VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

05.24. Kauno pilies sugriovimas: didžiausia grėsmė lietuvių kare su kryžiuočiais

Dr. Tomas Baranauskas

Lietuvos istorijos institutas

Žymiausiu viduramžių Lietuvos mūšiu visais laikais laikytas Žalgirio mūšis, o štai dėl žymiausio pilies gynimo nuomonės įvairiais laikotarpiais išsiskyrė. Nuo XIX a. daugiausia dėmesio skiriama Pilėnų gynimui, kuris tapo visų lietuvių kovų su kryžiuočiais simboliu. Tačiau pažvelgę į pirmąją Lietuvos istorijos versiją, išdėstytą XVI a. pradžios Lietuvos metraščiuose, Pilėnų tragedijos nerasime, o tarp negausių siužetų, skirtų kovoms su kryžiuočiais labiausiai išsiskiria Kauno pilies gynimas 1362 m. Tiesa, įvykiai čia nukelti į Gedimino laikus ir iškeltas Goštautų protėvio vaidmuo.

XVI a. visuomenės atmintyje Kauno pilies gynimas dar buvo gyvas, apie jį karta iš kartos buvo pasakojama jame dalyvavusių bajorų giminių tradicijose. Motiejus Strijkovskis 1582 m. išleistoje kronikoje netgi mini liaudies dainą, motyvu labai panašią į XIX a. Zarasų apylinkėse užrašytą Sudaičio sutartinę, bet sudėtą Kauno pilies gynėjų atminimui: „Ir dabar Lietuva ir Žemaitija dainuoja apie vieną Giedraičių kunigaikštį, kuris tame [Kauno pilies] apgulime raudodamas skundžiasi: „Ne taip man gaila pilies, kaip narsių riterių ir bajorų, ugnyje degančių.“

Net iki šių dienų išliko liaudies padavimai apie tai, kad dabartinis Kaunas yra atstatytas toje pačioje vietoje, kurioje į požemius nugrimzdo priešų puolimo neatlaikęs senasis Kaunas. Ties pilimi esąs įėjimas į tą požeminį Kauną, kurio gyventojai kartais atsivilioja kokį praeivį, tikėdamiesi, kad jis išvaduos miestą nuo užkeikimo.

Neužmirštas Kauno gynimas ir XIX–XX a. istoriografijoje bei mene. Visiems žinomas 1901 m. nutapytas Jano Stykos paveikslas „Vytauto priesaika“, kur būsimasis Žalgirio didvyris 1362 m. prisiekia atkeršyti kryžiuočiams už Kauno sugriovimą. Tiesa, šis epizodas – ne istorinis, bet Kauno žlugimą tikrai stebėjo tuo metu dvylikamečio Vytauto tėvas Kęstutis.

Kauno apgulties istorinis kontekstas

Kauno pilis užėmė išskirtinę vietą Lietuvos gynybos sistemoje jau vien tuo, kad ji buvo mūrinė. Prie Nemuno – pagrindinėje kovų su kryžiuočiais linijoje – stovėjo tik dvi mūrinės pilys: Kauno ir Gardino, bet pastaroji – tik nuo XIV a. pabaigos. O ir šiaip mūsų mūrines pilis galima ant pirštų suskaičiuoti. Lietuva – medinių pilių kraštas. Pirmąsias medines pilis (Vilniuje ir Senuosiuose Trakuose), matyt, pastatė Gediminas, o Kauno pilį greičiausiai statė jau Kęstutis, siekdamas užkirsti kryžiuočiams kelią į Trakų kunigaikštystę. Tad 1362 m. ji buvo dar nauja.

Mintis pulti Kauno pilį kryžiuočiams kilo 1361 m., tuo metu, kai į jų rankas buvo patekęs ir Marienburge kalintas Trakų kunigaikštis Kęstutis (kovo 20 – lapkričio 18 d.).

Aktyvius puolimus prieš Lietuvą kryžiuočiai buvo pradėję neseniai – nuo 1360 m., o juos koordinavo daugiausia karingas Ordino maršalas Heningas Šindekopfas (vėliau, 1370 m., žuvęs Rūdavos mūšyje).

