VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

02.16. Mintys, pasitinkant Vasario 16-ąją

Prof. Libertas Klimka

 

Vasario 16-osios data yra svarbiausia mūsų valstybės kalendoriuje. Tądien 1918-ais  metais tauta savo atstovų parašais išreiškė tvirtą valią būti nepriklausoma; taip buvo atkurtas Lietuvos valstybingumas. Didžiosios mūsų šventės dieną mintyse sugrįžtame į tuos laikus, kai sprendėsi valstybės ateitis. Apie tai kalbame šventiniuose renginiuose, o lankydami Vilniuje Signatarų namus širdimi pajuntame laiko ir vietos sakralumą.

Lietuvos Tarybos nariai – Vasario 16-osios akto signatarai

J. Basanavičius (sėdi) su J. Jablonskiu ir M. Gustaičiu Francensbade (dabar Čekija), 1912 m. Foto: http://www.šaltiniai.info

Štai tame ir glūdi valstybės istorinių datų minėjimo prasmė; šios šventės būtinos  visuomenės tautinei tapatybei ir pilietiškumui ugdyti bei stiprinti.

Tik sukūrusi nacionalinę valstybę, tauta gali būti rami dėl ateities. Sava valstybė – tautos išlikimo ir pilnavertės kultūrinės raidos garantas. Lietuvos valstybės atkūrimo dieną prasminga  pasidalinti mintimis apie etninės kultūros reikšmę šiandienos gyvenime. Ar jos vertybės tebėra aktualios, ar saugotinos tik muziejuose, tautosakos rinktiniuose, etnologų monografijose?

Žmogaus tautinės tapatybės pagrindiniai požymiai yra trys; šie atraminiai stulpai - tai gimtoji kalba, istorinė atmintis, tautinių papročių ir tradicijų praktikavimas. Ogi tuose papročiuose nuo seno įdiegti labai svarbūs dalykai: tėviškės gamtos pažinimas ir ekologiškas elgesys joje, švelni pagarba moteriai, o ypač motinai, vaikų ugdymas darbeliais ir pareigomis, prieraišumas gimtiesiems namams, visokeriopa pagalba vyresniajai kartai, padorus bendravimas su kaimynais ir dar daug kitų gražių siekinių. Iš kartos į kartą tai buvo perduodama be nuobodžių moralizavimų, o veikiant tiesiai į vaiko jausmus ir vaizduotę, pasitelkus tautosaką, raiškų žodį.

Šiandien tautinės savimonės ugdymas toli gražu yra ne tik šeimos rūpestis. Valstybinės švietimo bei kultūros įstaigos taip pat privalėtų siekti šių svarbiausių dalykų išsaugojimo ir sustiprinimo, kūrybiškai taikant juos modernaus gyvenimo sąlygoms. Nes tik iš sąmoningo tautiškumo išauga visuomenės pilietiškumas, sudarantis valstybės pamatų stiprybę. O gyvoji etninės kultūros tradicija, plačiai apimanti visuomenę,  liudytų, kad tebeesame įaugę savo žemėje...

Šios vadovėlinės tiesos, deja, dažnai nublunka kasdieniuose rūpesčiuose.  Didieji laiko iššūkiai tautiškumui - globalizacija ir kultūros sukomercinimas, ateinantys su vartotojiškumo ir pragmatiškumo nuostatomis. Tik dėl to nereikėtų kaltinti Lietuvos įsijungimo į Europos valstybių bendriją. Iš esmės Europos Sąjungos politika ragina šalių vyriausybes pačioms rūpintis nacionaline kultūra, kad kiekviena šalis galėtų efektingai ir naudingai bendradarbiauti kultūros mainuose.  O strateginiuose Europos Sąjungos dokumentuose pabrėžiama, kad ateityje kultūros vaidmuo neišvengiamai didės. Sakoma, kad kultūra, jos europinis matmuo, ekonominei integracijai vis labiau ir giliau vienijant ES valstybes, darysis piliečių savimonės ir saviraiškos priemone. O jos forma išliks mozaikinė, tarsi natūrali paupio pieva, kupina įvairiausių žiedų, jų spalvų ir kvapų.

