VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

10 25. Žvilgsnis į Alytaus mokytojų seminariją

Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė

Mokytojų seminarijos įsteigimas Alytuje

Pirmoji sovietinė okupacija, karas ir vokiečių okupacija sutrikdė šalies politinį, ekonominį, socialinį ir kultūrinį gyvenimą. Belieka stebėtis, kad tais rūsčiaisiais metais Dzūkijoje buvo įkurta mokytojų seminarija, kuri papildė Lietuvoje retėjančias mokytojų gretas.

Šio sunkaus ir atsakingo darbo ėmėsi Juozas Mičiulis, mokytojų rengimo patirtį įgijęs Panevėžio, Tauragės, Marijampolės ir Trakų mokytojų seminarijose, veikalo „Pedagogika ir didaktika“ (1927) autorius. Karo metais beveik nebuvo kuo važinėti, todėl Juozas Mičiulis kone pėsčiomis patraukė į Dzūkiją. Pirmiausia vietos ieškojo Varėnoje, tačiau nerado nei tinkamos bazės, nei patalpų. Atkaklus pedagogas nenuleido rankų ir 1941 m. vasarą atvyko į Alytų. Apskrities viršininko patarėjas, aktyvistų atstovas leitenantas J. Babickas nenoromis išdavė leidimą vykti į Druskininkus. Druskininkai viliojo Juozą Mičiulį ne tik nuostabia gamta, „gaspadoriška“ akis matė, kad čia neblogai būtų galima įsikurti: buvo aštuonmetė mokykla, didelė pradžios mokykla, keletas tuščių vilų. Būsimasis direktorius atspausdino Kaune kvietimus stoti į Druskininkų mokytojų seminariją, vieną egzempliorių įteikė „Ateities“ žurnalui, kitus išklijavo Dzūkijos bažnytkaimiuose. Didžiausiam nusivylimui „Ateities“ žurnalas neišspausdino buvusio redaktoriaus ir bendradarbio pateikto skelbimo. Nepaisant sunkumų, norinčių mokytis atsirado. Ir vėl naujas akibrokštas – Juozą Mičiulį pasikvietė karo komendantas ir liepė kuo greičiau išvykti iš Druskininkų. Pasirodo, Druskininkai atplėšti nuo Lietuvos, priskirti Gardino apygardai ir pavadinti Memelbadu. Savaime aišku, kad Vokietijai priklausančiame mieste įsikurti lietuviška mokykla negalėjo.

Jau prasidėjus mokslo metams Juozas Mičiulis atvyko į Alytų. Tuo metu čia veikė gimnazija, žemės ūkio ir amatų mokyklos, keletas pradinių mokyklų. Tačiau laisvų patalpų nebuvo. Miesto valdyba davė apgriautą dviejų aukštų namą Bloznelio gatvėje, kurį, pagal galimybes, suremontavo būsimi seminaristai ir mokytojai, žinoma, plušėjo ir direktorius. Gaila, kad vėliau, metams bėgant, šis namas, kuriame buvo Alytaus „mokytojų kalvės“ pirmoji vieta, išnyko. Tame žemės plote, esančiame netoli Šv. Angelų Sargų bažnyčios, iškilo parduotuvė ir daugiaaukščiai namai.

1941 m. spalio 16 d. įvyko pirmasis pedagogų tarybos posėdis, kuriame buvo nutarta „mokslo metus pradėti spalio 21 d. 15 val. pamaldomis bažnyčioje, o 16 val. oficialiai pažymėti gimnazijos salėje. <...> Kadangi karo stovis, didelių iškilmių nerengti, o pažymėti kukliai“.

