VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

03.07. Martyno Mažvydo šviesa Mažojoje Lietuvoje

Aloyzas Pranaitis

Prieš 500 metų Reformacijos dvasia apšvietė daugelį amžių tautinę priespaudą kentusią Prūsiją. Paskutinis Vokiečių ordino didysis magistras, pirmasis Prūsijos kunigaikštis gediminaitis Albrechtas Brandenburgietis 1544 metais buvo Karaliaučiaus Albertinos universiteto įkūrimo iniciatorius. Jo pakviesti iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės į Karaliaučių pasitraukė Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis ir Martynas Mažvydas, vėliau tapę Mažosios Lietuvos raštijos ir kultūros pirmeiviais.

Prieš 500 metų, 1520-aisiais, pietų Žemaitijoje gimęs  Martynas Mažvydas Vaitkūnas parengė ir Karaliaučiuje 1547 metais Albrechto rūpesčiu ir lėšomis išleido pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmas“. Albrechto iniciatyva išleisti ir trys katekizmai prūsų kalba. Dėl reformacijos Prūsijos viešajame gyvenime imta plačiau vartoti prūsų, lietuvių, lenkų kalbas. Albrechtas skyrė lėšų steigti lietuviškoms parapijoms ir pradžios mokykloms Mažojoje Lietuvoje, leisti religinei literatūrai. Rėmė reformaciją Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir Lenkijoje, čia stiprino savo įtaką.

Mažvydas. Aut. Antanas Šakalys

Negalime pamiršti tilžiškio Danieliaus Kleino ir jo pirmosios lietuviškos gramatikos, Bretkūno biblijos vertimo, Prūsijos karalienės Luizos dar Napoleono karo metais įsteigtos Įsruties Karalienės mokytojų seminarijos, kurioje buvo ruošiami lietuvių kalbos mokytojai. Neįkainojamos Prūsų Lietuvos spaustuvių pastangos carinės spaudos draudimo gūdmečiais spausdinti lietuvišką žodį. Šie Prūsų šviesuoliai carinės priespaudos sutemų laikais spausdino lietuvišką žodį, kurį vėliau, išslapstę neįtikinamiausiose vietose, į carinės Rusijos okupuotą Lietuvą gabeno drąsuoliai knygnešiai. Gal koks kritikas pasakys, kad kas čia tokio – jiems lietuviai davė biznį. Bet nepamirškime, kad daugelis patriotinių laikraščių ir knygelių buvo nuostolingos. Juk Tilžės Birutės draugijos steigėjai Jurgis Mikšas ir Martynas Jankus ne kartą buvo bankrutavę ir įstūmę į didelį vargą savo šeimas. O kiek knygnešių buvo areštuoti ir išgrūsti į katorgą?

Mažvydo „Katekizmas“

Ragainės bažnyčia

Šiandien vaikščiodami apleistomis Sovetsko, Nemano, Krasnoznamensko, Slavsko gatvelėmis vargiai surasite pastatus, kuriuose kadaise buvo Martyno Mažvydo bažnyčia, veikė garsios Kristupo Giedraičio, Orto Mauderodės, Albano ir Kybelkos, brolių Reilenderių, Jurgio Mikšo, Endzio Jagosmato ir Martyno Jankaus spaustuvės.

Prūsų Lietuvos lemtis

Antrojo pasaulinio karo metu Mažoji Lietuva priklausė hitlerinei Vokietijai. Prieš 75 metus, 1944 m. spalio 16 d., į ją įsiveržė Sovietų Sąjungos kariuomenė. Klaipėdos kraštas buvo laikomas Sovietų Sąjungos dalimi, todėl jis nebuvo labai smarkiai niokojamas, o už Nemuno buvo tikroji Vokietija – Rytų Prūsija. Mažojoje Lietuvoje ir visuose Rytprūsiuose beveik nebuvo gyvenviečių, kuriose sovietų kareiviai nebūtų žudę ir kankinę civilių gyventojų, naikinę ir plėšę jų turto. Vyrai buvo žudomi, o moterys – prievartaujamos. Ne visi sovietų karininkai pritarė tokiam savo karių elgesiui, dalis jų piktinosi armijos demoralizavimu ir tokius įvykius laikė kariuomenės vardo žeminimu.

