VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

07.26. Marija Pečkauskaitė - pedagogė

Juozas Brazauskas, istorikas, publicistas

 

2020 m. liepos 24 d. sukako 90 metų, kai Židikuose mirė rašytoja, pedagogė, labdarė Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Šiandien prisiminkime jos – Šatrijos Raganos – pedagogės kelią.

Nuo 1898 m., mirus tėvui, Labūnavos dvaras buvo praskolintas ir įkeistas bankui, našlei su keturiais vaikais teko ieškoti duonos kąsnio. Apie tą skaudų laikotarpį Marija rašė: „Apskritai sakant, visa mūsų šeimyna netikusi praktiškam gyvenimui…Materializmas mums visiems buvo tolimas“.

1902 m. kun. K. Bukantas išsikėlė į Gryvą (dab. Daugpilio priemiestis). Ten pasikvietė šeimininkauti Marijos Pečkauskaitės motiną  Stanislavą Pečkauskienę. Motina sutiko, nes jai kun. K. Bukantas  buvo kaip sūnus, visą laiką jai  atsidavęs kiek galėdamas lig pat jos mirties 1915 m.

Nuo 1900 m. pradžios Marija dirbo namų mokytoja pas Laucevičius Mūruose, netoli Kuršėnų.  Vieta  ne itin  patiko. „Neužilgo jau reikės grįžti į žiemos lizdą, o taip nenoriu, kad net pamislijus šiurpulys eina“( Iš 1901 m. liepos 16 d. laiško Povilui Višinskiui). Atmosfera  čia buvo sunki. Reikėjo geležinių nervų, kad išlaikytum ramybę.  Sunku, gyvenus jaukioje namų atmosferoje, būti samdoma („trokštu ir aš locnos kertelės“).

Rašė apysaką „Viktutė“, bet Marija abejojo, jog ji išvys dienos šviesą. Marija visą laiką dairėsi  geresnės, labiau tinkamos darbo vietos. 1900 m. Mariją ištiko didelė nelaimė. Mirė brolis Steponas, Šiaulių gimnazijos  VII klasės gimnazistas. Jo netekimas Marijai buvo ypatingai skaudus. Ilgai ji neatrado dvasinę ramybę. 

 1901 m. parašė dienoraščio forma ją išgarsinusią apysaką „Viktutė“. „Dienoraštis yra lyg gyvenimo saugykla, atminties taupykla“ ( Viktorija Daujotytė), galimybė „antrą sykį išgyventi“. 1900 m. lapkričio mėn. pradžioje laiške Povilui Višinskiui rašė: „sunku man spręsti, nes turinys su širdžia man paimtas“.

Marija Pečkauskaitė buvo  tautinio religinio kultūrinio atgimimo

 (Maironis, Vaižgantas) aktyvi veikėja, įkvėpta  eiti visuomeniniu patriotiniu keliu. Katalikų tikėjimas formavo demokratiškas rašytojos pažiūras, o krikščioniškas altruizmas - patriotizmą. Povilas Višinskis  buvo tautinio kultūrinio pozityvizmo švietimo veikėjas.

 1901 m. kovo 11 d. laiške Povilui prisipažino: „Esu giliai tikinti“.Tai buvo esminė egzistencinė nuostata, kuri iš esmės nepakito nuo ankstyvos jaunystės iki gyvenimo pabaigos.  Marijai buvo liūdna ir skaudu, nesmagu girdėti ir matyti nuomones, užgaunančias jos švenčiausius jausmus. Povilas sukritikavo Marijos jam duotą paskaityti apysakos „Viktutė“ pradžią. Gerai, kad raštu niekus nepaskelbė...“Viktutę“ perskaitė du kartus. Drauge jį lydėjo pasitenkinimas ir nusivylimas, džiaugsmas ir pasipiktinimas. Į Povilo galvą lindo prieštaringos mintys: apysakoje pavaizduota ir jo meilės drama, šviesių svajonių sudužimas. Siekė būti  bešališkas, bet buvo sunku objektyviai žiūrėti į apysakoje vaizduotus dalykus.

