VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

12 16. Lietuvos Laisvės Armija – partizaninio karo pradininkė Dzūkijoje

 

Būkite tikri – vėl atsiras daug ir didelių vadų,

kai ateis laikas kovos vaisiais naudotis.

Kol kas mums tik skirta tuos vaisius pelnyti.

(Kazys Veverskis-Senis)

Gintaras Lučinskas

Kraštotyrininkas

Dažnai iš televizijos ekranų girdime ir spaudoje bei internete skaitome, kad Lietuvoje laisvės kovotojai (partizanai) atsirado 1944 metų rudenį, sovietų okupantams pradėjus mobilizuoti vyrus į Raudonąją armiją. Tai neatitinka tiesos, nes pirmieji partizanų būriai buvo susiorganizavę 1940–1944 m. iš Lietuvių aktyvistų fronto, Lietuvos Laisvės Armijos ir kitų pogrindžio organizacijų.

Lietuvoje veikė daug nacionalinio pasipriešinimo organizacijų, kurių pagrindinis tikslas buvo atgauti 1940 m. prarastą nepriklausomybę. Svarbiausios iš jų: Lietuvių aktyvistų frontas (LAF, 1941 metų birželio sukilimo organizatorius); Lietuvos Laisvės Armija (LLA, įkurta 1941 m. gruodžio 13 d.); Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS, 1940 m. gruodžio 26 d.); Lietuvos laisvės gynėjų sąjunga (LLGS, 1942 m.); Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK, 1943 m. lapkričio 25 d.); Bendrasis demokratinio pasipriešinimo sąjūdis (BDPS, 1946 m. birželio 6 d.); Vyriausiasis Lietuvos atstatymo komitetas (VLAK, 1946 m. birželio 10 d.), Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS, įkurtas visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime 1949 m. vasario 2–22 d.). LLKS buvo autoritetingiausia nacionalinio pasipriešinimo organizacija. Okupacijos ir partizaninio karo sąlygomis LLKS Taryba buvo aukščiausiasis tautos politinis organas, vadovavęs politinei ir karinei tautos išsivadavimo kovai, o Tarybos Prezidiumo Pirmininkas ėjo Respublikos Prezidento pareigas.

Nacių okupacijos metais pogrindyje veikusios pasipriešinimo organizacijos naudojo pasyvaus pasipriešinimo taktiką. Antrojo pasaulinio karo pradžioje tikėtasi, kad didžiausias mūsų tautos priešas bolševizmas bus sutriuškintas, todėl trukdyti naciams lyg ir nederėtų. Tačiau rezistentams rūpėjo padėti tautiečiams susiorientuoti nacių politikoje, netikėti jų propaganda, vengti karinio bendradarbiavimo, Reicho darbo tarnybos, stengtis kuo mažesniais nuostoliais sulaukti karo pabaigos, tikintis, kad Vakarai laikysis 1941 m. rugpjūčio 14 d. Atlanto chartijoje paskelbtų tautų laisvo apsisprendimo teisių. Beje, Atlanto chartiją 1942 m. sausio 1 d. pasirašė ir Sovietų Sąjunga. Deja, didžiojoje politikoje Vakarai nesilaikė savo pažadų ir okupuotas valstybes paliko likimo valiai…

