VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

11.15. Uola, kurią likimo žaibams buvo nelengva skaldyti

Prof. Ona Voverienė

 

Žmogaus didybę žymi ne pjedestalo aukštis,

O jo žemiškųjų darbų ir pastangų vertė savo tautai

Ir savo valstybei

Stefanas Cveigas

 Tokį likimo kelią ir nuostatą pasirinko bajoraitė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, palietus pirmajam jos likimo žaibui – kaulų tuberkuliozei, po kurios jai, dar jaunai mergaitei, susiformavo kupriukė. Išgąstis ir liūdesys buvo baisus, ne tik jai, bet ir jos artimiesiems, nes visi suprato, kad kardinaliai keisis visas Gabrielės gyvenimas. Jai, buvus devynerių metų, kai neteko mamos, ištikus tai negandai skausmas buvo dvigubai didesnis, nebuvo kam paguosti ir užjausti. Jos tėvelis, gydytojas Petras Petkevičius, geriau negu bet koks mirtingasis suprato, kokia neganda ištiko jo šeimą, galėjo padėti dukrai tik savo širdies gerumu ir užuojauta, stengėsi taip dirbti ir gyventi, kad Gabrielei netektų bent jau duonos kąsniu rūpintis, kol subręs ir galės tuo pati pasirūpinti. O ją ši nelaimė privertė permąstyti savo gyvenimo tikslus ir savo sutvarkyti taip, kad jis taptų ryškus, tarnaujant kitiems gerumu ir įvairiausia parama, moraline ir materialine galimybių ribose, taip kuriant Lietuvos ateitį šviesesnę ir darnesnę.

 Visa tai sužinojau, perskaičiusi jos „Karo meto dienoraštį“, tritomį, parašytą dienoraščio forma. Jame geriau, negu bet kurioje rašytojos biografijoje, atskleistas jos gyvenimo kelias, mintys ir svajonės, pateikta XIX šimtmečio pabaigos –XX a. pradžios Lietuvos istorija.

 Jau pats Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenamasis laikotarpis buvo likimo išbandymas okupuotai Lietuvai ir kiekvienam tuo metu gyvenusiam lietuviui. Rusijos caro okupacija ir gyvenimas po jo „činovnikų“ Lietuvoje padu. Grobikiškos prievolės valdžiai, kartais pasmerkiančios lietuvio, net bajoro šeimą pusbadžio dietai, atėmus iš jo po prievolių priedanga kartais net ir paskutinį gyvuliuką, karvutę, šeimos maitintoją ir paskutinį paršelį, kuris buvo auginamas, kad šeima galėtų nors per Šv. Kalėdas ar Šv. Velykas sočiau pavalgyti po daugybės liesų, tik pienu, ir tai tik po centrifūgos, mėnesių. Kantriai ir sąžiningai lietuvis valstietis tas duokles mokėjo ir vokiečių, ir rusų okupacinėms valdžioms, o prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, net ir savo sūnus turėjo atiduoti rekrūtavimui ir Rusijos caro, ir Vokietijos kaizerio kariuomenei.

 Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir savo gyvenime, ir kūryboje gyvenamąjį laikotarpį visuomet siejo su Lietuvos ateitimi. Vaizduodama tuometinės Lietuvos dabartį su jos okupacinio režimo ypatybėmis, visuomet tikėjo, kad Lietuvos sunkumai laikini, kad pačios valstybės ir visų lietuvių laukia jos šviesi nepriklausoma ateitis, o dabar reikia tik deramai pasiruošti tai ateičiai, išmokstant dirbti ir šeimininkiškai tvarkytis, ir... žinoma truputėlį pakentėti. Stebėtinas buvo toks optimizmas ir tikėjimas nepriklausoma ateitimi, kai aplink karaliavo okupacijų tamsa.

