VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

12 02. Suvalkų sutartis – Lenkijos agresijos aktas (Pabaiga)

 

Dr. Algimantas Liekis

Jei ne lenkų šovinizmas ir kvailas pasipūtimas, ne inkvizicinio pobūdžio lenkinimo politika ir noras vėl paversti Lietuvą savo provincija, jei ne jos įvykdyta Rytų Lietuvos okupacija, jei ir ne Vakarų valstybių imperializmas,Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos šalims, nebūtų likęs vienintelis išlikimo garantas - bolševikinės Rusijos išlikimas;jei ne lenkų Rytų Lietuvos okupacija, Lietuva būtų tapusi Lenkijos bendražyge, būtų buvę galima sudaryti gan tvirtą Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos ir kitų Rytų ir Centrinės Europos valstybių sąjungą,tuomet nebūtų buvę ir Molotovo - Ribentropo pakto ir slaptojo Hitlerio-Stalino suokalbio,o kartu ir pačiai Lenkijai nebūtų reikėję pakelti tiek karo ir okupacijų baisybių.

Tik prisiminus tą skaudžią istorinę praeitį, tik organizavus viešus okupantų lenkų vadų - J. Pilsudskio, L. Želigovskio, vyskupo R.Jalbžykovskio ir į juos panašių nusikaltėlių ir jų talkininkų viešus teismus, kaip kad buvo organizuojami nacistiniams ir bolševikiniams nusikaltėliams, būtų galima pasiekti ne tik teisingo jų įvertinimo, bet ir geresnio supratimo tarp lietuvių ir lenkų, nuoširdesnio bendravimo.

Lenkų šovinizmo ir imperializmo ir jo žalos lietuviams įvertinimas yra ne mažiau svarbus, kaip ir žydų holokausto, kaip bolševizmo ir nacizmo įvertinimas.

Ir lenkams praeities žinojimas ir drąsus jos įvertinimas, padarytų nusikaltimų mūsų tautai ir nepriklausomai Lietuvai pripažinimas būtų nuoširdaus lietuvių ir lenkų bendravimo laidas.

Šiandieną mažosioms tautoms, jųišlikimui didelį pavojų kelia globalizmas, didžiųjų valstybių ir tautų šovinizmas, taip pat ir lenkų,dangstomas tariamu tolerantizmu, naujo tipo tautinės tapatybės kūrimu,kalbos, kaip svarbiausio tautinio požymio, pripažinimoatsisakymas ir pan. Iš tikrųjų tuo tik siekiama,kad mažosios tautos nesipriešintų, kad lietuvių tauta nerptestuotų ir toliau lenkų ar kitų didžiųjų būti ryjama, užleistų jiems savas žemes.

Kalba yra tikroji Tautos dvasia. Kol gyva kalba, gyva ir ja kalbanti Tauta. Ir mūsų Lietuva, ir mūsų lietuvių tauta dar šiandien tebėra, kad kadaise užguitoji mūsų Tautos dalis - baudžiauninkai sodiečiai - išlaikė savo kalbą.

Galingoji Lietuva pasidavė agresyviosios Lenkijos įtakai, kai tik Lietuvos valstybės kūrėjos - lietuvių tautos - vienas luomas paėmė visą valdžią į savo rankas, kai tas valdančiųjų luomas, vadovaudamasis tik savo interesais, ėmė ir kalbėti svetima kalba.

Šių laikų dar dalinai nepriklausomoje Lietuvoje, kaip ir prieš Liublino uniją ir po jos, Lietuvai prarandant savarankiškumą, pastebimos panašios tendencijos: valdžią vis labiau praranda Tauta, valdžią vis labiau į savo rankas perima klanai, besirūpinantys tik savo turtais ir galia, o ne Tautos, Nepriklausomos Lietuvos, lietuvių kalbos, mokslo pažanga ir visų valstybės žmonių gerove.

Tas pat pasakytina ir dėl taikstymosi su vadinamosios „lenkų mažumos" pretenzijomis, jos pastangomis pajungti savo interesams ir tarptautines organizacijas, diktuoti valstybės suverenui - lietuvių tautai, priversti ją vadovautis tik jos, mažumos, interesais, užmirštant, kad demokratijoje mažuma turi paklusti daugumai, kad demokratinėje valstybėje tautinėms mažumoms sudaromos tik tos pačios galimybės gyventi pagal valstybės Konstituciją, kitus teisinius aktus.

Tačiau jei taip nėra, jei gali buvę lenkai okupantai ar jų vaikai bei vaikaičiai, apkrėsti lenkiškojo šovinizmo bacilomis, nebaudžiami skelbti: „naše Vilno“, rengti buvusių nepriklausomos Lietuvos ir lietuvybės smaugėjų ar 1989-1991 m. bolševikinių „autonomininkų“ sąskrydžius su vėliavomis, kuriomis mojuojant vykdyta okupacija ir smaugta lietuvybė (nors bolševikų ir nacių atributika Lietuvoje uždrausta), jei gali nurodinėti, kokia kalba reikia kalbėti nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, o Vilniaus ir Šalčininkų savivaldybėse tebenaudoti okupantų lenkų iškraipytus to krašto gyvenviečių ir vietovių pavadinimus, tai jau kalti mes patys, lietuviai, kalta mūsų išlaikoma valdžia, nesiimanti griežtų sankcijų prieš to krašto lenkų šovinistus, kaltos ir mūsų, lietuvių, kultūrinės organizacijos, mūsų lietuviškoji akademinė bendruomenė, menkai teorganizuojanti tame krašte lietuviškų koncertų, festivalių, stovyklų. Beveik neplatinama tenai ir lietuviška spauda.

Vilniaus, Šalčininkų rajonai, jei norime ramiai gyventi ir rytoj, turi tapti visų lietuviškųjų organizacijų kultūrinės ir politinės veiklos svarbiausiais rajonais, tikrojo lietuviškojo patriotizmo pasireiškimo arena.

Aukščiausiasis tik mums, lietuviams, paskyrė šį žemės lopinėlį prie Baltijos, ir mes sulauktume jo pasmerkimo, jei tos žemės neišsaugotume lietuviška, nepaverstume klestinčia. Geras šeimininkas gerbia ir globoja svečius tol, kol jie nesikėsina į jam priklausančias vertybes ar nereikalauja gyventi tik pagal jo, atvykėlio, norus ir reikalavimus. Jei atvykėlis tai užmiršta, šeimininkas privalo priminti.

Keista, kaip daugelis buvusių okupantų lenkų, skelbdamiesi ypač gerais katalikais, gali eiti ir vėl eiti išpažinčių, kaip kunigai gali duoti jiems išrišimus, jei iki šiol neatsiprašo lietuvių tautos už jai padarytas skriaudas, neatlygina jų.

Praeities Lenkijos imperializmo ir jo „katalikiškojo pagonizmo“ studijos turėtų būti privalomos ne tik buvusioms jo aukoms, bet ir kiekvienam, kuriam rūpi ne tik lietuvių tautos ir nepriklausomos Lietuvos, bet ir visos Europos, žmonijos ateitis, tautų sugyvenimas, kad nepasikartotų tai, kas jau kartą buvo blogo.

Atgal