VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

11 29. Lietuvių policija saugojo nacių koncentracijos stovyklą (Pabaiga)

Dr. Petras Stankeras

Reichsfiureris SS H. Himmleris 1943 metų spalio 4 dieną savo kalboje Poznanėje perspėjo aukštus SS karininkus, „kas pasisavins bent vieną markę – mirs“. Jis buvo kategoriškai prieš stovyklų administracijos tarnautojų savavališkus pasityčiojimus iš kalinių, kadangi tai prilygino korupcijai - kaip vienam iš rimčiausių nusikaltimų. Į SS aukščiausiojo teismo pirmininko klausimą, kaip reikia kvalifikuoti žydų šaudymus be įsakymo, H. Himmleris atsakė: 1) politiniais motyvais ir atvejais, kai tai susiję su reikiamos tvarkos palaikymu, atlikęs tokius veiksmus, baudžiamojon atsakomybėn netraukiamas; 2) jei taip atsitinka dėl savanaudiškų tikslų, o taip pat sadistiniais ar seksualiniais motyvais, būtina atlikti teisminį tyrimą.

H. Himmleris ne kartą pavesdavo SS teisėjui korupcijos klausimais SS obersturmfiureriui dr. G. K. Morgenui užvesti baudžiamąją bylą, kurios nors koncentracijos stovyklos administracijai. Ketvirtadaliu atvejų įtarimai pasitvirtindavo ir byla atsidurdavo SS teisme. Tokiu būdu Vyriausiasis SS ir policijos teismas (Oberste SS - und Polizeigericht) nuteisė buvusius Buchenvaldo KZ komendantus K. O. Kochą ir A.H.Florstedtą mirties bausme.

1943 metų sausio 20 dieną koncentracijos stovyklų Vyriausiojo inspektoriaus pavaduotojas SS brigadefiureris R. Gliuks pasirašė slaptą įsakymą koncentracijos stovyklų komendantams sumažinti kalinių mirtingumą ir kelti jų darbo efektingumą. 1943 metų pradžioje į stovyklą inspekcijos tikslais atvyko du SS gydytojai, kurie konstatavo žemą sanitarijos lygį. Todėl nuo 1943 metų vasaros gyvenimo sąlygos Liublino (Maidaneko) koncentracijos stovykloje šiek tiek pagerėjo: barakuose buvo instaliuota kanalizacija, kuri buvo prijungta prie Liublino miesto tinklo, įrengti trijų aukštų gultai, įvairioms visuomeninėms organizacijoms bei šeimos nariams leista perduoti kaliniams maisto davinius, medicininius įrankius ir vaistus. Tai buvo daroma pragmatiniais sumetimais, kai Trečiojo Reicho vadovybė dėl stovyklų kalinių didelio mirtingumo suprato, kad artinasi momentas, kai tolimesniam karo vedimui karinei pramonei pritrūks darbo rankų.

Stovyklos administracija stengėsi maksimaliai išnaudoti kalinius kaip darbo jėgą, ypač karinėje pramonėje. Darbų organizavimui buvo skirtas specialus administracijos aparatas - įsteigtas skyrius 3-A. Buvo sudaryta beveik 300 darbo komandų, kurios buvo paskirstytos įvairioms veikusioms šalia stovyklos karinės pramonės firmoms. Visi stovyklos filialai buvo susieti su SS akcinės bendrovės „Vokiškos SS aprūpinimo įstaigos“ gamybinėmis įmonėmis: kaliniai siuvo uniforminius rūbus ir dirbo ginkluotės gamybos fabrikuose „Steer-Daimler-Puch“.

Karinės pramonės įmonės Maidaneko stovyklos komendantūrai pradeda mokėti aukštesnę kainą už atskirų kalinių darbą. Iki 1942 metų gruodžio 31 dienos už vieną darbininką nepriklausomai nuo kvalifikacijos mokėjo 0,30 reichsmarkes (RM). Nuo 1943 metų sausio 1 dienos iki liepos 1 dienos už kvalifikuotą darbininką mokėjo 1,50 RM, o už nekvalifikuotą ir už moters darbą – 0,50 RM. Nuo 1943 metų liepos 1 dienos už kvalifikuotą darbininką - 4 RM, o už nekvalifikuotą ir už moters darbą – 3 RM.

Visos gaunamos koncentracijos stovykloje pajamos (konfiskuotos kalinių brangenybės, užsienio valiuta, vertingi popieriai, perlydytos į aukso luitus nužudytų kalinių dantų karūnėlės, antikvariatas) patekdavo į depozitinę sąskaitą Imperijos banke ant išgalvotos Makso Hailingero pavardės.

