VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

01 10. Galutinis žydų klausimo sprendimas (2)

Dr. Petras Stankeras

Po kelių dienų, kalbėdamas su chorvatų gynybos ministru, fiureris grižo prie medicininės terminologijos, aiškindamas jam: „Jeigu kuri nors šalis toleruoja pas save bent vieną žydų šeimą, anksčiau ar vėliau ji tampa bakterinio užkrato židiniu. Kai mūsų kontinente išnyks žydai, nieks ir niekados nesugriaus europinių tautų vienybės. Tuomet ne taip svarbu, kur bus išsiųsti žydai – į Sibirą ar į Madagaskarą“.

Galutinis draudimas žydams emigruoti iš Reichui pavaldžių teritorijų buvo pasirašytas 1941 metų spalio 23 dieną. Iki tol A. Hitleris dažnai apie „galutinį sprendimą“ kalbėjo visų pirma kaip apie žydų iškeldinimą kur nors iš Europos. Reichskanceliarijos šefas Hansas Lammersas (Hans Lammers) 1942 metų kovo mėnesį pasižymėjo, kad fiureris pastoviai kartoja, jog pageidauja žydų klausimo sprendimą atidėti pokario laikams: po karo galbūt jie bus apgyvendinti kokioje nors tolimoje teritorijoje, kaip pavyzdžiui, Madagaskare, kuris taps jų tėvyne.

Jeigu Anglijos ministras pirmininkas Winstonas Churchillisnebūtų užtrenkęs duris taikos deryboms su A. Hitleriu dar 1940-aisiais ir jeigu tokios derybos būtų buvusios surengtos, žydų deportavimas iš Centrinės ir Rytų Europos į Madagaskarą galėjo būti viena iš taikos susitarimo nuostatų. Ir daug, galbūt net daugelis iš šimtų tūkstančių žydų būtų galėję išvengti pražūties mirties stovyklose.

1942 metų kovo mėnesį Josefas Goebbelsas savo dienoraštyje pažymėjo pokalbį su A. Hitleriu: „Galų gale mes kalbėjome apie žydų problemą. Fiureris lieka negailestingas. Žydus būtina išvaryti iš Europos, jeigu prireiks, netgi pačių žiauriausių metodų pagalba“.

Paskutinį kartą Madagaskaro projektą A. Hitleris paminėjo 1942 metų liepos 24 dieną savo tradiciniuose užstalės pasisakymuose. Tuomet jis pasakė, „kadangi Pasaulinis sionistinis kongresas ir jo lyderis Chaimas Weizmannas paskelbė mums karą, mes griausime miestą po miesto, kol visi žydai nepaliks jų ir neišvyks į Madagaskarą ar į kokią kitą žydų nacionalinę valstybę“.

O prieš tai reichsmaršalas H. Goeringas 1941 metų liepos 31 dieną pasirašė direktyvą, adresuotą RSHA viršininkui SS obergruppenfiureriui R.Heydrichui: „Pavedu jums atlikti parengiamuosius veiksmus, susijusius su galutiniu žydų klausimo sprendimu tose Europos teritorijose, kurios yra vokiečių įtakoje“. Tuo klausimu buvo nuspręsta organizuoti suinteresuotų žinybų atstovų pasitarimą. Iš pradžių konferenciją buvo numatyta sušaukti metų pabaigoje, gruodžio mėnesį. 1941 metų lapkričio 29 dieną R. Heydrichas išsiuntinėjo įvairioms žinyboms kvietimus į konferenciją, kuri buvo numatyta gruodžio 9 dienai. Tačiau dėl japonų Pearl Harboro atakos ir karo paskelbimu JAV, pasitarimo data buvo nukelta į kitus metus, į sausio 20-ąją.