 Jano Stykos paveikslas „Vytauto priesaika“, 1901 m. Vytauto Didžiojo karo muziejus

Pirmoji Kauno pilis. Karolio Meko rekonstrukcija, 1971 m.

Pirmoji Kauno pilis. Algirdo Žalnieriaus rekonstrukcija, 2002 m.

Kęstutis 1379 m. antspaude

1361 m. vasarą maršalo Heningo Šindekopfo vadovaujama kariuomenė iš Įsručio patraukė į žygį per Sūduvos dykrą iki Kauno. Tai buvo žvalgybinis žygis, ruošiantis rimtesniam Kauno puolimui. Netoli Kauno Šindekopfas pasiuntė Įsručio viršininką Henriką fon Noihauzeną puolimu kitoje vietoje atitraukti lietuvių dėmesį, o tuo tarpu Ragainės komtūras Henrikas fon Šioningenas su patyrusių meistrų grupe buvo pasiųstas „išžvalgyti ir nustatyti Kauno pilies mūrų storumo ir aukštumo, ir pastatyti mašinų, sienodaužių ir t.t. bei pranešti tų duomenų magistrui, nes ateinančią žiemą manė pulti Kauną“. Žvalgams vis dėlto nepavyko persikelti per Nemuną, ir jie grįžo atgal neįvykdę užduoties.

Šį žygį Ordino kronikininkas Vygandas Marburgietis, kaip jam yra ne kartą nutikę, aprašė du kartus. Apie nesėkmę keliantis per Nemuną, jis užsiminė tik pirmojoje pasakojimo versijoje, o antrojoje papasakojo tik apie Ragainės komtūrui Ordino pareigūnų skirtą užduotį ir jos tikslus, bet nutylėjo, kaip sekėsi šią užduotį įgyvendinti. Dėl to, pavyzdžiui, istoriko Jurgio Okso interpretacijoje Heningo Šindekopfo žvalgybinis žygis iki Kauno ir Ragainės komtūro žvalgybinė misija vaizduojami kaip du atskiri įvykiai, tačiau manyti, kad 1361 m. vasarą buvę net du žvalgybiniai žygiai iki Kauno nėra pagrindo.

Nei kryžiuočių žvalgybos nesėkmė, nei Kęstučio pabėgimas iš nelaisvės nepakeitė kryžiuočių planų. 1361–1362 m. žiema buvo šilta ir beveik netinkama karo žygiams, tad žygiui į Kauną buvo pasirinktas pavasaris. Juo labiau, kad nuspręsta dalį kelio įveikti plaukiant Nemunu laivais. 1362 m. kovą pats didysis magistras Vinrichas fon Kniprodė, sutelkęs visas kryžiuočių pajėgas, iš Karaliaučiaus patraukė į Lietuvą. Su juo buvo aukščiausi Ordino pareigūnai – didysis komtūras Volframas fon Baldersheimas, didysis maršalas Heningas Šindekopfas ir visi ar beveik visi Prūsijos komtūrai (Elbingo, Christburgo, Balgos, Brandenburgo, Ragainės ir kt.), taip pat Sembos vyskupas Baltramiejus fon Radamas (viduramžiais buvo įprastas dalykas, kad vyskupai vadovaudavo savo kariuomenių pulkams). Didysis magistras taip pat davė nurodymą prie Kauno atvykti Livonijos magistrui Arnoldui fon Fytinghofui su Livonijos kryžiuočiais. Žygyje taip pat dalyvavo svečiai riteriai iš Anglijos, Italijos, Vokietijos (tarp jų – Šponheimo grafas, Firneburgo grafas Gerhardas, du Hohenlojės kunigaikščiai, Georgas fon Hertenbergas).

Kauno pilies apgultis ir žlugimas

1362 m. kovo 29 d. Vinricho fon Kniprodės kariuomenė pasirodė prie Kauno pilies. Kryžiuočių žvalgybos duomenimis, pilyje turėjo būti pats Kęstutis, tačiau jis iš ten buvo jau pasitraukęs, matyt, norėjo surinkti kariuomenę kryžiuočių antpuoliui atremti. Pilies gynimui vadovauti liko Kęstučio sūnus Vaidotas.