Nežiūrint apgalvotos stovyklos izoliavimo sistemos ir viešų sugautų pabėgėlių egzekucijų, kaliniai per visą stovyklos egzistavimo laikotarpį bandė bėgti. Yra dokumentaliai patvirtinti 250 kalinių pabėgimo faktai. Priedo, deportavimo į kitas stovyklas metu, pabėgo dar beveik 300 kalinių.

Pirmieji kalinių transportai pradeda judėjimą į vakarus jau 1944 metų sausį. Artėjant Raudonajai Armijai, 1944 metų kovo 29 prasidėjo masinė stovyklos kalinių evakuacija, kurie buvo nukreipiami daugiausia į stovyklas, esančias Reicho teritorijoje: į Gross-Rosen, Natzweiler-Struthof ir Leitmeritz, o moterys – į Ravensbruko stovyklą. Vėliau dar apie 2 000 kalinių buvo nusiųsti į Natzweiler-Struthof, o ligoti - į Osvencimo dujų kameras. Liepos 24 dieną Liublino (Maidaneko) KZ kaliniai sukilo, nuginklavo SS sargybą ir netrukus nesugriautą funkcionalę stovyklą užėmė sovietų Raudonosios Armijos 2-os tankų armijos, vadovaujamos generolo pulkininko Siemiono Bogdanovo, ir 28-o pėstininkų korpuso, vadovaujamo generolo pulkininko Vasilijaus Čiuikovo, daliniai. Tai buvo pirmoji vokiečių stovykla, kurią užėmė sovietų armija. Tuo metu joje gyvųjų tarpe dar buvo likę beveik 2000 kalinių. Dalį stovyklos, panaudodami nacistinę infrastruktūrą, sovietai panaudojo NKVD filtracinei stovyklai suimtiems lenkų pasipriešinimo nariams kalinti bei vokiečių karo belaisvių laikymui. Šalia stovyklos esantis Liublino miestas nuo 1944 liepos iki 1945 sausio buvo paskelbtas laikinąja Lenkijos sostine.

Beveik iš karto po stovyklos užėmimo, rugpjūčio 4 dieną, darbą pradėjo „Ypatingoji lenkų-sovietų komisija tirti nusikaltimams, įvykdytiems iš vokiečių pusės Maidaneko mirties stovykloje prie Liublino“. Jau rugpjūčio 23 dieną komisija pateikė ataskaitą, kurioje rašoma, kad Maidaneke žuvo 1,5 milijono žmonių, iš jų 1 380 000 lavonų buvo sudeginti. 1946 metais komisijos išvada, kaipo kaltinimo dokumentas, buvo pateikta Tarptautiniam Niurnbergo Tribunolui. Deja, komisijos išvada turėjo politinį ir propagandinį tikslą, o ne mokslinio tyrimo.

Svarbų darbą, perduodant ateities kartoms liudijimus ir įamžinant holokausto aukų atminimą, dirba muziejai. Sovietų kareiviams užėmus Liubliną, jau po trijų mėnesių - 1944 metų spalį beveik visa stovyklos teritorija buvo paversta nuolat veikiančiu memorialiniu kompleksu-muziejumi. Tai buvo pirmoji pasaulyje tokio tipo įstaiga. 1969 metais atidengtas Kovos ir kančių paminklas ir mauzoliejus, kuriame yra saugomi nužudytojų pelenai.

Nuo 1944 iki 1950 metų Lenkijos Liaudies Respublikoje buvo organizuota daug teismo procesų, kuriuose buvo teisiami Liublino (Maidaneko) koncentracijos stovyklos administracijos ir apsaugos nariai. Iš 1037 žinomų pagal pavardes stovyklos SS pareigūnų tiktai 170 buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Pirmasis procesas įvyko 1944 metų lapkričio 27 dieną: LLR valdžia patraukė į teismą šešis Maidaneko stovyklos SS sargybinius. Po 6 dienas trukusio proceso buvę sargybiniai pripažinti kaltais dėl to, kad kankino ir žudė kalinius bei prievartavo moteris, ir buvo nubausti mirties bausme. Nuosprendis buvo įvykdytas 1944 metų gruodžio 3 dieną. Šiame procese Maidaneko aukų skaičius buvo užaukštintas iki 1 700 000 žmonių.

