ISTORIJA
06.23. Paskutinis Veliuonos pilies gynimas
Dr. Tomas Baranauskas
Lietuvos istorijos institutas
Kovų su kryžiuočiais metu Veliuona ilgą laiką buvo stipriausia Lietuvos pilis Nemuno žemupyje. Jai teko atlaikyti pagrindinius kryžiuočių smūgius. Prie šios pilies sprendėsi Lietuvos valstybės likimas.
1363 m. balandį, praėjus metams nuo Kauno pilies sunaikinimo, kryžiuočiai sudegino Veliuonos pilį ir nužudė pilies viršininką Goštautą, kuris pasidavė gelbėdamasis iš degančios pilies. Netrukus po to kryžiuočiai pradėjo kontroliuoti visą Nemuno žemupį žemiau Kauno. Tai buvo sunkiausias laikotarpis lietuvių kovų prieš kryžiuočius metu.
Trumpa Veliuonos pilies istorija iki 1363 metų
1289 m., kryžiuočiams prie Nemuno pasistačius Ragainės pilį, prasidėjo intensyvios kovos tarp Prūsijos kryžiuočių ir Lietuvos valstybės. Pagrindinės kovos vyko Nemuno žemupyje, kurio pilių sistema dar nebuvo pritaikyta tokioms kovoms. 1290 m. kryžiuočiai puolė Kolainių pilį (dabar – Jurbarkas). Pilies vadas Surminas atkakliai priešinosi. „Galop visi pilėnai, išskyrus 12 žmonių, buvo mirtinai sužeisti, kad nuo pilies sienų kraujas tekėjo nelyginant patvinęs liūčių vanduo,“ – rašo Petras Dusburgietis. Pilis buvo apginta, bet, vos kryžiuočiai pasitraukė, Surminas paliko pilį. Kolainių pilis buvo per silpna gintis nuo tokių puolimų.
1291 m. balandžio 22 d. Surminas pastatė naują pilį Junigedos valsčiuje. Iš pradžių naujoji pilis vadinta Junigeda, o nuo 1315 m. ji jau žinoma Veliuonos vardu, kuris ilgainiui įsigalėjo.
Nuolatiniams kryžiuočių puolimams Veliuona priešinosi 76 metus (1291–1367 m.). Pirmą puolimą pilies gynėjai atlaikė dar jos statybos metu. Kryžiuočiai vėl puolė Veliuonos pilį 1292 m. birželį ir liepą bei 1293 m. žiemą ir liepą (abu pastaruosius kartus buvo sudeginti pilies papiliai).
Lietuvą valdant didžiajam kunigaikščiui Vyteniui (1295–1315), žinomi tik keturi Veliuonos puolimai. 1298 m. vėl buvo sudegintas Veliuonos papilys, o 1313 m. prie Veliuonos įvyko didelis laivų mūšis, kuriam vadovavo Veliuonos viršininkas Surminas. Kryžiuočiai buvo sumušti, bet žuvo Surmino brolis Skaldonis. 1315 m. rugsėjo 8 d. kryžiuočiai vėl sudegino Veliuonos papilį, o tų pačių metų spalio 12 d. antrą kartą sudegino jau atstatytą papilį, pagrobė daug gyvulių ir belaisvių.
Veliuonos piliakalnis, vadinamas Gedimino kapu (wikipedia.org).
Veliuonos piliakalnio papilys, vadinamas Pilies, arba Ramybės, kalnu (wikipedia org).
Veliuonos piliakalniai iš paukščio skrydžio. Zenono Baubonio nuotr., 2007 m.
Didysis magistras Vinrichas fon Kniprodė – Veliuonos puolimo vadas. Paminklas jam pastatytas Marienburgo pilyje (skulptorius Rudolfas Zymeringas (Siemering), 1877 m.)
Žanas de Blua (Jean II de Blois-Châtillon) – kryžiuočių talkininkas iš Prancūzijos, Veliuonos puolimo dalyvis. XVI a. pieš.