...Riterių pilį primenanti graži trijų aukštų SS vila ant berlyniečių pamėgto Wannsee ežero kranto netoli Berlyno, Am Grossen Wannsee Nr. 56-58. Šiame pastate nuo 1941 metų dislokavosi centrinė Interpolo būstinė ir čia buvo saugoma pagrindinė kartoteka. Nuostabus valgomasis, krištolo sietynai, aksomu aptrauktos kėdės, daug šviesos, stiklinės arkos kambario gale. Tik šįkart čia neužuodžiami kulinarijos šedevrų kvapai, negirdėti stalo įrankių tarškėjimo, taurių skimbčiojimo, jokių pašnekesių apie orą ir sostinės grožį. Ši vila tapo garsi tuo, kad čia 1942 metų sausio 20 dieną, antradienį, įvyko Trečiojo Reicho aukštų funkcionierių konferencija tema „Endlosung der Judenfrage“ („Galutinis žydų klausimo sprendimas“). Tais pačiais 1942 metais šiame pastate įsikūrė taip vadinamas Hafelio institutas. Po šiuo neutraliu pavadinimu slėpėsi vienas SD padalinis, kuris vykdė radijo žaidimą operacijos „Zeppelin“, nukreiptos prieš TSRS, rėmuose. Karo pabaigoje, kai RSHA pastatą Prinz-Albrecht-Straße subombardavo priešo aviacija, centrinė RSHA būstinė persikėlė į šią tylioje vietoje išsidėsčiusią vilą. Po karo vila perėjo į sovietų kariuomenės rankas, paskui tapo JAV armijos karininkų klubu, o dar vėliau – Berlyno socialdemokratų partijos politinio švietimo centru. 1992 metų sausį – per 50-ąsias Wansee konferencijos metines – viloje įkurtas muziejus ir Holokausto studijoms skirtų konferencijų centras.

Konferencijos svečiai buvo pakviesti pusryčių 9:00, o posėdis prasidėjo 12:00. Konferencijoje dalyvavo penkiolika asmenų: RSHA viršininkas SS obergruppenfiureris R. Heydrichas, Užimtų Rytų sričių ministerijos atstovai NSDAP gauleiteris SA obergruppenfiureris dr. Alfredas Mejeris (Dr. Alfred Meyer) ir Reichsamtsleiteris dr. Georgas Leibbrandtas (Dr. Georg Leibbrandt), valstybės sekretoriai SS gruppenfiureris dr. Vilhelmas Stuckartas (Dr. Wilhelm Stuckart, Reicho vidaus reikalų ministerija), Erichas Neumannas (Erich Neumann, Įgaliotinio Keturmečiam planui įstaiga), dr. Rolandas Freisleris (Dr. Roland Freisler, Reicho teisingumo ministerija), generalinio gubernatoriaus Krokuvoje įstaigos atstovas SA brigadefiureris dr. Josefas Buhleris (Dr. Josef Buhler), Reicho užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretoriaus pavaduotojas SA brigadefiureris Martinas Lutheris (Martin Luther), NSDAP partinės kanceliarijos atstovas SS oberfiureris dr. Gerhardas Klopferis (Dr. Gerhard Klopfer), Reicho kanceliarijos atstovas ministerijos direktorius Vilhelmas Kritzingeris (Wilhelm Kritzinger), SS Vyriausiosios Rasės ir sėslumo valdybos atstovas SS gruppenfiureris Otto Hofmannas (Otto Hofmann), RSHA IV valdybos (gestapo) viršininkas SS gruppenfiureris H. Mulleris, RSHA referato IV B4 viršininkas SS obersturmbannfiureris Adolfas Eichmanas (Adolf Eichmann), Reicho saugumo policijos ir SD atstovas SS oberfiureris dr. Eberhardas Schoengarthas (Dr. Eberhard Schongarth). Ostlandui, tame tarpe ir Lietuvos generalinei sričiai,atstovavo saugumo policijos ir SD vadas Latvijoje, saugumo policijos ir SD vado Ostlande pavaduotojas SS obersturmbannfiurerisRudolfas Lange (Dr. Rudolf Lange).Konferencija tetruko 90 minučių, o joje pirmininkavo R. Heydrichas. Aštuoni konferencijos dalyviai turėjo mokslo daktarų laipsnius, o jų amžiaus vidurkis - 43 metai. Vokietijos kariškių konferencijos dalyvių tarpe nebuvo.