 Raudona gija per visą tritomį tiesiasi rašytojos vertybių sistemos elementai. Joje – pats svarbiausias – žmogaus pareiga – visų pirma išsaugoti savo žemę, su jos turtais ir vertybėmis, materialiomis ir dvasinėmis kultūros savo tautos ateičiai, kad ir kokia sunki bebūtų dabartis. Jos nuomone, visos negandos, ir karai, ir okupacijos – tik laikini, o tauta ir jos žemė, ginta nuo priešų ir jų užkariavimų, ir išsaugota šimtmečiais tėvų ir protėvių, amžini. Tautos branduolys, lemiantis jos dabartį ir ateitį, yra jos inteligentija. Kiekvieno inteligento svarbiausia pareiga – išsaugoti tai, kas paveldėta jo iš tėvų ir protėvių, ir tą palikimą padaryti tobulesnį – šviesesnį ir turtingesnį. Ir savo asmenine pareiga ji laikė padaryti ir palikti ateičiai tai, ką ji geriausiai gali. O tuo metu ji, kaip nedaugelis tuometinių lietuvių, geriausiai mokėjo rašyti, suprato, kad objektyvi ir nepagražinta laikmečio tautos istorija yra tautos dvasinė vertybė ir jos turtas. „Mano gyvybės liepsnelei susiliejus su amžinybe, žūtų daug vaizdų, daug pergyventų jausmų“ (Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Karo meto dienoraštis. I tomas. – K., 2010. – P. 3).

 Jos nuomone, kiekvienos tautos inteligentija turi brandinti tautoje “milžinus, dvasios milžinus, kurie gebėtų iš kapų ir lietuviškų pilių griuvėsių prikelti mūsų didžiavyrius, statytų jiems tėvynės rūmus, kilnius rūmus, kuriuose karaliautų Basanavičius, Kudirka, Višinskis ir kiti mūsų geriausieji tautiečiai, kovoję už mūsų tautos laisvę, ištroškusių jos, išsvajotosios. “Šiandien aš negaliu įsivaizduoti doro lietuvio, kuriam nebūtų brangus jo tėvų namų slenkstis, kurs ramia širdimi galėtų lėbauti su kitataučiais, kada jo broliai kankinami kovose už tautos gyvybę… Mūsų žemelė pilkoji riša mus, daro iš mūsų vieną šeimą…. Rodosi, be jos ir mes žūtume, jei nutrūktų mus vienijęs ryšys (Ten pat, p. 154)

 “Karo meto dienoraštyje” rašytoja sugriovė populiarų tuometinėje Lietuvoje mitą, kad „vokiečių tauta kultūringa, su barbarais blogai nesielgs“ (Ten pat, p. 5). Įtikinamai, remdamasi daugybe faktų ji įrodė, kad “blogis kyla ne iš atskiros tautos, o iš karą sukeliančios militarinės politikos...“ (Ten pat, p. 7), ir kad to laikotarpio lietuviai „savo sprandais mokėsi suprasti kokią kultūrą neša militarizmas“ (Ten pat, p. 6). Vis dėlto, lygindama vokiečių ir rusų okupacijas Lietuvoje, pranašumą ji teikė vokiečiams: „Vokiečiai mato žemą sanitarinę mūsų kaimiečių kultūrą ir bando ją gerinti, užkirsti kelius infekcinėms ligoms plisti. Ir pačių lietuvių akys nukreipiamos ta linkme – daugiau tvarkos, žvyruotų kelių, švaresnių šulinių, mokyklų ir gydymo įstaigų. Didieji pasaulio pertvarkymo reikalai turi būti pradedami nuo pačių mažiausių“ (Ten pat, p. 9). Tačiau rašytoja mato ir kitą vokiečių pamatinę savybę: „Vokiečiai, kad ir didelio darbo, energijos ir darbingi žmonės, bet jie tiesiog pasigėrę savo didybe, savo vokiškumu, ir nieko pasauly be savęs nemato, visas tautas niekina, nelaiko sau lygiomis“ (Ten pat, p.333). Todėl ir Lietuvoje „beturčiai darbininkai bevelijo, kad vokietis pasiliktų. O ūkininkai, kurių turtai vienokiu ar kitokiu būdu vokiečių buvo mažinami, ir kurie kaskart vis didesniais ir įvairesniais mokesčiais apkraunami, laukė ruso grįžtant... Tik kažin ar nebūtų geriau mums nei rusų, nei vokiečių nelaukti, o pradėti galvoti, kad, gal geriausia būtų, kad imtumėm savo krašte patys šeimininkauti“ (Įrašas 1916 m. balandžio 16 d.. p.339). Tuo laikotarpiu ne vien tik Bitė pradėjo taip maištingai mąstyti, bet ir jau kelios dešimtys kitų lietuvių inteligentų, susitelkusių į Lietuvių Tarybą, kurie ir paskelbė 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės Aktą.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Steigiamajame Seime. 1920 m. LCVA

 Nuotrauka iš virtualios parodos dalies „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė fotografijose". Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Apie 1940 m. MLLM, PKM

