ISTORIJA
11.01. Galialaukių mūšis: kerštas už Pilėnus
Dr. Tomas Baranauskas
Lietuvos istorijos institutas
Galialaukių mūšis yra gana menkai žinomas dramatiško Lietuvos istorijos laikotarpio epizodas. Nedaug apie jį išliko informacijos istorijos šaltiniuose, nedaug dėmesio jam skyrė ir istorikai. Įvyko jis Prūsijoje, prie Ragainės, kurią lietuviai puolė, atsakydami į skaudžius 1336–1337 m. kryžiuočių smūgius Lietuvai – Pilėnų sunaikinimą (1336 m.) ir Bajerburgo, kaip numatomos nukariautos Lietuvos sostinės, pastatymą (1337 m.).
Kadangi senoji istoriografija dėl lenkų kronikinko Jono Dlugošo klaidos su 1337 m. kovomis prie Bajerburgo susiejo Gedimino mirtį, Simonas Daukantas savo „Lietuvos istorijoje“ rašė, kad Galialaukių (anot jo, „Galekūnių“) mūšiu, kurį jis klaidingai lokalizavo Žemaitijoje, žemaičiai „atmonijo savo kruviniems neprieteliams smertį savo garbingo ir garsaus karvaido d. kunig. Gedimino“. Taigi, Simonas Daukantas įžvelgė Galialaukių mūšyje lietuvių pergalę. Daugelis kitų istorikų jį traktavo kaip lietuvių pralaimėjimą, nors problema iki šiol lieka neišspręsta. Inga Baranauskienė neseniai pasirodžiusioje monografiojoje „Lietuvos valdovų paslaptys. Kęstutis ir Birutė“ daro išvadą, kad „Galialaukio mūšį reikėtų laikyti greičiau pergale negu pralaimėjimu“, o taip pat laiko jį pirmuoju Trakų kunigaikščio Kęstučio mūšiu.
Mūšio istorinis kontekstas
Nemažą Gedimino valdymo dalį Lietuvos kovos su kryžiuočiais nebuvo labai intensyvios. 1323 m. pabaigoje – 1328 m. pradžioje galiojo paliaubos, susijusios su Gedimino krikšto akcija. 1328 m. visa jėga atsinaujinusias kovas Vokiečių ordinas pristabdė jau 1329 m. pradžioje, iškart po didelio kryžiuočių ir Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio kryžiaus žygio į Žemaitiją, nes prasidėjo karas su Lenkija, kuris atitraukė nuo Lietuvos pagrindines kryžiuočių pajėgas bent jau iš Prūsijos (Livonijos kryžiuočiai atvirkščiai, 1330 m. įveikę prieš juos maištavusią Rygą, pradėjo sistemingai puldinėti Lietuvą).
1336 m. dramatišku Pilėnų pilies puolimu ir sunaikinimu atsinaujino didelio masto kryžiuočių antpuoliai iš Prūsijos. 1337 m. pradžioje Prūsijoje, kaip ir 1329 m., vėl pasirodė Čekijos karalius Jonas Liuksemburgietis (1311–1346), lydimas nemažos Europos dalies elito, tame tarpe savo žento, Žemutinės Bavarijos kunigaikščio Henriko XIV (1310–1339). Jonas Liuksembrgietis, tiesa, pats nuo žygio į Lietuvą atsisakė ir greitai grįžo atgal. Jam šio žygio metu prasidėjo akių uždegimas, nuo kurio jis apako ir todėl buvo pramintas Jonu Akluoju. Tačiau Žemutinės Bavarijos kunigaikštis Henrikas XIV su kryžiuočiais 1337 m. pradžioje visgi pasirodė Lietuvoje ir padėjo pastatyti jiems naują stiprią pilį Lietuvos Panemunėje, netoli Veliuonos, greičiausiai – kitapus Nemuno esančiame neįprastai dideliame Plokščių piliakalnyje. Čia buvo palikta net 40 Ordino brolių-riterių įgula, būdinga tik pačioms didžiausioms Ordino pilims, o taip pat 100 riterių iš kunigaikščio Henriko XIV palydos. Šiai piliai kunigaikštis Henrikas XIV suteikė savo vėliavą ir pavadino ją Bavarijos pilimi, arba Bajerburgu. Prie Nemuno, Veliuonos Pilaičių piliakalnyje, dar buvo pastatyta mažesnė Marienburgo pilis, turėjusi apsaugoti Bajerburgo prieigas nuo Veliuonos pusės.
