ISTORIJA
11.15. Tarp tiesos ir melo – Icchako Arado prisiminimai, keliaujant į Siono kalno viršūnę (9). Specialiai „Lietuvos aidui” iš Čikagos
Violeta Rutkauskienė
Nutylėta nepatogi tiesa
I. Arado prisiminimų knygoje aprašytas 1945 m. kovo mėn. įvykis, leidžia nustatyti šį mūšį, kaip Kiauneliškio, kuriame su NKVD būriais žudant Lietuvos partizanus dalyvavo ir Icchakas Rudnickis, vėliau išgarsėjąs kaip Aradas. Gal būt I. Aradas apie šį okupantų nusikaltimą žino daugiau ir galėtų papasakoti žymiai daugiau detalių nei surašė savo prisiminimų knygoje skyriuje “Susirėmimas su lietuvių nacionalistinėmis grupuotėmis” (Aradas p. 253-257), bet Aradas linkęs nutylėti jam nepatogią istoriją, tačiau ją pamažu atskleidžia laikas. Šiandien 70 metų slėptą ir nutylėtą tiesą, nauji faktai pamažu atsiskleidžia kitoje šviesoje. Nauji istorijos tyrinėtojų tyrimai prikelia tikruosius tų dienų didvyrius, demaskuoja ir įvardina užsimaskavusių niekšų ir istorijos klastotojų vardus. Todėl tenka prie šios Arado aprašytos istorijos sustoti detaliau, ir atskleisti, kaip pats Aradas savo lietuvišku senos knygos atkartotu leidimu demaskuoja pats save. Istorija nežino paslapčių, anksčiau ar vėliau tiesa ir teisingumas triumfuoja.
1944 m. spalio mėn. Šiaurės Rytų Lietuvoje Švenčionių apylinkėse buvo įsteigtas LLA Tigro rinktinės štabas, kuris Labanoro girioje įrengė dvi įtvirtintas, ilgalaikei gynybai pritaikytas stovyklas, savotiškas tvirtoves. Pirmą tokį bunkerį dar 1944 m. rudenį netoli Kiauneliškio įrengė LLA Tigro rinktinės Apolinaro Juršio-Vytenio vadovaujamas apie 60 partizanų būrys. Žiemą prie jo prisijungė Antano Krinicko-Romelio vadovaujamas taip pat apie 60 asmenų partizanų būrys. Jie 1945 m. žiemą įrengė kitą bunkerį. A. Juršio partizanai gyveno Margio bunkeryje, o A. Krinicko – Kauno bunkeryje. Tai buvo gerai įrengti didžiuliai bunkeriai. Partizanai buvo ginkluoti kulkosvaidžiais ir šautuvais.
1945 m. kovo 11 d. d. NKVD ir Švenčionių, Švenčionėlių ir Saldutiškio stribai, viso apie 500 gerai ginkluotų karių, susekė Lietuvos partizanų stovyklą ir puolė Kauno bunkerį. Bunkerį gynę partizanai atmušė pirmuosius puolimus, tačiau jų stovykla ir bunkeris buvo apsupti. Didžioji dalis partizanų iš apsupties išsiveržė, liko kautis tik 7-15 kovotojų. Margio bunkerį gynę partizanai atėjo į pagalbą Kauno bunkeriui. NKVD sužinojusi apie antro bunkerio egzistavimą apsupo ir jį. Visi Margio bunkeryje buvę Vytenio būrio partizanai nutarė kautis. Kautynės vyko iki vakaro.
