagrindęs kone šimtmečio kovą dėl šios nepriklausomybės.



 

Atgal