VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

08.01. Medininkų mūšis – legendinė Gedimino laikų pergalė Žemaitijoje

Dr. Tomas Baranauskas

Lietuvos istorijos institutas

Šiemet sukanka 700 metų nuo Medininkų mūšio, kuris vertinamas, kaip reikšmingiausias XIV a. I pusėje žemaičių laimėtas mūšis: jis leido Lietuvai perimti iniciatyvą kovose su kryžiuočiais.

Medininkų mūšis ypač išsiskiria XIV a. kontekste: šiam amžiui jau nebebūdingi tokie dideli mūšiai, kaip XIII a., kuriuose žūdavo dešimtys Vokiečių ordino riterių, įskaitant magistrus ir kitus aukštus Ordino pareigūnus . Tačiau 1320 m. liepos 27 d. įvykęs Medininkų mūšis dar gali būti lyginamas su didžiaisiais XIII a. mūšiais: jame žuvo Vokiečių ordino maršalas Henrikas Plockė ir 29 Ordino riteriai – pratęsus Vokiečių ordino pralaimėtų XIII a. mūšių sąrašą iki 1320 m., pagal šį rodiklį Medininkų mūšis galėtų užimti dešimtą vietą. Tad Kazys Sideravičius, teigęs, kad „tokio sutriuškinimo riteriai jau beveik pusšimtis metų nebuvo patyrę“ (turbūt skaičiavo nuo prieš 41 metus, 1279 m., įvykusio Aizkrauklės mūšio), buvo iš esmės teisus dėl to, į kokio masto lietuvių pergalių prieš kryžiuočius eilę reikėtų šį mūšį įrašyti, nors ir nebuvo tikslus (neatsižvelgė į 1287 m. Garuozos ir 1298 m. Turaidos mūšius).

Nepaisant atskirų istorikų pasisakymų, pabrėžiančių Medininkų mūšio reikšmę, šis mūšis iki šiol nėra sulaukęs didesnio istorikų dėmesio ir tebėra vienas iš tų mūšių, kuriuos dar reikia atrasti. Istoriografijoje jis dažnai tik paminimas, nesileidžiant į platesnę analizę, nėra ir specialių šio mūšio studijų. Kartais jis tiesiog užmirštamas, nepaminimas net svarbiuose to laikotarpio tyrimuose. Kartais – pristatomas kartojant pasenusias istoriografines versijas, Medininkų mūšį klaidingai susiejančias ne su Žemaitijos Medininkų žeme, o su Medininkais į rytus nuo Vilniaus. Medininkų mūšis nepateko į šiuolaikinį Lietuvos karybos istorijos lygį reprezentuojantį leidinį „Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos“. Jis iš esmės apeinamas fundamentalioje S. C. Rowello studijoje, skirtoje Vytenio ir Gedimino laikų Lietuvai (jei neskaitysime netiesioginių užuominų, minint Gedimino žygio į Volynę datavimo atskaitos tašką ar lietuvių paprotį aukoti belaisvius dievams).

Medininkų mūšis istorijoje ir legendoje

Vis dėlto yra keletas dalykų, kurie, vertinant šį mūšį, iškart krinta į akis, nors istoriografijoje tam paprastai neskiriama ar skiriama nedaug dėmesio.

Istoriografijoje yra pastebėtas ryšys tarp Medininkų mūšio ir XVI a. pradžios Lietuvos metraščių pagal žodinę tradiciją aprašyto paties Gedimino laimėto Akmenos mūšio, neva lėmusio Žemaitijos išvadavimą iš kryžiuočių. Tą sąsają savo laiku aptarė Romas Batūra, tačiau net ir jis jos nebeplėtojo savo vėlesniuose darbuose, kuriuose dar buvo grįžęs prie Medininkų (bet ne Akmenos) mūšio temos. R. Batūros analizė yra koreguotina: neįtikinamas autoriaus polinkis pripažinti net Motiejaus Stryjkovskio Akmenos mūšiui priskirtą totorių dalyvavimą lietuvių pusėje.

 Gediminas. Dail. Artūras Slapšys, 2012 m.

Spėjama Medininkų mūšio vieta ir jos apylinkės (pavaizduota ant XX a. 4 deš. Topografinio žemėlapio).

Medvėgalio piliakalnis – Medininkų žemės centras (Aruno Gineičio, wikipedia.org, nuotr.).

Kryžiuočių mūšis su lietuviais XIV a. I pusės Marienverderio (Kvidzyno) pilies kolonos kapitelyje (išklotinė).