Lietuvos Laisvės Armijos įkūrimas

Tarp pasipriešinimo organizacijų svarbus vaidmuo teko LLA. Būtent LLA buvo partizaninio, ginkluoto pasipriešinimo raudoniesiems okupantams organizatorė. LLA įkurta kaip karinė organizacija kovai prieš nacių okupaciją. LLA steigėjas buvo Teisės fakulteto studentas, ltn. Kazys Veverskis. Jis, remdamasis LAF programa, sukūrė LLA programą, kuri buvo lakoniška, paprasta, aiški ir priimtina kiekvienam doram lietuviui. Organizaciją įkūrė ltn. Kazys Veverskis, Pranas Veverskis, ltn. Lionginas Švalkus, ltn. Pranas Gailiūnas, ltn. Edvardas Jaloveckas, ltn. Adolfas Eidimtas, ltn. Domas Matutis, Jonas Žukas. Vėliau į LLA gretas įsitraukė gen. Motiejus Pečiulionis-Miškinis, kpt. Juozas Čeponis-Tauragis, Petras Bartkus-Žadgaila, kpt. Albinas Karalius-Varenis, inž. B. Snarskis-Šnairys, kpt. Juozas Kasperavičius-Visvydas, kpt. Juozas Krikštaponis, Vytautas Šniuolis-Svajūnas, kpt. Afanasijus Kazanas ir jo sūnus ltn. Mykolas Kazanas-Mutka, ltn. Adolfas Kubilius, Vladas Montvydas-Žemaitis, viršila Jonas Misiūnas-Žalias Velnias, mokytojas Juozas Šibaila-Merainis, mjr. Bernardas Kaletka-Senis, ltn. Danielius Vaitelis-Briedis, kpt. Jonas Žemaitis-Vytautas, Leonas Vilutis-Arūnas, mjr. Jonas Semaška-Liepa, plk. Pranas Budraitis ir kt. LLA branduolį, štabus sudarė ir jiems vadovavo Lietuvos kariuomenės karininkai, jaučiantys nuoskaudą ir iš dalies kaltę dėl to, kad 1940 m. nebuvo pasipriešinta, ir nebenorintys klausyti baikščių ir svyruojančių politikų įsakymų. Tarp patriotų, ypač tarp jaunesnių karininkų ir puskarininkių, LLA buvo labai populiari. LLA kūrėjai atmetė bet kokį bendradarbiavimą su naciais, jie netikėjo, kad vokiečiai padės Lietuvai atgauti nepriklausomybę. LLA vadai orientavosi į Vakarų valstybes, tikėdamiesi, kad anglai ir amerikiečiai karui baigiantis sudarys koaliciją su vokiečiais ir sunaikins Sovietų Sąjungą. To rezultatas – Lietuva turėtų atgauti nepriklausomybę. LLA rengėsi, susiklosčius palankioms aplinkybėms, ginklu išsikovoti laisvę. Įtraukimas į LLA gretas vyko per asmenines pažintis. Kiekvienas naujas narys į organizaciją įtraukdavo 2–3 patikimus žmones. LLA gretos sparčiai augo. 1944 metų viduryje LLA gretose buvo apie 10 000 narių. Organizacijos konspiraciją užtikrino trejukių sistema. Visoje Lietuvoje LLA veikė pagal vieningą struktūrinę schemą, kurią sudarant buvo naudotasi Lietuvos kariuomenės patirtimi. LLA Vilniuje turėjo nelegalią spaustuvę, kur buvo spausdinamas organizacijos informacinis biuletenis „Karinės ir politinės žinios“. Biuletenis buvo leidžiamas kas dešimt dienų 500–1000 egzempliorių tiražu. LLA veikla skirstoma į 3 etapus: 1941–1943 m. – antinacinis, 1944 m. pereinamasis ir 1945–1946 m. – antisovietinis.

1942 m. LLA buvo kūrimosi stadijoje ir atrodė taip: Vyriausiasis štabas – apylinkės (jos dažniausiai apėmė apskrities teritoriją). 1943 m. pradžioje apylinkių štabai pagal įsakymą turėjo būti sudaryti iš 3 skyrių: žvalgybos, organizacinio ir ūkinio. 1943 m. pirmoje pusėje įkurtos 4 apygardos: Vilniaus (vadas – ltn. K. Veverskis-Senis), Kauno (vadas – plk. J.Liorentas, vėliau mjr. B. Svilas), Šiaulių (vadas – kpt. A. Eidimtas) ir Panevėžio (vadas – kpt. Sakalas-Sakalauskas). Kiek vėliau įkurtai Telšių apygardai vadovavo plk. Ipolitas Žulys (vėliau tapęs KGB agentu).

Dėl LLA Alytaus apylinkės įkūrimo

Kauno apygardai priklausė Kėdainių, Kauno, Raseinių, Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės, Alytaus ir Seinų (Lazdijų) apylinkės (jos apėmė apskrities teritoriją). Apskričių valsčiai suskirstyti į rajonus ir dalinius.

