VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

11 25. Lietuvių policija saugojo nacių koncentracijos stovyklą (3)

 

Dr. Petras Stankeras

Lietuvos kalėjimų 1941 metų registracinėse knygose yra nuorodų, kad į Liublino (Maidaneko) karo belaisvių stovyklą pirmieji pavieniai kaliniai buvo išsiųsti 1941 metų rudenį. Metų pabaigoje į Liublino stovyklą pradėta siųsti Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo kalinius. Lietuvos generalinės srities nacionalsocialistinė administracija į Vokietijos koncentracijos stovyklas, jeigu neįskaičiuosime žydų tautybės Lietuvos gyventojų, siuntė nedaug mūsų šalies žmonių. Istorikas A. Bubnys savo knygoje rašo, kad Maidaneke buvo kalinama vienas tūkstantis lietuvių, žuvusiųjų skaičius nežinomas. Stovyklų dokumentuose kaliniai buvo pažymimi arba pagal tautybę, arba pagal paskutinę vietą, iš kur jie buvo atvežti. Daugelis išvežtųjų iš Lietuvos į darbus pateko į koncentracijos stovyklas. Dauguma jų buvo lenkų tautybės, todėl sunku išaiškinti, ar jie Lietuvos, ar Lenkijos piliečiai. Istoriniuose tyrinėjimuose Vokietijos koncentracijos stovyklose kalinti Sovietų Sąjungos piliečiai tautybėmis neskirstomi.

Ruošiant šį straipsnį spaudai, užklausiau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą apie Maidaneko koncentracijos stovykloje kalinamų lietuvių ar Lietuvos gyventojų skaičių. LGGRTC Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius dr. Arūnas Bubnys gavo Valstybinio muziejaus Maidaneke darbuotojo Vojciecho Lenarčyko (Wojciech Lenarczyk) laišką (2011-05-18), kuriame jis informavo, kad pagal išlikusius 1943 metų gruodžio 15 dienos duomenis Maidaneke kalėjo tik vienas lietuvis. Dar pora lietuvių iš Maidaneko buvo perkelti į kitas stovyklas: 1943 metų kovo mėn. Stanislovas Augaitis buvo išvežtas į Buchenvaldą, o Stasys Stulginskis 1944 metų balandžio mėn. į Natzweilerį (Konzentrationslager Natzweiler-Struthof). Žinoma, tai nereiškia, kad Maidaneke daugiau nebuvo kalinių iš Lietuvos, tačiau specialūs tyrimai šiuo klausimu nebuvo daromi. Į mano nuostabą, kad LGGRTC iki šiolei neturi duomenų apie kalinamus lietuvius arba Lietuvos piliečius nacionalsocialistų KZ, A. Bubnys atsakė: „Neturime pinigų, kad galėtume važinėti po konclagerius ir dirbti jų archyvuose“. O gaila. Lietuvos gyventojų genocidas buvo vykdomas ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose.

Lietuvos gyventojai į Liublino (Maidaneko) koncentracijos stovyklą buvo siunčiami ne tik kaip kaliniai, bet ir kaip sargybiniai. Tokia „garbė“ teko lietuvių policijos 2-ajam (Vilniaus) ir 252-ajam batalionams. Šių batalionų tarnybos peripetijas, saugant vokiečių mirties stovyklą, aprašė Lietuvos istorikas A. Bubnys.

Į Liubliną 2-asis lietuvių policijos batalionas išvyko traukiniu 1941 metų lapkričio 11 dieną. Tuomet batalioną sudarė štabas ir trys kuopos (iš viso 370 žmonių), vadas - kapitonas Aleksandras Kazakevičius. Iš pradžių lietuviai pateko į esantį 30 km nuo Liublino miestelį Travnikai, kur buvo SS mokomoji stovykla (Ubungslager SS Travniki) (stovyklos viršininkas SS hauptsturmfiureris Karlas Streibelis (Karl Streibel)).Tarnybinius nurodymus ir instrukcijas lietuvių bataliono vadovybė gaudavo iš Maidaneko stovyklos sargybos viršininko W. Langleisto. Lietuvių policininkai patruliuodavo tarp bokštelių išorinėje spygliuotos tvoros pusėje. Be to, bataliono policininkai lydėdavo iš geležinkelio stoties kalinių transportus į stovyklą, vesdavo kalinius į darbus už stovyklos ribų ir saugodavo juos darbo metu. Į stovyklos vidų lietuvių bataliono nariams be specialių leidimų įeiti buvo draudžiama. Lietuvių karininkai ir kareiviai buvo įspėti griežtai laikytis konfidencialumo ir niekam nepasakoti apie savo tarnybą ir Maidaneko stovyklą. SS reichsfiurerio H.Himmlerio 1942 metų spalio 20 dienos įsakymu 2-asis batalionas turėjo būti pakeistas lietuvių policijos 252-uoju batalionu. Tų pačių metų gruodžio 2 dieną 2-ojo bataliono kariai išvyko į Kauną.