Nepaisant akivaizdžių aliuzijų į 1362–1365 m. datuotinus įvykius, patekusius į Lietuvos metraščių pasakojimą apie Akmenos mūšį ir Gedimino kovas Žemaitijoje, negalima ignoruoti fakto, kad Gedimino pergalė Žemaitijoje Lietuvos metraščiuose pateikta, kaip vienas iš trijų didžiųjų Gedimino darbų, per kuriuos pristatomas visas jo valdymas: Žemaitijos išvadavimas – Kijevo (ir Volynės) užkariavimas – Vilniaus įkūrimas.

Be to, šiame epizode Lietuvos metraščiuose apskritai yra sukoncentruotos visos XIII–XIV a. lietuvių kovos su kryžiuočiais, kurios šiaip jau labai blankiai juose pristatytos. Tad XVI a. pradžioje lietuvių istorinė tradicija būtent su Gedimino laikais siejo ryškiausią lietuvių mūšį su kryžiuočiais, o tai tegali būti Medininkų mūšis, net jei jo aprašymo detalėse jau nebebūtų nieko patikimo. Vis dėlto topografinė nuoroda į Akmenos upę neprieštarauja mūšio lokalizavimui Medininkų žemėje, nes Akmenos aukštupys jai priklauso, o tai leidžia bandyti ieškoti ir konkretesnės mūšio vietos (7–7,5 km į vakarus nuo Akmenos aukštupio yra ir svarbiausia šiame regione Medvėgalio pilis).

Visa tai leidžia kelti klausimą, kodėl Medininkų mūšis taip sureikšmintas XVI a. istorinėje atmintyje, kad net tampa visų lietuvių kovų su kryžiuočiais simboliu? Kodėl šiuolaikinėje istoriografijoje nėra užčiuopta tokį mūšio statusą paaiškinančios mūšio reikšmės?

Mūšio istorinis kontekstas

Kryžiuočiams XIV a. antrasis dešimtmetis buvo sudėtingas laikotarpis, pasižymėjęs konfliktais tarp Vokiečių ordino centrinės valdžios ir vietinių Prūsijos kryžiuočių po 1309 m. įvykdyto Vokiečių ordino sostinės perkėlimo į Marienburgą Prūsijoje. Medininkų mūšyje žuvęs maršalas Henrikas fon Plockė buvo paskutinis prieš šį įvykį valdęs Prūsijos krašto magistras (1307–1309), po didžiojo magistro Zygfrydo fon Foichtvangeno (1303–1311) persikėlimo į Prūsiją tapęs didžiuoju komtūru, o po trejų metų, 1312 m., naujo didžiojo magistro Karlo fon Tryro (1311–1324) išsiųstas į Karaliaučių, kur jam skirtos Karaliaučiaus komtūro ir didžiojo Ordino maršalo pareigos. Kaip tik tada jis atsigręžė į Žemaitiją, kuri tapo pagrindine jo kovų arena.

Karingas ir veiklus Henrikas fon Plockė sulaukė daugiau istorikų dėmesio, nei pats mūšis, kuriame jis žuvo. Tad Medininkų mūšį reikia nagrinėti didelių pertvarkymų vidinių įtampų ryšium su Ordino sostinės persikėlimu į Prūsiją kontekste, taip pat Henriko fon Plockės vykdytos politikos kontekste.

Henriko fon Plockės susidomėjimas žygiais į Lietuvą išaugo po 1311 m. jo laimėto Voplaukio mūšio prieš Vytenio į Prūsiją atvestas pajėgas. Jau 1311 m. liepą jis vadovavo dideliam žygiui į Šalčininkų žemę, tačiau po to dar sekė trumpalaikės paliaubos iki 1313 m., kurių metu, matyt, dėl opozicijos didžiajam magistrui Karlui fon Tryrui, Henrikas neteko didžiojo komtūro pareigų.