 Šalia Lietuvos nepriklausomybės idėjos, atrodė, sunkiai išsipildančios svajonės, rašytoja puoselėjo ir kitą – tautinės kultūros, ir visų pirma tautinės literatūros kūrimo ir puoselėjimo idėją: „Juk tautos literatūra – tai tautos idealų, troškimų reiškėja. Tautos genijai ir didieji talentai – tai tautos pranašai, niekados neklystą kelrodžiai, milijonų užvertų troškimų dailės vaizduose užkerėtojai... Kokie menki greta tos skaisčios, skaidrios ir kilnios literatūros rodosi šių dienų vokiečių gaminami raštai. Skaitant juos, ima noras eiti ir verkti ant Šilerio, Getės, Lesingo ir kitų didžiųjų vokiečių kapų“ (Ten pat, p. 26).

 Iškilus dilemai, kur rašytojai reikėtų gyventi – Kaune ar tėviškėje, ji pasirinko tėviškę – Puziniškio dvarą, nors Kaune intelektualui ir būtų žymiai geriau. Kaunas tuo metu buvo stipriausias lietuvių kultūros židinys: čia telkėsi visas tuometinės Lietuvos kultūrinis elitas, virė, kunkuliavo atgimstančios Lietuvos kultūrinis gyvenimas, buvo lietuviškai rašomos knygos, jos aptarinėjamos, keičiamasi patyrimu, tariamasi dar tik tada pradėjusios formuotis lietuvių rašytinės kalbos klausimais ir pan. Jos pasirinkimą lėmė jos pačios praktika: „Kada pabūnu sodiečių tarpe, kaskart įsitikinu, kad jiems esu daug reikalingesnė, nekaip ten, kur jau susipratusių inteligentų būrys veikia, galvoja, rūpinasi tėvynės reikalais. Karo metu toks įsitikinimas ne be rimto pamato manyje dar daugiau paūgėjo, sustiprėjo“ (Ten pat, p. 15). „Mums, lietuviams buvo stengtasi sielą išrauti gimtosios kalbos draudimu...Turime sau galvon įkalti, kad nei rusas mums ne tėvas, nei vokietis – ne brolis“ (p. 34).“Kaip lapai vėjo šluojami, taip mes pasauly išblaškyti... Savo namuose mes tik svečiai, o kur nukeliame koją, ten kelią išrašome savo krauju, ašaromis ir kaulais“ (ten pat, p. 40).

 Nei rusas, nei vokietis - okupantai lietuvių žemės nei jos turtų netausojo. Iš okupantų mokėsi ir patys lietuviai. Su širdgėla rašytoja knygoje pasakoja, kaip „Vaisių sodai akimirksniu tuštėja, nežiūrima nei užtvarų, viskas draskoma, laužoma. Nesigaili niekas nė žmonių. Mačiau vieną raitelio permuštą moterį lauke. Arklių kanopos ją mindžiojo ir niekas į tai neatsižvelgė. Jos aikščiojimas tebeskamba ausyse. O kai pamačiau kaip mano mėgstamame vyšnyne sodely per kelias minutes ir uogų nebeliko, ir sulaužytos ir visaip išnaikintos šakos, lyg numirėlių rankos nusviro... Pasileidau bėgti... „ (Ten pat, p. 57).

G. Petkevičaitė (centre) su Steigiamojo Seimo pirmojo posėdžio moterų atstovėmis. Sėdi iš kairės: Emilija Spudaitė-Gvildienė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Magdalena Draugelytė-Galdikienė, stovi iš kairės – Ona Muraškaitė-Račiukaitienė ir Salomėja Stakauskaitė

 Sunkios prievolės okupacinėms valdžioms, o vėliau dar ir karo negandos palaužė ir iki tol buvusią nestiprią rašytojos sveikatą, „Iš pradžių rankas skaudėjo, paskui ir nugarą ėmė skausmas varstyti, bet tariau sau, jei fakyras gali net peiliais sau kūną varstyti, tai kodėl aš negaliu pakentėti, jei tomis kančiomis galiu nors kiek palengvinti mirštančiam žmogui?“ (Ten pat, p. 102). Su tokiu nusistatymu ji ištisas dvi valandas ant ištiestų rankų laikė ligonio galvą... O šalia to dar jautė atsakomybę ir už jos priimtus globoti našlaičius vaikiukus, kurių vyresniajam buvo šešiolikti, antram – keturiolikti, trečiasis dvylikos ir ketvirtasis – aštuntų metų... Tada Gabrielė ir pavertė sąmoningai savo gyvenimą „kietos pareigos kalva, kurioje geležiniai darbo kūjai nesiliauja kalę“ (Ten pat, p. 97). Iš tų sunkių jos gyvenimo dienų ir jos gyvenimo credo: „Būsiu uola, kurią likimo žaibams bus nelengva skaldyti“ Vienintele sielos paguoda beliko gamtos, supančios jos sodybą, grožis, ypač jos rimtis ir harmonija. Jos širdį glostė ir suvokimas, kad ji atlieka kilnią ir šventą pareigą, globodama savo augintinių “silpnučius kūnus“ ir ugdydama žmoniškumo dvasia jų sielas.