Materialinė bazė

Direktorius Juozas Mičiulis ne kartą arkliais važiavo į Vilnių, kol parsigabeno mokyklinio inventoriaus iš neveikiančių lenkiškų mokyklų. Tiesa, mokyklinių suolų ir smuikų gavo Alytuje. Mielai padėdavo gimnazijos direktorius Stasys Barzdukas (leido naudotis gimnazijos sale ir kitomis patalpomis), su raštinės vedėju Stasiu Aukseliu parašė pirmuosius reikalų raštus. Darbo sąlygos buvo sunkios, patalpų nedaug, todėl tekdavo mokytis net trečioje pamainoje. Buvo lengviau, kai seminaristai pradėjo mokytis pradinėje mokykloje (dabar – Senamiesčio pradinė mokykla). Dar vėliau, kai vadovavo Kazys Klimavičius, seminarijai buvo atiduotos Amatų mokyklos patalpos. Ir šiam direktoriui reikėjo daug sumanumo, plečiant patalpas bei turtinant mokymo bazę. Moksleiviai su kurso vadovais turėjo pasirūpinti knygomis, kuru žiemai, patalpų apšvietimu ir kt. Mokytojai patys su ugdytiniais įrengė geografijos aikštelę, išaugino prie mokyklos sodą.

Vadovai

Mokytojų seminarijos įkūrėjas ir pirmasis direktorius Juozas Mičiulis dirbo sudėtingiausiu istoriniu laikotarpiu iki 1946 m. Kaip pats yra liudijęs: „Palikau Alytų savo noru, kai Seminariją pradėjo vadinti „banditų lizdu“. Iškiliajam pedagogui teko „savo darbą“ tęsti Karelijos ir Mordovijos lageriuose, kuriuose jaunuosius katorgininkus mokė Lietuvos istorijos ir lietuvių kalbos, o šie jį praminė Amžinuoju Pavasariu.

Juozą Mičiulį pakeitė Kazys Klimavičius, turintis didelę vadybinę patirtį, matematikos vadovėlių autorius. Jis toliau rūpinosi materialinės bazės turtinimu, ugdymo proceso tobulinimu. Seminaristų atmintyje išliko kaip puikus pedagogas. Stasys Totorius, daug metų atidavęs Alytaus švietimui, buvo trečiasis šios švietimo įstaigos direktorius, kuris jai vadovavo paskutiniuosius penkerius metus.

Pirmasis mokytojų seminarijos inspektorius (direktoriaus pavaduotojas ugdymui) buvo lietuvių kalbos mokytojas, rašytojas Konstantinas Bajerčius. Gyvenimas buvo kupinas nežinios, o jis su direktoriumi Juozu Mičiuliu sugebėjo suburti darbščią, darnią, pedagoginiam darbui pasišventusią mokytojų bendruomenę. Konstantino Bajerčiaus iniciatyva buvo įkurta ir slaptai veikė ateitininkų organizacija, klestėjo meno saviveikla (jis pats režisavo ne vieną veikalą). Kai 1945 m. savo noru pasitraukė iš šių pareigų, tada trumpai, vos vienerius metus dirbo biologė Pranė Valeckaitė-Šarkienė, o ją vėl vieneriems metams pakeitė Algirdas Bakanavičius. Ilgiausiai (6 metus) direktoriaus pavaduotoju (mokymo dalies vedėju) dirbo Juozas Vidūnas. Tai buvo patyręs mokytojas, daug metų dirbęs pradinėse mokyklose, su pagyrimu baigęs Pedagoginį institutą (lietuvių kalbos specialybė). Darbas mokytojų seminarijoje (pedagoginėje mokykloje) buvo antrasis reikšmingas jo pedagoginės veiklos etapas. Buvusių seminaristų atmintyje jis išliko kaip aukštos kultūros, išsilavinęs, patriotiškai nusiteikęs, labai taktiškas žmogus. Moksleiviai matė gyvą modelį, kuriuo galėjo sekti, ruošdamiesi būti mokytojais. Juozą Vidūną pakeitė Ona Plikynaitė, o paskutiniuosius metus dirbo Anelė Banionytė-Bakšienė.

