VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

11 25. Legendos – tikri praeities įvykiai?

 

Juodojoje jūroje glūdi nuskendusių aisčių miestų paslaptys

Dr. Egidijus Mažintas

Jiems buvo labai sunku. Jie mokėjo prišaukti ir cunamius, ir ciklonus, ir tornado. Šiandiena jau nekyla abejonių, kad tai gali sukelti žmonės ritualinių apeigų metu.

Pasaulio vandenynų dugne tyrinėtojai yra suradę neįprastų radinių, kurie retai pakliūva ant mokslininkų stalo, jie dažniausiai keliauja į privačias milijonierių muziejų kolekcijas. Kolekcininkai gaudo ir jiems sekasi: druidų, keltų, graikų, baltų, slavų, egiptiečių ir romėnų keramikos dirbinių šukės, įvairios freskos, buitiniai reikmenys ir kiti meno dirbiniai patenka į šešėlinius muziejus. Kaip antai iš Irako muziejaus amerikiečių kareivių ir šiaip vagių išgrobstytos vertybės, bylojančios apie pasaulio civilizacijos pradžią, jau šiandien perpardavinėjamos ir nutupia Šiaurės Amerikos muziejuose, kuriuose vargu ar turi šansų apsilankyti eilinis mirtingasis. Kodėl? Vogti yra nusikaltimas. Už tai baudžia įstatymas.

Kada mes pamatysime povandeninės archeologijos radinius? Kaip atsidūrė po Juodosios jūros vandeniu senovės Sarmatijos miestai? Kodėl jie nugrimzdo į jūrų ir ežerų dugną? Tiesioginių atsakymų į šiuos klausimus skaitytojas neras. Ir ne todėl, kad jų nėra, o todėl, kad, priešingai – jų pernelyg daug. Mokslas apskritai nemėgsta vienareikšmių sprendimų. Abejonė – jo varomoji jėga. Iš pradžių atrodė, kad reikia tik iš visų pusių apžiūrėti nuskendusius senovinius statinius, pačiupinėti juos rankomis, ištirti jų liekanas laboratorijose, ir viskas paaiškės. Tačiau pasirodė, kad juo daugiau jų randama ir tyrinėjama, tuo daugiau kyla klausimų ir tuo daugiau kuriama hipotezių apie jų žuvimo priežastis.

Tektoninė hipotezė teikia pirmenybę amžiniems Žemės paviršiaus svyravimams. Vidinės Žemės jėgos judina žemynus, kelia vienas sausumos dalis ir gramzdina kitas. Pavyzdžiui, šiaurinė Juodosios jūros pakrantė per metus įdumba 2-5 milimetrus. Atrodytų, labai nedaug. Tačiau, turint omenyje tai, kad daugumos nuskendusių miestų amžius skaičiuojamas šimtmečiais, tie keli milimetrai ilgainiui gali virsti daugeliu metrų.

Kita hipotezė pagrindiniu pajūrio miestų nugrimzdimo kaltininku laiko Pasaulinio vandenyno lygio pakilimą. Juk gyvename poledyniniu laikotarpiu, prasidėjusiu maždaug prieš 17 tūkstančių metų. Nuo to laiko, nors ir iš lėto, bet be paliovos tirpsta ledynai ir planetos polių sniego kepurės, todėl didėja jūrų ir vandenynų tūris, kyla jų vandens lygis.

