VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

01 13. Galutinis žydų klausimo sprendimas (3)

Dr. Petras Stankeras

Viešuose pasisakymuose nacionalsocializmo lyderiai atvirai apeliavo į masių žemiausius instinktus ir ksenofobiją. Tuo tarpu oficialiuose rašytiniuose dokumentuose laikėsi priimtų diplomatinėje praktikoje taisyklių. Buvo uždrausta oficialiuose dokumentuose naudoti terminus, semantiškai surištais su „kriminalizuotais“ veiksmais. Todėl protokole nerasime ne vieno žodžio apie tai, kad žydus ketinama siųsti į naikinimo stovyklas, protokole nekalbama apie dujų kameras ir krematoriumus. Ten taip pat nėra ne vieno žodžio apie žydų naikinimą, nekalbant jau apie tai, kaip ir kada juos reikia naikinti: kalbama apie „katorginį darbą, kurio metu, reikia tikėtis, dauguma mirs“, o taip pat apie tai, kad negalima palikti gyventi likusius, nes jie taps atgimimo branduoliu. Protokole yra fiksuojama siūlymas žydus nedelsiant išsiųsti į Rytus kelių tiesimo darbams atlikti, kas, savaime suprantama, atsižvelgiant į atšiaurias gyvenimo sąlygas, iššauktų natūralų jų bendrojo skaičiaus sumažėjimą. Jau nuo 1941 metų rudens H. Himmlerio nurodymu visuose koncentracijos stovyklose buvo įsteigti darbo skyriai.

R. Heydrichas, aštuoni valstybės sekretoriai, šeši ekspertai policijos ir saugumo klausimais bei ministerijos direktorius konferencijoje kalbėjo daug atviriau, be užuolankų, negu tai atsispindi oficialiajame protokole. Visi pasitarimo dalyviai pritarė R. Heydricho išdėstytai koncepcijai žydų klausimu beveik be pastabų. Tiktai užsienio reikalų ministerijos atstovas M. Lutheris pageidavo, kad deportacijos prasidėtų šalyse, kuriose tai sudarytų minimalius sunkumus. Tuo tarpu 39-metis vidaus reikalų ministerijos valstybės sekretorius dr. W. Stuckartas pasiūlė vietoje deportacijos „maišytiems žydams“ taikyti prievartinę sterilizaciją. Įgaliotinio Keturmečiam planui atstovas valstybės sekretorius E.Neumanas pageidavo, kad iš deportuojamųjų sąrašų laikinai būtų išbraukti žydų darbininkai, dirbantys karinės pramonės srityje.

Wansee konferencijoje buvo aptartos diplomatinės priemonės, skirtos priversti Vokietijos sąjungininkes prisijungti prie „galutinio žydų klausimo sprendimo“. Vokietijos sąjungininkai mėgino švelniai priešintis šios programos įgyvendinimui, tačiau tik Bulgarija kategoriškai nepakluso iki pat karo pabaigos.

Antrojo pasaulinio karo metais Ispanijos tautos vadas generolas Francisko Franko (Francisco Franco), nors ir žinojo, tačiau užmerkė akis į tai, kad ispanų pasieniečiai už pinigus per valstybinę sieną praleisdavo bėgančius iš vokiečių užimtos Europos žydus. Be to, jis atsisakė priimti antisemitinius įstatymus. Netrukus F. Franko išleido dekretą, kuriuo visiems pabėgusiems iš užimtos Europos žydams buvo suteikta Ispanijos pilietybė, ir ispanai neišdavė vokiečių nacionalsocialistams ne vieno žydo. Tokiu būdu, buvo išgelbėta ir Ispanijoje rado prieglobstį 46 000 žydų.