Dzūkijoje LLA veiklai nebuvo tokių palankių sąlygų, kaip kituose Lietuvos regionuose. Nebuvo pakankamai kariškių inteligentijos, nes 1920–1939 m. didelė Dainavos krašto dalis buvo okupuota lenkų. Tai Lietuvos pakraštys, nutolęs nuo didžiųjų miestų ir ten veikiančių pogrindžio centrų.

Istoriko Algio Kašėtos duomenimis, 1943 m. LLA Alytaus apylinkės vadu buvo Zinkevičius. Su ltn. K. Veverskiu tiesiogiai ryšius palaikė LLA Varėnos vls. organizatorius bei vadovas Kuzma, o jo pavaduotojas buvo buhalteris Leinavičius. Merkinės vls. LLA nariais buvo beveik visi savivaldos pareigūnai: viršaitis Jonas Šukys, sekretoriai Jonas Barysas ir Augonis, policijos viršininkas Stasys Ignotas, vachmistras Talandis, progimnazijos direktorius Kazimieras Valiukas, kelių technikas Juozas Nenartonis, daugelis seniūnų. LLA veikla čia prasidėjo jau 1942 m. vasarą, kai vietos organizacija pradėjo slaptą ginklų iš gyventojų supirkimą. Buvo tramdomi nacių talkininkai bei ginamasi nuo plėšikaujančių sovietų diversantų. LLA Seinų apylinkei vadovavo ltn. Kazys Batūra, su LLA veikla susiję policininkas Ptakauskas iš Mizarų k., Jonas Stačiokas. 1943–1944 m. žiemą vienas LLA įkūrėjų ltn. L. Švalkus iš Vilniaus perėjo dirbti į Gardino lietuvių komitetą, vėliau mokytojavo Seinų apskrityje. Rudaminos vls. organizacijos narys K. Černiauskas, dirbęs Aštriosios Kirsnos žemės ūkio mokyklos buhalteriu, dažnai motociklu iš Kauno parveždavo pogrindinės LLA spaudos. Kapčiamiesčio vls. vadovavo kpt. A. Rugys, organizacijai priklausė mokytojas S. Skrabulis, Veisiejų vls. – mokytojai J. Selickas-Seliūnas ir V. Ūsas, psk. Stasys Soroka, Šernas iš Paveisiejų k., Lazdijuose – miškų ūkio buhalteris J. Lazauskas, F. Stankevičius. 1944 m. liepos mėn. pabaigoje jau visa Dzūkija buvo užimta Raudonosios armijos dalinių. Dzūkijos LLA dauguma vadų atsidūrė Rytprūsiuose, o vėliau pasitraukė į Vakarus. Galima tik spėti, kad priartėjus frontui, jie prarado ryšį su LLA Vyr. vadovybe ir savo iniciatyva pasitraukė, o vadovybės įsakymas trauktis į Žemaitiją ir ten rengtis kovai jų nepasiekė.

Atsiminimai apie LLA Alytaus miesto skyrių

Nepavyko rasti tikslių duomenų, kada įsteigta LLA Alytaus mieste. Liudininkai, patys dalyvavę LLA veikloje, prisimena 1943 m. pradžią. Jie teigia, kad LLA Alytaus miesto skyrius įkurtas 1943 m. kovo mėn. pradžioje. Susirinkime susitiko, susipažino ir prisiekė dalyvauti LLA programos įgyvendinime apie 25 tuometinės Alytaus mokytojų seminarijos, gimnazijos ir Amatų mokyklos mokytojai bei moksleiviai. Čia dalyvavo Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, Juozas Gegužis-Diemedis ir kiti būsimos Dainavos partizanų apygardos vadai ir kovotojai. Manytina, kad tų įvykių liudininkai kalba apie LLA Alytaus apylinkės (Alytaus apskrities) padalinio – rajono (miesto ar valsčiaus) įsteigimą.