Kovos dėl Veliuonos suintensyvėjo Gedimino (1316–1341) valdymo pradžioje. 1317, 1318 ir 1319 m. kryžiuočiai kasmet bandė paimti Veliuonos pilį, bet kiekvieną kartą jiems pavykdavo sudeginti tik jos papilį. 1320 m. lietuviai įveikė kryžiuočius Medininkų mūšyje, o 1322 m. Gediminas pradėjo derybas dėl krikšto su popiežiumi. Veliuona gavo atokvėpį, bet 1336 m. gegužę Vokiečių ordinas Nemuno saloje į rytus nuo Veliuonos pradėjo statytis Marienburgą, o 1337 m., talkinamas Bavarijos kunigaikščio Henriko, netoli Veliuonos pastatė dvi pilaites, kurių priedangoje kitapus Nemuno pastatė stiprią Bajerburgo pilį (dabar – Plokščių piliakalnis). Ją buvo planuojama padaryti nukariautos Lietuvos sostine.
Pats Gediminas 1337 m. birželio 15 d. su stipria kariuomene puolė Bajerburgo pilį, bet po 22 apgulties dienų buvo priverstas atsitraukti. Bajerburgo apgulties metu žuvo nežinomas Trakų kunigaikštis. Naujuoju Trakų kunigaikščiu tapo Gedimino sūnus Kęstutis (1337–1382), kuriam teko pareiga koordinuoti karo su kryžiuočiais veiksmus lemiamų kovų laikotarpiu.
Kovos dėl Bajerburgo tęsėsi. 1339 m. pradžioje kryžiuočiai vėl nesėkmingai puolė Veliuoną, bet jau 1344 m. buvo priversti patys sudeginti Bajerburgą ir perkelti jį toliau nuo Veliuonos. Tai buvo pirmoji Kęstučio pergalė. 1345 m. jis nušalino nuo valdžios savo neveiklų brolį – didįjį kunigaikštį Jaunutį (1341–1345), o į jo vietą pasodino kitą brolį Algirdą (1345–1377), pats tapdamas antruoju žmogumi valstybėje.
1348 m. rugpjūtį kryžiuočiams pirmą kartą pavyko sudeginti Veliuonos pilį, bet jau kitais metais lietuviai ją atstatė. 1357 m. kryžiuočiai vėl nesėkmingai puolė Veliuoną, o 1360 m. jie tai darė net du kartus, bet pilies paimti neįstengė.
1360-ieji buvo naujo labai intensyvių kovų etapo pradžia. Tuo metu ryčiau Veliuonos jau buvo iškilusi nauja mūrinė Kauno pilis, kurią kryžiuočiai pasirinko pirmuoju savo taikiniu ir 1362 m. balandį, po ilgos apgulos, sugriovė. Tuo metu kryžiuočiai tik praplaukė Nemunu pro Veliuonos ir Pieštvės pilis, jų neliesdami. Tačiau po metų atėjo ir Veliuonos eilė.
Veliuonos gynimas 1363 m.
Po 1363 m. Velykų, kurios buvo balandžio 2 d., kryžiuočiai vėl sutelkė didžiulę kariuomenę žygiui į Lietuvą. Jai vadovavo pats didysis magistras Vinrichas fon Kniprodė, o dalyvavo didysis komtūras Volfas fon Baldersheimas ir didysis maršalas Heningas Šindekopfas. Kryžiuočiams talkino nemažai kryžininkų iš Anglijos ir Prancūzijos – abi šios šalys tuo metu kariavo Šimtametį karą, bet 1360 m., sudarius Bretinji taikos sutartį, karas buvo sustabdytas 9 metams, ir savo įprastinio veiklos baro netekę prancūzų ir anglų riteriai mielai traukė kariauti kryžiuočių pusėje į Lietuvą.
Vienas žymesnių svečių tuomet buvo Žanas de Blua-Šatiljonas, Blua grafo brolis (ir būsimasis grafas), kurio 1363 ir 1369 m. kryžiaus žygių į Prūsiją ir Lietuvą sąskaitos išliko iki mūsų dienų. Iš jų galime matyti, kiek ir kokių išlaidų turėjo kilmingas kryžininkas, kokius svečius priiminėjo ir pas ką pats svečiavosi. Iš jų matome, kad Žanas de Blua į Karaliaučių atvyko sausio 22 d., o į žygį iš Karaliaučiaus į Lietuvą patraukė balandžio 11 d. Pats žygis užtruko iki balandžio 30 d.
