VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

05.24. „Gyvenimas - pats nuostabiausias dalykas, o žmogus - gražiausia poezija“ (Rimantas Daugintis, 1944-1990)

Parengė Juozas Brazauskas, istorikas, publicistas

 

„Rimantas Daugintis nemėgo diletantizmo.  Ko ėmėsi, darė iš pagrindų. Paskutiniu metu daug dirbo galvanoplastikos technika. Turbūt nė vienas mūsų skulptorių čia nėra pasiekęs  tokių rezultatų kaip jis. Didžioji jo meilė buvo maži darbai, jis buvo dekoratyvinių skulptūrų autorius. Mažose formose atsiskleidė visos jo kūrybinės jėgos, jo emocionalumas, nuoširdumas.

        Nė vieno mūsų skulptoriaus kūryboje nėra taip aiškiai išreikštas groteskas.  Dauginčio darbai tai akivaizdžiai liudija.  Kartais groteskas peraugdavo į satyrą.  Buvo arti gamtos. Buvo tikras inteligentas, bet inteligencija nebuvo išmokta, o jo įgimtas bruožas.  Jo skulptūrose dažnas paukščio motyvas. Jis skulptoriui buvo laisvės įvaizdis. Labiausiai jį žeidė prievarta. Nemėgo blogio, o ne blogo žmogaus. Buvo humanistas kaip ir kiekvienas doras menininkas. Gal ir nebuvo panašus į filosofą, bet turėjo savo filosofiją, pagrįstą žmogaus vertės jautimu.

Nidos kryžius. Dar neseniai kryžius taip atrodė. Nuotr. autorius Stasys Skrebys (Panevėžys)

Dauginčio skulptūra buvo tvirta, kaip ir jo charakteris. Jo galvosena komponavimo būdas rėmėsi abstrakcija. Tai jo teorinis pagrindas. Bet abstrakcijose nėra paviršutiniškumo.

          Buvo geras piešėjas, bet eksponuodavo nedaug. Dažniau lipdydavo iš plastilino, darė daugybę bandymų, puikiai jautė įvairių medžiagų savybes, labiausiai mėgo terakotą, bronzą, galvaniką. Mažai kalė akmenį.  Nemažai sukūrė medalių.

        Nemėgo garsiai rėkiančių vidutinybių, nemėgo melo ir neteisybės. Jo asmenį ir kūrybą jungia tai, kad gyvenime nepakentė melo, o kūryboje diletantizmo.  

Paskutinis jo kūrybos laikotarpis liudija, kad jis buvo pasiruošęs šuoliui. Jis buvo pasiekęs tokį lygį, kad galėjo atlikti kiekvieną užduotį. Pergyveno dėl kiekvieno darbo, labai išgyveno, kol pasiekdavo norimą rezultatą.  Sakė, grįžęs dirbs toliau...“

Taip apie skulptorių rašė žymus lietuvių skulptorius Bronius Vyšniauskas.  Literatūra ir menas. 1991 m. birželio 1 d.  2007 m. išleistas albumas. Rimantas Daugintis. 1944-1990 m. Priešlapyje yra didesnis aprašas.

Apie skulptoriaus gyvenimą trumpai

Gimė 1944-05-21  Baublių kaime, Kartenos valsčiuje, Kretingos apskrityje. Tėvas buvęs siuvėjas, vėliau  rezistentas, partizanas, slapyvardžiu Bagūnas. Motina taip pat rezistentė, partizanų ryšininkė ištremta į Vorkutą 25 m. Rimantui tuomet buvo 4,7 metų, broliui 2, 9 metų. Rimantas augo tetos globoje.

                      Mokėsi Trušelių pradinėje mokykloje. 1955 m. iš tremties sugrįžo motina, bet neturėjo galimybių pasiimti vaikų.  Tėvas žuvo partizanų kovoje 1949 m. Palangoje Vytauto g. stovi paminklas, jame iškalta ir Vytauto Dauginčio pavardė.

Rimantas mokėsi Slengų septynmetėje mokykloje, kai motina atgavo vaikus mokėsi Šilutės 1-oje vidurinėje mokykloje. Domėjosi muzika. Įstojo į Klaipėdos žemės ūkio technikumą, veterinarijos fakultetą, bet po pirmo kurso suprato, kad šie mokslai ne jo prigimčiai. Mokėsi Telšių dailės technikume, bet po konflikto su dėstytojais, metė mokslus, išvyko į Kaukazą. Sugrįžęs į Telšių dailės technikumą, jį baigė 1965 m.,  ruošėsi stoti į Dailės institutą.

Studijavo skulptūrą pas garsius skulptorius. 1967 m. kartu su skulptoriumi Juliumi Vertuliu kalė akmenį Neringoje. Granitą 2,6 m. iškalta dekoratyvinė galva ir siena su  šriftų lentom. Tikėjosi pastatyt prie Baltijos jūros. Koks šio darbo likimas yra neaiškus. Kūrė draugo Edmundo Stanelio tėvo antkapį.

                      1968 m. vedė  Daivą Aureliją Juodytę, keramikę.  1968 m. gimė sūnus Marius. 1971 m. baigė Dailės institutą. Diplominis darbas „Miestelėnai“

(vadovas Gediminas Jakubonis). Pirmieji darbai susilaukė palankių vertinimų. 1974 m. tapo Dailininkų sąjungos nariu. Palangos „Pušyno“ poilsio namuose sukūrė pano „Kuršiai“ ir „Saulė“, vėliau šviestuvus. 1976 m. gimė duktė  Ilzė Kotryna.

Tragiškas skulptoriaus likimas

1990 m. pavasarį buvo pakviestas į tarptautinį simpoziumą Vengrijoje. 1990 m. gegužės 10 d. įvyko incidentas SSRS - Vengrijos pasienyje. Jau laisvos valstybės skulptorius, protestuodamas prieš svetimos valstybės pasieniečių neleistiną elgesį, apsipylė  degiu skysčiu ir užsidegęs ir bėgo į Vengriją. Lėktuvu buvo nugabentas į Budapešto karo ligoninę. Mirė ligoninėje nuo žaizdų gegužės 19 d. Palaidotas Rasų kapinėse Vilniuje. Antkapinis paminklas - 1992 m.   akmens meistro Jono Virbausko iš granito iškalta trijų m. aukščio Rimanto Dauginčio skulptūra „Gulago madona“.

 Liko nebaigti darbai: paminklas Jonui Basanavičiui Vilkaviškyje,

šv. Kristus Panevėžio švč. Trejybės bažnyčiai, paminklas žuvusiems Žemaitijos partizanams „Gulago madona“, skirtas tėvo atminimui, šv. Jurgis Raseinių melioracijos valdybai.

Tuo po skaudžio skulptoriaus netekties, Nidoje stovyklavę menininkai ant Parnidžio kopos pastatė įspūdingą medinį kryžių su užrašu. Dabar jis baigia sunykti ir nedaug kam žinomas šio garsaus skulptoriaus likimas. Pagerbiant skulptoriaus ir jo tėvų rezistentų atminimą, reikėtų kitoje vietoje pastatyti atminimo ženklą. Taip pagerbtume skulptoriaus ir Lietuvos rezistentų atminimą.

Rimantas Daugintis rašė: „Kiekvienas paukštis gieda apie savo medį. Man nėra brangesnio ir gražesnio krašto už mano tėviškę, už mūsų darbščius ir dorus žmones, tarp kurių gyvenu ir dirbu nuo pat vaikystės“.

Atgal