Akademikas Antanas Kudzys (g. 1925, gyv. Vilniuje) atsiminimuose rašo:

„1942–1943 mokslo metais mokiausi Alytaus gimnazijoje. 1943 metų žiemą per pamokų pertrauką užkalbino Alytaus mokytojų seminarijos kūno kultūros ir karinio parengimo mokytojas, atsargos leitenantas (pavardės neprisimenu), kuris pakvietė mane dalyvauti slaptame susirinkime, įvyksiantį Alytuje, Lelijų gatvėje (dabar – Nr. 31), nebaigtame įrengti name, suręstame iš betoninių blokelių. Atvykęs į susirinkimą, radau apie 25 vyrus nuo 18 iki 30 metų amžiaus. Susirinkime vadovavo nepažįstamas atvykęs vyras (atrodo, pavarde Kubilius), o taip pat minėtasis mokytojas. Susirinkimo dalyviai buvo informuoti apie galimą antrąją bolševikinę okupaciją ir pasirengimą jai pasipriešinti. Buvo pranešta, kad Vilniuje įsteigta pogrindinė organizacija Lietuvos Laisvės Armija (LLA), o šis susirinkimas yra skirtas įkurti Alytaus miesto skyriui. Po to prieš kryžių buvome prisaikdinti dalyvauti LLA veikloje ir susirinkimo dalyviai, kurių tarpe buvo apie 10 Alytaus mokytojų seminarijos mokytojų ir mokinių, išsiskirstė. Netikėtai 1943 m. kovo mėnesį baigėsi mokslo metai ir po abitūros egzaminų grįžau į tėviškę Seirijų mstl. Pradėjau dirbti mokytoju Noragėlių pradinėje mokykloje, po dviejų mėnesių atsirado mokytojo vieta Seirijų pradinėje mokykloje. Drauge su kitais mokytojais naktimis ginkluoti patruliuodavome Seirijuose, saugodami gyventojus nuo raudonųjų partizanų užpuolimų. Vokiečiams palikus Lietuvą, palaikėme ryšį su besiorganizuojančiais Lietuvos partizanais. Saugodamasis Veisiejuose įsikūrusių NKVD pasieniečių garnizono kareivių ir stribų, slapstydavausi tėviškėje įrengtoje slėptuvėje, o 1945 m. birželį išvykau į Kauną, lankiau mokytojų tobulinimosi kursus ir įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą. Čia dalyvavau Jono Poškaus-Rolando organizuotoje LLA rezervinių partizanų veikloje.

Lietuvos laisvės kovotojų bei Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos dėka yra pastatyti paminklai ir kryžiai tose kaimo ir miško vietovėse, kuriose kovojo ir žuvo pokario partizanai. Tačiau Lietuvos miestuose nėra ne tik paminklų, bet ir memorialinių lentų Laisvės kovotojų atminimui pažymėti. Tarytum nacių ir sovietų okupacijos metais miestuose nebuvo pogrindžio organizacijų ir kovų.“

Adolfas Kavaliauskas (g. 1923, gyv. Vilniuje) atsiminimuose rašo:

„1943 metų pavasarį (vasario mėn. pabaigoje ar kovo mėn. pradžioje) buvau gimnazijos mokslo draugų pakviestas į susitikimą Alytuje, Lelijų gatvėje (namo Nr. neprisimenu). Susitikimo tikslo nežinojau. Nuvykęs radau susirinkusius apie 20 mano amžiaus ir vyresnių žmonių (tik vyrų). Pažinojau ne visus. Dauguma buvo Alytaus mokytojų seminarijos dėstytojai ir moksleiviai, mažiau Alytaus gimnazijos ir Amatų mokyklos atstovų. Prisimenu keletą: Algirdą Kavaliauską (iš Seirijų mstl.), Joną Morkeliūną, Vladą Rėklaitį, vėliau sutiktą partizanų būryje Antaną Morkeliūną-Labutį. Susirinkimui vadovavo Alytaus mokytojų seminarijos atstovai. Kalbėta ir svarstyta: apie to meto politinę padėtį ir karo eigą, pranešta, kad vokiečių karo vadovybė suaktyvino Lietuvos jaunimo verbavimą į Vokietijos kariuomenę, neatmetama galimybė ir jėgos panaudojimas; apie prielaidas, kad gali susidaryti sąlygos mums kovoti dėl Lietuvos Respublikos laisvės ir kad tam reikia ruoštis; apie ginklų kaupimą ir išsaugojimą; apie ryšius su kaimo jaunimu. Susitikimas baigėsi trumpa priesaika, kurios žodžių aš neprisimenu, bet reikėjo pasirinkti: ar pritariame LLA programai ir nuostatams, ar ne.“