Pačiam Bajerburgui buvo numatytas Lietuvos, kurią kryžiuočiai tikėjosi greitai nukariauti, administracinio centro vaidmuo. Čia turėjo būti ir ketinamos įkurti Lietuvos arkivyskupystės centras, kaip tai matyti iš ta proga 1337 m. lapkričio 15 d. Miunchene imperatoriaus Liudviko IV Bavaro išduoto Lietuvos dovanojimo Vokiečių ordinui akto. Iki šiol visose Ordino valdose veikė tik viena Rygos akivyskupystė, valdoma Ordinui priešiško Rygos arkivyskupo. Drauge su Lietuvos užkariavimo planais Ordinas puoselėjo viltis išsivaduoti ir nuo nekenčiamo Rygos arkivyskupo viršenybės.
Didžiųjų magistrų Dytricho fon Altenburgo ir Henriko Duzemerio kapai Marienburgo pilies Šv. Onos koplyčioje. Wikiwand.com nuotr.
Henrikas Duzemeris, Vokiečių ordino maršalas 1335–1339 m. ir didysis magistras 1345–1351 m. XVII a. vario raižinys.
Žemutinės Bavarijos kunigaikštis Henrikas 1337 m. įkuria Bajerburgą Lietuvoje. Dail. Adolfo Baumano freska, 1863/1865 m., Miunchenas.
Imperatorius Liudvikas IV Bavaras dovanoja Vokiečių Ordinui Lietuvą. Jo vardo inicialinė raidė 1337 m. privilegijoje.
Kęstutis. Dail. Petras Kalpokas.
Paminklas Gediminui „Gedimino kapu“ vadinamame Veliuonos piliakalnyje – neteisingos 1337 m. prie Bajerburgo žuvusio „Trakų kunigaikščio“ identifikacijos pasekmė. Wikipedia.org nuotr.
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas 1337 m. birželio 15 – liepos 6 d. laikė Bajerburgą apgulęs, bet pilies paimti jam nepavyko. Šios apgulos metu nuo
„ugninės strėlės“ žuvo Trakų kunigaikštis (rex de Tracken), kurį XV a. lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas lengvabūdiškai sutapatino su Gediminu, ilgam paleisdamas mitą apie neva prie Veliuonos žuvusį Gediminą (dėl to ir dabar Veliuonos I piliakalnis vadinamas „Gedimino kapu“ ir ant jo stovi paminklėlis šiam valdovui atminti). Alvydas Nikžentaitis, savo ruožtu, spėjo, kad prie Bajerburgo žuvęs Trakų kunigaikštis buvo Gedimino brolis Vytautas, kurio vardą jis išvedė iš Pskove veikusio lietuvių karvedžio Jurgio Vytautaičio tėvavardžio. Tačiau to Vytauto ryšys su Trakais ir su Gediminu tėra dvi neįrodomos prielaidos. Aišku viena: kas bebūtų buvęs tas Trakų kunigaikštis, po jo žūties Gediminas Trakuose pasodino žymiausią jų valdovą – savo sūnų Kęstutį, kuris Trakus tikrai valdė ir tėvo mirties metu (1341 m.), ir iki pat 1382 m.
Patyrusi sunkių nuostolių Gedimino kariuomenė nuo Bajerburgo atsitraukė, o kryžiuočių maršalas Henrikas Duzemeris (busimasis didysis magistras), didžiojo magistro Dytricho fon Altenburgo įsakymu netrukus dar užpuolė ir nuniokojo Žemaitijos centrą – Medininkų žemę.
Du itin skaudūs ir pavojingi Lietuvai įvykiai – Pilėnų žūtis ir Bajerburgo pilies pastatymas bei apgynimas – negalėjo likti be Lietuvos atsako. Kadangi paties Bajerburgo atkovoti nepavyko, 1338 m. rugpjūtį buvo surengtas žygis į Ragainės apylinkes, galbūt tikintis sėkmės atveju sugriauti ir pačią Ragainę, kuri buvo kryžiuočių anpuolių į Lietuvą bazė.
Žygis į Prūsiją ir mūšis
1338 m. lietuvių žygis į Prūsiją nebuvo gilus įsiveržimas. Trumpoji Prūsijos eiliuotoji kronika karo veiksmus apibrėžia tik Ragainės pilies apylinkėmis: lietuviai „pradėjo apie Ragainę niokoti ir jodinėti, gana greitai šen ir ten“. Tuo tarpu Prūsijos ekspedicijos analai kalba apie Ragainės pilies apgulą. Anot jų, Ordino maršalas Henrikas Duzemeris lietuvius „surado Ragainės pilies ir brolių apguloje“.