Jungtinės Prūsijos ir Livonijos kryžiuočių surengė pavyzdinę Kauno pilies apgulą, kurioje buvo panaudotos visos viduramžiais žinotos apgulos priemonės. Pilis buvo apjuosta kryžiuočių įtvirtinimais – grioviais, pylimais ir bokštais (lot. circumvallatio), taigi atsidūrė tarsi kryžiuočių įsirengtos tvirtovės viduje. Taip kryžiuočiai apsisaugojo nuo laukiamos Kęstučio į pagalbą Kaunui surinktos kariuomenės. Buvo pastatyti sudėtingi apgulos įrenginiai, kuriuos meistriškai ir greitai, derindamiesi prie situacijos konstravo Marienburgo dailidžių meistras Markvardas bei jo kolega iš Karaliaučiaus Motiejus. Tai buvo sienodaužiai, arba taranai (tumeler), katapultos ir apgulos bokštai. Pastarieji buvo pilies sienų aukščio ir, pristumti prie sienos, padėjo puolantiesiems iš jų nuleidžiamais tiltais užlipti iki sienų viršaus. Kauno pilies gynėjai trukdė tai padaryti, iškišdami už pilies sienų rąstus, neleidusius nuleisti tiltų.

Johanas fon Posilgė teigia, kad prie Kauno kryžiuočiai buvo atsigabenę ir nedidelių „švino kulkomis“ šaudančių ginklų (lothebuchszen: paprastai taip vadinti rankiniai ginklai), bet neturėjo didelių akmenimis šaudančių patrankų (groszin steynbuchszen). Šis teiginys vis dėlto yra abejotinas: nors čia paminėtų rūšių ginklai dažnai minimi XV a. pradžios kryžiuočių arsenale, XIV a. viduriui jie dar greičiausiai buvo anachronizmas – jų nemini nei artimesnis įvykiams ir išsamesnis Vygando Marburgiečio pasakojimas, nei kiti šaltiniai.

Pilies šturmas truko beveik tris savaites. Pirmąsias dvi savaites Kauną puolė tik Prūsijos kryžiuočių pajėgos, ir tuo metu Kauno pilis dar turėjo vilties atsilaikyti. Balandžio 10 d. (Verbų sekmadienį) prie Kauno atvykusi Livonijos magistro Arnoldo fon Fytinghofo kariauna galutinai pakeitė jėgų santykį kryžiuočių naudai: pilis dabar buvo puolama iš visų pusių.

Lietuviai gynėsi atkakliai ir išradingai. Net Vygandas Marburgietis neslepia savo susižavėjimo gynėjais: „stabmeldžiai, puolami dieną ir naktį, negalėjo nė atsikvėpti, bet jie, krikščionių nelaimei, karžygiškai gynėsi.“ Vis dėlto kronikoje pilies gynėjų narsa priešpastatoma prie apgultos pilies pavėluotai pasirodžiusių Algirdo ir Kęstučio bejėgiškumui. Kęstutis net „su stipria kariuomene“ nesugebėjęs sutrukdyti kryžiuočiams apgulti pilies. Jis įsivėlęs į ginčą su magistru Vinrichu fon Kniprode, pareikšdamas: „Jeigu aš būčiau pilyje, niekados jos nepaimtumei“, o kai magistras pasiūlo įleisti jį į pilį, Kęstutis esą nerado ką atsakyti. Suprantama, kad magistro pasiūlymo priėmimas būtų reiškęs Kęstučio įvarymą į spąstus: į pilį jis būtų praleistas tik su nedidele palyda ir tai nebūtų pakeitę jėgų santykio.