Antrasis procesas (faktiškai įvyko visa eilė atskirų teismo procesų) vyko nuo 1946 iki 1948 metų, kuriame buvo teisiami 95 esesininkai. Septyni teisiamieji, tame tarpe Maidaneko organizacinėje struktūroje veikusios stovyklos moterims komendantė oberaufseherin Elsa Ehrich, buvo nuteisti mirties bausme.

Trečiasis - ir paskutinis - procesas vyko Diusseldorfe nuo 1975 metų lapkričio 26 dienos iki 1981 metų birželio 30 dienos. Jis tapo pačiu ilgiausiu ir brangiausiu Vokietijos istorijoje (iš viso įvyko 474 teismo posėdžiai). Beveik visi teisiamieji gavo ne daugiau 6 metų laisvės atėmimo, tiktai SS rottenfiureris Tomas Ellvangeris ir prižiūrėtoja Hermine Braunsteiner buvo nuteisti iki gyvos galvos. Teismo procese buvo įvardinta, kad Liublino (Maidaneko) koncentracijos stovykloje buvo nužudyta 200 000 žmonių, iš jų - 60 000 žydų.

Šio amžiaus pradžioje, 2001 metais, Osvencimo, Maidaneko ir kt. pragarą išgyvenę žydai įteikė Vašingtono apygardos teismui ieškininį pareiškimą ir pareikalavo iš antihitlerinės koalicijos šalių, visų pirma - iš JAV, išmokėti jiems 13 milijardų svarų sterlingų kaip kompensaciją už tai, kad JAV ir Didžioji Britanija nieko nepadarė, kad sustabdytų žydų naikinimą Europoje. Apie veikiančias Europoje mirties arba kitaip vadinamas naikinimo stovyklas (Vernichtungslagern) anglų ir amerikiečių slaptosios tarnybos gavo informaciją 1943 metų pavasarį. Ši slaptoji informacija buvo perduota jungtinei sąjungininkų karinei vadovybei bei Vinstonui Čerčiliui (Winston Leonard Spencer Churchill) ir Franklinui Ruzveltui (Franklin Delano Roosevelt). Tačiau dėl iki šiolei nežinomų priežasčių tik praėjus pusei metų jie pradėjo svarstyti klausimą dėl vokiečių koncentracijos stovyklų taškinių bombardavimų. Jeigu jau kovo mėnesį jų bombos sugriautų stovyklų dujų kameras ir krematoriumus, būtų išgelbėta šimtai tūkstančių žydų. Be to, grupė Floridos advokatų teisiasi su kompiuterių kompanija „IBM“, kuri teikė nacionalsocialistinei Vokietijai įrangą kalinių ir aukų apskaitai mirties stovyklose.

Istorija kupina įvykių, kartais jie aiškinami visiškai skirtingai. Kai viena teorija įsigali, ją paneigti būna sunku. Net jei paaiškėja, kad tiesa yra visai kitokia... Šiuo straipsniu autorius informuoja Jungtinės Karalystės, Estijos, Prancūzijos, Suomijos, Nyderlandų, Norvegijos, Švedijos ir Lenkijos ambasadorius Lietuvoje bei Simono Wiesenthalio centrą, kad neneigia holokausto buvimo Antrojo pasaulinio karo metais ir neketina tai daryti ateityje. Tačiau atskirų šaltinių bei istorikų skelbiami nacionalsocializmo vykdyto genocido aukų skaičiai verčia kritiškai priimti kiekvieną teiginį.

Kaip jau buvo rašoma aukščiau, 1944 metų gruodžio 2 dieną Liublino kriminalinis teismas Maidaneko koncentracijos stovyklos aukų skaičių įvardijo 1 700 000. Tarptautiniame Niurnbergo procese buvo pagarsintas skaičius 1 500 000 (dokumentas SSSR-29). Apie pusantro milijono žmonių sunaikinimą Maidaneke rašo rusų kalba išleista Trečiojo Reicho enciklopedija .

Lietuvoje rusų kalba leidžiamas savaitraštis „Litovskij kurjer“ neatsakingai, nenurodant jokio šaltinio, paskelbė: Maidaneko aukų skaičius siekia 1 380 000 (!). Autoriui pavyko nustatyti iš kur tas milijoninis skaičius: jį 1987 metų balandžio 10 dieną paskelbė SSRS KP CK oficiozas „Pravda“, kuris savo ruožtu, manomai, pasirėmė buvusios Amerikiečių žydų komiteto konsultantės antikomunizmo klausimais istorikės Liusi Davidovič skaičiavimais. Visa ši neįtikėtina statistika yra puiki proga prisiminti banalų senovės romėnų posakį „qui prodest?“ (kam naudinga?) taip padidinti holokausto aukų skaičių.