Vygandas Marburgietis vienintelis nurodė žygio ar apgulos trukmę. Anot jo, „nemažai lietuvių ir žemaičių įsiveržia į [Prūsijos] žemę, niokodami tris dienas“, taigi rugpjūčio 12–14 d. Trys dienos – pakankamas laiko tarpas platesnei, nei Ragainės apylinkės, teritorijai nuniokoti, tačiau jeigu pagrindinis žygio tikslas buvo Ragainės pilies apgula, tai, suprantama, apylinkes niokojantys būriai negalėjo nutolti nuo pagrindinės kariuomenės stovyklos. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos kariuomenė turėjo būti nemaža, nes kariai buvo sutelkti ne tik iš Žemaitijos, bet ir iš likusios Lietuvos (Aukštaitijos).
Atsižvelgiant į pokyčius, kurie neišvengiamai turėjo įvykti po Trakų kunigaikščio žūties prie Bajerburgo 1337 m., galima daryti prielaidą, kad šis žygis buvo naujojo Trakų kunigaikščio Kęstučio organizuota akcija. Taip mano Inga Baranauskienė, kuri savo knygoje apie Kęstutį pastebi, kad, kadangi žygyje dalyvavo „būtent Kęstučiui pavaldžių žemių pajėgos, būtent jį ir reikėtų laikyti pagrindiniu žygio iniciatoriumi ir vadu“. Tai būtų pirmasis Kęstučio, kaip Trakų kunigaikščio karo žygis – jo kovinis „krikštas“.
1338 m. rugpjūčio 14 d. Vokiečių ordino maršalo Henriko Dusmerio vadovaujami kryžiuočiai Galialaukiuose prie Ragainės stojo į kovą prieš lietuvius (ši vietovė vėlesniuose šaltiniuose nebežinoma). Išlikusiame Vygando Marburgiečio kronikos lotyniškame vertime mūšis nusakytas trumpai: „Ir užvirė aršus mūšis, kuriame buvo nukauta 1220 pagonių“. Ne daugiau tepasako ir kiti mums žinomi šaltiniai – Sembos kanauninkas (patikslinantis tik, kad Galialaukiai buvo prie Ragainės), Prūsijos ekspedicijos analai ir Trumpoji Prūsijos eiliuotoji kronika (pastarieji du šaltiniai nurodo žuvus tūkstantį lietuvių).
Tačiau kur kas išsamiau mūšį aprašė XVI a. kronikininkas Kasparas Šiucas, kurio pagrindinis šaltinis buvo neišlikęs vokiškas Vygando Marburgiečio kronikos originalas, dėl kurio jis paprastai cituojamas su tam tikru pasitikėjimu. Tiesa, šiuo atveju jo pasakojimas yra tiek platesnis, kad galima įtarti jį panaudojus papildomą šaltinį ar ką nors pridėjus nuo savęs. Patį Vygando pasakojimą jis iškraipė, klaidingai prikergdamas Galialaukių mūšį prie 1337 m. Henriko Duzemerio įsiveržiimo į Medininkų žemę (iš čia senesnėje istoriografijoje buvo kilę idėjų ieškoti mūšio vietos Žemaitijoje). Į tai verta atkreipti dėmesį, nes šis žygio į Žemaitiją vaizdinys persmelkia visą K. Šiuco pasakojimą apie mūšį.
Kasparo Šiuco teigimu, lietuvių kariuomenė buvo 3 kartus gausesnė už maršalo kariuomenę, ir tai vertė kryžiuočius suabejoti savo jėgomis. Ir tada maršalas pasakęs ilgą įkvepiančią kalbą, kurią Kasparas Šiucas pateikia ištisai. Maršalas esą drąsinęs saviškius, be kita ko sakydamas, kad „jie neturį bijoti didelių [priešo] pajėgų, tai esą tik nuobiros ir liekanos tų, kuriuos jie be jokio vargo atmušę nuo Bavarijos pilies, į kurių žemę jie buvo nužygiavę, norėdami juos surasti ir sunaikinti, ir kuriuos bėgančius vijosi; geriausi, žymiausi ir karingiausi buvo ten užmušti ar paimti į nelaisvę, o šitie esą vien bėgliai. Jie su savimi atsivarė kaimynus, valstiečius ir jų šeimynykščius, kurie esą tokie mitrūs kariautojai, kad dauguma jų niekada nematė tikrų karių mūšio [lauke], šalia vienas kito. Jiems taip retai tenka išgirsti mūšio šūkį, kad jie tuojau nuo to apaks ir apkurs“.