Tragiškas likimas laukė ir tų Mažosios Lietuvos bei Rytprūsių gyventojų, kurie mėgino ištrūkti, pabėgti. Štai 1945 m. žiemą tūkstančiai per užšalusias Kuršių marias besitraukiančių pabėgėlių buvo subombarduoti ir sušaudyti. Skandinami buvo laivai su pabėgėliais. Skaičiuojama, jog per Rytprūsių operaciją sovietai paskandino 73 laivus su pabėgėliais. Didžiausia tragedija įvyko 1945 m. sausio 30 d., kai sovietų povandeninis laivas nuskandino lainerį „Wilhelmą Gustloffą“. Katastrofos metu žuvo apie 9,5 tūkst. žmonių (kur kas daugiau, nei nuskendus „Titanikui“). Laivą nuskandinęs moldavų kilmės girtuoklis Aleksandras Marinesku gavo Sovietų sąjungos didvyrio vardą, šio budelio garbei Kaliningrade prie Priegliaus pastatytas didingas obeliskas.

Karalienės mokytojų seminarija

Išlikę gyvi Karaliaučiaus krašto gyventojai buvo grūdami į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų Ylavos, Gastų, Tolminkiemio koncentracijos stovyklas, kur jų laukdavo vergiškas darbas, neretai – ir mirtis. Atsirado tūkstančiai našlaičių, vadinamųjų vilko vaikų, kurie, gelbėdamiesi nuo bado, tiltu per Nemuną ar prekiniais traukiniais bėgo į Lietuvą.

Iki 1944 m. Prūsijoje gyveno 2,6 mln. žmonių, per paskutinį Antrojo pasaulinio karo pusmetį gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 4 kartus. Didelė gyventojų dalis spėjo pasitraukti, tačiau per 300 tūkst. civilių gyventojų (iš jų apie 130 tūkstančiai prūsų lietuvių kilmės) buvo žvėriškai išžudyta. 1945 m. pabaigoje Karaliaučiaus krašte buvo likę tik apie 160 tūkst. vietos gyventojų.

Nusiaubtas Karaliaučiaus kraštas Potsdamo konferencijos susitarimu 1945 m. rugpjūčio 2 d. buvo laikinai atiduotas administruoti Sovietų Sąjungai. Nuo 1945 m. rudens į Karaliaučiaus kraštą ėmus siųsti rusakalbius kolonistus, prasidėjo nenutrūkstamas jo kolonizavimas. 1947 m. spalio 11 d. SSRS Ministrų Taryba, pažeisdama 1907 m. Hagos konvenciją, priėmė nutarimą „Dėl vokiečių iškeldinimo iš Karaliaučiaus srities“. 102 tūkst. vietos gyventojų, atlaikiusių sovietų terorą, beveik tuščiomis rankomis buvo deportuoti į Rytų Vokietiją. Senųjų gyventojų dvasinis ir kultūrinis paveldas buvo suniokotas, istoriniai vietovardžiai pakeisti.

Genocidą išgyvenusių Prūsų Lietuvos žmonių prisiminimai:

Lėnė Griguteit Kujus Šimėnienė, gimusi 1911 metais Bitėnuose, buvusi Jankaus ir Vydūno švenčių vaidilutė, Vydūno Tilžės lietuvių giedotoja. 1944 metais spalio mėnesį su vyru, Jurgaičių (Dabar Kanaš, Nemano r.) ūkininku Helmutu Kūjumi ir metukų dukrele Renata traukėsi į vakarus. Prie Aistmarių juos apsupo 3-jo Baltarusijos fronto kariuomenė. Lėnės vyrą kareiviai atskyrė, nuvarė ant ledo ir, kartu su kitais pabėgėliais vyrais prie Lėnės akių susprogdino. Lėnė pasakojo, kaip ji lietuviškai šaukėsi pagalbos ir kažkuris kareivukas – dzūkas nuo Ašmenos, išvedė ją iš minios su duk

rele ant rankų kartu  dar keliomis moterimis ir paaiškino savo karininkams, kad čia sovietų Lietuvos žmonės. Taip ji su dukra liko gyva, klaidžiojo po sunaikintą Prūsiją, valgydavo ką surasdavo apleistuose laukuose. Vėliau išėjo į Tauragės apskritį ir ubagavo, kiek galėdama padėjo ūkininkams. 1948 metais ištremta į Kazachstaną, 1955 metais sugrįžo į Lietuvą, bet niekas neprirašė ir nedavė darbo, tad persikėlė į Karaliaučiaus sritį – Kaukėnus (dabar Jasnoje) , sutiko likimo draugą – į Lietuvą neįleistą buvusį partizaną, politinį kalinį aukštaitį Juozą Šimėną, su kuriuo susilaukė sūnaus Jono. Apie 1990-2000 metus pas močiutę Lėnę aš lydėjau mokslininkus iš Vilniaus, Miuncheno ir Adelaidės universitetų. Ji buvo nuostabi tautosakos ir netgi etnokosmologijos pateikėja. Mirė Lėnė sulaukusi 95 metų 2006 metais, palaidota Kaukėnuose (Jasnoje).