Mokytojai

Pirmajame pedagogų tarybos posėdyje dalyvavo keturi mokytojai: Leonida Matusevičienė, mankštos mokytoja, atvykusi iš Trakų seminarijos, Kazys Batūra, kūno kultūros mokytojas, Jonas Svirskis, paišybos mokytojas, ir Antanas Kulikauskas, fizikos mokytojas. Šie mokytojai įrašė pirmuosius puslapius į Mokytojų seminarijos istoriją. Spalio pabaigoje mokytojų gretos dar pasipildė. Atvyko Pranė Šarkienė, gamtos ir darbų mokytoja, Stasys Neverdauskas, vokiečių kalbos mokytojas, Vokietijoje baigęs aukštąją filosofijos mokyklą, turintis filosofijos licenciato laipsnį, Juozas Neimontas, muzikos mokytojas, kompozitorius, Varšuvoje mokęsis su Mikalojum Konstantinu Čiurlioniu. Seminarijos inspektoriumi ir lietuvių kalbos mokytoju pradėjo dirbti Konstantinas Bajerčius. 1942 m. vokiečių kalbos mokytoją Stasį Neverdauską pakeitė Juozas Bancevičius, psichologiją pradėjo dėstyti Magdalena Brogaitė, studijavusi Vienos ir Ciuricho universitetuose, Adolfas Ramanauskas, kūno kultūros mokytojas ir kt.

Esant sudėtingai istorinei situacijai, dėl įvairiausių priežasčių mokytojai dažnai keisdavosi, tačiau net ir trumpai dirbę mokytojai paliko pėdsaką mokytojų seminarijos istorijoje ir seminaristų atmintyje. Buvę auklėtiniai savo mokytojus vertina kaip didžias asmenybes. Elena Račkytė-Zajančkauskienė liudija: „Tada nebuvo radijo, televizijos, net vadovėlių, bet šalia – mokytojas, žinantis, patariantis, pamokantis“. Edmundas Kilinskas liudija: „tuo metu nebuvo turtingos materialinės bazės, techninių mokymo priemonių. Tačiau mes, moksleiviai, turėjome nuostabius mokytojus, kurių širdim sušildytas gyvas žodis skriejo į mūsų jaunas galvas ir širdis. Jie labai nuoširdžiai mus mokė ir auklėjo, ruošė gyvenimui. Neprisimenu tokio atvejo, kad mokytojas būtų atėjęs į pamoką nepasiruošęs, netvarkingai apsirengęs“.

Praslinkus daugeliui metų, šiltu žodžiu prisimenami mokytojai Gediminas Macejauskas, Jonas Mikulevičius, Julius Pranevičius, Ipolitas Kiaunė, Vytautas Vajega, Kajetonas Žievys, pedagoginį kelią čia pradėjusios būsimosios mokslininkės Regina Žepkaitė, Ona Plikynaitė-Kregždienė bei daugelis kitų.

Didžiadvasiai vadovai ir mokytojai net sudėtingiausiu laikotarpiu siekė įskverbti į mokinio vidų ir parodyti ne tik per amžius sukauptas vertybes, bet ir mokė jas perimti. Ugdymo procesas buvo paremtas savo krašto kultūra. Visoje pedagoginėje veikloje vadovautasi kultūros pedagogika, kuri jungė intelektualinę Europos tradiciją su moderniaisiais pedagogikos ir psichologijos laimėjimais.

Moksleiviai

Pirmuosius mokslo metus pradėjo 154 mokiniai (57 berniukai, 97 mergaitės). Daugiausia buvo iš Alytaus gimnazijos, atvyko iš Trakų seminarijos (ji buvo uždaryta) ir aplinkinių kaimų. Atvykusieji iš toliau samdė butus, gyveno kartais po 3-4 seminaristus, taip susidarė tarsi maži bendrabučiai.

1943 m. pavasarį buvo uždaryta Marijampolės mokytojų seminarija. Iš jos į Alytų atvyko 22 moksleiviai (5 vaikinai ir 17 merginų). 1943 m. Alytaus mokytojų seminariją baigė 53 būsimieji pedagogai, iš jų (19 vaikinų ir 12 merginų) buvo Alytaus mokytojų seminarijos auklėtiniai ir 22 atvykusieji iš Marijampolės. Absolventų amžius taip pat įvairus: vyriausiajam – 31 metai, o jauniausiajam – tik 19.