Tik nuo 1313 m. galima kalbėti apie sistemingą Henriko fon Plockės žygių į Lietuvą – visų pirma Žemaitiją – organizavimą, juo labiau, kad 1313 m. jis asmeniškai vadovavo dviems žygiams į Žemaitiją (prieš Bisenės pilį), po to, 1314 m. pradžioje, – dar dviem žygiams į Žemaitiją (Medininkų valsčių), ir, kiek nukrypdamas nuo pagrindinės Žemaitijos krypties, Naugarduko miesto sudeginimui 1314 m. rugsėjį. 1316 m. jis vėl vadovavo dviem žygiams į Žemaitiją (į Paštuvos ir Medininkų valsčius; dar vieną įsiveržimą į Medininkų valsčių 1316 m. vasarą atliko Sembos fogtas Hugonas), 1317 m. – net trims žygiams į Žemaitiją (Vaikių, Pagraudės, Veliuonos valsčius), 1318 ir 1319 m. jis taip pat atliko po vieną žygį į Žemaitiją (prieš Veliuonos ir Pieštvės pilis). Tad iki lemtingo sau 1320 m. liepos žygio Henrikas fon Plockė jau buvo per 7 paskutinius savo gyvenimo metus išvaikščiojęs Žemaitiją skersai ir išilgai – vadovavęs vienuolikai žygių į Žemaitiją, tame tarpe tris kartus niokojęs Medininkų žemę, į kurią jau ketvirtą kartą žygiavo 1320 m. Galima manyti, kad Medininkų žemė buvo Henriko fon Plockės strateginis taikinys, o jos palikimas ramybėje po jo žūties Medininkų mūšyje visų pirma sietinas su tuo, kad neliko šios strategijos autoriaus.

1316 m. į Lietuvos sostą sėdo Gediminas, prieš tai pasireiškęs Žemaitijoje. Gedimino pilis Pagraudės valsčiuje, stovėjusi Padievaičio piliakalnyje prie Kvėdarnos, minima nuo 1305 m. ir buvo pirmoji jo rezidencija. Pats Gediminas iki 1316 m., matyt, buvo Lietuvos valdovo vietininkas Žemaitijoje, taigi, būtent jis koordinavo Žemaitijos gynybą bent jau pirmųjų Henriko fon Plockės antpuolių metu.

Kaip ir Henrikui fon Plockei, Gediminui Žemaitija buvo svarbi, tad Lietuvos metraščių teiginys, kad Akmenos mūšiui vadovavo pats Gediminas, nors ir nepatvirtintas skurdžių vienalaikių šaltinių, yra teisingas bent jau iš esmės: Gediminas bet kuriuo atveju yra asmeniškai kovojęs dėl Žemaitijos, net jei ir nebūtų dalyvavęs šiame konkrečiame mūšyje.

1320 m. kryžiuočių žygis į Žemaitiją ir Medininkų mūšis

Nors 1320 m. žygis į Medininkų žemę buvo įvykdytas visų pirma Prūsijos kryžiuočių pajėgomis, tai nebuvo vien tik Prūsijos kryžiuočių akcija, kadangi žygyje dalyvavo ir tuo metu livoniškajai Vokiečių ordino šakai priklausančios Klaipėdos komtūrijos raiteliai. Tuo remiantis, šis žygis gali būti traktuojamas kaip dviejų Ordino šakų bendras žygis – tą aplinkybę neseniai akcentavo Romas Batūra. Tačiau tai nebuvo tipiškas bendras dviejų Ordino šakų žygis, kadangi Livoniją atstovavo tik Klaipėda.

Čia iškyla Klaipėdos problema, ypač turint galvoje artėjantį jos atskyrimą nuo Livonijos ir perdavimą Prūsijos kryžiuočiams, kuris buvo atliktas 1328 m. Tad galbūt šio žygio pavyzdžiu matome Klaipėdos gravitavimą Prūsijos pusėn, kuris užsibaigs po 8 metų.

Petro Dusburgiečio teigimu, 1320 m. žygyje į Medininkų žemę Žemaitijoje dalyvavo 40 Ordino brolių ir Sembos bei Klaipėdos raiteliai (equites). Apskritai reikia pastebėti, kad viena iš didesnių problemų, nagrinėjant Medininkų mūšį, yra pagrindinio šio mūšio šaltinio – Petro Dusburgiečio – aprašymo lakoniškumas. Jame sakoma, kad pagrindines Henriko fon Plockės pajėgas, buvusias po vėliava, lietuviai užklupo liepos 27 d., nuo jų atsiskyrus priešakiniams būriams (primi precursores), kurie pasklido plėšikauti ir deginti valsčiaus. Tuomet „šio valsčiaus žmonės, jau apsiginklavę, tuos, kurie buvo po vėliava, priešiškai užpuolė kovoje“.

Tad mūšio vaizdas, piešiamas Petro Dusburgiečio, atrodo taip: žemaičiai netikėtai užpuolė kryžiuočių stovyklą, kurioje iškelta jų vėliava, ir kurioje buvo nemaža jų pajėgų dalis (sprendžiant iš žuvusiųjų skaičiaus), kitiems būriams (mažesnei kariuomenės daliai) plėšikaujant apylinkėse.