Tačiau ekonomiškai silpnesnės Sąjungos  narės neišvengiamai susiduria su didesniais pavojais savajai kultūrai nei didžiosios šalys. O dar liūdniau, kai tautines vertybes patys Lietuvos piliečiai ima sąmoningai ignoruoti ar menkinti jų reikšmę. Pastaruoju metu viešų išpuolių taikiniu tampa netgi  rūpestis lietuvių kalba, šiuo svarbiausiu tautą ir valstybę telkiančiu lietuviškosios tapatybės dėmeniu! Štai kai kurie tariamai „labai progresyvūs“ kalbininkai jos raidą ragina palikti savieigai ir visiškai atvirai kitų kalbų įtakai. Reikalaujama atsisakyti kalbos norminimo, klaidų taisymo, patarimų…  Demagogiškai prisidengiant laisvo žodžio skraiste, ir jaunimui neatsakingai brukama labai negera nuostata.  Juk taisyklingos kalbos mokymasis, naudojamo žodyno plėtra yra smegenų kūrybiškumo ugdymas, kaip tai yra įrodyta sociokultūriniais tyrimais. Tautinės mokyklos idėja mūsų švietimo sistemoje seniausiai pamiršta, tad pasiklausykime, kaip tarpusavyje kalbasi jaunuomenė. Ir kalbasi, žinia, apie emigraciją… Retorinis klausimas: ar mokytojai bando savo ugdytiniams įrodyti lyg ir akivaizdžią tiesą, kad tikroji  laimė randama tik tėvynėje?

Dar toks tautos orumą žeidžiantis faktas: viešosios iškabos užsienio kalba lengvai sugebėjo apeiti Valstybinės kalbos įstatymą ir įsivyravo sostinės centrinėse gatvėse. Tad Vilniaus įvaizdis jau nebe savitos kultūros šalies sostinės, - jis tapo nužemintas iki europinio užkampio. Netgi lietuviškų valgių restoranas čia – didelė retenybė.  Senamiestyje ar ne vienas toks belikęs, prisiglaudęs rūsyje. O galėtume mėgautis ir svečius vaišinti  žemaičių, aukštaičių, dzūkų, suvalkiečių, mažlietuvių valgiais su visomis tų regionų spalvomis...

Vilniaus įvaizdis jau nebe savitos kultūros šalies sostinės. wikimedia.org

Žinoma, toks niekinantis požiūris į lietuviškumą, gimtąją kalbą, kaip ir pigi „stiklaininė” architektūra, kultūros paveldo bei gamtinės aplinkos niokojimas tėra mūsų verslo provincialumo ir nepilnavertiškumo komplekso  išraiška. Tačiau matome, kad valstybinėms įstaigoms nuolaidžiaujant, sparčiai artėjama prie dvikalbystės. Prie to labai prisideda ir komercinių TV kanalų bei radijo stočių  laidos, kurių vedėjai apskritai balbatuoja žargonu. Tad esminis klausimas  toks: ar tai nėra valstybės pamatų ardymas?

Tautinė valstybė savo raidos strategijoje vadovaujasi dviem pagrindiniais idėjų blokais - universaliaisiais žmogaus teisių, demokratijos, socialinės gerovės principais bei etnokultūrinės tapatybės puoselėjimo. Labai svarbu išlaikyti tarp šių blokų pusiausvyrą, - tai tarsi du sparnai valstybės  skrydžiui į ateitį. Tą puikiai suprato tautos patriarchas Jonas Basanavičius ir jo bendražygiai, konstruodami pamatus būsimai Lietuvos valstybei. Tarpukariu tautos ir valstybės santykius pagrindė filosofai Stasys Šalkauskas ir Antanas Maceina.  Reikia pripažinti, kad tokio aiškaus situacijos supratimo ir tikslaus atsako į laiko iššūkius mums pritrūko pastaruoju dvidešimtmečiu... Sociologų bei politologų  samprotavimai apie šiandienos pilietinių iniciatyvų nuosmukį, visuomenės susvetimėjimą ir susipriešinimą, žmonių abejingumą viešojo gyvenimo reikalams paprastai neatsižvelgia į tautinės tapatybės praradimo veiksnį. Tam dabar atrandama daugybė kitų priežasčių. Dargi tautiškume  įžvelgiamas nacionalizmo pavojus. Pamiršus, kad ir Pirmoji, ir Antroji Lietuvos respublikos nepriklausomybės iškilo ant tautinio atgimimo bangos. Tad trumpas istorinis diskursas...