Ir pagaliau – senovės paslapčių aiškinimas, remiantis šių dienų geodeziniais procesais. Dviejų stichijų riboje vyksta amžina kova. Polaidžio ir lietaus vandenys, susikaupę pakrantės nuogulose, prasisunkia gilyn iki molio sluoksnio, kuris sudrėkęs tampa šliaužimo paviršiumi. Kita vertus, bangų mūša, ardydama krantą, susilpnina pašlaitės nuogulų masyvų pusiausvyros atramą, kuri neleidžia jiems nuslinkti. Susilpnėjus atramai pajūrio šlaitas pasidaro nestabilus ir slenka žemyn į jūrą – susidaro nuošliauža. Pastaruoju metu nuošliaužos yra paplitusios beveik visoje šiaurinės ir rytinės Juodosios jūros pakrančių teritorijoje. Pavyzdžiui, pietinėje Krymo pakrantėje nuošliaužų ruožai sudaro apie 45 proc. viso naudingo ploto, kur būtų galima pastatyti naujų sanatorijų, pensionatų ir poilsio namų. Lietuviai verslininkai jau žvalgosi po šiuos plotus, sapnuose regėdami milijonus turistų, kurie vyksta pailsėti, pasigydyti ir išleisti savo sukauptų santaupų. Žinoma, mūsų laikais su nuošliaužomis sėkmingai kovojama. Viena pagrindinių priemonių jų išvengti – kranto tvirtinimas. Plačiai paplitusios atraminės sienelės su skersinėmis atsparomis; jos statomos žemutinėje šlaito dalyje ir sulaiko grunto slinkimą. Labai svarbu įrengti drenažą – jis surenka ir nukreipia požeminį vandenį ir neleidžia jam sudrėkinti bei susilpninti šliaužimo paviršiaus grunto. Įdomu, kad Lietuvoje drenažo sistemos liekanų randama iš X-XI a.

Didžiosios Jaltos kurorto apskrityje beveik visai nėra sąlygų nuošliaužoms susidaryti. Kitados buvusios grėsmingos Cukurlaro, Želtyševo, Masandros nuošliaužos dabar sustabdytos. Sunkiau būdavo senovės statybininkams, nes jie neturėjo nei žemkasių, nei gręžimo mašinų, nei gelžbetonio konstrukcijų. Todėl jiems nepavykdavo nugalėti stichijos ir išgelbėti savo miestų nuo užtvindimo. Kovos su nuošliaužomis pėdsakų aptikta Dioskūrijoje – Sebastopolyje, Olbijoje, Nimfėjuje. Tiriant senovės miestų nugrimzdimo problemas, matyt reikia atsižvelgti į įvairias priežastis. Tik nedaugeliu atvejų gali veikti vienas veiksnys, dažniausiai jų būna bent keletas, tik vieni jų būna mažiau, kiti – daugiau svarbūs. Džiugu, kad lietuvių grupė, pasikinkiusi žemaitukus, leidosi keliauti Vytauto keliais link Juodosios jūros. Tačiau tai tik pirmas kregždės skrydis. Juk po 20 metų pertraukos pirmą kartą buvo normaliai atšvęstas Žalgirio mūšis. Juk tai buvo Lietuvos pergalė prieš Vakarus. Oi, kaip negražu, kad siekiant narystės ES lietuviai švęstų savo laimėjimus, neįjungtus į europietiškos krikščionybės glėbį. Vesdamas užsiėmimus studentams Žydų kultūros centre, paklausiau: kas būtų litvakams, jei sakykime Žalgirio mūšį lietuviai būtų pralošę Vakarams. Priminsiu, Lietuvoje niekada nėra buvę žydų pogromų, nors pas šalia esančius kaimynus Rusijoje, Ukrainoje ir daugelyje Vakarų kraštų žydų pogromai buvo normalus reikalas. Tiesiog kasdienybė. O nežydai čia gyveno kaip Dievo ausy. Jie kunigaikščiams atveždavo prekių, gerai mokėjo kalbas, todėl jų netrūko kunigaikščių rūmų kanceliarijoje. O trečia, litvakai gerai suprato, kad lietuvių kunigaikščių politiką reikia remti, nes taip remia savo kultūrą, kalbą, papročius, kai tuo tarpu Vakarai, kultūringi ir pavyzdingi, mokyti, nėra pakantūs žydams. Po Žalgirio mūšio praėjus pusantro šimto metų Vilniuje buvo daugiau kaip 100 sinagogų. Tai man patvirtino gerbiamas dr. S.Alperovičius. Daugiau kaip 100 Vilniaus sinagogų prieš 400 metų - tai trigubai daugiau nei šiandiena yra Vilniuje katalikiškų bažnyčių. Tai mieli skaitytojai, galite įsivaizduoti, kas būtų likę iš gerbiamos žydų kultūros ir tradicijų, jei į pagoniškąjį barbarų kraštą (taip vadinamą krikščioniškųjų misionierių) būtų atkeliavę tolerantiški kultūringi Vakarai?