Tačiau Petro Dusburgiečio kronikos pagrindu savo eiliuotą Prūsijos kroniką apie 1340 m. parašęs Mikalojus Jerošinietis pateikia kitokį mūšio vaizdą. Anot jo, kol kryžiuočiai plėšė Medininkų valsčių, pagonys jų netrukdė, o surinko kariuomenę ir medžiais užvertė kryžiuočių atsitraukimo kelius. Grįžtančių kryžiuočių priešakiniai būriai gabeno grobį, o pagrindinės pajėgos su vėliavomis sekė iš paskos. Pagonys praleido priešakinius būrius ir puolė kryžiuočius tik tada, kai į miško siaurymę atžygiavo pagrindinė kariuomenė su vėliavomis. Ji buvo iš visų pusių užpulta vietoje, kurioje negalėjo gerai gintis. Tokiomis sąlygomis, neatlaikę puolimo, žuvo 29 broliai, daug kitų krikščionių ir „narsusis liūtas fon Plockė“.

Žinoma, kad Mikalojus Jerošinietis, vokiškai eiliuodamas Petro Dusburgiečio lotynišką kroniką, kartais papildydavo savo tekstą kitų šaltinių duomenimis, ypač kalbėdamas apie artimesnius savo laikmečiui įvykius. Vis dėlto atrodo, kad šiuo atveju jis tiesiog savaip interpretavo Petro Dusburgiečio duomenis, nuo kurių buvo priklausomas: jis tik sukūrė kitą interpretaciją Petro Dusburgiečio minimiems priešakiniams būriams ir po vėliava buvusiai kariuomenės daliai. Iš tiesų neretai pasitaikydavo, kad krašto gynėjai puldavo priešo kariuomenę tik jai traukiantis iš krašto, nes jiems reikėdavo laiko kariuomenei surinkti. Tad Mikalojaus Jerošiniečio interpretacija pagrįsta tipiškos to meto karinės taktikos išmanymu, bet vis dėlto ji yra spekuliatyvi. Šiuo atveju buvo ne taip, kaip matyti iš Petro Dusburgiečio pasakojimo, kurį Mikalojus Jerošinietis ne papildė naujais duomenimis, o perkūrė pagal savo supratimą.

Greitas žemaičių apsiginklavimas ir priešo stovyklos užpuolimas rodo, kad kryžiuočių judėjimas buvo anksti pastebėtas žvalgų ir krašto gynėjai jau buvo pasiruošę kovai. Tokiomis sąlygomis, žinoma, būtų beprasmiška kalbėti apie gynybą vien tik Medininkų valsčiaus pajėgomis, kaip tai atrodė Petrui Dusbugiečiui. Stoti į kovą prieš nemenkas priešo pajėgas turėjo didesnė kariuomenė, laiku mobilizuota anksti gautos žinios apie priešo judėjimą dėka.

Mūšio vietai lokalizuoti, kaip minėta, be nuorodos į Medininkų žemę, turime Lietuvos metraščių tradicijoje išlikusį Akmenos upės pavadinimą. Į Medininkų žemę patenka tik pats jos aukštupys. Aišku ir tai, kad kryžiuočių stovyklavietė turėjo būti prie kelio, kuriuo patogu kraštą niokojantiems būriams pasiekti kitas valsčiaus vietas. Toks kelias Akmenos aukštupyje, minimas XIV a. pabaigos kryžiuočių kelių aprašymuose, jungė Kražius, Pašilę (prie Akmenos) ir Kvesčius. Ties Pašile ir galėjo būti Henriko fon Plockės stovykla (ten, beje, yra patogi tokiai stovyklavietei Aukštuma, anksčiau vadinta Aukštąja Pašile). Kaip alternatyvą galima būtų paminėti ir kelių mazgą ties Kaltinėnais (irgi prie Akmenos). Vytenis Almonaitis, visas šias vietoves skirdamas nuo 1371 m. minimam Kaltinėnų valsčiui, neatmeta minties, kad XIV a. I pusėje, kol dar nebuvo išsiskyręs Kaltinėnų valsčius, jos galėjo priklausyti ir Medininkams.