Prisivertė parašyti recenziją. Per daug skaudu buvo rašyti apie save. Nenorėjo viešumos, perdaug viskas buvo arti. Laukė tik Marijos reagavimo. Marija atsiliepė greitai: „Tamsta toli ne esi bepusiškas, verčiau būtų Tamstai nerašyti savo recenzijos platesnei publikai. Keliose vietose sutinku su Tamsta, bet daugybėje - ne“ (Iš M. Pečkauskaitės 1903 m. spalio 31 d. laiško Povilui Višinskiui). Ji laukė geresnės ir gilesnės kritikos.  Grąžino atgal jo fotografijas. Toks buvo Marijos reagavimas: karštas, impulsyvus, pagrįstas emocijomis, momento nuotaika. Nerimo ir Povilas: rašė iš širdies, dar tos sugrąžintos nuotraukos... Atrodė, kad jų keliai išsiskyrė.

1901 m. kovo  11 d. laiške Povilas Višinskis rašytoją smarkiai puolė už bendradarbiavimą su katalikų kunigais ir jų remiama spauda („Anie žmonės nepadavė draugiškos rankos“). Marijai tapo neaišku, ką reiškė tas rankos padėjimas? Ji rašė mylinti visus lietuvius, ar jie dėvėjo ilgus, ar trumpus skvernus, norėjo visiems šiek tiek naudos atnešti“. Marija prisipažino Povilui, kad „niekas nuo manęs žodžio netraukė, nieks neužsipuolė, nieks nerišo man žingsnių ir darbų“ (Iš 1901 m. kovo 11 d. laiško Povilui Višinskiui).

Marija Pečkauskaitė Židikuose, 1929 m. saltiniai.info nuotr.

Marija Pečkauskaitė su draugais Friburge. Iš kairės – Pranas Augustaitis, apie 1906 m. saltiniai.info nuotr.

Rašytoja Šatrijos Ragana (M. Pečkauskaitė) tarp artimųjų ir draugų

Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė) prie vandens malūno

Ji pat siuntė korespondenciją redakcijoms ( „Žinyčiai“, o ne „Varpui“), nes jautė dirbanti dėl inteligentų. “mane širdis ir protas traukia į pusę „Žinyčios“, nes „ menkai apšviečia tautą tie, kurie jai išplėšia pirmutinę šviesą, vargiai padarys ją laimingą, atimdami tikrą šaltinį laimės“ ( Iš 1901 m. kovo 11 d. laiško Povilui Višinskiui). „Varpas“ iš 12 numerių per metus buvo  leidžiamas tik 4 numerius. Marijai ir kitiems tikintiesiems  nepatiko „Varpe“ ryškūs dvasininkų užsipuolimai.

 Dėl to Marija reiškė rezignacines nuotaikas: „Tas šešėlis įkvėpimo, kuris buvo manyje, išnyko ant visados. Liūdna ir gaila, bet ką padarysi?!“ Apysaka „Viktutė“ buvo savotiškai viešas rašančios gyvenimo išviešinimas, priartėjimas prie vidinio sielos gyvenimo atskleidimo per rašymą, muzikavimą.

1901 m. rudenį  Marija, jau Šatrijos Raganas, sugrįžo į savo vaikystės parapiją - Pavandenę. Raudonų plytų rūmai stovėjo ant Gludo ežero kranto, tarsi pakylėti ant kalvelės prie ūksmingo parko. Didžiojo kambario visą sieną  užėmė garsi ir viena didžiausių pagal formatą Pranciškaus Smuglevičiaus  drobių. Agripina perkelia savo vyro Germanariko palaikus į tėvynę. Kambaryje stovėjo fortepijonas, kuriuo vaikai mokėsi groti. Tame pačiame aukšte gyvenau ir aš, mokytoja Marija. Pro trečio aukšto langus stebėjau puikias Pavandenės apylinkes, jos kalnus, miškus, vandenis.

 Netoli buvo Žebenkavos dvaras, priklausęs Anupro Pečkausko broliui Jokūbui Pečkauskui. Atsikėlė mokyti dvarininko Sakelės vaikų - keturių dukterų ir jauniausio sūnaus.Visus dalykus ji dėstė lenkų kalba. „Užsiėmimo turiu nemažai: nuo 9 lig 1, paskui nuo 3 -5 muzika ir dar pusė valandos su mažu Leonardu. Panos moka ne per daug: kalbų jokių nepažįsta, net dyvai, ką dirbo per tiek metų. Jokioj svetimoj kalboje kelių žodžių  tikrai negali sudėti“( Iš 1901 m. spalio 9 d. laiško Povilui Višinskiui).