Moksleivių vis daugėjo iki 1949 m. – tais metais buvo 9 kursai, kuriuose mokėsi 362 moksleiviai (107 berniukai ir 255 mergaitės). Kaip matome, berniukų labai sumažėjo. Pagrindinė priežastis – išėjo į partizaninę kovą arba, vengdami kariuomenės, įsidarbino, nebaigę seminarijos. Paskutiniaisiais šios švietimo įstaigos metais mokėsi 71 moksleivis (12 berniukų ir 59 mergaitės).

Karo sumaištyje seminaristai dėl rimtų priežasčių praleisdavo labai daug pamokų. Antai 1943 m. 1a kursas praleido 2260 pamokų (vienam moksleiviui tenka 75 pamokos). Be abejo, tuo metu mokytojai objektyviai žymėdavo nelankančiuosius seminarijos. Tai buvo ne vien sąžiningas savo, kaip pedagogo, pareigos atlikimas, bet ir domėjimasis auklėtinių likimu, suvokiant to nelankymo priežastis. Beveik kasmet pedagogų tarybos posėdžių protokoluose kartojasi įrašai: „Atleisti iš seminarijos dėl nelankymo pamokų šiuos mokinius (...). Pavyzdžiui, 1944 m. dėl tokios priežasties buvo atleisti 85 seminaristai. Tokių atleidimų būta kiekvienais metais. Tarp „atleistųjų“ buvo ir išėjusių į mišką, ir pasitraukusių į Vakarus, ir ištremtų į Sibirą. Kai kurie vėliau grįžo ir baigė ne tik seminarijas, bet ir aukštuosius mokslus, apie kai kuriuos nieko nežinoma.

Mokytojai, aukštos kvalifikacijos specialistai, gerai perteikdavo ne vien konkretaus dalyko žinias, bet visapusiškai ugdė būsimojo pedagogo asmenybę. Seminaristai praktiką atlikdavo bazinėje mokykloje. Dėl pamokų praleidinėjimo (kad ir objektyvaus) atsirasdavo mokslo spragų. Be abejo, ir mokytojai dar galėjo vertinti objektyviau. Remiantis klasių dienynais ir pedagogų tarybos posėdžių protokolais, nustatyta, kad 1943 m. 1-3 kursus baigė 162 moksleiviai, iš jų su vienu dvejetu - 37, antriems metams kurso kartoti palikta 5.

Keičiantis laikmečiui, keitėsi mokymo planai ir turinys. 1955-1956 m.m. IV kurse rusų kalbai ir literatūrai skiriamos 8 savaitinės pamokos, lietuvių kalbai ir literatūrai - 4, tiek pat pamokų skiriama ir TSRS istorijai. Vadinasi, mokymo turinys yra toks, kad būtų galima ugdyti politiškai „susipratusią“ asmenybę. Be to, vykdant socialistinį lenktyniavimą, iš mokytojo reikalauta šimtaprocentinio mokinių pažangumo ir tai buvo pasiekta ne tik šioje, bet ir visose šalies mokyklose.