Šarlotė Vilkuteit Meškauskienė, gimusi 1918 m. Elch Niederung prie Nemuno netoli Tilžės esančioje Linkūnų apylinkėje. 1944 m. rudenį sovietai ją išvarė iš gimtų namų ir kalino Gastų lageryje. Lagerio belaisviai valė sugriautos Tilžės griuvėsius, maisto daviniai vis mažėjo, daugelis mirė nuo šiltinės ir bado. Šarlotė pasakojo, kad vieną dieną ukrainietė virėja davė sriubos su salstelėjusia mėsa. Mes klausėme „otkuda eto“ bet virėja Galia piktai pasakė „nesprašivai, jesli chočeš žytj“. „Mes supratome, kad prasidėjo kanibalizmas. Bet gyventi mes labai norėjome, tad valgėme“. Šarlotė 1955 metais ištekėjo už žemaičio partizano Prano Meškausko, susilaukė 7 nuostabių vaikų, kurie dabar gyvena Slavsko r. Višniovkoje (Lapynų), Jasnoje apylinkėje, o anūkai ir proanūkiai dainuoja vietos muzikos mokytojos Loretos Makaraitės vadovaujamame Kaukėnų (Jasnoje) vaikų lietuvių folkloro ansamblyje „Beržynėlis“.

Manfred Schambortsky,g. 1933 m. Įsruties (Insterburg) apskrityje, Žvejonės (Cvion) dvare Leipininkuose (Leipeninken, nuo 1938 m. Georgental, nuo 1946 m. Černiachovsko rajonas, Dovatorovka). Mano protėvis Jan Šamborstsky, iš Boguslavo Radvilos (Bogusław Radziwiłł), Prūsijos kunigaikštystės vietininko, generalgubernatoriaus 1663 metais gavo privilegijas  ir Leipininkų dvarą, kuriame iki 1944 metų ant Priegliaus upės kranto valdė Žvejonės žirgyną. Mano protėviai augino Trakėnų žirgus Tilžės dragūnų ir Įsruties 12 lietuvių ulonų pulkams. Kaip pasakojo Manfredas, net ir karo metais Leipininkuose skambėjo trys kalbos: vokiečių, lenkų ir lietuvių. Iš vaikystėje girdėtos kalbos prisiminimų aš su savo septimtos eilės pusbroliu dar susišnekėdavau lietuviškai. Lietuviškai moka ir kitas Šamborskių giminės palikuonis Tadeušas Šamborskis, Adomo Mickevičiaus kūrybos tyrinėtojas, buvęs Lenkijos Seimo Kultūros ir meno komiteto vicepirmininkas. Šambortskiai, kad ir kuriai tautai (lenkų, vokiečių ar lietuvių) save bepriskirtų, išreiškė vieningą nuomonę apie trijų tautų (lietuvių, lenkų ir vokiečių) valstybę Prūsiją ir Vokietijos bei Rusijos kaltę dėl unikalios, baltiškos civilizacijos sunaikinimo. Manfredas ir Tadeušas pasakojo, kad jų tėvai ne kartą apgailestavo, jog 1918 metais Prūsija nebuvo atskirta nuo Vokietijos ir neprijungta prie nustekentos Pilsudskio Lenkijos ar vargšės Lietuvos: „Kad mes būtume žinoję, kas mūsų laukia“.

Gertrud („vilko dukra“, pavardė autoriui žinoma) laiškas:

Dikčiai džiaugiuosi gavusi tavo laišką. Tamstos veiklą seku iš Vokietijos ir džiaugiuosi, kad tę yr lietuviškas pradas. Dą matau, ka Pilkalny yra lietuvių ansamblis Malūnėlis su mokytojais Alma ir Jonu ir, jei neklystu, jo žmona Anna.

Aš esmi  Prūsų Lietuvos dukra, gimusi 1933 metais Pilkalny, per karus patapau kap sako, „vilko“ dukrele. Po karo palikau našlaite. Mą tada buvo vos 11 metų.