Vakare į pagalbą atskubėjo apie 300 partizanų, priklausiusių LLA Tigro rinktinės štabo būriams. Pamatę, kad bunkerius apsupę enkavedistai ilsisi, puolė juos stipria ugnimi, prasilaužė prie Margio bunkerio ir bandė išvesti iš apsupties kovos draugus. Enkavedistai išsikvietė pastiprinimą iš Švenčionių ir Utenos. Priešo pajėgos buvo didelės – apie 2000 kareivių. Vėl prasidėjo kautynės, trukusios iki kovo 12 d. Įsitvirtinę gynybai gerai parengtuose bunkeriuose partizanai nepasidavė. Enkavedistai prašė iš savo bazių atvežti minosvaidžių, prieštankinių granatų, nes, jų pačių žodžiais tariant, „banditų jau nebeima paprastos granatos“. Mat, įmestas į vidų granatas partizanai greit išsviesdavo laukan, ir jos sprogdavo tarp priešų. Tik pavakare kovo 12 d. bunkeriai buvo išsprogdinti. Margio bunkeryje žuvo apie 52 šio būrio partizanai, Kauno bunkeryje apie 20. Bendrai 72 Lietuvos partizanai. Partizanų kūnus vietos stribai nuvežė Kiauneliškio geležinkelio stotelę, iš ten siauruku geležinkeliu nuvežė į Švenčionių geležinkelio stotį. Švenčionių geležinkelio stotyje partizanų kūnai visą parą išgulėjo atviruose vagonuose, pro vagonų plyšius žmones matė besisunkiantį kraują. Paskiau pelkėje, netoli Švenčionių, prie Cirkliškio, palaikai buvo suversti į duobę ir užkasti.. Kovo 14 d. NKVD suvarė aplinkinių kaimų gyventojus tvarkyti žuvusiųjų sovietų karių kūnų. Liudininkai suskaičiavo apie 300 žuvusių sovietų karių ir stribų. Mūšyje žuvo keturi NKVD karininkai, jų tarpe vienas pulkininkas. Taip čia Cirkliškių pelkėse Arado vežimas važiuojantis į Siono kalną galutinai sulūžta ir įklimpsta melo pelkėje. Labai gaila, kad šių prisiminimų leidėjai ir profesionalūs istorikai iš JAV, pristatę šį Izraelio generolo emerito I. Arado kūrinuką Vilniaus pavasarinėje knygų mugėje taip ir nesugebėjo ar nenorėjo įsigilinti į autoriaus pateiktą pasakojimą ir nė nebandė atstatyti istorinę tikrovę ir tikruosius faktus bei sąžiningai įvertinti sovietų kolaboranto I. Arado prisiminimų knygą ir jo paties “nuopelnus” naikinant Lietuvos partizanus Švenčionių apylinkėse. Tad ar dar papildomai reikia aiškinti, kodėl leidžiant lietuvišką Arado prisiminimų knygą iš teksto netikėtai išgaravo 250 žuvusių lietuvių partizanų.
NKVD vykdo masinių žudynių tyrimą Švenčionyse. Pagal kitą versiją NKVD laidoja žuvusius bendražygius 1945 m. Pirmas iš kairės I. Rudnickis/Aradas. Pirmas dešinėje – aukštas NKVD pareigūnas, tikėtina tuo metu lietuvių partizanų naikinimui vadovavęs Nahumas Eitingonas
Etatinis enkavedistas
I.Rudnickio santykiai su NKVD susiklostė gan įdomiai. Jis pats tai neigia, bando nuo šios tarnybos atsiriboti ir savo prisiminimų knygoje apie tai beveik neužsimena, bet Lietuvoje archyvuose išlikusieji dokumentai liudija aktyvų Arado dalyvavimą NKVD veikloje. Yla lenda iš maišo.... Lenkų žurnalistas Piotr Zychowich domėjęsis Arado istorija ir remdamasis Lietuvos Ypatingojo archyvo Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjo Ryto Narvydo liudijimu, mini, kad I. Rudnickis/Aradas Adutiškyje ėjo specialias NKVD pilno etato, apmokamas tyrėjo pareigas. Dalyvaudamas Kauno ir Margio partizanų sunaikinimo akcijoje, pasižymėjo sulaikydamas du lietuvius partizanus: Stanislovą Ulčicką ir Liudviką Malakauską, kurie be jokio teismo buvo išsiųsti į Vorkutos lagerius, kur vienas iš jų žuvo 1949 m. (A. Griausmas. Svečiuose pas Stalino banditus”. Draugas, 1948.08.08.p. 5.).
Pašalintas iš NKVD, pabėgo dėl keliamos bylos
Kiauneliškio mūšyje savo "žygdarbius" nutylėjęs, I. Aradas, toliau kurpia savo tarybinio partizano šlovingąją legendą. Viename iš interviu rusiškai auditorijai jis porina: -“ pasijutau atlikęs pareigą savo sovietinei tėvynei - CCCP nusiėmiau nuo kepurės raudonąją žvaigždę ir pasitraukiau iš Švenčionių. Tačiau knygoje aiškina kitaip. Neva, išvažiavęs su reikalu- atsiimti Tarybų Lietuvos vadovų paskirto partizano medalio Vilniuje, skubiai gavęs padirbtus Lenkijos piliečio dokumentus pabėga iš Lietuvos. Toks skubotas I. Rudnickio/Arado pasitraukimas iš Lietuvos sukelia miglotą jo veiklos vaizdą ir kelia klausimų.