 Kai kartą į jos namus užsuko agresyviai nusiteikę ir iki dantų ginkluoti plėšikaujantys kazokai, ji įsakė sau – būti ramia ir įveikti jų agresyvumą švelnumu ir jų sunkios karo dalios supratimu ir užuojauta. „Juk žmogaus širdis slėpininga kaip jūra. Lygiai kaip jūros gelmėse glūdi ir žmogaus širdyje perlai ir greta jų baisūs aštuonkojai slibinai... Būk tik tuo išmiklintu naru, kuris sugeba išvengti pavojaus ir iškelti perlus! Šiaip nežinomose gelmėse vienas neatsargus judesys, vienas žingsnis... Ir žuvo ne vien tik jūros dugne glūdį perlai..“ (Ten pat, p.143). Sukaupusi valią, ji plėšikus priėmė kaip brolius, pasodino juos meiliai už stalo, pavalgydino, apgailėjo jų sunkią karo dalią ir balansavimą ant nuolat gresiančio mirties pavojaus... sušildė jų širdis... Ir kazokai tapo jos draugais, net raštelį parašė, kad kiti nedrįstų jos namų skriausti...Tokia buvo karo logika. Ir jos išmintis: „Yra valandų gyvenime, kad žmogus turi savimi pasitikėti... Ypač, kai stovi ties bedugne... Kai ji kaip stovėjo, taip ir stovi ties tavimi... Aišku tik viena – turi ją peršokti. Būna kartais, kad savo jėgomis tos bedugnės neperšoksi... (Ten pat, p. 43). Svarbiausia suvokti: „Tu esi, pagaliau, kas esi. Ir kad ir kaip save keltumei, tu liksi tuo, kas esi...(Du bist am Ende... was du bist...Du bleibst doch immer, was du bist). Tačiau, kas ir koks tu bebūtum –„aiškiausia tavo pareiga – likti savo namų ir savo tėvynės sargyboje“ (ten pat, p. 186) Jos nuomone, žmogus, kad ir kokių didelių, geležinių ir atrodančių amžinais įstatų valdomas, turi likti savo tėvynėje iki žemiškos jo gyvenimo pabaigos. Tik savo tėvynėje ir tarnaudamas savo tautai, žmogus atranda savo gyvenimo prasmę.