Susidraugavo su vyriausiąja Gabriele Sakelyte: „Su ja vaikščioju, kalbu gan daug, ji yra visų išmintingesnė ir geresnė. Ji esu entuziazmu puolė prie lekcijų, yra didi patriotė lietuviška, net stebiuos, iš kur.Visa šeimyna persunkta  lenkišku patriotizmu“. Mokytoja kaip įmanydama stengėsi supažindinti ją su visais darbais ir aplinkybėmis. Matyt, Gabrielė jautė didelę mokytojos įtaką.

Nuo 1901 m. vasaros Povilas Višinskis dirbo namų mokytoju   grafų Liudviko Viktoro ir Teresės Rožės  Pliaterių - Zybergų dvare Kurtuvėnuose. Grafų šeimoje augo 7 vaikai, du visai dar maži. Nuo 1900 m. P. Višinskis aktyviai bendradarbiavo lietuvių spaudoje. Jis tapo produktyviausiu varpininkų spaudos bendradarbiu. Altruizmo pilna širdis, net tuomet, kai grafienė „davė suprasti, jog jis esąs persona non grata Kurtuvėnų dvare: esąs ne tik bedievis, bet ir drįstąs savo bedievyste afišuotis“. Savo vietą Povilas Višinskis pasiūlė Merkeliui Račkauskui. Grafų vaikų širdyse liko P. Višinskio įskiepyta lietuvybės šviesa.

1900 m. Povilas Višinskis susipažino su Juzefa  Mikuckaite per vieną lietuvių gegužinę Šiauliuose. Jauna, daili mergina, besiverčianti privačia akušerijos praktika, domėjosi lietuvybės reikalais. Marijos Pečkauskaitės paveikslas tirpo akyse ( „Ir man skaudu, jog atsitolinome“ , rašė Marijai 1902 m. gegužės 11 d.  Beliko dalykiniai ryšiai, nuoširdūs ir šilti.

Povilas ir Juzefa susituokė 1905 m. kovo 1 d. (senuoju stiliumi) Čekiškėje, Antano Mikuckio dvarelyje.  Jungtuvės buvo kuklios ir paprastos, kaip pageidavo jaunieji. Po vestuvių trumpam išsiskyrė. Povilas sugrįžo į Vilnių. Prasidėjo įvairūs nemalonumai. Povilą Višinskį vargino nuolatiniai posėdžiai, pasitarimai, ginčai.Ypač daug nervų prigadino Augustinas Janulaitis. Toks buvo užsispyręs, priekabiavo prie žodžių... Povilas iš Vilniaus į Ciurichą palydėjo Mariją Pečkauskaitę. Jį liūdnai nuteikė Jono Biliūno laiškai iš Ciuricho. Jonas Biliūna gyveno skurde, bet su literatūra nesiskyrė.

Marijai Pečkauskaitei buvo svarbus  ne tik jos kūrinių recenzavimas, jų spausdinimo galimybės, bet ir paprašyti visokeriopos materialinės pagalbos savo artimiesiems: broliui, seseriai, kun. K. Bukantui. Šatrijos Ragana greitai įvertino Povilo prakutimą, išvaizdos pasikeitimą („nėra ko besakyti, labai „solidžiai“ išrodi dabar, keista man buvo žiūrėti į tave, bryliuotą ir pirštiniuotą...negaliu perstatyti tavęs niekados tokiu elegantu, taip jau akys priprato prie tavo apdarų apdriskusių ir senų...“ ( Iš 1901 m. lapkričio 2d. laiško Povilui Višinskiui).

Marijos pažintis su Gabriele Sakelyte tęsėsi Šveicarijoje, Ciuriche. Vietos universitete Gabrielė Sakelytė  nuo 1905 m. rudens mokėsi medicinos. Po 1905 m. vasaros atostogų jos kartu vyko mokytis  į Šveicariją.

1904 m. Povilas Višinskis  persikėlė į Vilnių ir Petro Vileišio įsteigtose „Vilniaus žiniose“ redagavo literatūros skyrių.  Kartu su bičiuliais įsteigė „Šviesos“ bendrovę lietuviškoms knygoms leisti.

 Dėl ligos nedalyvavo Didžiajame Vilniaus seime. Šiame suvažiavime buvo formuojami jo puoselėti ne tik  kultūriniai, bet ir politiniai Lietuvos ateities siekiai. Svarbiausia - buvo svarstomas Lietuvos autonomijos Rusijos sudėtyje klausimas. Tai buvo lemtingas tautos istorijos posūkis.