Kitas, 252-asis lietuvių policijos batalionas, vadovaujamas majoro Vlado Bajerčiaus, į Liubliną atvyko 1942 metų gruodžio 19 dieną. Tuo metu batalione tarnavo 21 karininkas, 88 puskarininkiai ir 402 eiliniai (iš viso - 511 žmonių). Iš pradžių batalionas porą mėnesių buvo kariškai mokomas Travnikuose, o nuo 1943 metų vasario pabaigos paskirtas eiti tarnybą Maidaneko koncentracijos stovyklos išorinėje apsaugoje. Batalionas šalia numerio gavo raidinį indeksą „W“ (Wacht) (Lit. Schutzm. Btl. 252-W). Stovyklos sargyboms kasdien buvo skiriama apie 30 bataliono policininkų, dar apie 10 saugojo batų fabriką, likusieji saugojo bataliono kareivines arba ilsėdavosi. Naktimis bataliono kareiviai budėdavo bokšteliuose ir vaikščiodavo palei spygliuotą vielą tarp bokštelių. Bokšteliuose paprastai budėdavo skirtingų tautybių sargybiniai (1-2 lietuviai ir 2-3 vokiečiai). Tie patys sargybiniai per parą budėdavo po 12-16 valandų. Bataliono kariai konvojuodavo Maidaneko kalinius į žemės ūkio darbus už stovyklos ribų, taip pat į Liubliną atvežtus kalinių transportus į Maidaneko stovyklą. 1943 metų liepos 28 dienos žiniomis, 252-ajame batalione Liubline tarnavo 14 karininkų, 29 puskarininkiai ir 200 eilinių. Įdomu tai, kad šio bataliono karininkų tarpe kuopos vado pareigose tarnavo Antanas Baltūsis, kuriam Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus 2002 metų spalio 31 dienos dekretu už ginkluotą pokarinį pasipriešinimą (rezistenciją, Tauro apygardos vadas) suteikė pulkininko laipsnį.

1943 metų rugsėjo pabaigoje Maidaneko koncentracijos stovyklos vadovybė nutarė atsisakyti 252-ojo lietuvių policijos bataliono paslaugų. Stovyklos sargyboms nutarta palikti 100 bataliono policininkų, likusius išsiųsti į kitas tarnybos vietas. 1944 metų liepos mėnesį naujas bataliono vadas kapitonas Pranas Počebūtas raštu kreipėsi į vokiečių tvarkos policijos vadą prie SS ir policijos vado Lietuvoje policijos pulkininką leitenantą Walterį Musilį prašydamas grąžinti batalioną atgal į Tėvynę. A.Bubnio teigimu, lietuvių policijos 2-ojo ir 252-ojo bataliono kariai tiesioginėse Maidaneko stovyklos kalinių žudymo akcijose nedalyvavo.

Manyčiau, šių dviejų lietuvių policijos batalionų tarnyba, saugant Maidaneko koncentracijos stovyklą, paaiškina, kodėl, pvz., 1943 metais stovykloje kalėjo vienas ar keli lietuviai. Tiesiog, iki atvykstant lietuvių sargybai, stovyklos administracija taktiniais sumetimais čia kalinamus lietuvius perkeldavo į kitas koncentracijos stovyklas, kurių trūkumo vokiečiai tikrai nejautė.

Gyvenimas vokiečių koncentracijos stovyklose buvo siaubingas. Deportuoti į Maidaneką kaliniai gyveno mediniuose barakuose po 500 ir daugiau asmenų. Šalia ankštumo, tvankumo ar šalčio, priklausomai nuo metų laiko, amžinai buvo jaučiamas vandens trūkumas. Labiausiai praktikuojamas kalinių naikinimo metodas buvo maisto davinių mažinimas: K. O. Kocho liudijimu vieno kalinio dienos maitinimas kainavo vos 0,30 reichsmarkės. Kiekvienas dirbantysis gaudavo ¼ maisto davinio, būtino dirbančiajam. Kita kalinių nelaimė buvo aprangos stoka, ypač žiemos periodu. Dėka šių elementarių pragyvenimo sąlygų nebuvimo kildavo grėsmingos epidemijos, kaliniai masiškai mirdavo. Vien tik per 1942 metų lapkritį mirusiųjų sąraše buvo 2 999 pavardės, kai visoje stovykloje tuo metu buvo 10 000 kalinių. 1943 metais mirtingumas vyrų stovykloje buvo 7,67 proc., o moterų – 4,41 proc.