Į juos paaiškinimą duoda minėtas Lenkijos žurnalistas Piotr Zychowich, domėjęsis plačiau šio “herojaus” istorija. Anot lenkų žurnalisto Lietuvos archyvuose išlikusieji dokumentai liudija, jog I. Aradas buvo atleistas iš NKVD pareigų dėl girtuokliavimo, chuliganiško elgesio, avies vagystės, muštynių gatvėje. Jam buvo formuojama byla, dėl kurios, prisiminimų autorius skubiai ir pabėgo iš Švenčionių apylinkių. Lietuvos archyvuose išlikusieji NKVD dokumentai herojų -I. Aradą vadina dezertyru. Lietuvos Ypatingajame Archyve saugomas LTSR NKVD kadrų skyriaus paruoštas dokumentas, kuris liudija, kad 1945 m. rugsėjo mėnesį LTSR NKVD Kadrų skyriaus specialusis inspektorius kapitonas Ožiegovas (Ожегов) peržiūrėjęs Švenčionių rajono NKVD skyriaus apylinkės įgaliotinio Isako Moisejevičiaus Rudnickio, gimusio 1926 m. tardymo bylą nustatė, kad 1945 m. balandžio mėn. I. M. Rudnickis dezertyravo iš NKVD, t.y. įvykdė nusikaltimą pagal RTFSR baudžiamąjį kodeksą str. 193-7, tačiau paskelbus TSRS Aukščiausios Tarybos 1945 m. liepos 7 d. Amnestiją, pažymint pergalę prieš hitlerinę Vokietiją, byla nutraukiama, o jos medžiaga perduodama saugoti į archyvą. Nutarimą pasirašo NKVD kapitonas Ожегов/Ožiegovas ir papulkininkas Белов/Belovas.
LTSR NKVD kadrų skyriaus viršininko raštas, liudijantis apie Švenčionių skyriaus NKVD įgaliotinio I. Rudnickio dezertyravimą ir jam pritaikytą TSRS Aukščiausios Tarybos Amnestiją
Apdovanojimas. Ar jis buvo?
Pagal Arado pasakojimą jo išvykimas iš Švenčionių ir tarnybos NKVD gretose buvo susijęs su jam paskirtu apdovanojimu. Anot Arado, 1945 m. balandį jis buvo pakviestas į Vilnių atsiimti jam paskirto medalio. Didžiojo tėvynės karo I-jo laipsnio partizano medalį jam įteikė pats Lietuvos Tarybų Respublikos prezidentas Justas Paleckis (Aradas, p. 256-257). Vizitas pas J. Paleckį anot Arado buvo kaip ir iškirtinai jam skirtas, nes ankstesnėje, kitiems partizanams suorganizuotoje, medalių įteikimo ceremonijoje Aradas dalyvauti negalėjęs dėl vykusių kovų su lietuvių nacionalistais Linkmenų rajone. Taigi susitikime, anot Arado, J. Paleckis paspaudęs jam ranką, paklausinėjęs apie jo partizaninę veiklą įteikė medalį ir pranešė, kad partizanų vadai rekomendavo jį ir kitiems apdovanojimams už įvykdytas operacijas. Tačiau kitų apdovanojimų Aradas jau nebelaukė, o skubiai išvyko į Lenkiją, o per ją, kaip jis pats rašo į išsvajotąją Palestinos žemę kurti nepriklausomos žydų valstybės. Bet su Arado apdovanojimu kyla klaustukų ir čia ne viskas taip, kaip pasakoja Aradas. Arado apdovanojimo pažymėjimas nurodo, kad medalis jam buvo paskirtas 1945 m. vasario 24 d. Ant pažymėjimo yra J. Paleckio parašai, liudijantys medalio paskyrimą. Tik ar tie parašai iš tiesų paties Paleckio? Yra abejonių. Visus tuo metu apdovanotuosius partizanus su pavardėmis skelbdavo komunistų laikraščiai “Sovietskaja Litva”, “Tiesa” ir kt. okupantų leidžiami leidiniai. Patikrinus to meto spaudą ir pasižymėjusių sovietinių partizanų sąrašus, jų tarpe įrašyto partizano Rudnickio surasti nepavyko. Tačiau tuose sąrašuose yra visi Arado prisiminimuose minimi Vilniaus būrio vadai, jo bendražygiai, yra net A. Sniečkus, M. Šumauskas, H. Zimanas, Iskinas ir kiti, net ir mums girdėti Kaniukų žudynių dalyvė Fania Jocheles- Brancovski bei jos vyras Michailas Brancovski. Pirmuoju laipsniu apdovanota 318 sovietų partizanų, antruoju 101. Apdovanoti nusipelniusius partizanus įsakymas išėjo iš TSRS Aukščiausios tarybos, jį pasirašė TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininkas M. Kalininas ir sekretorius A. Gorkinas. Įsakymas išėjo 1945 m. balandžio 17 d. Maskvoje, o paties Arado apdovanojimo liudijimas išduotas net 2 mėnesiais anksčiau. Kaip tai galėjo nutikti?