Pirmiausia kryžiuočiai, matyt, pasiekė Ragainę, iš kurios laivais nuplaukė beveik iki Nevėžio ir Nemuno santakos, kur buvusioje Nemuno saloje, vokiškai vadinamoje Gotesverderiu (Dievo sala), Kęstutis buvo pastatęs Naujojo Kauno pilį. Ši tiltais jungėsi su Nemuno krantais (Šilelio kaimu dešiniajame ir Pyplių piliakalniu kairiajame krante) ir turėjo blokuoti Nemuną.
Kryžiuočiai apie balandžio 15 d. išlipo iš laivų Trapėnų vietovėje, kur įsirengė įtvirtintą prieplauką, o paskui dauguma jų pėsti puolė Naująjį Kauną, tik Ragainės komtūras Henrikas Šioningenas su savo kariais prie jo priplaukė laivais. Naujojo Kauno pilis nebuvo pasiruošusi gynybai nuo tokios didelės kariuomenės, tad lietuviai iš jos pasitraukė be kovos, o pilis buvo kryžiuočių sudeginta.
Tada magistras Vinrichas fon Kniprodė grįžo į savo stovyklą Trapėnuose, iš kur planavo pulti Pieštvės pilį (dabar – Seredžiaus piliakalnis). Prie Naujojo Kauno kiek ilgiau užtruko Ragainės komtūras Henrikas Šioningenas, kuris ten sulaukė pavėluotai atvykusio Kęstučio. Anot Vygando Marburgiečio, sužinojęs apie kryžiuočių planus pulti Pieštvę ir Veliuoną, Kęstutis aplenkė kryžiuočius ir atvyko į Pieštvės pilį.
Ragainės komtūras nuvyko paskui jį ir siūlė Kęstučiui bei Pieštvės pilėnams pasiduoti. Pieštvės pilėnai leidosi į derybas ir gavo šiek tiek laiko apsispręsti: Henrikas Šioningenas „paskyrė jiems apsisprendimo dieną, kurią išklausysiąs galutinio atsakymo“ ir grįžo į didžiojo magistro stovyklą. Vargu, ar tam apsisprendimui buvo duota daugiau, nei viena diena (turbūt, iki balandžio 16 d.). Kai tą dieną prie Pieštvės pasirodė pagrindinės kryžiuočių pajėgos, Ragainės komtūro iškviestas Pieštvės seniūnas aiškino, kad sprendimas dar nepriimtas, tačiau netrukus po to kryžiuočiai pastebėjo, kad pilies įgula pasitraukė iš pilies, nusprendusi nepasiduoti, bet ir neginti pilies. Kryžiuočiai įgulos paliktą pilį sudegino.
Vėliau Vygandas Marburgietis pridūrė, kad Kęstutis tuo metu puolęs Prūsiją ir iš dykroje sučiuptų žvejų sužinojęs, kad magistras jau sugriovęs Veliuonos ir Pieštvės pilis bei sugrįžęs namo, nenorėjo tuo patikėti. Galima tad manyti, kad Kęstutis norėjo atitraukti kryžiuočių kariuomenę nuo Pieštvės ir Veliuonos pilių Prūsijos kontrpuolimu, tačiau nesitikėjo, kad pilys bus užimtos taip greitai. Tad Pieštvės įgulos sprendimas pasitraukti be kovos, vargu ar atitiko Kęstučio planus.
Žlugus Pieštvei, kryžiuočių nepaimta liko vienintelė Veliuonos pilis, į kurią jie tuojau pat nukreipė visas savo jėgas. Tai buvo vienintelė pilis, kuri iš tiesų rimtai pasipriešino.
Jos gynybai vadovavo Goštautas – asmenybė pakankamai garsi, kad apie ją būtų prisimenama dar XVI a. pradžios Lietuvos metraščiuose. Juose sakoma, kad Goštautas buvęs Gedimino „etmonas“, gynęs Kauno pilį ir joje patekęs į nelaisvę, o paskui Gedimino išpirktas už 30 000 auksinių (1362 m. vykusį Kauno pilies puolimą Lietuvos metraštininkas klaidingai nukėlė į Gedimino laikus). Jeigu galima šia žinia patikėti, tai reikštų, kad Goštautas buvo kovose jau užgrūdintas karys, pergyvenęs Kauno pilies gynimą, bet vėl grįžęs ir stojęs į kovą su tokiomis gausiomis priešo pajėgomis, kurioms nedrįso priešintis Naujojo Kauno ir Pieštvės įgulos.