Sunkios gyvenimo sąlygos, privedančios kalinį prie neišvengiamos mirties, buvo dalis naikinimo sistemos. Buvo dar kitos betarpiško kalinių naikinimo formos: korimai, skandinimai baseine, fenolio mirtinos injekcijos, nužudymai pagaliais, smaugimai kastuvų kotais, mušimai botagu nuo 25 iki 100 smūgių. Tačiau dažniausiai taikomi masinio naikinimo metodai buvo sušaudymai ir nuodijimai dujų kamerose. Pati didžiausia egzekucija Maidaneko istorijoje prasidėjo 1943 metų lapkričio 3 dieną, įgyvendinant akciją „Erntefest“ („Derliaus šventė“), kurią kaliniai pavadino „kruvinuoju trečiadieniu“. Ji truko kelias dienas. Tuomet dauboje už krematoriumo buvo sušaudyta 18 400 žydų iš Varšuvos geto - vyrų, moterų ir vaikų. Žudynių metų buvo panaudotas taip vadinamasis „čerpių principas“, kai sekantis pasmerktasis guldydavo galvą ant nugaros prieš tai nužudytam. Kad nustelbti šūvius ir mirštančių žmonių riksmus, iš galingų dinamikų buvo paleista garsi muzika. Tuo pačiu metu Travnikuose ir Poniatovoje buvo nužudyti atitinkamai 8 000 ir 14 000 žmonių. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad šios akcijos metu buvo nužudyta nuo 40 000 iki 43 000 žydų. Tokiu būdų buvo „išspręstas“ „žydų klausimas“ Liublino vaivadijoje. Kaip ir visos masinių žudynių datos, ši buvo pasirinkta neatsitiktinai. Pagal vadinamąjį J. Goebbelso kalendorių taip buvo paminimos žydų religinės šventės ir svarbūs istoriniai įvykiai. Šiuo atveju buvo pasirinkta ta diena, kai Didžiosios Britanijos vyriausybė 1917 metais pasirašė Balfouro deklaraciją, kurioje žydams žadama suteikti „tautos namus“ Palestinoje.

Ypač sunki padėtis buvo sovietinių karo belaisvių. Su jais nacionalsocialistinė stovyklos administracija elgėsi kitaip negu su Vakarų šalių kareiviais, paimtais į nelaisvę. Iš pradžių, patekę į nelaisvę, sovietiniai karo belaisviai kentė didžiulius nepriteklius, su jais buvo žiauriai elgiamasi. Daugeliu atvejų belaisviai po kelias dienas iš viso negaudavo maisto. Dėl sudarytų nepakeliamų gyvenimo sąlygų, masiškai mirdavo nuo bado ir ligų: juos kankino parazitai, užkrėsdavo ligomis, o badas būdavo toks, kad valgė vienas kitą. Ir vokiečiai ne kartą propagandiniais tikslais fotografavo tas „žmogėdrų puotas“.

Ypač agresyviai sovietinių karo belaisvių atžvilgiu buvo nusiteikusi Trečiojo Reicho partinė vadovybė. NSDAP kanceliarijos vadovas, reichsleiteris Martynas Bormannas (Martin Bormann) išleido visą eilę įsakymų bei instrukcijų partiniams vadovams apie elgesį su sovietiniais karo belaisviais. 1941 metų lapkričio 5 dieną jis uždraudė deramai laidoti belaisvius. 1943 metų lapkričio 25 dieną nurodė gauleiteriams informuoti apie švelnų elgesį su belaisviais. 1944 metų vasario 28 dieną pasirašė dekretą, kad karo belaisviai pereina iš OKW jurisdikcijos į SS. 