1906 m. draugai surinko lėšų, kad Povilas Višinskis galėtų gydytis Merano kurorte Šveicarijoje, tačiau pakeliui sustojo lietuviškos spaudos reikalais Tilžėje („gydytojai varo mane į Šveicariją. Jau ieškau pasporto. Važiuodamas užsuksiu į Tilžę“). Rašė kovo 5 d. Mortai Zauniūtei.

 Paskutinis Povilo laiškas, rašytas 1906 m. kovo 27 d. žmonai Juzefai Višinskienei: „Mylima mano! Jau tarp Karaliaučiais ir Berlyno esu, valgau pietus vagone. Traukinys eina labai greitai. Mažai bekosiu...“ Iš paskutinių laiškų sužinome, kad Povilas labai rūpinosi leidybos reikalais.  

Kelionėje peršalo, susirgo,  džiova progresavo. Žmona Juzefa  su dviejų mėnesių dukrele atskubėjo į Berlyną, padėjo grumtis su liga. Juzefa darė viską, kad pastatytų Povilą ant kojų. Žmoną lydėjo F. Bortkevičienės priesakas: „Tamsta turi atminti, kad ne tik rūpi sveikata p. Povilo kaipo Tamstos vyro, bet kaipo mūsų brangaus žmogaus“.

Iš Zakopanės rašė Jonas Biliūnas: „Jam, gal būt, dar sunkiau bus išsikapstyti, kaip man, nes organizmą turi silpnesnį“. Povilas prašė žmonos nepalikti Berlyne ir po 4 savaičių grumtynių su mirtimi, balandžio 26 d. (nauju stiliumi), pirmadienį, 8 val. 45 min. širdis sustojo. Mirė nuo plaučių uždegimo, apeita tikroji liga - džiova.

Mirė sulaukęs 31 metų. Povilo Višinskio palaikai pervežti į Vilnių, iškilmingai palaidoti Rasų kapinėse. Jį palydėjo gausus Vilniaus lietuvių būrys. Nebuvo Julijos Žymantienės-Žemaitės, Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos, Jono Biliūno. Greta 1916 m. vėliau atgulė G. Landsbergis-Žemkalnis, o kiek aukščiau, vos už kelių žingsnių, 1911 m.  M. K. Čiurlionis.

Povilas Višinskis  buvo charizmatiška asmenybė, turėjusi ypatingų gebėjimų telkti skirtingų socialinių sluoksnių, pažiūrų žmones. Kultūrinė P. Višinskio veikla griovė nusistovėjusius patriarchalinės lietuvių bendruomenės stereotipus - jo palaikomos į besikuriančią lietuvių kultūrą atėjo moterys.

Povilo Višinsko dėka į lietuvių literatūrą atėjo Žemaitė, literatūrinės kūrybos mokė Šatrijos Raganą ir Lazdynų Pelėdą. Šios trys moterys kartu su G. Petkevičaite- Bite sudarė garbingą ano meto moterų - rašytojų ir visuomenės veikėjų - plejadą, saistomą panašaus kelio į literatūrą, asmeninių kontaktų, nusiteikimo dirbti ne sau, o tautos gerovei. Tikroviškumo principas tampa vienu iš svarbiausių visos lietuvių literatūros vertinimo kriterijų. Tarpininkavimas tarp vyrų ir moterų leido Povilui Višinskiui kito asmens žvilgsniu pažvelgti į lietuviško kaimo kultūrą, ieškoti talentų tautoje ir visokeriopai juos remti.  Tai buvo atsidavimo kultūros darbui pavyzdys. Spaudos draudimo metais P. Višinskio išvystyta kultūrinė veikla turi išliekamą vertę: kaip lietuviškos spaudos bendradarbis  „Varpe“ ir „Ūkininke“, lietuviškos spaudos propaguotojas ir kaip didelis žmonių švietimo, tautos žadinimo, lietuviškų knygų platinimo skatintojas.  P. Višinskis paskubino lietuviškos spaudos atgavimą.

„Kilk ir kelk“- taip XX a. pradžioje jis žadino iš carinės priespaudos atgimstančius tautiečius: begalinis tikėjimas savo idėjomis, pasišventimas ir drąsa, darbas tautos gerovei ir jos vienybei, tautinės savimonės, tiesos ir laisvės idealų skiepijimas. Šie idealai šiandien mums dar labiau turėtų būti suprantami ir brangūs.