Petro Dusburgiečio teigimu mūšyje nemaži buvo abiejų pusių nuostoliai, bet kryžiuočiai pralaimėjo: žuvo maršalas Henrikas fon Plockė, 29 Ordino broliai ir daug eilinių karių. Į nelaisvę patekęs Sembos fogtas Gerhardas Rudė buvo sudegintas apvilktas šarvais ir užsodintas ant žirgo kaip auka dievams. 29 žuvusių Ordino brolių skaičių patvirtina ir Roneburgo analai, o Sembos kanauninkas nurodo kiek mažesnį žuvusių Ordino riterių skaičių – 22 „broliai“ ir 200 kitų vyrų, taip pat pastebi, kad buvo daug sužeistųjų.

Tai, kad sužeistieji aiškiai atskiriami nuo žuvusiųjų, rodo, kad jie išgyveno. Abejotina, ar kryžiuočiai, būdami visiškai sutriuškinti mūšio lauke, galėjo pasirūpinti sužeistųjų pargabenimu į Prūsiją. Jų kariuomenės likučiai, Petro Dusburgiečio teigimu, patys „nemaža dienų bei naktų klaidžioję be duonos kąsnio dykrose, sugrįžo šiaip ne taip namo“. Tad sužeistieji, matyt, buvo lietuvių paimti į nelaisvę ir vėliau iš jos išpirkti kryžiuočių.

Mūšio pasekmės

Petras Dusburgietis neblogai parodo antpuolių prieš Lietuvą dinamiką ir tam tikrą 1320–1322 m. pauzę po Medininkų mūšio. Tai – gana nedidelis atokvėpis Lietuvai, bet svarbu ir tai, kad ilgesniam laikui sumažėjo tolesnių puolimų gylis ir intensyvumas. Kryžiuočių antpuolius konkrečiai į Medininkų žemę pergalė Medininkų mūšyje sulaikė daugiau kaip 8 metams. Pačių žygių į Lietuvą po Medininkų mūšio buvo rengiama beveik dvigubai mažiau: XIV a. 2 dešimtmetyje jų fiksuojama 24, o 3 dešimtmetyje – tik 13 (iš jų į Žemaitiją – atitinkamai 20 ir 9).

Čia iškyla, be kita ko, karinių ir diplomatinių kovos priemonių derinimo problema. Juk 1322 m., vos atsinaujinus Prūsijos kryžiuočių antpuoliams į Žemaitiją, Gediminas pradėjo savo garsiąją krikšto akciją ir atnaujino dar savo pirmtako Vytenio užmegztą sąjungą su Rygos miestu. Medininkų mūšio reikšmė šiam posūkiui gali būti numanoma.

Su šiuo kontekstu sietini ir administraciniai pokyčiai Lietuvoje, visų pirma Lietuvos valstybės sostinės Vilniuje įtvirtinimas, kurio netiesioginiu atgarsiu laikytinas dominikonų bažnyčios pastatymas Vilniuje „prieš dvejus metus“ iki 1323 m. sausio 25 d. Gedimino laiško parašymo, taigi, 1321 m., Medininkų mūšio nulemtos pauzės kovose su kryžiuočiais metu. Kartu tai buvo tarsi parengiamasis darbas santykių su Ryga gerinimui.

Galima tad sakyti, kad Lietuvos metraščių sudėlioti svarbiausi Gedimino laikų akcentai – Volynės, Kijevo užėmimas, sostinės perkėlimas į Vilnių – yra vienaip ar kitaip susiję su pirmuoju akcentu – pergale Žemaitijoje, kuri davė postūmį tolesniems Gedimino veiksmams. Netrukus po Medininkų pergalės įsisuko svarbiausių šios epochos įvykių verpetas.

Medininkų mūšio nulemta 1320–1322 m. pauzė kovose su kryžiuočiais istoriografijoje akcentuojama jau seniai. Vis dėlto nereikia užmiršti, kad apie ja galima kalbėti tik vertinant Lietuvos kovas su Prūsijos kryžiuočiais, kurios tuo metu jau buvo pagrindinės. Tačiau kovose su Livonijos kryžiuočiais matome kryžiuočių pajudėjimą į Žiemgalą, kurio nebuvo nuo jų atsitraukimo iš Tervetės (Heiligenbergo) 1290 m. – 1321 m. jie pasistatė Mežuotnės pilį.

Visa tai rodo, kad Medininkų pergalė yra susijusi su labai svarbių politinių ir karinių to meto įvykių kompleksu, kurio analizė gali ne tik padėti atrasti šio mūšio vietą ir reikšmę Lietuvos istorijoje, bet ir daug ką paaiškinti Gedimino laikų Lietuvos istorijoje.

 

 

 

Atgal