Į Vasario 16-ąją ateita netrumpu ir skaudžiu keliu, subrandinusiu tautą. Per sukilimų 1794, 1832 ir 1863 m. kraują ir Sibiro kančias, knygnešių takais, palydint caro žandarų kulkoms. Tauta atgimė jau kitokia, nebe bajorų, galutinai pralėbavusią valstybę XVIII-ajam amžiui baigiantis. Atgimimo šaukliai buvo kaimo vaikai. Ir tik retos išimtys, kad kartu ėjo kilmingieji, kaip Stanislovas Narutavičius, Stasys Šilingas. Europos ekonominė ir socialinė dinamika tuokart  tiesė kelią tautinių valstybių radimuisi. Atkurti bajorišką Abiejų Tautų Respubliką, -  tokia mintis tebūtų beviltiškas anachronizmas... O vis tik bandymų vėliau būta, - tai Juzefo Pilsudskio avantiūra, užgrobiant Vilnijos kraštą.

Vasario 16-oji yra ir tautos patriarcho Jono Basanavičiaus mirties data. Kažkaip simboliška: jis padėjo pagrindus Lietuvos valstybei, sulaukė jos atsitiesimo  ir tvirtesnių žingsnių, tada paliko tautai pačiai tvarkytis valstybėje. Šio didžio žmogaus darbai ir ateities įžvalgos nenustoja stebinti.  Ypatingi yra J.Basanavičiaus nuopelnai buriant Lietuvių mokslo draugiją, kuri nuo 1907 m. puoselėjo tautinės kultūros, mokslo ir švietimo daigus. Iš esmės draugijos veikla parengė valstybės atkūrimo programą. Ir kai tik pasaulio galybės tarpusavio kovose I pasauliniame kare nusilpo, tie daigai sulapojo... O J.Basanavičius liko gyventi Vilniuje todėl, kad istorinėje  sostinėje išliktų lietuvybės židinys.

O ką gi matome šių dienų Europos politiniame gyvenime? Daugybę tautinės raiškos procesų, kurių ryškiausiais pavyzdžiais gali būti Katalonijos nepriklausomybės siekis, Škotijos noras likti Europos Sąjungoje ir kt. Žinia, moderniųjų visuomenių tautiškumas yra jau kitoks nei XIX a., tam reikia palaikymo formų, grindžiamų sąmoningu piliečių apsisprendimu bei įsipareigojimu valstybei. Tarkime, mūsų folkloras, buvęs valstiečių masinės kultūros reiškiniu, dabar tėra sceninės raiškos dalykas. Sąmoningas tapatybės konstravimas - tai etnokultūros dvasinių vertybių įsisavinimas. Čia ir glūdi tautinės mokyklos misija, - iš meilės gimtajai kalbai, krašto istorijai, etninei kultūrai randasi ir rūpestis valstybe, jos ateitimi; kitaip tariant, patriotiškumas. Beje, toks ugdymo modelis  visiškai pritaikytinas ir tautinėms mažumoms. Tautinės savimonės turėtų būti siekiama kuriant įdomius „nacionalinio pasididžiavimo“ vaizdinius: žiniasklaidos ir meno priemonėmis aktualinant tautos istoriją, jos kūrybinius pasiekimus moksle ir mene, savitus etnokultūros papročius ir tradicijas, žinoma, ir sporto laimėjimus. Išties reiktų  aktyvinti valstybės pastangas nacionalinės kultūros išsaugojimo labui. Turėdami tvirtas piliečių laisvių ir teisių garantijas, išdrįskime sugrįžti prie tautinės valstybės idėjoje slypėjusios moralės filosofijos, pasinaudokime jos vertybėmis ir stipriosiomis pusėmis. Viliamės, kad erdvę veiklai šia linkme  suteiks ir sostinėje ant Taurakalnio netrukus iškilsiantys Tautos namai. Jų statyba - J. Basanavičiaus pradėto darbo priesakas...

 

Atgal