Nors spaudžiant nacionalsocialistinei Vokietijai, fašistinėje Italijoje 1938 metais ir buvo priimti žydus diskriminuojantys įstatymai bei paskelbtas „Rasinis manifestas“, Benito Mussolinio vyriausybė atsisakė vykdyti taip vadinamą „galutinio sprendimo“ planą ir kategoriškai atsisakė deportuoti iš šalies žydus. Iki 1943 metų liepos mėnesio, kol valdžioje buvo B.Mussolini, nė vienas Italijos žydas nebuvo deportuotas į nacistines koncentracijos stovyklas. Tie, kurie buvo deportuoti po šios datos, o jų buvo 8 tūkstančiai iš bendro 50 tūkstančio skaičiaus, buvo suimti vokiečių, o ne italų įsakymu. B. Mussolinio tautiečių garbei reikia pasakyti, kad okupuotose Prancūzijos, Graikijos ir Jugoslavijos teritorijose italai gynė žydus ir kategoriškai neleido jų deportuoti. Okupuotoje pietinėje Prancūzijoje italų fašistai išgelbėjo dešimtis tūkstančių žydų, kuriuos norėjo suimti provokiškai nusiteikę prancūzai. Antrojo pasaulinio karo metais Italijos teritorijoje rado prieglobstį 35 tūkstančiai žydų pabėgėlių iš okupuotos Jugoslavijos.

Pirmininkaujantis konferencijai R. Heydrichas taip apibendrino Wansee susitikimo rezultatus: „Europa bus iššukuota nuo Vakarų iki Rytų... Neabejotina, kad daug žydų išnyks natūraliai. Su likusiais, kuriems pavyks išgyventi, reikia elgtis atitinkamai, nes... jie gali tapti naujos žydų populiacijos pradžia. Nepamirškime istorijos pamokų“.

Kaip jau minėjau, R. Heydricho nurodymu, Wansee konferencijos posėdis nebuvo stenografuojamas, o rašomas tik protokolas. Kiekvienas konferencijos dalyvis gavo posėdžio protokolo kopiją. Prieš pat karo pabaigą visi pasitarimo dalyviai sulig instrukcijos sunaikino savo kopijas, tačiau, istorikų laimei, vienas dokumento egzempliorius 1947 metais buvo rastas Užsienio reikalų ministerijos archyve dėka to, kad jo šeimininkas (M. Lutheris) už dalyvavimą sąmoksle prieš Joachimą von Ribbentropą atsidūrė Sachsenhauseno koncentracijos stovykloje ir dokumento sunaikinti neturėjo galimybės.

„Galutinio sprendimo“ procese R. Heydrichas visados pasiimdavo sau konceptualią dalį ir politinį vadovavimą bei išdirbdavo pačius radikaliausius planus. Su Wansee konferencijos nutarimais buvo supažindinta arti 300 Vokietijos aukšto rango pareigūnų. R. Heydricho žinyba informavo atskiras ministerijas, kad 11 milijonų europinių žydų būtina iš pradžių sutelkti Rytuose. 1942 metų sausio 31 dieną A.Eichmanas išsiuntinėjo policijos ir saugumo tarnybų vadovams skubius įsakymus su instrukcijomis pasiruošti žydų deportacijai iš Vokietijos, Austrijos ir Čekijos. Vien tik Lenkijos teritorijoje buvo įsteigta 300 koncentracijos stovyklų, skirtų žydams. Vyresnius nei 65 metų žydus nutarta nedeportuoti, o patalpinti juos specialiai tam skirtame senuolių gete, kurį buvo numatyta įrengti Terezino koncentracijos stovykloje. Be to, šiame gete turėjo būti apgyvendinti žydai - I pasaulinio karo invalidai bei apdovanoti I klasės Geležinio Kryžiaus ordinu.