Tai kas gi buvo rašoma garsiosios konferencijos protokole? Visų pirmą, jame aiškiai pažymėtas konferencijos tikslas – paruošti detalų „Galutinio žydų klausimo sprendimo“ planą ir suderinti jo įgyvendinimą su įvairių žinybų atstovais. Svarbiausias plano vykdymo atsakingas asmuo – H.Himmleris. Protokole kalbama apie problemas, su kuriomis susiduria Trečiojo Reicho valdininkai, „spręsdami“ žydų klausimą. Konferencijos darbotvarkėje buvo keli klausimai, daugiausia techninio pobūdžio, į kuriuos turėjo duoti atsakymus Reicho vykdomosios valdžios atstovai.

R. Heydrichas susirinkusiuosius trumpai supažindino su nacionalsocialistinės rasinės politikos pasiekimais, jų tarpe - žydų pašalinimas iš visų Trečiojo Reicho gyvenimo sričių, pasinaudojant Niurnbergo rasiniais įstatymais. Kartu buvo pažymėta, kad pirmapradė politika, verčiant žydus emigruoti už Reicho ribų, nepasiteisino. Pagrindinė to priežastis – atsisakymas potencialių valstybių priimti žydų pabėgėlius bei lėšų stoka pas pabėgėlius emigruoti. Prasidėjus karui, H.Himmleris uždraudė žydų emigraciją, laikydamas ja pavojinga.

Labiausiai diskutuotinas klausimas konferencijoje buvo maišytų žydų-arijų santuokų problema – ar laikytinas žydu žmogus, kurio vienas iš tėvų žydas, o kitas - vokietis, ir kaip elgtis su tais, kurių senelis arba senelė žydai?

Vokietijoje asmenys, kurie nebuvo klasifikuojami kaip žydai (Volljude), tačiau turėjo žydiško kraujo (kurie turėjo vieną ketvirtadalį ar pusę žydiško kraujo, bet neturėjo nei žydo sutuoktinio, nei žydų religinės bendruomenės nario statuso), buvo vadinami mišrūnais (Mischlinge) ir skirstomi į dvi grupes: pirmojo laipsnio mišrūnai - tie, kurių du iš senelių buvo žydai; antrojo laipsnio mišrūnai - tie, kurių vienas iš senelių buvo žydas. Mišrūnai negalėjo būti nacionalsocialistų partijos ar kitų jos organizacijų (SS, SA) nariais. Nors jie galėjo tarnauti Vokietijos armijoje, tačiau jiems negalėjo būti suteiktas karininkų laipsnis. O kai Vokietija atsidūrė kritiškoje padėtyje, nacionalsocialistinė rasinė doktrina buvo šiek tiek modifikuota. Jau 1942 metais vokiečių vermachto eilėse kovojo 150 tūkstančių žydų kilmės kareivių ir karininkų, tarp jų - 23 pulkininkai, 5 generolai majorai ir 8 generolai leitenantai. Iš jų 20 žydų karininkų buvo apdovanoti aukščiausiu Trečiojo Reicho koviniu apdovanojimu – Riterio kryžiaus ordinu. Nežiūrint nuopelnų, 1944 metų pabaigoje – 1945 pradžioje iš vermachto buvo atleisti dešimtys žydų kilmės karininkų ir generolų.

Bet mišrūnams buvo uždrausta dirbti valstybės tarnyboje bei tam tikrose profesijose (tačiau individualiais atvejais mišrūnams tam tikroms aplinkybėms būdavo taikomos išimtys.) Nacionalsocialistų pareigūnai svarstė planus sterilizuoti mišrūnus, tačiau tai niekada nebuvo padaryta. Sprendimas tuo klausimu taip ir nebuvo priimtas ir atidėtas kitiems posėdžiams. Vėliau, pirmininkaujant A. Eichmanui, įvyko dar dvi konferencijos „žydų klausimu“ (1942 03 06 ir 1942 10 27), viena iš jų įvyko jau po R. Heydricho žūties ir jų sudėtis buvo žemesnio lygio.