Tačiau klausimas, kodėl šturmo metu Kęstutis su Algirdu „nuliūdę stovėjo ant kalno“ nedavė ramybės kai kuriems istorikams. Istorikas Antanas Kučinskas net suabejojo Vygando Marburgiečio informacijos patikimumu – esą Algirdo ir Kęstučio negalėję tuo metu būti prie Kauno, nes jie tuo metu kovoję su totoriais. Jurgis Oksas nesiryžo atmesti daugelio šaltinių gerai paliudyto Kęstučio buvimo prie Kauno, bet neigė Algirdo dalyvavimą, darydamas nuolaidą A. Kučinsko išvedžiojimams. Iš tiesų Algirdas 1362 ar 1363 m. rudenį pasiekė pergalę prieš juos Mėlynųjų Vandenų mūšyje, bet tam jis turėjo pakankamai laiko po Kauno pilies apgulos. Iki kraštutinumo idealizuodamas Algirdo ir Kęstučio karžygiškumą, A. Kučinskas tiesiog atsisakė pripažinti, kad jie niekuo negalėjo padėti apgultai Kauno piliai: „Neįmanoma patikėti, kad seni kunigaikščiai, įgudę ir narsūs kariai, daugelį kartų pasižymėję kovose, toli matą politikai, akivaizdoje degančios pilies vien tūpčiotų ir verkšlentų! Tai nesuderinama su jokia žmogaus, o ypač kario, psichologija. Čia, matyt, Vygandas nesuvaldė savo lakios fantazijos ir pripasakojo visokių niekų...“

Realybė yra kur kas paprastesnė. Kryžiuočių meistriškai įrengti cirkumvalaciniai įrenginiai – reta ir daug pastangų reikalaujanti priemonė pilių apgulose – nepaliko jokių galimybių Kęstučio ir Algirdo atvestai kariuomenei kaip nors padėti apgultai Kauno piliai.

Apsuptos Kauno pilies sienos buvo gerokai aptrupintos sienodaužių smūgių, sugriauta priešakinė priešpilio mūro linija (pirmoji Kauno pilis, skirtingai nuo vėlesnės, buvo apjuosta dvejomis sienų eilėmis), o galiausiai balandžio 16 d., Velykų išvakarėse, ji buvo padegta taip, kad iš liepsnų neišsigelbėjo ne tik didžioji įgulos dalis, bet ir dalis pro pramuštą vidinės sienos plyšį į pilį prasibrovusių kryžiuočių. Bėgančius iš pilies lietuvius kryžiuočiai be gailesčio žudė, o į nelaisvę paėmė tik Vaidotą Kęstutaitį ir 36 ar 37 kitus karius.

Dauguma kryžiuočių kronikininkų nurodo pilyje žuvus apie 2000 lietuvių. Tą sako Hermanas Vartbergietis, Torunės analistas („beveik 2000“), Detmaras („nužudė ir paėmė į nelaisvę 2000 pagonių“) ir Johanas fon Posilgė. Tik Vygandas Marburgietis žuvusiųjų priskaičiavo daugiau – net 3500, iš kurių 600 buvę nukauti, o kiti žuvę liepsnose. Šį skaičių reikia laikyti gerokai perdėtu: Jurgis Oksas iš jo išskyrė tik minėtus 600, kaip, jo manymu, vienintelę patikimą dalį. Krikščionių, anot Vygando, žuvę tik 200 – tą skaičių J. Oksas irgi priėmė kaip tikėtiną. Vis dėlto, atrodo, kad vien kryžiuočiams užiminėjant priešpilį ir nuvirtus sienos gabalui, žuvo daugiau kaip 400 Ordino karių (bent taip praneša mūsų nepasiekusį Vygando Marburgiečio kronikos originalą XVI a. naudojęs Kasparas Šiucas), tad kryžiuočių nuostoliai greičiausiai buvo didesni (gali būti, kad 400 žuvo imant priešpilį, o 200 – pagrindinę pilį). Atitinkamai didesni turėjo būti ir lietuvių nuostoliai, tad daugelio šaltinių nurodomi 2000 žuvusiųjų, nors tai galbūt irgi kiek perdėtas skaičius, yra arčiau tiesos, nei 600 (pastarasis skaičius labiau tinka kryžiuočiams). Livonijos kronikininkas Hermanas Vartbergė nurodė žuvus 7 Ordino brolius riterius ir 20 „kitų“, prie pastarųjų greičiausiai priskirdamas tik riterius svečius.

Pirmosios Kauno pilies sugriovimo pasekmės

Kauno pilies sugriovimas buvo vienas dramatiškiausių įvykių lietuvių kare su kryžiuočiais. Kaip minėta, gyvojoje lietuvių tautos atmintyje jis išliko iki XVI a. Žinutę apie Kauno pilies sugriovimą ir Kęstučio sūnaus patekimą į nelaisvę užrašė net tolimos Tverės metraštininkas (Rogožos metraštis).