Mano tėtužis  Fricas žuvo fronte, mano brolužis Vilius taip pat žuvo 1944 metais prie Karaliaučiaus būdamas 16 metų, o mama Marta nesitraukė su frontu, nes manė, kad jos kaip lietuvės rusai pasigailės. Frontas buvo žiaurus. Pilkalnis  subombarduotas ir sudegintas. Mūsų stuba buvo sugriauta. Mums su sese ir broliu nebuvo ko valgyti, siautė šiltinė ir kitokios kvarabos. Mama visai išseko, nes buvo daug mėnesių nevalgiusi. Vieną rytą ji mane nusivedė prie Schirwint (Širvintos) upelio, prie Lietuvos sienos ir užraitojus mą su sese Eva šlebes, o broliukui Bernardui numovusi suplyšusias kelnes ir pririšusi ant galvos ištarė mum paskutinius žodžius: „aikit vaikučiai pas lietuvius, jie pamaitins ir priglaus, o aš liksu šičia“. Aš niekap negalėjau atsiplėšti broliuko nuo mamos. Supratau, ka daugiau jos nepamatysim. Per ašaras nemačiau kap perbridau Schirwint (Širvinta) upę. Vos nutempiau broliuką iki pirmo kaimo Vilkupių . Keliose stubose mum niekas neatidarė durių, kitos buvo sudegusios, niekur nebuvo žmonių. Vienur radau suvargusią šeimyną. Jie suprato, ka mes vokietukai, padavė duonos kriaukšlį broliui ir ėmė kalbinti vokiškai. Aš pasakiau, kad mes esmi lietuvninkai iš Mažosios Lietuvėlės.  Jie apsiverkė ir tepasakė, kur mes jus ubagus dėsim? Likimas mum tada buvo gailestingas.  Mūsų įtėviai buvo Mykolaičiai Juozas ir Teresė. Likimas, bet mano mamytės mergautinė pavardė buvo Mikoleit. Augino jie mus kap galėjo, dalijosi paskutiniu duonos kąsniu. Bet 1948 metais juos išvežė į Sibirą, tai mes vėl ubagaudami klaidžiojoje po Lietuvą, kol mus geri žmonės prisiglaudė Eržvilke.

Tik 1952 m., kai mą jau ėjo 19 metai, sesei 17, o broliui 15, mus susirado tantės (mamos seserys, S.Š.)ir mus išleido į Vokietiją.

Vokiete tep ir netapau. Sapnuose vis skrendu į savo vaikystės Pilkalnį. Mintiju lietuviškai, mėgstu pasidaryt lietuviškų valgių. Tik nuvažiavus į Lietuvą vis tiek būdavau vadinama vokiete, o Vokietijoje lietuve. Jau matyt iki amžiaus galo aš visur būsu svetima. Labai pasiilgstu lietuvių ir mūsų gražios šventos šnektos.

Gertrūda.“

Lietuvybė Kaliningrado srityje

Lietuvos Sąjūdžio laikais burdamiesi į lietuviškąsias draugijas Sovetske (Tilžėje), Nemane (Ragainėje), Krasnoznamenske (Lazdynuose), Dobrovolske (Pilkalnyje), Malomožaiske (Būdviečiuose), Nemanskoje (Trapėnuose), Slavske (Gastose), Jasnoje (Kaukėnuose), Nesterove (Stalupėnuose), Guseve (Gumbinėje), Tepliavoje (Gvardeiske), Černiachovske (Įsrutyje), Kaliningrade (Karaliaučiuje) ir kitose srities vietovėse, mes, Mažosios Lietuvos jaunieji lietuviai, sėmėmės stiprybės iš Prūsų lietuvių šviesuolių spaustuvininkų ir bebaimių knygnešių gyvenimo ir veiklos. Jau 1989 metais, steigdami pirmuosius lietuvių kalbos būrelius, aktyviai ieškojome misionierių mokytojų ir lietuviškos spaudos. Ją į Karaliaučiaus sritį gabenome įvairiais keliais. Periodinę spaudą į Tilžę, Ragainę, Gastus, Skaisgirius, Įsrutį mums atgabendavo klaipėdiškis šviesuolis a.a. Adolfas Bušauskas. Jis iš Klaipėdos su didžiuliais spaudos ryšuliais važiuodavo dviračiu. Kaunietis a.a. Petras Rolofas surinkdavo neišparduotą spaudą Kauno spaudos kioskuose, o aš nugabendavau į Karaliaučius sritį. Stalupėnų lietuvių kalbos Mokytojas Arūnas Urbaitis surinkdavo spaudą Marijampolėje ir Vilkaviškyje ir perduodavo ją reisiniu autobusu Kaunas–Kaliningradas. Vėliau dėl aktyvios veiklos, mokytoją Arūną Rusijos Federalinė saugumo tarnyba apdovanojo persona non grata titulu.

