ISTORIJA
07.18. Cemento gamybos kelias Lietuvoje
Dr. Virginija Elena Bortkevičienė
Sunku įsivaizduoti statybas be cemento,pagrindinės rišamosios medžiagos. Cemento gamybai reikalingos dvi pagrindinės žaliavos – molis ir klintys, kurių Lietuvoje randama pakankamai. Tačiau jas reikia atitinkamai apdoroti. O tai nelengvas procesas: klintys yra smulkinamos žiauniniuose bei plaktukiniuose trupintuvuose, panaudojant didžiulę jėgą. Tuo tarpu molis, kol smulkinamos klintys, trupinamas trupintuve. Klintys iš smulkinimo skyriaus turi patekti į žaliavų mišinio sandėlį, į kurį paduodamas trupintas molis. Čia klintys sujungiamos su moliu: maždaug 4 dalys klinčių ir viena dalis molio. Be to, į šį skiedinį dar dedama truputį smėlio ir geležies rūdos. Gauta medžiaga paskirstoma į bunkerius ir paduodama į trupintuvą bei žaliavų malūną, kur susmulkinama ir išdžiovinama. Tada keliauja į krovos silosą, iš kurio į cikloninį šilumokaitį, o tada – į degimo krosnį, kurioje esant 1450 oC susidaro klinkeris. Jis atšaldomas ir vėl siunčiamas į klinkerio malūnus. Malant klinkerį ir gipsą gaunamas cementas.
XX a. pradžioje cemento poreikis Lietuvoje augo, jį importavo iš Anglijos, Latvijos, Norvegijos, Belgijos, Danijos, Vokietijos. Taip tęstis, turint savo žaliavas, negalėjo. 1912 m. Lietuvoje susikūrė „Lietuvos Portland – cemento fabriko bendrovė“. 1913 m. jaunas Kijevo politechnikos instituto profesorius Pranas Jodelė (žymiausias nepriklausomos Lietuvos chemikas technologas, profesorius, VDU rektorius) tos bendrovės pageidavimu ant Merkio kranto netoli Valkininkų, Dzegciorių (dabar Mielupių) kaime, suprojektavo ir vadovavo pirmojo Lietuvoje cemento fabriko statybai. Verslo partneriais be profesoriaus P. Jodelės buvo agronomas miškininkas Jonas Masiulis, inžinierius Tomas Naruševičius, farmacininkas Bartolomėjus Čepulis ir daktaras Jonas Basanavičius. Jie įsigijo 19 ha sklypą, reikiamą modernią gamybos įrangą ir pradėjo statyti fabriką.
1913 m. fabrikas buvo baigtas statyti ir pradėjo gaminti cementą iš vietinės kreidos mergelio bei molio ir tuo įrodė, kad Lietuva turi vietinių žaliavų, iš kurių galima gaminti savo lietuvišką cementą. Fabrikas veikė su viena Šneiderio tipo šachtine krosnimi, žaliavos dumblinimo baseinu ir rutuliniu malūnu.
Dzūkijos žemės nederlingos, todėl žmonės čia sunkiai vertėsi, tad naujų darbo vietų sukūrimas buvo labai sveikintinas ir prisidėjo prie regiono pramonės kūrimo ir žmonių gerovės.
Menčių klinties karjeras
Karpėnų klinties karjeras. PamatykLietuvoje.lt nuotr.
Klintis. Vidas Mikulėnas
Profesorius Adolfas Damušis
Profesoriuis Pranas Jodelė
1914 m prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, jo metu fabrikas ir gamybos įranga buvo apgriauti, o Lenkijai užgrobus Vilniaus kraštą, Lenkijos ir Lietuvos konfliktai neleido fabriko atstatyti ir atnaujinti cemento gamybą.