Popamokinė veikla

Šioje ugdymo institucijoje pamokinė ir popamokinė veikla buvo grindžiama tautos kultūros patirtimi, ugdė moksleivį kaip sąmoningą tautos kultūros, jos papročių, tradicijų puoselėtoją ir kūrybišką tęsėją. Vaiko sieloj, anot M. Montessori, nuo amžių paslėpti brangakmeniai, bet juos reikia atkasti. Tų „brangakmenių“ ieškojo Konstantinas Bajerčius ir kiti pedagogai, rinkdami su moksleiviais tautosaką, užrašinėdami žodžius Didžiajam lietuvių kalbos žodynui, režisuodami spektaklius. Parengę spektaklį ar meninę programą, vadinamą „šiupiniu“, vykdavo į bažnytkaimius ir čia meniniu žodžiu guosdavo kaimo žmones, keldavo jų dvasią. Mokytojai ir seminaristai ne kartą pėsčiomis tempė dekoracijas, kartu šoko ir dainavo. Ne vieną sekmadienio popietę Adolfas Ramanauskas, Konstantinas Bajerčius, Antanas Kulikauskas ir kiti mokytojai su savo auklėtiniais patraukdavo po Alytaus apylinkes, pajusdavo gamtos grožį, pažindavo gimtąjį kraštą. Psichologijos mokytoja Magdalena Brogaitė kartu su moksleiviais čiuoždavo slidėmis, netgi direktorius Juozas Mičiulis leisdavosi su rogutėmis nuo kalnelių su savo ugdytiniais.

1942 m. Konstantino Bajerčiaus iniciatyva buvo įkurta slapta ateitininkų organizacija. Nepilnai ketverius metus ateitininkai, veikdami pogrindyje, buvo ištikimi ne tik savo tradicijoms, bet ir vykdė dalį rezistencijos uždavinių.

Atėjo laikas, kai mokytojai ir moksleiviai turėjo slėpti savo jausmus ir gyventi dvigubą gyvenimą, nes reikėjo vykdyti ne tik Švietimo ministerijos nurodymus, bet ir gaunamus iš partijos komiteto. Tačiau daugelis mokytojų stengėsi nukreipti moksleivius į įvairius būrelius. Mokytojų seminarija tada ypač garsėjo sporto pasiekimais. Auklėtinių atmintyje išliko įvairios ekskursijos, slapčiomis švęstos religinės bei tautinės šventės ir kt.

Užsklanda

1949 metais Lietuvoje mokytojų seminarijos buvo pavadintos pedagoginėmis mokyklomis. Alytaus mokytojų seminarija buvo viena iš vėliausiai įkurtų ir ilgiausiai išlaikė tokį pavadinimą - Alytaus pedagogine mokykla pavadinta tik 1952 metais.

Pirmąjį pokario dešimtmetį mokytojus pradžios mokykloms rengė tik mokytojų seminarijos (pedagoginės mokyklos), kurių buvo net devynios tuometinėje Lietuvoje. Tačiau 1957 m. Alytuje ir kituose Lietuvos jos buvo uždarytos, liko veikiančios tik Marijampolėje, Klaipėdoje ir Naujojoje Vilnioje.

Pradinių klasių mokytojų rengimą 1940-1957 metais sąlygojo šalies politinė, ekonominė ir socialinė situacija. Tuo metu veikiančios mokytojų seminarijos, tarp jų ir Alytuje nuo įsteigimo (1941 m.) iki likvidavimo (1957 m.) nuolat veikusi, atliko svarbų vaidmenį, parengdamos mokytojus pradžios mokykloms, kurie užpildė kvalifikuotų mokytojų trūkumą, atsiradusį dėl trėmimo į Sibirą, emigracijos į Vakarus, žuvimo karo ir pokario metais.

Okupacijos, karas, trėmimai į Sibirą, rezistencinė pokario kova skaudžiai palietė ir Alytaus mokytojų seminarijos mokytojus ir moksleivius. Šios institucijos įsteigėjas ir pirmasis direktorius Juozas Mičiulis – GULAG‘ų kankinys, pirmasis inspektorius (direktoriaus pavaduotojas ugdymui), lietuvių kalbos mokytojas Konstantinas Bajerčius žiauriai nukankintas Alytaus KGB kalėjime. Į aktyvią rezistencinę kovą pasitraukė mokytojai: Adolfas Ramanauskas, Antanas Kulikauskas, Juozas Bancevičius, Albertas Perminas; auklėtiniai: Vytautas Abeciūnas, Vytautas Bakūnas, Juozas Jurelionis, Antanas Motiejūnas, Liudas Mulerskas, Vladas Pielikis, Vladas Rėklaitis ir kt.