Po sugriovimo Kauno pilis buvo ilgam apleista. Sekančiais metais lietuviai pastatė Naujojo Kauno pilį ties Nevėžio žiotimis, ir visos kovos susitelkė apie ją. 1369 m., po permainingų kovų, kurių metu pilis ėjo iš rankų į rankas, Naujasis Kaunas buvo prarastas ir virto vokiška Gotesverderio pilimi. Šiuos įvykius, beje, sekė ir Rusios metraštininkai, paprastai neskiriantys daug dėmesio Lietuvos kovoms su kryžiuočiais.

1367 m. buvo galutinai prarastas ir ilgametis Lietuvos forpostas – Veliuona, o kartu ir visas Nemuno žemupys iki Kauno. „Senoji Kauno pilis“, „vieta, kur kažkada Kaunas stovėjo“ ar tiesiog Senasis Kaunas kronikose minimas daugiau kaip geografinis orientyras. Jei čia ir vykdavo kovos, tai šalia griuvėsių. Vienintelė išimtis – 1376 m., kai Kauno pilis minima kaip „paruošta kovai“. Galbūt lietuviai buvo įsitvirtinę griuvėsiuose, juos paremontavę. Šioje strateginėje vietoje bandė įsitvirtinti ir kryžiuočiai, tačiau prielaidos tam atsirado tik tada, kai Lietuvoje įsiplieskė karas tarp Jogailos ir Vytauto.

1384 m. pas kryžiuočius dėl vidaus kovų su Jogaila pabėgęs Vytautas užrašė Kauno apylinkes Vokiečių ordinui kartu su Žemaitija. Po poros mėnesių saloje priešais senąją piliavietę šie pasistatė mūrinę Marienverderio pilį, bet ją į Lietuvą grįžęs ir su Jogaila susitaikęs Vytautas sugriovė dar tais pačiais metais.

1390 m., Vytautui vėl perbėgus į Ordiną, kryžiuočiai Nemuno saloje apie Lampėdžius pasistatė Ritersverderio pilį. Tačiau Vytautas, grįždamas į Lietuvą 1392 m., ir ją sudegino. 1394 m. kryžiuočiai Ritersverderį atstatė, bet užvaldyti pačios Nemuno ir Neries santakos jiems nepavyko.

1401 m., pirmojo žemaičių sukilimo išvakarėse, lietuviai pastatė naują Kauno pilį. Prasidėjus sukilimui, į ją nukrypo pirmasis Ordino smūgis. Baiminantis, kad pilis nesugebės atlaikyti didesnio puolimo, ji buvo sudeginta pačios įgulos. Tuomet kryžiuočiai Kaune vėl pasistatė Marienverderio pilį, tačiau jau 1402 m. gegužę Vytautas ją ir žemiau stovėjusį Ritersverderį sugriovė.

Netrukus Kaune iškilo mūrinė Lietuvos pilis – šį karta jau visiems laikams. Kauno pilies išlaikymas buvo esminis Vytauto laimėjimas netgi po to, kai 1404 m. jis turėjo vėl atiduoti kryžiuočiams Žemaitiją. Čia netrukus pradėjo augti ir Kauno miestas, kurio pirmaisiais gyventojais tapo vokiečių miestiečiai, Vytauto pasikviesti iš Ordino valdų. Kauno miestas susiformavo labai greitai, 1404–1409 m. laikotarpiu, – vos pastačius antrąją Kauno pilį, kurios griuvėsius matome šiandien.

Tad gyvenimas į Kauną grįžo praėjus daugiau kaip 40 metų po pirmosios Kauno pilies sugriovimo. Jai 1362 m. žlugus, žemutinio Nemuno regione buvo susidariusi kritiška padėtis ir iškilo realus pavojus, kad Kauno ir Veliuonos apylinkės taps Vokiečių ordino valstybės dalimi. Tik tolesnės atkaklios kovos lėmė, kad Kauno netektis neturėjo taip toli siekiančių pasekmių, ir po 40 metų Kauno žlugimu prasidėjusi žemutinio Nemuno gynybos linijos griūtis buvo sustabdyta ir įveikta.

Atgal