Šveicarijos paviliota

Nusistovėjo nuomonė, kad Šatrijos Raganos kelionę į užsienį suplanavo Povilas Višinskis („Nuo savo „drąsaus užmanymo“ aš dar neatsisakau“). Jis norėjo, kad Marija toliau mokytųsi, lavintųsi. Bet tam reikėjo rasti lėšų mokytis užsienyje.  Turėjo būti surinktos aukos iš kelių pasiturinčių žmonių. Stipendija studijoms buvo paskutinė Povilo Višinskio paslauga. Marija Pečkauskaitė labai norėjo išvykti į užsienį, tik šiek tiek baiminosi atsakomybės. „ Aš, žinoma, labai noriu važiuoti, tik vis abejoju, ar bus iš to nauda. Apmislykite gerai, kad paskui nesigailėtumėte. Visados stengiuosi darbuotis kaip galėdama, bet ką aš padarysiu, jei mano mūza užtils visiškai?! Ar neturėsite už tai prie manęs pretenzijos?( Iš 1904 m. balandžio 12 d. laiško Povilui Višinskiui). Marija laukė greito atsakymo, nors dar mežinojo, kaip ten ir ko reikėtų mokytis. Ji prašė Povilo „sustatyti kokią nors programą, duoti patarmes“.

 Nepavykus gauti stipendiją, galvojo mokytis Maskvoje („ tenai galima gauti vietų, gan gerai apmokamų“). Marija tvirtai tikėjo išvykti į užsienį, ir iš anksto apsisprendė nebegrįžti į Pavandenę. Mokytojavo iš reikalo ( „Čia vis tiek ilgiau nepasiliksiu“). Povilas Višinskis tuo metu ruošėsi vesti Juzefą Mikuckaitę ir lyg  ne tas jam rūpėjo. 1904 m. vasaros pabaigoje atrodė, kad Marija prarado viltį išvykti į užsienį.

 Marija sugrįžo į Pavandenę, nes Povilas neturėjo kuo ja paguosti. Kai atrodė, kad kelionė galutinai žlugo, jis pasiūlė Marijai darbuotis „Vilniaus žinių“ redakcijoje ir Marija sutiko. Bet 1904 m. spalio mėn. pradžioje atėjo senokai laukta stipendija iš JAV veikusios „Motinėlės“ draugijos. Draugijai Lietuvoje vadovavo Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas. Marija Pečkauskaitė spalio 8 d. parašė laišką A. Dambrauskui. Jame Marija įrodinėjo, kad „viešėdama užsienyje, nors trumpam, išlavintų ir leistų man mažiau valandų kas dieną aukoti uždirbimui duonos kąsnio“. Tikėjosi daugiau darbuotis „ant literatūros dirvos“.

 Išvykti 1904 m. rudenį negalėjo, nes laukė neatidėliotini rūpesčiai. Tikėjosi išvykti 1905 m. pavasario semestrui. 1904 m. gruodžio 26 d. laiške Povilui Višinskiui rašė: „Ketinu tikrai važiuoti į Šveicariją. Rašiau Biliūnui, jis  parašė man plačiai apie viską. Gal reikės važiuoti į Ciurichą“.

1905–1907 m. Ciuricho ir Fribūro universitetuose kaip laisva klausytoja studijavo Marija Pečkauskaitė - Šatrijos Ragana, remiama 1900 m. JAV Pitstone (Pensilvanijos valstija) lietuvių kunigų įkurtos „Motinėlės“ draugijos. Lietuvoje šios šalpos draugijos stipendiją paskaitoms klausyti (kas mėnesį po 40 rub.) filosofijos, literatūros, pedagogikos, vokiečių bei prancūzų kalbų  gavo M. Pečkauskaitė - Šatrijos Ragana („kad paskui geriau ir protingiau galėčiau rašyti“).

Marija Pečkauskaitė žadėjo atvykti į Ciurichą kiek anksčiau. Apie tai užsiminė Jonas Biiūnas 1905 m. balandžio 3 d. laiške  Jurgiui Šauliui ( „žada Ragana Ciurichan atvažiuoti; pirm kelių dienų gavau nuo jos žinią, kad jau rengiasi iškeliauti ir už keleto dienų gal jau bus čia“).