Įvykdyti Wansee konferencijoje priimtus sprendimus nebuvo paprasta. Tam reikėjo stiprios organizacijos, naujų technologijų, kurios galėjo išlaisvinti vokiečių armiją nuo šios užduoties. Vykdant žydų klausimo sprendimo planą, vieną iš svarbiausių vaidmenų vaidino Reicho geležinkelis (Reichsbahn). Organizuoti ir koordinuoti traukinių judėjimą karo metais buvo nelengva užduotis. Visų pirma reikėjo aprūpinti frontą ginklais ir maistu. Kad būtų pateikti sąstatai žydų deportacijai, turėjo tiksliai veikti įvairios organizacijos: SS, Vokietijos geležinkelis, Transporto ministerija, o kai kada ir Užsienio reikalų ministerija. Vokiečiai dalį geležinkelio tinklo pajungė tam, kad galėtų deportuoti milijonus žydų iš visos Europos į Rytus.

Oficialiai paskelbus Galutinio sprendimo koncepciją, naciai įdiegė naują fizinio naikinimo politiką – „Vernichtung durch Arbeit” – „Naikinimas per darbą”, pagal kurią žydams trumpam buvo leidžiama pagyventi, kad jie spėtų atlikti šį tą naudingo šaliai. Tačiau galutinis tikslas buvo akivaizdus – išnaikinti nelaimėlius. Planas buvo diegiamas koordinuojant su Vokietijos verslo kompanijomis, kad šios galėtų integruoti savo gamyklas ar verslus netoli koncentracijos stovyklų. Taip šalia Dachau koncentracijos stovyklos pietinėje Vokietijoje veikė virš 30 vien ginkluotės gamyklų, kuriose dirbo 30 tūkstančių kalinių. Nacistinėje „vergų” darbo sistemoje dominavo didžiosios verslo kompanijos. Kompanijos sprendimas pasinaudoti „vergų” darbu buvo visiškai savanoriškas, tačiau trūkstant darbo jėgos (beveik visi sveiki vokiečių vyrai kovojo frontuose), ekonominiu požiūriu jis buvo neišvengiamas.

Žydų represavimo akcija nebuvo atplėšta nuo kitų nacionalsocialistinės Vokietijos politikos aspektų. Kai kuriais atvejais akcija prieštaravo kitiems Reicho interesams. Todėl 1943 metų pradžioje SS reichsfiureris H. Himmleris davė nurodymą panaudoti likusius gyvus žydus karo vedimo tikslams. Praėjus lygiai metams po Wansee konferencijos, 1943 metų sausio 20 dieną koncentracijos stovyklų Vyriausiojo inspektoriaus pavaduotojas SS brigadefiureris Richardas Gliuksas (Richard Glucks) pasirašė slaptą įsakymą koncentracijos stovyklų komendantams sumažinti kalinių mirtingumą ir kelti jų darbo efektingumą. Nuo 1943 metų vasaros gyvenimo sąlygos koncentracijos stovyklose, kur buvo kalinami žydai, šiek tiek pagerėjo: barakuose buvo instaliuota kanalizacija, įrengti trijų aukštų gultai, įvairioms visuomeninėms organizacijoms bei šeimos nariams leista perduoti kaliniams maisto davinius, medicininius įrankius ir vaistus. Tai buvo daroma pragmatiniais sumetimais, kai Trečiojo Reicho vadovybė dėl stovyklų kalinių didelio mirtingumo suprato, kad artinasi momentas, kai tolimesniam karo vedimui karinei pramonei pritruks darbo rankų. Stovyklų administracija stengėsi maksimaliai išnaudoti kalinius kaip darbo jėgą, ypač karinėje pramonėje. Darbų organizavimui buvo skirtas specialus administracijos aparatas - įsteigti skyriai 3-A. Darbingi kaliniai buvo paskirstyti įvairioms veikusioms šalia stovyklų karinės pramonės įmonėms, ginkluotės gamybos gamykloms, fabrikams, firmoms.