Izabelė Skliutaitė-Navarackienė (g. 1925, gyv. Druskininkuose) prisiminė:

„Nuo 1941 m. rudens mokiausi Alytaus mokytojų seminarijoje. Joje mokytojas Konstantinas Bajerčius 1942 m. įkūrė pogrindinę Ateitininkų organizaciją. Mokytojai stebėjo moksleivius, kuriais galima pasitikėti, ir juos pakviesdavo į organizaciją. Ateitininkų vadovai – mokytojai Juozas Mičiulis, Kazys Batūra, Leokadija Batūraitė-Matusevičienė, Adolfas Ramanauskas. Aš priklausiau grupelei, kurioje buvo: Onutė Vyšniauskaitė (iš Alovės vls. Būdos k.), Onutė Lekavičiūtė (iš Alovės mstl.), Anelė Ražanskaitė (iš Kurnėnų k.) ir Anelė Jarmalaitė. Apie kitus ateitininkus žinojome, bet neturėjome teisės apie tai kalbėti. Prisimenu, kad ateitininkams dar priklausė moksleiviai Jonas Šarakauskas, Kostas Urmanavičius, Juozas Ambrulevičius, Juozas Jakavonis. Dar kiti buvo kaip rėmėjai. K. Bajerčius organizavo kraštotyrinę veiklą savo kraštui, tėviškei pažinti: sodinome medžius, rinkome tautosaką, diskutuodavome istorijos pamokose. Su mokytojais dažnai vykdavome į miestelius (Punia, Rumbonys, Krikštonys, Ūdrija, Nemunaitis, Daugai, Birštonas ir kt.) ir kaimus, stebėjome situaciją, perduodavome informaciją gyventojams, kai vokiečiai pradėdavo gaudyti jaunuolius į priverčiamuosius darbus Vokietijoje ar į kariuomenę. 1942 m. vasaros pradžioje vokiečių žandarų buvo suimti moksleiviai Antanas Pigaga, Antanas Volungevičius ir Talandis bei uždaryti areštinėje, kad išvežti juos į Vokietiją. Mokytojai K. Bajerčius ir J. Mičiulis rūpinosi juos išlaisvinti, o aš su Anele Ražanskaite, nuėję jų aplankyti, perdavėme į kamerą pjūkliuko geležtę. Jie naktį pabėgo ir visą vasarą gyveno mano tėviškėje Dvarčėnų kaime (Daugų vls.), o rudenį sugrįžo į seminariją tęsti mokslų. Vieną kartą, kad pasislėpti nuo vokiečių žandarų, perkėliau juos valtimi į Didžiulio ežero salą, kur gyveno kelias dienas. 1943 m. pavasarį aktyvesni, ryžtingesni ateitininkai buvome priimti į LLA gretas. Apie 10 seminarijos moksleivių priesaiką priėmėme Rumbonių parapijos bažnyčioje (Alytaus vls.). Mokytojų seminarija tapo svarbiu antinacinės rezistencijos centru Dzūkijoje. Mokytojo K. Bajerčiaus bute, J. Basanavičiaus gatvėje, Kazys Veverskis-Senis (jis buvo atvykęs 2 kartus, o mes jį vadinome jaunu seneliu) supažindino su LLA organizacijos programa ir įstatais. Jis instruktavo kaip elgtis pogrindžio sąlygomis, atveždavo pogrindinės spaudos, reikalavo laikytis konspiracijos. Aiškus buvo ir tikslas – atiduoti Tėvynei viską, ką privalo atiduoti žmogus, gindamas kalbą, žemę ir laisvę. Ir savo vadų neapvylėme. Pareiga – šventa, ir mes ją vykdėme. Ėjome ten, kur siuntė, darėme tai, kas buvo reikalinga tautai. Veiklos dirva buvo plati: tai ir suimtųjų lankymas areštinėse, esamos politinės padėties aiškinimas, vyrų slėpimas nuo gaudynių Reicho darbams. Mes gerai žinojome, kad vokiečiai turi savo planus ir siekia kitais metodais sunaikinti Lietuvą. 1940–1944 m. istoriniai įvykiai įrodė, kad jaunimas moka mylėti savo kraštą, laisvę ir žino, kaip aukotis už šiuos idealus. Sunkūs išbandymai mūsų neišgąsdino, bet sustiprino pasitikėjimą savimi. Supratome, kad nei su vienu priešu meilikautis negalima. Anksčiau ar vėliau jis ras būdą tave sunaikinti. Todėl mūsų vadai siekė, kad ištvertume ir kuo mažesnėmis žmonių aukomis išgyventume 1944-uosius karo metus. Kai sovietai okupavo antrą kartą, LLA organizavo partizaninį pasipriešinimą. Mes gyvenome legaliai, o kiti perėjo į nelegalią padėtį – tapo partizanais. Aš priklausiau legaliai gyvenančių „slapukų“ partizanų grupei (vadovas K. Bajerčius-Garibaldis). Palaikiau ryšius tarp Žaibo, Laimučio ir Vanago partizanų būrių. Turėjau Ramunės ir Jūratės slapyvardžius. Platinau antisovietinę spaudą, rašomąja mašinėle dauginau atsišaukimus. Mane areštavo egzaminų metu – 1946 m. birželio 23 d., kalino Alytuje, Vilniuje. 1946 m. spalio 19 d. Karo tribunolo teismas nuteisė 10 metų lagerio ir penkeriems tremties. Kalėjau lageriuose Kemerovo ir Karagandos srityse. 1955 m. grįžau į Lietuvą.