Atvyko 1905 m. balandžio 16 d. Apie tai sužinome iš Jono Biliūno laiško, rašyto Jurgiui Šauliui, 1905 m. balandžio 17 d. („Ragana atvažiavo tiktai vakas ir ryto; paliks čia kaipo auditorė ( laisva klausytoja- J.B);. šiandien ieško kvateros). Šatrijos Ragana apsigyveno Hochstrasse 15. Gyveno kartu su geriausia drauge Gabriele Sakelyte,Ciuricho universitete baigusia mediciną. Išlikęs namas, kuriame rašytoja nuomojo kambariuką, visai netoli tuo metu J. Biliūno gyvenamosios vietos.  Rašytojų bendravimas bei kaimynystė truko tik keletą savaičių. Jonas Biliūnas džiaugėsi, bet  jautėsi blogai, ruošėsi grįžti į Lietuvą.

Daugiau kaip dvejus metus Marija Šveicarijoje būti neketino. Tris semestrus klausėsi paskaitų kaip laisva klausytoja Ciuricho universitete, ketvirtą 1906 m. po vasaros atostogų vieną semestrą – katalikiškame Fribūro universitete. M. Pečkauskaitė gilinosi į literatūrą ir filosofiją. Specialiai vardiniame pažymėjime 1905–1906 m. žiemos semestrui Ciuricho universitete nurodomos šios klausytojo disciplinos: sociologija, religijos filosofija, sistemiškoji filosofija, XIX a. dramaturgai, darbo problema. Didžiausią įspūdį Ciuriche jai darė du universiteto profesoriai: Friedrichas Wilhelmas Foersteris (1869–1966), skaitęs moralinės etikos kursą, ir

R. Zaičikas. Pirmasis buvo itin kilnus, dvasingas, mokėjo pagarbiai atsižvelgti į kito nuomonę. Foersterio paskaitų ateidavo paklausyti ir draugė

Gabrielė Sakelytė.

Likimas Fribūre 1906 m. suvedė Mariją į artimą pažintį su kunigu Pranu Augustaičiu - kūrybingu žmogumi,  rašiančiu eiles. Būtent jam Marija prasitaria, kad „perdaug yra sunku būti visados užsidariusiam savyje“(1907). 1906 m.po vasaros atostogų Marija mokėsi Fribūro katalikiškame universitete. Iš profesorių paskaitų M. Pečkauskaitė labiausiai išskyrė M. de Munnyncko (1871-1945) estetekos paskaitas. Žavėjo Friburgo katalikiška dvasia, didesnė lietuvių bendruomenė.

Naujos veiklos

M. Pečkauskaitės idealas – gyventi tarp savų ir Lietuvoje darbuotis. 1907 m. vasaros semestrui Marija  nenuvažiavo į Friburgą.“Su mano sugrįžimu dievas žino kaip bus, rodos, jog nieko, nebegalėsiu grįžti. Ne dėl to, kad nenorėčiau- visai ne, bet dėl materialinių priežasčių. Čia jau mano norai nieko nepadės, reiks pasiduoti ramiai likimui. Gaila!,- teigė laiške Pranui Augustaičiui (1907 m. kovo 16 d.).

Bet iš tiesų Marija neišvažiavo į Šveicariją ne dėl pinigų stokos: „nesmagu man būtų dar išleidinėti pinigus ant savęs“. Marijos laukė kun. K. Bukantas, nujautęs ar žinojęs apie Marijos santykius su Pranu Augustaičiu. Marijos dažnas susirašinėjimas su Peterburgo dvasinės akademijos auklėtiniu, poetu Pranu Augustaičiu vertė sielvartauti kun. K. Bukantą. Marija vengė atviro pokalbio su Augustaičiu, apsimetė nesuprantanti poeto kančios, užuominų: „Reikia atminti, jog turiu pradėti tikrą darbą, - žmonių čia trūksta, negalima visados skrajoti po svetimas pastoges“(1907 m. spalio 1 d. laiškas Pranui Augustaičiui).

1907 m. kovo mėn. pradžioje  Marija Pečkauskaitė išvažiavo iš Fribūro, grįžo į Lietuvą visam laikui. Grįždama dar dvejojo, nemanė nebeišvyksianti į Šveicariją: 1907 m. balandžio- gegužės mėn. rašytame atvirlaiškyje Gabrielė Sakelytė  teriavosi, kada ši atvažiuosianti į Šveicariją, prašė atvežti lietuviškų dainų natų. Marija, dar gyvendama Užventyje, domėjosi lietuviška muzika, bičiulio P. Višinskio padedama, sekė jos naujienas.

