VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

10.02. Tarp tiesos ir melo - Icchako Arado prisiminimai, keliaujant į Siono kalno viršūnę (3) Specialiai „Lietuvos aidui“ iš Čikagos

Violeta Rutkauskienė

Žydų bendruomenės gyvenimas, institucijos, visuomeninės, kultūrinės religinės organizacijos, savitarpio pagalbos draugijos, kurias jie kūrė mieste metų metais, išardytos ir sunaikintos. Švietimo sistemos pagrindai, jidiš kalbos, senojo testamento studijos pakeistos Sovietų Sąjungos istorija ir marksistiniu mokymu. Uždarius ar sumažinus tradicines žydų mokyklas jaunimui tenka rinktis mokyklas dėstomas rusų kalba ( Aradas, p. 63). Čia kažkaip netikėtai Aradas nutyli faktą apie įstojimą į sovietinių pionierių gretas, tačiau apie tai prisipažįsta rusų žurnalistams 2014 metais.(А.Василенко, В.Ройтберг. Ицхак «Толька» Арад (Рудницкий)

https://frontstory.ru/memoirs/palestina/itskhak-tolka-arad-rudnitskiy/).

Žydų biblioteka sujungta su miesto, populiariausios knygos hebrajų ir jidiš kalbomis konfiskuotos, kai kuriose sinagogose įkurti kariniai sandėliai, kitur grūdų saugyklos. Tradiciniai žydų verslai uždrausti, smulkios įmonės ir privatus verslas privatizuoti. Menininkai ir amatininkai suvaryti į kooperatyvus. Pavieniai gyventojai, netekę savo verslų, dirba valstybinėse įmonėse. Tik vietiniai komunistai ar importuotieji iš sovietijos gauna vadovaujančias pozicijas. Pradėjus apsiprasti su naujomis gyvenimo sąlygomis, įvyksta permainos - Švenčionys 1940 m. pereina Lietuvos priklausomybei, bet netrukus atsiduria ten, kur neseniai buvo - sovietų valdžioje.

Švenčionys iki II Pasaulinio karo. Švenčioniųsinagoga

Žydų organizacijos pereina į pogrindį, jaunimo užsiėmimai hebrajų ir jidiš kalbomis, sionistų draugijų užsiėmimai vyksta laukuose, prie ežero, miške, slepiantis nuo NKVD akių. Tačiau vietinių žydų tarpe atsirado ir tokių, kurie nusisuko nuo savo šaknų ir greitai tapo entuziastingais komunistais. Tokių, kaip sako I. Aradas savo knygoje, buvo nemažai. (Aradas, p.66)

Sovietų okupacija - 1941-jų birželis.

Pristatydamas knygą ir duodamas interviu Lietuvos spaudai JAV Milersvilio universiteto profesorius emeritas S. Sužiedėlis sakė: -“Pirmą sovietmetį buvo nemažai žydų komunistų, kurie persekiojo ir savo tautiečius, ir lietuvius. Bet žydų visuomenėje tie komunistai žydai sudarė labai mažytę dalį. Dauguma buvo arba religingi, arba sionistai, arba kartais tiesiog kairieji, bet be piktų tikslų”. Savo knygoje apie tai kalba ir I. Aradas. Štai ką jis pasakoja apie įvykius Švenčionyse ir Lietuvoje. 1941 m. birželio 14-ją miestą ištikusį šoką, kada NKVD ir sovietų milicija per naktį suėmė šimtus žmonių ir juos areštavo. Areštuotieji daugiausiai buvusieji Lenkijos vyriausybės nariai, žemės savininkai, karininkai, turtingesnieji ir partijų aktyvistai (išskyrus komunistus). Tokie NKVD reidai tą naktį buvo atlikti visoje Lietuvoje. Apytikriai 30 tūkst., ištisos šeimos, tą naktį suimtos ir išgabentos į Sibirą ir Kazakstaną gyvulinių traukinių vagonuose. Tarp šių ištremtųjų buvo 5-6 tūkst. žydų, jų tarpe – sionistų lyderiai, namų ir žemės savininkai, pabėgėliai iš Lenkijos. Daugelis švenčioniškių šeimų ištremta taip pat. Tarp jų žinomi žmones- Švenčionių elitas. Y. Aradas pastebi Lietuvoje augantį pasipiktinimą sovietų režimu, kuris, anot knygos autoriaus, iššaukė ir kylančią antisemitizmo bangą. Nes tūkstančiai žydų,anot I. Arado, suvaidino gan didelį vaidmenį komunistų partijos vadovybėje, kuri ir buvo atsakinga už šiuos trėmimus. (Aradas, p.68) Deja, prisiminimų autorius nerado reikalo savo pasakojimo pailiustruoti nors keliais tikros istorijos pavyzdžiais, parodančiais, kodėl toji antisemitizmo banga Lietuvoje taip staigiai sukilo. Aiškesniam vaizdui pakaktų pavardinti nors kelių žymesnių kolaborantų enkavedistų pavardes, kaip broliai Zimanai, Todesas, Dembo, Slavinas, Rozauskas, Dušankis, J. Komod-aitė), kad priminti tuos , kurie atliko patį žiauriausią darbą kankindami ne tik lietuvius, bet ir pačius žydus. Siekiant objektyvumo I. Aradas privalėjo priminti faktą apie Izraelio valstybės ministrą pirmininką Manachemą Beginą, kurį Vilniuje NKVD kalėjime žiauriai kankino tardytojas žydas. Apie tai rašo M. Beginas savo prisiminimų knygoje.