Maža tik žodžiais mylėti Tėvynę. Svarbu sugrąžinti pagarbą istorijai, kalbai, kultūrai, tautos paminklams ir žmogui.“

Lietuvos Laisvės Armijos pasipriešinimo veikla Dzūkijoje

Apie pasiruošimą aktyviai priešintis antrajai sovietų okupacijai ir atgauti nepriklausomybę liudija LLA planai: ginklu išlaikyti dalį teritorijos, joje skelbti nepriklausomybę ir iš čia organizuoti tolesnį pasipriešinimą; derėtis su rusais (tarpininkaujant Vakarų valstybėms) dėl armijos atitraukimo iš Lietuvos. Jei šių planų įgyvendinti nepasisektų, įsakoma pereiti į pogrindį, organizuoti spaudos leidybą ir platinimą, radijo ryšį ir laukti Taikos konferencijos sprendimų.

1944 m. liepos 1 d. LLA organizacijoje buvo paskelbta karinė parengtis: visi jos nariai, pajėgūs naudoti ginklą, privalėjo pereiti į partizanų „vanagų“ rinktines, išsidėsčiusias miškuose. Organizacija buvo padalyta į du padalinius: veikiantįjį sektorių (VS), pavadintą „Vanagais“, ir organizacinį sektorių (OS). „Vanagai“ – tai ginkluoti partizanai, kariaujantys pozicinį ar partizaninį karą OS – rezerviniai partizanai, užsiimantys veikiančiojo sektoriaus aprūpinimu maistu, transportu, informacija, ryšiais.