Gana sudėtingu laikotarpiu Alytaus mokytojų seminarija (pedagoginė mokykla) parengė ir išleido į gyvenimą 827 pradžios mokyklos mokytojus. Daugelis iš jų neapsiribojo specialiuoju viduriniu išsilavinimu, o, atsiradus galimybei, tęsė studijas neakivaizdiniu būdu ir įgijo lituanisto, geografo, rusisto, istoriko ar kokią kitą specialybę. Keletą dešimtmečių Alytuje triūsė Algimantas Grauželis, Julija Grabskienė, Algimantas Alytis Čeplinskas, Danutė Čiurinskienė, Edmundas Kilinskas, Vytautas Mockevičius, Kazimieras Muzikevičius, Vladas Nedzinskas, Birutė Rutkauskienė, Vaclovas Šreiberis, Veronika Šimukonienė, Danutė Škarnulienė, Jonas Urbanavičius, Elena Zajančkauskienė ir daugelis kitų.

Alytaus mokytojų seminarija (pedagoginė mokykla) pagrįstai gali didžiuotis žinomais mokslininkais, kultūros veikėjais: Bronius Ambrulevičius dirbo Vilniaus pedagoginio instituto prorektoriumi, Algirdas Buklierius – „Šviesos“ leidyklos muzikos skyriaus redaktoriumi, Darius Bulavas – ilgametis Lietuvos radijo laidų diktorius, Jonas Visockas, pedagogas, pradėjęs kurti eilėraščius vaikystėje, nepadėjęs į šalį plunksnos iki dabar, bei daugelis kitų. Lietuvoje ir už jos ribų žinomi mokslininkai: dr. prof. Vincas Auryla, dr. Kajetonas Julijonas Čeginskas, dr. doc. Juozas Korsakas, dr. Antanas Pauža, habil.dr. prof. Juozas Vaitkevičius ir kt.

Nemažai auklėtinių ir mokytojų istorijos verpetai išblaškė po visą pasaulį, galbūt todėl visų nuopelnai nėra gerai žinomi. Lietuvos valstybės archyve saugomi dokumentai ne visiškai išlikę, ne visada galima pasikliauti ir amžininkų atmintimi.

Jau slenka šeštasis dešimtmetis nuo to pavasario, kai Alytaus mokytojų seminarijos (pedagoginės mokyklos) duris užvėrė paskutinė absolventų laida. Nejučiomis atskubėjęs ruduo priminė, kad prieš 70 metų Juozas Mičiulis žvalgėsi po subombarduotą Alytų, ieškodamas, kur įkurdinti Mokytojų seminariją ir jo sumanumo dėka spalio pabaigoje ji pradėjo veikti.

Buvę seminaristai džiaugiasi, kad dar gali pabendrauti su savo mokytojais Emilija Stančikaite-Derameriene, Paulina Rauduvaite-Drumžliene, Ona Plikynaite-Kregždiene ir Juliumi Pranevičiumi.

O kas suskaičiuos seminaristus, pasklidusius po platųjį pasaulį?.. Kur jie bebūtų, visi yra labai laukiami jaunystės svajonių mieste, Alytuje. Čia Šv. Angelų Sargų bažnyčioje spalio 14 d. 11.00 val. Šv. Mišiose prisiminsime Anapilin iškeliavusius Mokytojų seminarijos vadovus, mokytojus ir moksleivius. Per tuos dešimtmečius pasikeitė ir Alytus, ir pastatai, kuriuose veikė Mokytojų seminarija (dabar Senamiesčio pradinė mokykla ir Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija). Durys, pro kurias išėjo būsimieji mokytojai, tą dieną bus plačiai atvertos, kad pasidžiaugtume vieni kitais. Viliuosi, kad atvykusiuosius sušildys jaunatviškos šypsenos, pradžiugins gerokai ūgtelėjusios pušys ir vėlyvas rožės žiedas seminaristų pamėgtoje vietoje Miesto sode.

Atgal