Tad tokio padidinto nepasitenkinimo sovietais ir žydais įkarštyje, vokiečių armija įžengė į Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą. Raudonoji Armija paniškai bėga, visiškai sunaikinta, o Aradas ir jo draugai šventai tiki, kad toji armija už trijų dienų sugrįš ir išvaduos.....

Komunistai pamiršo palikti nurodymus

Vilčiai blėstant, jog sovietai sugrįš už kelių dienų ir išvaduos, Aradas nuogąstauja, kad pasitraukdami iš Švenčionių sovietų pareigūnai ir komunistai žmonėms nepaliko jokių pamokymų ir nurodymų, kaip elgtis vokiečiams atėjus: bėgti ar pasilikti. Paskutiniuosius sovietų armijos bėglius Švenčionių gyventojai lenkai ir lietuviai palydi piktais žvilgsniais ir replikomis. Aradui tai nepatinka, jis negali to pakęsti. Susižavėjimui bėgančia sovietų armija gęstant, švenčioniškiai iš Lietuvos besitraukiančių pabėgėlių sužino, jog visa Lietuva jau užimta vokiečių, Raudonoji armija sutriuškinta, o Lietuvos kariuomenė, buvusi paversta Raudonosios armijos dalimi, nuo tada, kai Lietuva tapo sovietine respublika, išdavikiškai nukreipė ginklus prieš sovietus.....

Štai čia ir pasibaigia nuoširdus paauglio berniuko pasakojimas apie išgyvenimus karo pradžioje. Toliau pasakojimą tęsia Aradas antifašistas, sovietų diversantas ir , kas be ko, ir ne visai nuoširdus ir patikimas istorikas, turintis tik vieną tikslą, tik vieną tiesą, matantis tik vieną asmenišką istorijos matymą ir vertinimą.

Nei žodžiu jaunasis pasakotojas neužsimena apie Lietuvoje prieš sovietus įvykusį 1941 m. sukilimą. Lietuviai, anot jo, tik grobia valdžią, iš vadovaujančių postų savivaldybėse, policijoje, kariuomenėje išstumdami lenkus ir kitus kitataučius. Pro Švenčionis pražygiuoja iš sovietų išsilaisvinusieji Lietuvos kariuomenės pulkai, kurie netrukus bus įjungti į kovą prieš žydus(???). Žydų jaunimas svarsto galimybę bėgti į Baltarusiją ar Lenkiją, bet juos baugina vyresniųjų gąsdinimai, jog keliuose pilna lietuvių, kurie pastos kelią ir išžudys, todėl likęs vietoje, I. Aradas Švenčionyse išvysta vokiečių tankus. Taip 15-tis Aradas išgyvena pirmąsias karo dienas.

Apie geto išgyvenimus

Švenčionyse naujieji okupantai naciai įveda naują tvarką, varžančią žydų gyvenimą, skaudinančią žmogišką žydų orumą, prasideda vietos gyventojų priešiškumas, net mokyklose žydų vaikai patyria patyčias. Ypatingai pabrėžiamas augantis lietuvių nusistatymas prieš žydus, nors miestelio tautinė sudėtis labai įvairi, kaip jau anksčiau savo prisiminimų pradžioje pažymėjo Rudnickis (Aradas). Prasideda susidorojimas su žydais, ir čia Aradas mato tik lietuvius, nors anksčiau su jais vargiai ar buvo tiesiogiai susidūręs.

Švenčionys iki II Pasaulinio karo

Švenčionyse Aradas, turbūt buvo vienintelis, žinantis geto gyvenimą iš vokiečių okupuotos Varšuvos, todėl nujausdamas didelį pavojų, nutarė iš jo pabėgti. 1941 m. rugsėjo mėn. 19 d. Komisaras Volfas nurodė vietiniai valdžiai ir policijai perkelti žydus į getą, o rugsėjo 26 d. prasidėjo ir žiaurus vietos žydų naikinimas, išvežant geto gyventojus į buvusią kariuomenės stovyklą - Poligoną. Arado žodžiais tariant, niekas nežinojo, kas laukė perkeliamų žmonių stovykloje (Aradas, p. 82) . Tačiau bloga nuojauta žmones skatino gelbėtis bėgant į Baltarusiją. Rudnickiui (Aradui) su 12 berniukų grupe pavyksta pasprukti į Gluboką, kaimyninėje Baltarusijoje. Jau ten juos pasiekia siaubingi gandai apie Švenčionių poligone iššaudytus kokius 7,000 žydų ( Aradas, p. 89). Pagal Jegerio raportą tuo metu sušaudyta 3,726, pagal E.Zurofą ir Vanagaitę – 3, 476. (The Jaeger Report: A Chronicle of Nazi Mass Murder

https://phdn.org/archives/holocaust-history.org/works/jaeger-report/htm/img006.htm.en.html. R. Vanagaite, E. Zuroff. Nasi. Podróżując z wrogiem. Warszawa, 2017). Tokie „nežymūs“ skirtumai.....

 Pats I. Aradas apie tai sužino iš vienos mergaitės, laimingai išgyvenusios tas žudynes pasakojimo. Tačiau istorija kurią bando perteikti I. Aradas vargiai yra pačios mergaitės originalus pasakojimas, juk patekusi į tuos baisius išgyvenimus, baimę netikti gyva, ji negalėjo įsidėmėti ir matyti ir atsiminti tiek daug smulkių detalių, kurios aprašomos knygoje. Poligono įvykis I. Aradui ypač skausmingas, nes čia tuo metu žūsta didžioji dauguma jo šeimos ir giminės artimųjų. Laimei išliko gyva vienintelė sesuo. Jos paragintas Aradas iš Baltarusijos sugrįžta Švenčionių getą.

 

Atgal