Profesorius P. Jodelė nenuleido rankų: aktualiausiomis jo veiklos sritimis išliko cemento gamyba bei plėtra ir statybinių technologijų modernizavimas. Jis apie 1927 metus suorganizavo Lietuvos mineralinių žaliavų tyrimą, buvo išrinktas Lietuvos inžinierių ir architektų sąjungos vadovu, vėliau dirbo Energijos komiteto žemės turtams tirti komisijos pirmininku, o taip pat Technikos draugijos pirmininku. Jis tyrė Skirsnemunės – kreidos ir mergelio klodus, besitęsiančius visu Nemuno pakraščiu (storiausias sluoksnis buvo Nemuno dugne) nuo Molynės kaimo į rytus per 6 km. ilgio ruože, o taip pat Menčių (Menčių klinties telkinys buvo eksploatuojamas nuo 1934 m. ir iškasama apie 1,5 mln. tonų klinties per metus), Karpėnų (dar 1929 m. atlikus geologinius tyrinėjimus, Karpėnuose buvo įsteigtos pirmosios kalkakmenio kasyklos), Vegerių - klinčių, Biržų, Pasvalio – gipso, Šventosios – kvarcinio smėlio, Merkio – kreidos telkinius.
Profesorius. P. Jodelė cemento gamybos galimybėmis Lietuvoje sudomino Alfonsą Damušį (prof., pirmąjį Lietuvoje cheminės technologijos mokslų daktarą, kurio tikroji pavardė Domaševičius). Apie 1936 m. prasidėjo intensyvūs Lietuvos žemės gelmių tyrinėjimai siekiant rasti geriausią vietą būsimam cemento fabrikui statyti. 1936 – 1940 m. atlikti kalkinio akmens paieškų tyrimai Jiesios slėnyje prie Kauno ir aplink Skirsnemunę. Šiems tyrimams vadovavo profesorius P. Jodelė ir inžinierius chemikas A. Damušis. Jis organizavo bandomojo cemento žaliavos vagono nuvežimą į Vokietiją tyrimams. Lankėsi Vokietijos, Čekoslovakijos ir Suomijos cemento fabrikuose, norėdamas pakelti kvalifikaciją cemento gamyboje.
1939 m. Adolfas Damušis suprojektavo cemento fabriką Molynės kaime apie 1 km. į vakarus nuo Skirsnemunės miestelio. Dėl fabriko statybos buvo įsteigta akcinė bendrovė „Cementas“, kurio pagrindiniu akcininku buvo valstybės iždas, tačiau stambi dalis priklausė ir danų bendrovei „Hojgaard & Schultz”.
1940 m. vasarą prasidėjo statybos darbai. Buvo atvežta daug statybinių medžiagų, statybai reikalingų mašinų, kurios buvo pagamintos Čekoslovakijoje, Škodos gamykloje. Iškasta didžiulė pamatų duobė. Apskaičiuota, kad cemento fabriko statyba kainuotų apie 3 mln. litų (t. y. maždaug 8,6 mln. eurų).
Buvo manoma, kad fabrikas per metus pagamins 60 tūkstančių tonų metinės gamybos, planuojant ją išplėsti iki 120 tūkstančių tonų.
Pagrindinė klintinė žaliava čia yra kreidos mergelis, kurio Skirsnemunės – Jurbarko –Molynės rajone buvo rasta apie 50-55 ha., o to kreidos mergelio klodų storis siekia daugiau kaip 50 m. Riebaus tinkamo molio taip pat yra Skirsnemunės rajone, o geležies rūdos tektų atsivežti iš Kazlų Rūdos.
Fabrikas turėjo būti pastatytas 1941 m. rugsėjo mėnesį, jo direktoriumi buvo paskirtas V. Rudvalis, cemento gamybos ekspertu inžinierius Adolfas Damušis. Buvo planuojama, kad fabrike dirbs apie 150 darbininkų.