 Rusijoje prasidėjus revoliucijų epochai, jų atgarsiai neišvengiamai pasiekė ir Lietuvą. Mąstantis žmogus tų metų sparčiai besikeičiančių įvykių sukūryje, negalėjo likti abejingas ir neveiklus. „Ėmiau toliau galvoti ,,jog esu tos laimingos ir nelaimingos žmonių rūšies, kurie reikalauja veikti, taip veikti, kad tuo veikimu ir siela, ir mintis, ir širdis būtų patenkintos ir siektų tobulumo“ (Ten pat, p.37). Tik į ką atsiremti? Neramiais laikais ir žiniasklaida – nerami ir prieštaringa. „Skaitau ramiai didžiausias svarbiausias žinias su nepasitikėjimu. Ir vis žiūriu, iš kurios pusės vėl kils kokia banga, Ir toks nepasitikėjimas laiko mane apsėdęs. Neleidžia džiaugtis tiek žmonių, ir tai geriausių žmonių, kraujo iščiulpusio carizmo nuvertimu“ (Ten pat, p. 38). Tokioj sumaišty ji jaučiasi sutrikusi... Bet neilgai... Giminaičiams ir ją supantiems žmonėms ji ima aiškinti, kad kiekvienas lietuvis turi atrasti savo vietą, matomai netrukus atgimsiančioje Lietuvoje ir turi veikti pagal savo sugebėjimus tame procese. Juk „kokia laimė būtų, jei mums pasisektų patiems save valdyti“ (Ten pat, p. 45). „O širdį sulyginčiau su išbaugintu arkliu – taip šėlsta ji krūtinėje“ (Ten pat). Rusai, „plienikai“ reikalauja, kad juos maitintume, valdžios suirutėje jie kažkokiais paslaptingais būdais apsiginklavo ir tapo pavojingais, o vokiečiai, tuometiniai Lietuvos valdovai, irgi reikalauja to paties, tik siūlo už teikiamą jiems maistą sumokėti jau beverčiais vokiškais pinigais. (Ten pat, p. 107). Tik jų elgesys skiriasi: „tokių žiaurių žmonių ir tokių plėšikų visą karo metą nėra buvusių, kaip bolševikai“ (Ten pat, p. 351) „Nei iš vieno vokiečių karininko, nei iš vieno vokiečių kareivio lūpų nesu girdėjusi tokio cinizmo, nors tiek ir tiek kariuomenės pro mano namus praplaukė... „(Ten pat) Lietuvis ūkininkas tarsi tarp dviejų ugnių atsidūrė – rusų „plienikų“ ir vokiečių valdžios. Ir abi jos buvo pavojingos. Ką daryti? Rašytoja pasirenka tuometinio eilinio Lietuvos žmogaus gyvenimo ir mąstymo kelią: „Tikėsime ar netikėsime, bet pasaulį vis dėlto valdo už mūsų manymą aukštesnė Tiesa ir Teisybė... Dievas duoda žmogui visados pasirinkti kelią. Tik pasako: „Tą kelią aš tau parodau ir padėsiu eiti, bet ir anuo nedraudžiu keliauti... Ir man rodosi, kad vokiečiai keliauja kaip tik tuo keliu, kuriuo Dievas nedraudžia keliauti...“ Jų okupuotai Lietuvai 1918 m. vasario 16 d. jie suteikė teisę skelbti savo valstybės nepriklausomybę ir ją kurti. Savo nutartį galutinai patvirtino Vokietijos Reichstage 1918 m. balandžio 4 d. (Ten pat, p.274).

 Lietuvai atgavus nepriklausomybę, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė spaudoje pasisakė, kaip racionaliai tvarkyti neturtingos, bet jau laisvos ir nepriklausomos Lietuvos ūkį. Jos nuomone, „Mums, mažai tautelei, pirmiausia turėtų rūpėti kelti šviesą minioje ir steigti tik tiek aukštesnių įstaigų, kiek rastųs ypatingai galvotos talentingos jaunuomenės“ (Ten pat, p.317). Laikui bėgant ta jos idėja „Kilti ir kelti. Per aspera ad astra“, tapo viso jos tolimesnio gyvenimo ir kūrybos alfa ir omega. Ji ir pati tą pripažino: „Žinau, kad esu viena tų kariatidų, kurios savo pečiais turi atlaikyti tautos prisikėlimo iš numirusių šventyklos skliautą...“ (Ten pat). Pripažinusi save viena iš kariatidžių, ji nepabūgo įsijungti į Nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimą su savo idėjomis ir galimybėmis. „Manau, jei pasiseks mums iš tikrųjų sukurti nepriklausomą valstybę, tai ypač žmonės, stovį prie valstybės vairo, turėtų duoti didžiausio demokratizmo pavyzdį visame tame. Tai vienintelis būdas išvengti klasinio antagonizmo, įgyti minioje pasitikėjimą ir apsidrausti patiems valdininkams nuo piktų pagundų“ (Ten pat, p. 335).

 Neteko skaityti apie jos kūrybą jos gyvenimo laikotarpyje, kai ji 1920 metais buvo išrinkta į Lietuvos Respublikos Steigiamąjį Seimą, o vėliau ir į Pirmąjį Seimą. Nors buvo pasiūlyta kandidate, bet į Antrąjį Seimą ji kandidatuoti atsisakė, pasišventė kūrybinei veiklai.

 Literatūros kritikė prof. Viktorija Daujotytė-Pakerienė apie Gabrielės Petkevičaitės – Bitės „Karo meto dienoraštį rašė: „Šiame tekste atsiskleidžia turtingas, gražus, kilnus G. Gabrielės Petkevičaitės vidaus pasaulis, jos šviesus ir praktiškas protas, jos karšta ir atlaidi širdis, iškyla nuoširdi rašytojos meilė savo gimtajam kraštui, jo žmonėms, didelis jos dramatizmas. Tai neblėstančios vertybės, jų palaikoma Bitelė perkopė į XXI amžių“. Geriau už literatūros kritikę V. Daujotytę niekas nepasakys.

 

Atgal