ISTORIJA
05.29. Jonas Biliūnas Šveicarijoje
Parengė istorikas Juozas Brazauskas iš Panevėžio
Sveikatą alinanti džiova trukdė Jonui Biliūnui susikaupti kūrybos darbui. Vildamasis pagyti, Jonas Biliūnas 1904 m. rudenį išvažiavo į Šveicariją, Ciurichą. Išlipęs iš traukinio vagono, užėjo į paštą ir prašė trumpai Julijai Biliūnienei („dabar reikia eiti ieškoti viešbučio, universiteto ir kvateros“). Laiške, rašytame Povilui Višinskiui, pasijuto vienas kaip vilkas. Jurgis Šaulys, žadėjęs rašytoją pasitikti, nepasirodė. Jie kartu važiavo iki Berlyno...
Neturėjo buto, nei viešbučio apsistoti („net plaukai šiaušias ant galvos, pamislijus, kiek daug pinigų išeina“). Džiaugėsi, kad Ciurichas gražus ir oras grynas, kalnų. Iš pradžių apsistojo “Mėlynosios lelijos” name Ciuriche, Neumarkt 15. Šiame name gyveno nuo 1904 m. spalio iki 1905 m. balandžio mėn. Namas iki šiol yra išlikęs ir primena pirmuosius kūrybinius darbus: „Žvaigždė”, “Kūdikystės sapnai”, “Kad numirsiu, man pakaskit”.
Rašytojas Jonos Biliūnas Ciuriche įstojo į Užsienio lietuvių jaunuomenės draugiją „Sandora". Ji pradėjo veikti Berne 1905 m. lapkričio mėn. vietoj „Jaunuomenės susivienijimas užsienyje”, įkurtos 1898 m. Ciuriche. Draugijai priklausė Šveicarijoje studijavę lietuviai. Draugiją įkūrė Jurgis Šaulys ir kiti susipratę lietuviai, matydami lenkų pastangas organizuotis. Rašytojas Jonas Biliūnas į draugiją įstojo raginamas Jurgio Šaulio 1904 m. lapkričio 12 d. Šveicarijoje rašytojas žavėjosi gamta, grynu Alpių kalnų oru. Sekė kultūrinį gyvenimą, universitete toliau studijavo literatūrą. Prisipažino, kad Šveicarija teikia įkvėpimą, bet “medega beletristui guli” Lietuvoje...
Skurdžiai gyvendamas Ciuriche pirmą semestrą lankė universitetą, kol liga neprogresavo. Susidraugavo su dviem lietuviais studentais: architektu Alfonsu Vaitkevičiumi ir mediku Jono Mikulskiu. Apie tai rašė Jonas Biliūnas Povilui Višinskiui 1905 m. sausio13 d. laiške. J. Mikulskį rašytojas įvardijo kaip tikrą žemaitį, kuriuo galima pasitikėti.
Jonas Biliūnas su žmona Julija Janulaityte
Artimesni ryšiai tarp Jono Mikulskio ir Jono Biliūno nesusiklostė, bet išvykdamas iš Ciuricho, J. Mikulskio bute rašytojas Jonas Biliūnas paliko savo knygas, laiškus. Paskui dalį knygų 1906 m. prašė Joną Mikulskį atsiųsti į Zakopanę, kur gydėsi nuo džiovos. Minimos knygos: Silvestro Baltramaičio Bibliografija, Antano Juškos žodynas dviejų dalių, du tomai žemaičių patarlių ir dainų, surinktų Mečislovo Davainio - Silvestraičio. Rašytojas dėl jų labai pergyveno. Likusias knygas prašė atgabenti į Lietuvą per atostogas. 1909 m. Jonas Mikulskis Ciuriche baigė mokslus, gavo medicinos daktaro laipsnį. Bet Rusijos valdžia to nepripažino ir teko 1910 m. Kazanės universitete išlaikyti egzaminus ir tik tuomet gavo teisę verstis medicinos praktika.
Antrą semestrą Jonas Biliūnas paskaitas praleisdavo, kilo temperatūra. Liga nesitaisė ir 1905 m. pradžioje pasiguodė laiške žmonai, kad norįs grįžti į Lietuvą. 1905 m. vasario mėn. pabaigoje pas Joną Biliūną atvyko žmona Julija. Nuotaika kiek pagerėjo, atsirado noras kurti. Tuo laiku buvo parašytas „Laimės žiburys“. Atvykus žmonai Julijai, šeima išsinuomojo erdvesnį butą prie universiteto: Universitatsstrasse 58. Čia šeima gyveno du mėnesius iki 1905 m. gegužės. Gyvenamas namas taip pat išlikęs.