Svajonė pastatyti antrąjį cemento fabriką neišsipildė, nes statybas baigti sutrukdė sovietų okupacija ir karas. Abiejų (rusų ir vokiečių) okupacijų metu statybos darbai buvo nutraukti, mašinos buvo išgrobstytos.
Dar 1937 – 1940 m. prof. Pranas Jodelė vadovavo Karpėnų klinčių telkinių tyrimams ir nustatė, kad ši vieta tinka cemento gamyklai statyti. Statyti jos nesuspėjo, nes prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Šiais duomenimis pasinaudojus, 1945 m. LSSR Vyriausybė priėmė nutarimą Karpėnų kaime statyti cemento gamyklą. 1947 m. prasidėjo gamyklos statybos paruošiamieji darbai.
1952 m. sausio 31 d. Lietuvos SSR AT prezidiumo įsakymu Karpėnų kaimas pavadintas miesto tipo gyvenviete Naujoji Akmenė.
Tais pačiais metais rugsėjo 20 d. pradėjo suktis pirmoji klinkerio degimo krosnis. Po metų pradėta eksploatuoti antroji klinkerio degimo krosnis, kuri buvo net 127 m. ilgio.
Didėjant statybinių medžiagų poreikiui Lietuvoje, Akmenės cemento gamykla pradėjo gaminti ir kitas statybines medžiagas (gamino net 36 tūkst. tonų kalkių per metus). Vos ne kasmet buvo pastatomos naujos cemento gamybos technologinės linijos.
1976 m Akmenės cemento gamykla reorganizuota į cemento ir šiferio kombinatą. O 1978 m. – į gamybinį susivienijimą Akmencementas. 1983 m. padidintos technologinės cemento, asbestcementinių gaminių ir kalkių gamybos linijos ir kita.
Kombinate dirbo 2200 darbuotojų ir pagamindavo 3,4 mln. tonų portlandcemenčio, 6,5 mln. sutartinių plokščių šiferio.
Atkūrus Nepriklausomybę, ši gamykla 1990 – 1993 m. dirbo kaip valstybinė įmonė Akmenės cementas, o nuo 1993 m akcinė bendrovė, 1997 m. privatizuota.
Įstojus į Europos Sąjungą Akmenės cemente prasidėjo naujas reikšmingas etapas.
Lietuvoje vis didėjo poreikis cementui, tačiau kartu su tuo ir naujos problemos. Pakilo kuro kainos. Teko pereiti dirbti prie naujų technologijų, kurių pagalba buvo sumažintos kuro sąnaudos. Įmonė toliau modernizuojama, plečiamos gamybos apimtys, mažinama produkcijos savikaina.
Pastatytas naujas cemento gamybos cechas. Pradėti gaminti nauji produktai – vienas iš jų yra hidraulinis kelių rišiklis.
Sunku išvardinti visus Akmenės cemente vykstančius pokyčius, tačiau šiandien AB Akmenės cementas yra viena iš didžiausių Baltijos šalyse ir vienintelė bendrovė Lietuvoje, kuri gamina cementą, tai yra produkciją, turinčią daugiau nei šimto metų tęstinumą.
Literatūros sąrašas
Antanavičius J., Bikelis A. ir kt. Cementas Tarybų Lietuvos enciklopedija T. 1 Vyriausioji eciklopedijų redakcija, Vilnius. 1985;
Baliulis A.ir kt. Naujoji Akmenė. Tarybų Lietuvos enciklopedija T. 3 – Vyriausioji enciklopedijų redakcija, Vilnius. 1987;
Kviklys B. Skirsnemunė Mūsų Lietuva 2-oji (fotograf.) laida T.4-Vilnius.Mintis 1989- 1992;
Naujoji Akmenė. Mažoji- lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vyriausioji enciklopedijų redakcija, Vilnius. 1968;
Naujoji Akmenė. Mūsų Lietuva, T. 4. – Lietuvių enciklopedijos leidykla, Bostonas 1968.
Atgal
.jpg)
(1).png)