Tam tikrų kategorijų belaisviai buvo sušaudomi vietoje. Sovietinių karo belaisvių naikinimo politika buvo teisinama ir skatinama, remiantis rasistine ideologija, kuri buvo vienas iš praktinių ir idėjinių naikinimo politikos komponentų. Šitokį žiaurų elgesį lėmė Vokietijos politinės ir karinės vadovybės nesilaikymas universalių žmonijos vertybių ir tarptautinės teisės normų (1907 metų Hagos konvencijos dėl karo įstatymų ir papročių ir 1929 metų liepos 27 dienos Ženevos konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais, kurią Vokietija pasirašė 1934 metų vasario 21 dieną).

Karo belaisvių statusą nustatė tarptautinės teisėsaktai. Dar nuo Didžiosios prancūzų revoliucijos tarptautinėje teisėje įsigaliojo nuostata, kad „karo belaisvis turi būti neliečiamas, kaip tautos suverenitetas, ir šventas, kaip nelaimė“. Kad turėti šiokį tokį supratimą apie tai, kokį didžiulį skaičių kariškių lietė šios visuotinai pripažintos elgesio su karo belaisviais taisyklės, verta priminti šią statistiką: jeigu prancūzų-prūsų 1870-1871 metų kare iš abiejų pusių nelaisvėje buvo 400 tūkstančių žmonių, o Pirmojo pasaulinio karo metais – 8 400 tūkstančių, tai Antrojo pasaulinio karo metais visos kariaujančios šalys paėmė į nelaisvę arti 35 milijonų priešo kareivių ir karininkų. Pirmojo pasaulinio karo metais mirtingumas tarp rusų karo belaisvių Vokietijoje buvo 5,4 proc., o Antrojo pasaulinio karo metais mirtingumas tarp sovietinių karo belaisvių buvo jau 57,8 proc.

Sovietų Sąjungos diktatorius J. Stalinas išdavė savo nelaisvėn patekusius kareivius, atsisakydamas pripažinti Rusijos parašą po 1907 metų IV Haagos konvencija dėl karo belaisvių. Sovietų Sąjungai atsisakius pasirašyti Ženevos 1929 metų liepos 27 dienos konvenciją dėl elgesio su karo belaisviais, Tarptautinis Raudonasis Kryžius neturėjo teisės aprūpinti sovietinius karo belaisvius maisto siuntiniais. Tuo tarpu, pvz., kiekvienam amerikiečių karo belaisviui priklausė viena kassavaitinė Raudonojo Kryžiaus maisto siunta, kurią sudarė: 4-5 pakeliai cigarečių, 2 plytelės kariško šokolado po šešias dalelytes kiekvienoje, stiklainis pieno miltelių, pakelis sūrio, po dėžutę sardinių, briedienos, lašinių, mėsos konservų, kavos ir po maišelį krekerių ir razinų. Be to, jiems ėjo tarnybos stažas eiliniam laipsniui gauti, buvo kaupiamas atlyginimas, po grįžimo iš nelaisvės jie buvo apdovanoti ordinais ir medaliais - už ištvermę, už tai, kad nelaisvėje liko gyvi, kad išsaugojo save sau, šeimai ir Tėvynei.

Reichsfiureris SS H. Himmleris 1943 metų spalio 4 dieną savo kalboje Poznanėje perspėjo aukštus SS karininkus, „kas pasisavins bent vieną markę – mirs“. Jis buvo kategoriškai prieš stovyklų administracijos tarnautojų savavališkus pasityčiojimus iš kalinių, kadangi tai prilygino korupcijai kaip vienam iš rimčiausių nusikaltimų. Į SS aukščiausiojo teismo pirmininko klausimą, kaip reikia kvalifikuoti žydų šaudymus be įsakymo, H. Himmleris atsakė:

1. Politiniais motyvais ir atvejais, kai tai susiję su reikiamos tvarkos palaikymu, atlikęs tokius veiksmus baudžiamojon atsakomybėn netraukiamas.

2. Jei taip atsitinka dėl savanaudiškų tikslų, o taip pat sadistiniais ar seksualiniais motyvais, būtina atlikti teisminį tyrimą.

H. Himmleris ne kartą pavesdavo SS teisėjui korupcijos klausimais SS obersturmfiureriui dr. G. K. Morgenui užvesti baudžiamąją bylą, kurios nors koncentracijos stovyklos administracijai. Ketvirtadaliu atvejų įtarimai pasitvirtindavo ir byla atsidurdavo SS teisme. Tokiu būdų Vyriausiasis SS ir policijos teismas (Oberste SS - und Polizeigericht) nuteisė buvusius Buchenvaldo KZ komendantus K. O. Kochą ir A.H.Florstedtą mirties bausme.

Atgal