VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

12 09. Į užmarštį nueinančios pėdos

Bronislovas Mažylis

Panevėžio rajone, Paįstrio seniūnijos pakraštyje yra vienkiemis, pavadintas Sendvariu. Išgirdus tokį pavadinimą, kyla mintis, kad bus kalbama apie kažkokį dvarą ir dar seną. Realybėje iš to „dvaro“ telikusi nedidelė, bebaigianti į žemę susmegti troba. Net ir iš kaimynystėje gyvenančiųjų mažai kas žino, kad tai vieno iš prieškario žurnalisto, antinacinio pasipriešinimo dalyvio Jono Virbicko gimtinė.

Jonas Virbickas gimė 1911 metais. Jo tėvas Aleksandras Sendvario vienkiemį buvo įsigijęs iš nusigyvenančio Paįstrio dvarininko Hopeno. Ponas, nesibaigiančioms skolų skylėms kamšyti, buvo priverstas dvaro žemę atskirais sklypais išparduoti. Aleksandro šeimoje užaugo du sūnūs ir duktė.

Jonas 1921 - 1923 m. lankė Paįstrio pradžios mokyklą. 1923 m. pradėjo mokytis Panevėžio vyrų (dabar J. Balčikonio) gimnazijoje. Ją baigęs, 1931 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų Filosofijos fakultetą. Studijuodamas uždarbiavo įvairiose redakcijose. Iki 1940 m. dirbo žurnalo „Židinys“ administratorium, redaktorium.

Jonas buvo aktyvus visuomenininkas. Studijuodamas ir pradėjęs dirbti, nepamiršo savo gimtosios parapijos, palaikė ryšius su jaunimu, ypač aktyviai veikusiais pavasarininkais, dalyvaudavo jų renginiuose, skaitydavo paskaitas.

1941 m. prasidėjus karui, Lietuvių aktyvistų frontas nuo birželio 25 d. pradėjo leisti laikraštį „Į laisvę“. Leidinį redaguoti teko J. Virbickui, kartu su iš netolimų nuo jo gimtinės Puodžiūnų kilusiu Antanu Strabuliu ir kitais jaunais žurnalistais, iki kol vokiečiai 1942 metų gale jį uždraudė.

Uždarius oficialiai leistą laikraštį „Į laisvę“ ir vokiečiams pradėjus slopinti lietuvišką veiklą, susikūręs Lietuvių frontas 1943 m. sausio 15 d. pradėjo „Į laisvę“ ir kitus leidinius leisti pogrindyje. Leidiniams medžiagą rinkti ir redaguoti vėl teko daugiausia J. Virbickui ir A. Strabuliui. Taip jie darbavosi iki sovietinės armijos sugrįžimo 1944 m.

Užėmus Lietuvą sovietinei kariuomenei, Jonas Virbickas, grįžęs į Panevėžį, mokytojavo. 1945 m. rugpjūčio mėnesį čekistai jį suėmė. Netrukus buvo suimtas ir jo kraštietis Antanas Stabulis, irgi pradėjęs dirbti mokytoju Panevėžyje. Tardymams abu buvo išvežti į Utenos kalėjimą. Kaltino juos už pogrindinę veiklą hitlermečiu. 1946 m. birželio 12 d. abiems davė po 10 metų kalėjimo ir 5 m. tremties.

Po teismo jie buvo išvežti į Vilnių. A. Stabulis buvo išsiųstas į Karagandos lagerius, o J. Virbickas susirgo ir gulėjo Lukiškių kalėjimo ligoninėje.

Brolis, Petras Virbickas, 1946 m. liepos 22 d. buvo nuvažiavęs į Lukiškių kalėjimą ir atvežė Jonui siuntinį. Tą siuntinį iš jo priėmė. Po trijų dienų, liepos 25 d., Petras, šio to nupirkęs, dar norėjo perduoti broliui siuntinuką, bet nebepriėmė. Nuo to laiko namiškiai apie Jono likimą jokių žinių nebegavo. Net ir įvairiuose leidiniuose su klaustuku buvo nurodoma Jono Virbicko mirties data - 1946 metai. Tik 2008 m. išleistoje Mindaugo Bloznelio knygoje „Lietuvių frontas vokiečių okupacijos metais“ nurodoma, kad Jonas Virbickas sovietiniuose lageriuose žuvo 1947 m. sausio 12 d.

Taigi šiemet sueina šimtmetis nuo šio žurnalisto, redaktoriaus, visuomenininko, politkalinio Jono Virbicko gimimo. O tuoj po Naujųjų metų sukaks 65 m. nuo jo žūties. Gal tokiomis progomis, po ilgo tylėjimo  ūtų tikslingą išlikusią jo gimtinę, gimtąjį namą paženklinti, kad jo, jau dulkėmis užneštų pėdų, visiškai neuždengtų užmarštis. Tegu ateinantieji stiprybės semiasi iš prieš tai įmynusių pėdas.

Atgal