 Marija ieškojo veiklos Lietuvoje, kuri ją tenkintų. „Tiek faktų liūdnų, skaudžių radau Lietuvoje atvažiavus, jog širdis mano jais kaip akmeniu prislėgta“( Iš 1907 m. kovo 9 d. laiško P. Augustaičiui). „Visur egoizmas, ambicija, kiekvienas stato ant pirmos vietos savo „aš“, o ta tėvynės meilė, abelna nauda - yra tik lyg kokia uždanga, kurią tuojau galima numesti“( Ten pat). „Aš lig šiol tikėjausi tvirtai, kad žmonės bus kaskart geresni, tobulesni, kad gyvenimas bus kaskart ideališkesnis. Bet dabar negaliu. Žmogaus prigimimas yra bjaurus, galima jį truputį apdailinti, bet visai perdirbti – negalimas daiktas. Kaip man baisus tas egoizmas, kaip man baisus tas savo „aš“ vien ieškojimas!“(Ten pat).

Gyveno Šaukote, kur 1906 m. pavasarį iš Gryvos persikėlė kunigas K. Bukantas ir su juo drauge Marijos motina bei sesuo Sofija. Šaukote planavo ramiai pagyventi. Grįždama iš Šveicarijos į Šaukotą, kelis dienas buvo sustojusi Vilniuje, kur jai pasiūlytas darbas „Lietuvos ūkininko“ redakcijoje. Nesutiko. Labiausiai ją baugino perspektyva darbuotis „pono redaktoriaus draugijoje“. Tai buvo geras, simpatiškas ir inteligentiškas žmogus, viską darąs dėl tėvynės, bet buvęs neabejingas Marijai („ta visa asistencija ir tas amžinas laukimas kokios nors mylistos nuo manęs“). Redaktoriumi dirbo Povilas Gaidelionis, Povilo Vinskio bičiulis iš Peterburgo laikų.

 Šaukote jį leido laiką: daug skaitė, skambino fotepijonu, darbavosi sode bei darže, siuvinėjo drabužius, padėjo miestelio mokyklos mokytojai, rengė vakarus vaikams, kartais važinėjo į Vilnių į Mokslo draugijos susirinkimus. Mariją visa tai kiek dvasiškai apramino.

Baigiantis vasarai, apsisprendė darbuotis  Amerikos lietuvių katalikų veikėjo Antano Miluko (1871-1943) įkurtame knygyne. Antanas Milukas, žurnalo „Dirva-Žinynas“ redaktorius, 1903 m. išspaudinęs Šatrijos Raganos apysaką „Viktutė“. Bet greitas susižavėjimas išblėso. Knygų prekyba nežadėjo greito bei tikro pelno. J. Tumas- Vaižgantas pažadėjo darbą „Vilties“ redakcijoje : „Džiaugiuosi iš to, bet kartu ir bijau, dar niekados nebuvau atsidavusi vien rašymui. Kas žin, kaipten man seksis“ ( Iš 1908 m. vasario 25d. laiško P. Augustaičiui). Marija Pečkauskaitė Vaižgantui prižadėjo rašyti ....feljetonus.  Darbuotis „Viltyje“ siūlyta greta kito darbo.

Pradėjus dirbti knygyne ( „užsakymų beveik nėra“, „rašau turėdama laiko“. Netikėtai sulaukė pasiūlymo vadovauti Marijampolės katalikiškai mergaičių progimnazijai: „Bėda tikra. Taip sunervinta esu su visais tais užmanymais ir abejojimais- nežinau pati kas daryti, kaip geriau“( Iš 1908 m. balandžio 23 d. laiško P. Augustaičiui). Marijai iš tiesų nelabai sekėsi pasirinkti darbą: ramiai apsigalvojant ir įsipareigojant.

Tikra mokytoja

Marija Pečkauskaitė yra  viena žymiausių krikščioniškos pedagogikos kūrėjų. XX a. pirmos pusės Lietuvos kultūroje, ieškant atramos tautiniam, doroviniam ir krikščioniškam ugdymui. Rašytojos  pedagogikoje auklėjimas neatsiejamas nuo saviauklos, ugdymas nuo saviugdos, nuo gerųjų prigimties pradų stiprinimo. Visą M. Pečkauskaitės pedagoginę veiklą persmelkia vokiečių pedagogo Friedricho Wilhelmo Foersterio idėjos. Žavimasis jo asmeniu, verčiami į lietuvių kalbą jo veikalai, papildyti  lietuviškais pavyzdžiais.