Dar maršalas įtikinėjęs karius, nurodydamas patekimo į pagonių nelaisvę baisumus, būtynybę apginti savo garbę ir karo grobį: „O dabar, kai jie iš priešo paėmė tokį didelį grobį, apie kokį daugelį metų nebuvo girdėta, [pagonys] norį jį vėl iš jų atmušti — tam ir surengtas šis pagąsdinimas“. Pastarasis teiginys kelia itin didelių abejonių, nes yra suderintas su klaidingu K. Šiuco įsivaizdavimu, kad mūšis įvykęs žygio į Medininkų žemę metu ir visai nedera su iš kitų šaltinių žinomu faktu, kad Henrikas Duzemeris gynė pačių kryžiuočių valdas nuo į jas įsibrovusių lietuvių, taigi, jokiu karo grobiu negalėjo būti apsikrovęs. Sovietinis rusų istorikas Vladimiras Pašuta K. Šiucą citavo visų pirma dėl informacijos apie nepatyrusių karių, valstiečių, panaudojimą mūšyje: šiuo pavyzdžiu jis iliustravo pėstininkų ir raitelių išskyrimą Lietuvos kariuomenėje – tie nepatyrę valstiečiai, žinoma, buvę pėstininkai. Tačiau aukščiau cituota Trumpoji Prūsijos eiliuotoji kronika kalba apie raitos kariuomenės siautėjimą Ragainės apylinkėse. Tai irgi nelabai dera su maršalui K. Šiuco priskiriama kalba. Šios aplinkybės verčia atsargiai vertinti K. Šiuco papildomos informacijos patikimumą.
Įkvėpti maršalo kalbos, kryžiuočiai, anot K. Šiuco, palaužė lietuvių rikiuotę ir privertė juos bėgti. Bet maršalas neleido jų vytis, o skubėjo pats atsitraukti. Grįždamas namo, jis dar baiminęsis lietuvių pasalų. Tai galėtų būti pasitelkta kaip įrodymas, kad lietuviai nebuvo visiškai sumušti, bet tai vėlgi nelabai dera su mūšio lokalizavimu Ragainės apylinkėse, kuriose, lietuviams atsitraukus, pasalų vargu, ar galėjo būti, nes tai – kryžiuočių kontroliuojama teritorija.
Mūšio pasekmės
Svarstymams apie mūšio pasekmes gana svarbus požiūris į K. Šiuco pateiktą informaciją – jeigu tikėsime, kad Ordino maršalas Henrikas Duzemeris po mūšio tikrai baiminosi lietuvių pasalų, galėtume suabejoti, ar lietuviai smarkiai pralaimėjo. Kitą vertus, nurodytas žuvusių lietuvių skaičius (1220 karių) yra bene vienintelis pagrindas teigti, kad lietuviai patytrė didelių nuostolių ir pralaimėjo. Šalia savo pilies kritusius priešus kryžiuočiai, žinoma, turėjo galimybę gerai suskaičiuoti, juo labiau, kad Vygando Marburgiečio pateikiamas skaičius pasižymi ypatingu tikslumu – jis pateiktas net dešimčių tikslumu. Tačiau mes neturime galimybės jo palyginti su kryžiuočių pusės nuostoliais, kurie taip pat turėjo būti nemaži. Tą rodytų jau vien tai, kad vykusią kovą Vygandas Marburgietis apibūdino kaip „aršią“ ar „aštrią“ (lot. acre), vadinasi, ilgą laiką nebuvo aiškios kurios nors pusės persvaros. Tad tikėtina, jog mūšio rezultatas faktiškai buvo artimas lygiosioms, nors ir su kryžiuočių persvara.
Vis dėlto, jeigu 1338 m. žygio į Ragainės apylinkes minimalus tikslas buvo parodyti, kad 1336–1337 m. patirti smūgiai lietuvių jėgų ir ryžto kariauti nepalaužė, tai jis iš esmės buvo pasiektas. Kryžiuočiai irgi gavo atsakomąjį smūgį, patyrė nuostolių. Tai rodė išlikusią jėgų pusiausvyrą.
Tad nors lietuviai pralaimėjo, Galialaukių mūšis parodė, kad Vokiečių ordinas nepajėgia pasiekti lemiamos pergalės, todėl po 1339 m. kuriam laikui buvo nutraukti kryžiuočių karo žygiai, o 1344 m. kryžiuočiai apleido ir Bajerburgo pilį, kurios nebepajėgė apginti nuo nuolatinių antpuolių iš Veliuonos.
Kryžiuočių puoselėti greito ir lengvo Lietuvos užkariavimo planai išsisklaidė kaip dūmas jų pačių padegto Bajerburgo, taip ir netapusio užkariautos Lietuvos sostine, piliavietėje.
Atgal
.jpg)