1997 metais Ragainėje (Nemanė) iškilmingai paminėjome Martyno Mažvydo Katekizmo 450 metų jubiliejų. Tada surengėme lietuvių šventę, kurios metu buvusi Martyno Mažvydo bažnyčia, kurioje dabar socialiniai būstai, papuošėme Martynui Mažvydui atminti memorialine lenta, įrengėme lietuvišką bibliotekėlę ir katalikų koplyčią.

Jelcino laikais į Karaliaučiaus sritį lietuviškas knygas vežėme net sunkvežimiais. Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kolektorius perdavė mums keletą tūkstančių knygų, kurias nugabenome į Karaliaučiaus miesto A. Gaidaro biblioteką ir ten įsteigėme lietuvių literatūros skyrių. Dėkui AB „Lietuvos Telekomas", kurie „atsikratydami" sava biblioteka, atidavė mums keletą tūkstančių knygų su visomis lentynomis ir netgi savivartį užsakė viskam išvežti į Ragainę, kur buvusiame Martyno Mažvydo bažnyčios pastate įrengėme lietuvišką biblioteką.

1997-aisiais, Mažvydo metais, lietuvišką biblioteką įkūrėme atstatytoje Tilžės Katalikų bažnyčioje. Būdavo, kad knygas areštuodavo, nes neturėjome pažymos apie tai, kad jose nėra kirvarpų. Buvo atvejų, kai iš Kauno seminarijos klierikų ekskursantų rusų pasieniečiai ant sienos atimdavo maldaknyges. Kartais reikalaudavo vežamos literatūros vertimų į rusų kalbą ir Rusijos spaudos ir komunikacijų pareigūnų leidimų. O dabar vežamą literatūrą FSB pareigūnai ant sienos kopijuoja. Viena lietuvių kalbos mokytoja pasakojo, kad vežant vadovėlius iš Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos, ant sienos ją privertė kopijuoti visą vežamą literatūrą. Aišku, po keleto valandų baigėsi pasieniečių popierius ir milteliai. Tai jie važiavo į Gumbinę parsivežti kanceliarinių prekių vis burnodami: „Čio vy tut taščite vsiakyje proklamacii iz etoj neblagopolučnoj strany?“ (Ko jūs čia vis tempiate visokias proklamacijas iš šitos nevykusios šalies?) Taigi mes – nevykusi šalis. Ar tikrai tokie nevykėliai mes esame? Manau, jog kaip tik mes esame vykėliai, nes jau ne kartą išklibinome Rusijos imperijų pamatus.

Iš Kaliningrado srities išvyti iš Lietuvos atvykdavę lietuvių kalbos ir tautinės kultūros mokytojai: Arūnas Urbaitis, Vanda Vasiliauskienė, Jonas ir Liucija Glinskiai, Algaudė Emilija Bukontienė, a.a. Ona Druseikaitė - Ruževičiūtė. Paskutinė šių metų rudenį neįleista Kaliningrado I. Kanto universitete 14 metų lietuvių kalbą dėsčiusi baltistė Violeta Lopetienė. Į Kaliningrado sritį neįleidžiami žymiausi Mažosios Lietuvos istorikai ir kraštotyrininkai. Po persekiojimų ir areštų, daugelis vietos visuomenininkų yra priversti pasitraukti iš Kaliningrado srities.

Naujausi Kremliaus specialiųjų tarnybų išpuoliai nukreipti ir prieš patriotinius Lietuvos leidinius, atspindinčius Karaliaučiaus srities istoriją ir nūdienos realijas. Ypatingo dėmesio sulaukė Karaliaučiaus mylėtojų žurnalas „Donelaičio žemė“ ir Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“. Viena naujausių publikacijų  nurodo Rusijos žmonėms tikruosius jų liaudies priešus, kurie gviešiasi į Kaliningrado sritį ir neva falsifikuoja oficialius Rusijos istorinius faktus (https://eadaily.com/ru/news/2019/10/31/vsled-za-polshey-na-kaliningrad-pozarilas-litva). Rusijos pasienio tarnyboms duotas nurodymas užkardyti nelegalios, prieš Rusiją nukreiptos spaudos įvežimą į Rusijos Federaciją.

 

Atgal