Iš šio pedagogo rašytoja perėmė ir induktyvinį pedagogikos metodą - pavyzdžiais, metaforomis bei simboliais vaizduoti praktines gyvenimo situacijas ( Tarvydas J. Marija Pečkauskaitė ir jos kūryba. Athenaeum. 1931.t.2, p.167-168). “Tikrą dorovės auklėjamąjį  poveikį sudaro ne jos skelbimas, o įasmeninimas per  išgyventą pavyzdį“( F. W. Foersteris). Pedagogo rūpestis – dorovinius veiksmus įskiepyti mokinių širdyse.

Žadėjusi atvažiuoti į Marijampolę 1909 - tiems mokslo metams, Marija Pečkauskaitė ištęsėjo duotą žodį : 1909 m. rugsėjį ji jau dirbo katalikiškoje mergaičių progimnazijoje. „Nesmgias dienas pergyvenau ir apsakyti negalima, kaip sunku buvo man iš pradžios tose visai naujose man sąlygose, tarp visai svetimų žmonių, nepažįstant nei to gyvenimo, nei savo rolės čionai, nieko. Dabar pats sunkumas jau praėjo, truputį pripratau ir orientuojuos ( Iš 1909 m. spalio 6 d. laiško Juozui Bagdonui).

Mergaičių progimnazija buvo privati. Ją įsteigė ir globojo „Žiburio“ draugija, susikūrusi 1906 m. pirmoje pusėje Marijmpolėje.Mergaičių progimnazija buvo pirmoji ir vienintelė visoje Lietuvoje. Mokykla turėjo „pensijoną“ ( bendrabutį), visi dalykai, išskyrus rusų kalbą, istoriją ir geografiją, buvo dėstomi lietuvių kalba.

Progimnazija buvo iškilmingai atidaryta  1907 m. rugsėjo 22 d. Mergaičių susirinko mažiau negu tikėtasi. Pirmaisiais mokslo metais progimnaziją  lankė 42 mergaitės, kitais mokslo metais padėtis nepasikeitė. Mokyti mergaites tuo metu nebuvo priimta, o ir mokestis buvo nemažas . Žmonės buvo raginami leisti mergaites į šią privačią katalikišką progimnaziją. Materialiai mokykls stojosi ant kojų tik po 4-5 metų.

Marija Pečkauskaitė buvo kviečiama atvykti ne be tam tikro išskaičiavimo. Žinoma visuomenėje, pedagoginius mokslus „ragavusi“ užsienyje, pedagogė turėjo pakelti mokyklos prestižą, įkvėpti tėvus pasitikėti šia mokykla ir kuo daugiau mergaičių leisti į šią mokyklą.

Savo raštuose skelbiamas pedagogines teorijas, išklausytas Šveicarijoje, Marija Pečkauskaitė  mokėjo įgyvendinti  praktiškai. Tačiau visur  trukdė darbą  mergaičių  neturtingumas, skurdas.

Marija Pečkauskaitė  visuomet  stengėsi auklėti savo mokines ne barimais ir bausmėmis, bet patraukti jas prie gero gyvais žodžiais, gerais pavyzdžiais, dorino pobūdžio pasikalbėjimais ir pamokymais. Marija Pečkauskaitė žadino merginų norą lavinti savo būdą, stiprinti valią, stengtis nugalėti savo ydas, atlikti kasdien bent vieną gerą darbą.  Jos svajonė buvo  išauginti iš mergaičių lietuvių kilnių sielų moteris, būsimas geras ir pavyzdingas motinas, lietuves patriotes.

M. Pečkauskaitė stengėsi su auklėtinėmis elgtis kaip galima teisingiau - bijodama nubausti neteisingai, ji ištirdavo gerai kiekvienos auklėtinės nusižengimą. Bausti ar net pabarti mokinę jai buvo didžiausias nemalonumas (Iš Janinos Kairiukštytės- Tumėnienės (1884-1972)  atsiminimų).  Būdama giliai tikinti, siekti tobulybės, kilnų Kristaus mokslą išpažinti ne tuščiais žodžiais, bet darbais. Tai buvo jos gyvenimo principas.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Atgal