Pogromai, ir tikrai ne tik kad 100 sinagogų Vilniuje būtų nelikę, bet ir nė vienos jų nebūtų leidę pasistatyti Telšiuose, Raseiniuose, Kaune, Plungėje, Kelmėje. Tad jauniems žydų mokslininkams derėtų savo magistrinius darbus skirti LDK žydų klausimams. Kodėl jų kultūra buvo pagoniškoje valstybėje taip toleruojama, nepersekiojama, ir čia buvo žydijos Meka, kur išaugo ir sutvirtėjo sionizmas, judėjiškos tradicijos, ir kur dar galima rasti apskritai aukštesnę pagarbą ir toleranciją bet kuriam svetimtaučiui, kai Perkūną ir Gabiją, Žemyną garbinusių lietuvių didžiųjų kunigaikščių tėvynėje? Mes ir Rusiją gindami keletą šimtmečių nuo kryžiuočių buvome karo stovyje. Tačiau ar rusai šiandiena dėkingi, kad mūsų Gediminaičiai davė jų valstybei Chovanskių, Galicinų, Romanovų, Trubeckųjų, Karatyginų klanus, kurie be pertraukų net tris šimtus metų valdė Rusiją? Rusijos žmonės turėtų šiandiena važiuoti į Lietuvą ir domėtis savo protėvių šaknimis. Juk daug baltų žemių buvo ir liko neaprėpiamose Rusijos platybėse. Jei mūsų kunigaikščiai būtų negynę Rusijos, tai šiandiena ten būtų buvę germanų miestai Niurnberg-3, Berlyn-2, Bona-4, Diuseldorf-2 ir t.t. O valstybinė kalba būtų vokiečių, rusiškai gal kalbėtų pora kaimelių Sibiro taigose. Nes krikščionybės skelbėjams buvo svarbiau nekilnojamas turtas ir žmonės, būsimi vergai, o ne bažnyčių statymas ir Dievo šviesa. Reikia tik rusų istorikų geranoriškumo, kad tikra lietuvių istorija būtų atkurta ne lenkiškos kultūros pavyzdžiu Rusijos mokyklų vadovėliuose, o tikrosios pagoniškosios lietuvių kunigaikščių tradicijos paveldo tikrąja prasme. Mūsų lietuvių kalba davė pagrindą susikurti visoms slaviškoms kalboms, ne tik rusų, lenkų, čekų, jugoslavų, bet ir germanų, anglų, prancūzų, kurios mūsų baltų aisčių kultūros prasme taip pat labai jaunos.