1944 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. Pietų Lietuvoje LLA partizanų organizavimosi darbą ir veiklos pradėjimą ar atnaujinimą sunkino bei kurį laiką išvis neįmanomu darė artimos pafrontės padėtis. Spalio mėn. Simno, Merkinės, Alovės vls. partizaninę veiklą pradėjo organizuoti centrinės LLA vadovybės (Kaune) ryšininkas Antanas Stačiokas-Liepa, su atitinkamomis instrukcijomis pasiųstas į Alytaus apskrities miškus. Jo uždavinys buvo sukurti partizanų grupeles kiekviename valsčiuje, jas sujungti į kovos vienetus ir jiems vadovauti. 1945 m. pirmoje pusėje LLA Alytaus apylinkės štabą sudarė nedidelė grupelė pogrindyje veikusių LLA narių ir pasitraukę dėl suėmimo pavojaus iš Tauragės Jonas ir Vladas Pielikiai. Pastarasis vadovavo Alytaus gimnazijoje apie 13 moksleivių pogrindžio grupei: LLA nariai rinko partizanams medikamentus, daiktus. 1945 m. gegužės mėn. LLA Alytaus apylinkės partizanų štabo viršininku tapo Vincas Kukys-Šilas, pasitraukęs iš Vilniaus. Dzūkijos pirmieji LLA organizatoriai ir partizanų vadai – Juozas Matukevičius-Vilkas, ltn. Boleslovas Šimkonis-Šarūnas, Antanas Kušlys-Vilkas – žuvo 1945 m. pradžioje. Dainavos apygardos dvi rinktinės – Šarūno ir Dzūkų kovų pradžioje veikė po LLA vėliava ir tik 1945 m. birželio mėn. Dzūkijos partizanai nutraukė ryšius su LLA, veikdami visiškai savarankiškai. Dėl dažnų legaliai gyvenančių LLA vadovų ir eilinių narių areštų pablogėjo ryšiai su ginkluotu pogrindžiu, sumažėjo tarpusavio pasitikėjimas. Senųjų LLA ir LF „Kęstutis“ struktūrų išlaikymą, neturint įtakingų ir autoritetingų asmenų vadovauti išsiplėtusiam partizaniniam sąjūdžiui, beprasmiu darė dzūkų tendencija kurti partizanų dalinius, atsisakant formalaus kurios nors organizacijos pripažinimo ir vadinantis tiesiog „Lietuvos partizanais“. Patriotiškai nusiteikusiam kaimo jaunimui, pasiryžusiam kovoti už Lietuvos nepriklausomybę, nebuvo taip jau svarbu, kaip vadinasi jo karinė organizacija.

1944 metų vasarą prie Lietuvos artėjant frontui, paspartėjo pogrindžio organizacijų vienijimasis. Jis dažniausiai vyko LLA iniciatyva perimant vadovavimą į savo rankas. Liepos mėn. pabaigoje buvo įsteigtas Lietuvos gynimo komitetas (LGK), apjungęs įvairias pasipriešinimo organizacijas vienam tikslui – kovai su sovietų okupacija. Komiteto pirmininku tapo K.Veverskis-Senis, nariais: gen. M. Pečiulionis-Miškinis, inž. B.Snarskis-Šnairys, kurį netrukus pakeitė kun. B. Jurgutis. LLA tapo visatautine ginkluoto pasipriešinimo organizacija, o LGK perėmė politines VLIK’o funkcijas. LLA vadovybė uždraudė savo nariams trauktis į Vakarus, reikalavo, kad visi liktų kovoti su okupantais Lietuvoje, skatino stoti į LLA partizanų „vanagų“ gretas. „Vanagai“ tapo partizaninio karo Lietuvoje pradininkais. Dar buvo tikimasi, kad Vakarų sąjungininkai ryšis ginti Vidurio Europą nuo raudonojo maro. Deja… Prasidėjus nuožmiam partizaniniam karui prieš sovietų okupantus, LLA vaidmuo buvo primirštas. Istorijoje visatautinis pasipriešinimas okupantams išliko Lietuvos partizanų pavadinimu, LLA istorijoje lyg ir nutrūko.

Kas trukdo pakabinti memorialinę lentą Alytuje?

Iš visų SSRS pavergtų tautų nacionalinis pasipriešinimas okupantams aršiausias buvo Lietuvoje. Ginkluoto pasipriešinimo vadai ne tik vykdė kovines operacijas, bet ir turėjo laisvos Lietuvos viziją, kurios esmė ne kartą buvo išdėstyta įvairiuose programiniuose dokumentuose. Paskutinį kartą nepriklausomos Lietuvos vizija buvo patvirtinta LLKS Tarybos Prezidiumo deklaracijoje 1949 m. vasario 16 d. Gaila, kad, atgavus laisvę, realiame gyvenime toji vizija taip ir liko tik vizija…

LLA Alytaus apylinkės įsteigimas ir veikla išsamiau netyrinėjami. Akademikas A. Kudzys retoriškai klausė: „Kas trukdo pakabinti memorialinę lentą Alytuje, prie Lelijų gatvės Nr. 31, kur 1943 m. buvo įkurtas LLA Alytaus miesto skyrius? Neatsiranda lėšų? O gal, svarbiausia, kad istorijos paveldo išsaugojimas nerūpi miesto vadovams?“

Atgal