Kryžiuočiams prireikė 5 dienų (tikėtina, balandžio 17–22 d.) gerai pasiruošti pilies puolimui: įsirengti savo įtvirtinimus šalia pilies, pasistatyti apgulos mašiną, kuri turėjo padėti pralaužti priešpilio sienas, taip pat 4 sienodaužius. Per pirmąsias tris puolimo dienas (apie balandžio 23–25 d.) kryžiuočiams pavyko užimti Veliuonos priešpilį (buvusį dabartiniame Pilies, arba Ramybės, kalne) ir jį padegti. Kilęs didžiulis gaisras kėlė grėsmę ir pagrindinei piliai (Gedimino kapo piliakalniui), tad Goštautas nusprendė prašyti taikos ir pasiduoti kryžiuočių malonei. Mašalas Heningas Šindekopfas pasidavusį į nelaisvę Goštautą pasiuntė į savo palapinę, kur jo kariai jį nužudė – esą jie tai padarė be maršalo žinios.
Pilies seniūnui žuvus, Veliuonos gynėjai vėl atnaujino pasipriešinimą, kol 100 jų žuvo kovoje. Tačiau gaisras nebeleido ilgai tęsti pasipriešinimo, ir pilis krito ketvirtą puolimo dieną (tikėtina, balandžio 26 d.). Kryžiuočiai ne tik sudegino pilį, bet ir nukasė bei išbarstė jos pylimus. Tam jiems prireikė palaukti, kol pilis baigs degti, tad nuo jos jie pasitraukė penktą dieną nuo puolimo pradžios (tikėtina, balandžio 27 d.).
Nors ir pasiekę palyginti greitą pergalę, kryžiuočiai patyrė ir nuostolių. Antai žinoma, kad prie Veliuonos tuo metu žuvo žymus anglų riteris Džefris Skropas, kurio palaikai buvo palaidoti Karaliaučiaus katedroje, o kapavietė papuošta jo giminės herbu. Lietuvių žuvo daug, bet tokių žudynių, kaip paėmus Kauno pilį, šį kartą kryžiuočiai nesurengė: 500 lietuvių jie vis dėlto paėmė į nelaisvę.
Tolesnis Veliuonos likimas
1363 m. balandį Veliuonos pilis buvo ginama paskutinį kartą. Ji, tiesa, po šio sunaikinimo dar buvo atstatyta, bet neilgam: 1367 m. rugpjūčio 8 d. kryžiuočiai su didelėmis jėgomis vėl puolė Veliuoną, o jos gynėjai nusprendė patys sudeginti pilį ir pasitraukti.
1368 m. birželį kryžiuočiai Veliuonos papilio vietoje pastatė Marienburgo pilį. Netrukus, 1369 m., buvo galutinai sunaikinta ir Naujojo Kauno pilis, dėl kurios visą tą laiką virė permainingos kovos. 1384 m. Marienburgą buvo sudeginęs Kęstučio sūnus Vytautas, tačiau kryžiuočiai jį atstatė. Nemuno žemupį Lietuva prarado ir jo nekontroliavo iki pat Žalgirio mūšio (1410 m.).
1412 m. Vytautas atstatė Veliuonos pilį ir aprūpino ją 400 žmonių įgula, susidedančia iš įvairiausių tautų – lenkų, lietuvių, rusėnų ir totorių. Atstatyta Veliuonos pilis tapo derybų su kryžiuočiais vieta – čia įvyko net 4 suvažiavimai (1416, 1418, 1420 ir 1423 m.). Paskutiniojo suvažiavimo metu Vokiečių ordino didysis magistras ratifikavo ilgą karą užbaigusią Melno taiką.
Veliuonos misija buvo atlikta. Tolesnis Veliuonos – valsčiaus centro ir miestelio – gyvenimas sukosi nebe apie pilį, o apie 1421 m. pastatytą bažnyčią. Veliuonos gyventojai tapo krikščionimis, tarsi patvirtindami dar Gedimino popiežiui 1323 m. rašytus žodžius: „Mes su krikščionimis kariaujame ne dėl to, kad sunaikintume katalikų tikėjimą, bet kad pasipriešintume mums [daromoms] skriaudoms, kaip tai daro krikščionių karaliai bei valdovai“.
Atgal
.jpg)