Laikraštis „Sovietskaja Litva” – apdovanotojų Didžiojo Tėvynės karo partizano I–jo ir II–jo laipsnio medaliu sąrašas, 1945 m. gegužės 16 d. Partizano I. Rudnickio juose nerasta
Inscenizavo savo paties pagrobimą
Puikiai rusiškai kalbantis Aradas mėgsta savo partizanine patirtimi pasidalinti draugų tarpe, ypač rusakalbei auditorijai, papasakodamas vis ką nors naujo iš savo partizanavimo metų. 2018 m. susitikęs su „ Argumentų ir faktų“ korespondentu Georgijum Zotovu jis ne tik pasipasakojo, kad gaudė ir naikino Lietuvos partizanus, bet kaip inscenizavo savo paties pabėgimą iš NKVD. (Георгий Зотов. Герои боятся умирать». Израильский генерал о том, чего мы не знаем о войне
Sumąstęs, kad jau pilnai išpildė savo pareigą sovietinei tėvynei, Y. Rudnickis nutarė sprukti iš Lietuvos. Kaip žinom iš ankstesnių aprašymų, jis buvo pašalintas iš NKVD, bet su stribais matyt dar nebuvo užbaigęs reikalų. Tačiau pajutęs pavojų dėl galimos bylos ar suėmimo nutarė dingti iš Švenčionių apylinkių. Draugams neva pranešęs, kad nori aplankyti savo merginą, pasitraukė iš tarnybos. Naktį pamiškėje pašaudė, norėdamas imituoti savo paties pagrobimą ir patekimą į Lietuvos partizanų nelaisvę, pradžioje pasislėpė, o vėliau išvyko ir iš apylinkių, visai nepaisydamas, kad savo prisiminimų knygoje visiems aiškino išvykęs atsiimti medalio specialiai jam suorganizuotoje ceremonijoje. Iš Justo Paleckio rankų gautas medalis - dar vienas mitas, kurį sugalvojo „narsusis“ sovietų partizanas I. Rudnickis, vėliau Aradas. Tai štai kokią nepakartojamų herojiškų raudonojo partizano prisiminimų knygą mums rekomendavo paskaityti Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacijų rėžimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti komisija ir žinomi užsienio ekspertai.
Apie teisingumą sau ir kitiems
Kiekvieno žmogaus išgyvenusio šį sudėtingą laikotarpį patirtys ir prisiminimai yra nepaprastai svarbūs, o kiekvienas liudijimas apie skaudžius karo gyvenimo įvykius ir Lietuvą palietusios žmonių tragedijos leidžia mums geriau suprasti šio laikotarpio sudėtingumą ir jautrumą. Nėra žmonių, kurie būtų abejingi karo metų tragedijai ir patirtiems skaudiems išgyvenimams. Karas skatina žiaurumą, palieka randus daugelio žmonių likimuose, tačiau labai norėtųsi, kad žmonės patyrę skausmą ir stiprius išgyvenimus tuos įvykius pristatytų sąžiningai ir objektyviai. Skaudi karo metų patirtis nesuteikia teisės nei vienam iš mūsų pristatyti istoriją iškraipant, falsifikuojant, meluojant. Tragiškas istorijos pamokas svarbu išmokti visiems, kad tie įvykiai daugiau niekada nepasikartotų. Skaudūs karo metų išgyvenimai, palietė didelę dalį Lietuvos žmonių. Mūsų tėvai ir seneliai 1940-1945 m. laikotarpiu tapo brutalios karinės jėgos ir prievartos aukos, užgrobtų neutralių valstybių piliečiai, kurie sulaužius visas tarptautines konvencijas, visai prieš jų valią, buvo įvelti į Antrojo pasaulinio karo sūkurį abiejose fronto pusėse. Jie matė daug smurto, kovų ir kraujo, kurio jie niekada netroško. Todėl kurdami ateitį turime kartu siekti, kad žmonių, tautų ir valstybių santykiuose tokie įvykiai daugiau nepasikartotų, kad ateities kartos nepatirtų tokių išgyvenimų, skriaudų, karų. Ir visa tai galima pasiekti, jei politikai, valstybių vadovai, eiliniai žmones, taip pat ir istorikai ieškos teisingumo ne tik sau patiems, bet ir kitiems, ne tik savo tautai, bet ir kitoms, nes nuo teisingumo priklauso tautų, žmonių ir visos žmonijos likimas.
Atgal
.jpg)
(1).png)