Monako pakrantėje iš jūros dugno iškelta korozijos apgadinta bronzinė panteros figūrėlė. Prie Italijos krantų taip pat rasta nuskendusių antikinių gyvenviečių liekanų. Pavyzdžiui, Neapolio įlankoje prie Pocuolio archeologai surado užtvindytą senovės Romos kurorto Bajevo rajoną; tai pagarsėjusi vieta, kur turtingi romėnai mėgdavo linksmintis. 10 m gylyje buvo aptikti monumentalių pastatų fragmentai. Jie buvo pastatyti iš romėnams būdingų plokščių su kalkių skiediniu. Ten pat netoli Pocuolio yra pusiau užtvindyta Jupiterio ir Serapio šventykla, pastatyta 105 m. pr. Kr. Jos pamatai dabar 2,5 m po vandeniu. Rašytiniai viduramžių šaltiniai teigia, kad III a. čia iš vandens kyšojo antikinių kolonų viršūnės. Šiek tiek vėlesniais laikais įlankos dugnas buvo truputį pakilęs (1748 m. šventykla visa buvo sausumoje), paskui jūros vanduo vėl pakilo ir apsėmė šventyklą. Pietinėje Sicilijos pakrantėje 7 m gylyje rasti marmuriniai blokai, iš viso sveriantys 350 tonų. Ten pat, prie Pasero iškyšulio, tokiame pat gylyje aptikti kolonų būgnai, kapitelių ir kitų marmurinių blokų dalys. 1907 m. Tuniso pakrantėje prie Machidijos 40 m gylyje buvo rastas nuskendęs senovinis laivas. Laivo ilgis – 40 m. Jo krovinys nepaprastas: triume gulėjo septynios eilės (65 vienetai) marmurinių kolonų, kiekviena - po 25 m ilgio. Taip pat buvo rasta bronzinių ir marmurinių skulptūrų. Spėjama, kad laivas nuskendo II-I a. pr. Kr. Laivu buvo gabenamos detalės didelei šventyklai statyti; tokios šventyklos paprastai būdavo statomos periferijoje iš surenkamų statybinių elementų, pagamintų metropolijoje.

<sk>Nuskendusių miestų prognozės

<text>Praėjusio šimtmečio pabaigoje prasidėjo miestų, laivų ieškojimo karštligė. Pasaulio žiniasklaida, sutelkusi dėmesį, akylai seka tyrinėtojų ekspedicijas – ypač dirbančias prie Viduržemio, Juodosios, Azovo ir Kaspijos jūrų krantų. Nuskendusių miestų likimai daug kuo panašūs. Nepaliaujamai didėjantis Žemės gyventojų skaičius, platus pramonės įmonių, gyvenamųjų namų, civilinių objektų, transporto ir žemės ūkio pastatų statybos mastas reikalauja vis naujų teritorijų beveik visuose Žemės rutulio žemynuose. Daugeliui pajūrio miestų plėstis į sausumą jau nėra kur, belieka jūra. Rio de Žaneire ant kranto neatsirado vietos aerouostui, jis pastatytas jūroje. Honkongas nuolatos plečia savo teritoriją, ardydamas aplinkinius kalnus. Plaukiojantys miestai - jau ne fantastika, o architektų brėžiniai - atgyja Japonijoje. Ne fantastų prasimanymai ir povandeniniai miestai. Išmokti panaudoti vandenynų ir jūrų dugne gulinčius turtus – šių dienų uždavinys. Tyrinėtojai jau ilgokai gali gyventi povandeniniuose būstuose. Povandeninių tyrinėjimų specialistas naras Žakas Ivo Kusto teigia, kad žmogus jau gali gyventi iki 600 m gylyje.

Pokaryje vokiečių architekto Hermano Ziorgelio idėja nusausinti Viduržemio jūrą buvo sukėlusi tikrą audrą. Gaila, kad šiam genialiam projektui buvo pasipriešinta. Tam pakako, pagal H. Ziorgelio projektą, užtvenkti Gibraltaro sąsiaurį ir Bosforą, o visa kita padarytų saulė, garinanti Viduržemio jūros vandenis. Jūros lygis pradėtų žemėti, ir iškiltų teritorijos, kurių plotas didesnis už Prancūzijos. Beje, tyrinėjimai jau įrodė, kad ji ne kartą buvo beišdžiūvanti.

Ar galima būtų nusausinti Baltijos jūrą, kad ir 10 kilometrų nuo Palangos tilto? Įdomu, kokius miestus ir kuršių protėvių uostus atrastų mūsų tyrinėtojai. Gal iš tiesų tada turistai mieliau vyktų Palangos link nei į Filipinus ar į Kiprą?

Atgal