Pasiaukojantis jaunos žmonos rūpestingumas ir slaugymas daug ką išgelbėjo. Lietuva būtų Jono Biliūno netekusi bent dviem metais anksčiau, tais dviem metais, kurie buvo patys našiausi jo kūryboje: „Liūdna pasaka“, „Piestupis“, „Brisiaus galas“. Jau mūsų minėtas apsakymas „Laimės žiburys“.
Apsakyme „Laimės žiburys“ keliamos aukos visuomenės labui prasmingumas. Kūrinyje sudėtos rašytojo ir geriausių to meto žmonių viltys, kad šviesus žmogaus protas kaip pasklidęs alegorinis žiburys pagaliau sunaikins nelaisvę, o su ja grius ir moralė, paremta žmogaus neapykanta žmogumi. Laimė įsiviešpataus pasaulyje tada, kai visi suvoks žmogaus vertę, o tarpusavio santykius rems meilė ir pagarba.
Kūrinyje regime vyrus ir moteris drauge pasirenkančius tą patį kolektyvinį siekį. „Tai buvo XX a. pradžios pažangaus galvojimo vizija. Vyrai ir moterys lygūs tame pačiame darbe. Pasirenkama savo laisva valia, nepaisant tėvų, brolių ir seserų įtikinėjimų, jog per daug rizikuojama“ (Vytautas Kavolis).
Pragyvenimas Šveicarijoje buvo brangus, mokslui ir knygoms reikėjo sukti... nuo maisto. Organizmas silpo. Gydytojai patarė važiuoti namo, nes, anot jų, liko gyventi tik keli mėnesiai... O planavo mažiausiai metus būti Ciuriche. Pamažu šalinosi nuo politikos. Pirmasis lietuvių moksleivių laikraštis „Draugas“ virto socialdemokratų organizacijos laikraščiu. Jis prisidėjo prie laikraščio leidimo tik dėl dailiosios literatūros platinimo, politika rašytojo nedomino („šalindamasis nuo politikos turiu šalintis ir nuo naujai gimusios organizacijos“). Nutarė būti pačiu savimi. Rašyti, kiek leis jėgos. „Gal Vileišis nori korespondento iš Šveicarijos“ (turima galvoje „Vilniaus žinias“, pradėjusias eiti 1904 m. gruodžio 10 d.). „Jeigu gerai mokėtų, apsiimčiau rašinėti“ rašė laiške Povilui Višinskiui iš Ciuricho 1904 m. lapkričio 17 d. Gyveno tarp savo knygų ir minčių... Vaikščioti išeidavo iš nuobodumo. Šventadieniais išeidavo iš miesto, lipdavo į kalnus ir taip žadino savo jausmus ir kurstė fantaziją.
Jono Biliūno muziejus Niūronyse, rašytojo gimtajame name
1905 m. gegužės pradžioje grįžo su žmona į Lietuvą. Vasarą Biliūnas praleido Rozalimo miestelyje pušyno apsuptyje. Artinosi ruduo. Nutarė su žmona važiuoti į Krymą. Anksčiau ten gydėsi V. Kudirka, P. Višinskis. Gydytojai patarė važiuoti į Zakopanę. Į Lenkijos kurortą Jonas Biliūnas išvyko vienas. Žmona Julija liko Kaune, sunkiai dirbo.
Gavo laišką iš sanatorijos vyriausiojo gydytojo: atvažiuoti atsiimti ligonio. Nuvykusi į Zakopanę, kartu su Jonu Biliūnu gyveno iki pavasario. Julija darė viską, kas buvo įmanoma, kas tik buvo reikalinga Jono Biliūno nykstančiai sveikatai gaivinti. Vėl rašytojas bandė rašyti.
1906 m. balandžio mėn. 28 d. abu sugrįžo į Lietuvą. Jonas Biliūnas jau buvo beviltiškas ligonis. Jonas Biliūnas liko patenkintas atsidūręs Niuronyse: „ Dabar tikrai pasitaisysiu, įtraukęs žiedų kvapo, gryno oro“. Ji vargino kosulys. Labai toli negalėjo eiti Šventosios pakrante. Ramino save: „Kitais metais būsiu visai stiprus, einu geryn“. Brolis Mykolas sakė:
- „Aš paprašysiu, kad iškirstų didesnius langus seklyčioje. Tada gal užteks tau to oro. Ir saulės bus daugiau.
- Dėkui, Mykolai, dėkui. Kam tas vargas.
- Vargas ne vargas, kad tik padėtų“.
Per vasarą gyveno jau Kačerginėje. Puikus miškas. Surado jam gražų kambariuką ant kalnelio tarp jaunų pušų. Vaistų nuo džiovos tuo metu nebuvo: gydyta oru ir geru maistu. Brolis Mykolas tą pavasarį neiškirto didesnių langų, iškirto juos rudenį, bet jo jaunylis brolis Jonas niekados nebesugrįžo į Niūronis...
Atgal
.jpg)
(1).png)