Lenkų autorius Hitlerinių nusikaltimų Lenkijoje vyriausiosios tyrimų komisijos teisėjas Zdislavas Lukaškievičius (Zdzislaw Lukaszkiewicz), praėjus trims metams po karo, L. Davidovič Maidaneko aukų skaičių sumažino visu milijonu – 360 000. Jam pritarė Izraelio istorikas profesorius, buvęs Maidaneko kalinis Israelis Gutmanas. Amerikiečių profesorius-kriminalistas Volfgangas Šaffleris (Wolfgang Schaffler) pateikė naują skaičių - 250 000. Buvęs Sovietų Sąjungos profesorius Nikolajus Aleksejevas vienoje savo knygos vietoje nurodo, kad Maidaneke buvo sunaikinta 250 000 žmonių, tačiau toliau toje pačioje knygoje rašo, kad „ypatingoji lenkų-sovietų komisija, tirianti nusikaltimus Maidaneko stovykloje, nustatė, kad keturmetis (turi būti trimetis – P. S.) stovyklos egzistavimas... privedė prie 1,5 milijono žmonių sunaikinimo“.

Maidaneko memorialo darbuotojas dr. Česlovas Raica (Czeslaw Rajca) aukų skaičių nežymiai sumažino iki 235 tūkstančių. Šį skaičių nurodo ir Wikipedia. Ilgametis Maidaneko memorialo direktorius Jozefas Maršalekas (Jozef Marszalek) nurodo, kad Maidaneke nužudyta 160 000. Čerčilio biografas ir žydų istorijos specialistas Martinas Gilbertas paskaičiavo, kad Maidaneke nužudyta 125 tūkstančiai žydų. Vedantysis Osvencimo specialistas prancūzų istorikas Žanas Klodas Pressakas (Jean-Claude Pressac) šį skaičių suapvalino iki 100 000.

Tačiau naujausi lenkų mokslininkų tyrimai sako ką kitą. Liublino mokslininkas, buvęs Maidaneko valstybinio muziejaus mokslo skyriaus vedėjas, o dabar muziejaus direktorius Tomašas Kranzas (Tomasz Kranz) nustatė ir paskelbė moksliniame leidinyje „Maidaneko sąsiuviniai“, kad vokiečių nacionalsocialistai Liublino (Maidaneko) koncentracijos stovykloje 1941 – 1944 metais nužudė 59 tūkstančius žydų ir 19 tūkstančių kitų tautybių piliečių – daugiausia lenkų ir baltarusių, viso - 78 tūkstančius žmonių. Tačiau ir tai dar ne dugnas. Žydų kilmės amerikiečių istorikas ir politologas Raulis Hilbergas (Raul Hilberg) nustatė, kad Maidaneke buvo nužudyta 50 tūkstančių žydų.

Žymus holokausto revizionistas Jurgenas Grafas (Juergen Graf) ir italų tyrinėtojas Karlas Mattogno (Carlo Mattogno) 1998 metais parašė knygą „Maidaneko koncentracijos stovykla. Istorinis ir techninis tyrimas“, kurioje stovyklos aukų skaičių įvardijo 42 200. Nepilnų trijų metų laikotarpiu nužudyta beveik penkios dešimtys tūkstančių nekaltų žmonių - tai didžiulis pasaulinio masto nusikaltimas: palyginimui Buchenvaldo koncentracijos stovykloje per aštuonis metus mirė 56 545 kaliniai, t. t. 11000 žydų. Tačiau reikia atminti, kad aukų skaičius – kaip ir kiekviena žmoniškų tragedijų statistika – atspindi tiktai nusikaltimų skalę, tačiau neparodo skausmo ir kančių, kurias pergyveno Liublino koncentracijos stovykloje kalinami ir žudomi žmonės. 

Istorijos akivaizdoje vertindami tragiškus dvidešimtojo amžiaus įvykius turėtume galvoti, kaip ateityje išvengti panašių žmonijos sukrėtimų. Tarptautinis Niurnbergo tribunolas pripažino, kad užsienio šalių civilių gyventojų priverstinis kalinimas bei jų darbinis išnaudojimas Vokietijos naudai yra ne tik karinis nusikaltimas, bet ir nusikaltimas žmoniškumui.

Atgal