Kadangi mišrūnų klausimas sukėlė daugiausiai ginčų, jam protokole skirta net keturi puslapiai, tuo tarpu kai visas konferencijos protokolas, tame tarpe dalyvių sąrašas - 1,5 puslapio ir statistiniai duomenys viename puslapyje, tesudaro 15 mašinraščio puslapių. Sunku spręsti apie tikrąją konferencijos eigą ir vyravusią joje atmosferą, nes protokolas, kurį rašė A. Eichmanas, yra galutinis konferencijos dokumentas, o ne stenografinė ataskaita. A. Eichmanui teko kelis kartus perrašyti protokolą iki R.Heydrichas liko patenkintas tekstu.

Čia verta pažymėti, kad 1943 metų pradžioje įvyko fenomenalus atsitikimas Trečiojo Reicho istorijoje: Berlyne įvyko garsioji vokiečių moterų protesto demonstracija, nukreipta prieš jų vyrų-žydų suėmimą. Kelias dienas iš eilės šimtai moterų skandavo protesto žodžius. Berlyno gauleiteris J. Goebbelsas neišdrįso panaudoti jėgos ir patenkino moterų reikalavimus: visi suimti žydai buvo paleisti iš Rozenstrasse gatvėje esančios tranzitinės stovyklos, o kai kurie netgi buvo išlaisvinti iš Osvencimo stovyklos. Tiktai 1943 metų balandžio 30 dieną žydams ir čigonams buvo panaikinta Vokietijos pilietybė. Praėjus dešimčiai metų nuo atėjimo į valdžią, 1943 metų gegužės 19 dieną, Trečiojo Reicho sostinė Berlynas oficialiai buvo paskelbtas laisvas nuo žydų – Judenfrei. Prieš tai ši „garbė“ teko Liuksemburgui (1941 10 17), Estijai (1941 12), Belgradui (1942 08), Vienai (1942 10 09).

R. Heydrichas pranešė konferencijos dalyviams, kad vykdant anksčiau gautą A. Hitlerio žodinį įsakymą, reikia nedelsiant pradėti žydų iškeldinimą į Rytų Europą, konkrečiai - į buvusios Lenkijos teritoriją, Baltarusiją bei Pabaltijį. Susirinkusiųjų dėmesiui buvo pateikti statistiniai duomenys apie žydų skaičių europinėse šalyse – viso 11 292 300 žydų. Pamiršus politines ir karines realijas, į Europos kontinento šalių sąrašą buvo įtrauktos neutralios bei vokiečių neužimtos valstybės (Didžioji Britanija – 330 000 žydų, Bulgarija – 48 000, Suomija – 2 300, Airija – 4000, Portugalija – 3 000, Švedija – 8 000, Šveicarija – 18 000, Ispanija – 6 000, Turkija – 55 500), todėl 474 800 žydų vokiečiams buvo nepasiekiami. Estija pažymėta kaip laisva nuo žydų šalis. Kuom remiantis parinkti šie statistiniai daviniai, lieka neaišku. Pateikta, kad Lietuvoje tuo metu buvo 34 000 žydų, nors visuotinį gyventojų surašymą Lietuvos generalinėje srityje vokiečiai atliko tiktai 1942 metų gegužės 27 dieną. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad šią žydų skaičiaus Europos šalyse statistinių duomenų lentelę RSHA nurodymu 1941 metų rugpjūčio mėnesį sudarė Žydų bendruomenės atstovybė Vokietijoje. Sprendžiant iš sąraše paminėtų Europos šalių, galima daryti išvadą, kad 1942 metais dar nebuvo atsisakyta minties su laiku užkariauti visą Europą.

Dėmesingai išnagrinėjus šį per stebuklą išlikusį dokumentą, krenta į akis tai, kad į represuojamų žydų sąrašą įtraukti tik Europos šalių žydai, netgi šalia Turkijos pažymėta, kad kalba eina tik apie europinės Turkijos dalies žydus. Kalbant apie Sovietų Sąjungą, yra paminėtas tik Ukrainos ir Baltarusijos žydų skaičius. Sunku pasakyti, ar iš to galima daryti išvadą, kad nacionalsocialistai neketino represuoti neeuropinių žydų (vien azijinėje Sovietų Sąjungos dalyje gyveno apie 5 mln. žydų), jeigu jiems pasisektų užkariauti tolimesnes teritorijas Rytuose?

Atgal