Tačiau sanitarinio apsisaugojimo priemonės nedavė reikiamų rezultatų: Rytuose buvo sukoncentruota per didelė masė žmonių. Mažiausia infekcija turėjo katastrofines pasekmes: nuo ligų ir dėl nepakankamo maitinimo mirdavo dešimtys tūkstančių kalinamų žydų. Dėl tos pačios priežasties žuvo milijonai sovietinių karo belaisvių (iš 4,6 mln. paimtų į nelaisvę, 3,6 mln. mirė dėl nepakeliamų kalinimo sąlygų).

„Galutinis žydų klausimo sprendimas“ (nors nesama jokių įrodymų, kad A. Hitleris būtų davęs įsakymą fiziškai sunaikinti žydus, dokumentais galima įrodyti tik Trečiojo Reicho vadovybės siekį iškelti žydus iš Europos) nėra beprotiškumo pasireiškimas, o logiška vokiečių tautos nacionalizmo (ne įgimto vokiečiams, bet tam tikrų grupuočių nuosekliai jiems įdiegto) išdava: negali vienu metu egzistuoti dvi išrinktosios tautos – viena iš jų turi būti pažeminta ar net žūti.

Antrojo pasaulinio karo Europoje pabaigoje šešių puslapių Politinį testamentą A. Hitleris pasirašė 1945 metų balandžio 29 dieną 4 val., t. y. likus kelioms valandoms iki savižudybės. Dokumente buvo išdėstyta paskutinė vado valia, pateikta naujos Vokietijos vyriausybės sudėtis. Pirmojoje testamento dalyje A. Hitleris teisinosi, kad visai ne jis pradėjo pasaulinį karą. Jis paragino „atgaivinti nacionalsocialistinį judėjimą, kartu įgyvendinti tikrosios vokiečių tautos vienybės idėją“. Kaip, A. Hitlerio manymu, turėjo atgimti nacionalsocialistinis judėjimas? Pirmiausia jo sekėjai turėjo tęsti kovą su svarbiausiu priešu – „žydauja“, sukursčiusia Antrąjį pasaulinį karą. Žydai buvo kaltinami dėl „milijonų arijų rasės europiečių vaikų žūties“. Todėl fiureris savo testamente įpareigojo „tautos ir visuomenės vadovybę griežčiausiai laikytis rasių įstatymų ir visomis išgalėmis priešintis visų tautų pasaulinei nuodytojai – internacionalinei žydaujai“.

Po karo atsirado nemažai skeptikų, kurie kritiškai vertino garsiosios konferencijos sprendimus. Dar 1982 metais Žydų universiteto Jeruzalėje profesorius Jehuda Baueris (Yehuda Bauer)sakė: „Iki šiolei visuomenė laikas nuo laiko kartoja kvailą istoriją apie tai, tarsi Wansee buvo priimtas sprendimas apie žydų sunaikinimą“. Kairiųjų pažiūrų vokiečių istorikas Eberhardas Jakelis (Eberhard Jackel)viešai pareiškė, kad jokio sprendimo naikinti žydus Wansee konferencijoje nebuvo priimta. Jo teigimu, šis sprendimas buvo priimtas 1941 metų rugsėjo 24 dieną susitikus A. Hitleriui, H. Himmleriui ir R. Heydrichui, t. y. dar iki Wansee konferencijos. Tačiau tai dar ne viskas. Kai kurie archyvinių dokumentų ekspertai iškėlė hipoteze, kad Wansee konferencijos protokolas gali būti sufabrikuotas. 1987 metais Dabartinių istorinių tyrimų skyrius (Zeitgeschichtliche Forschungsstelle) iš Ingolštadto (Vokietija) išleido išsamų veikalą, kuriame labai abejojama protokolo autentiškumu. Keli vokiečių revizionistai skrupulingai išnagrinėjo minimą protokolą ir savo pranešime pateikė daugybę įrodymų bei argumentų, kad šis dokumentas yra „amžiaus klastotė“. Be visos eilės stilistinių ir formalių klaidų, jame yra centrinis ginčų objektas: runomis parašytas „SS“ simbolis. Specialistai žino, kad Trečiajame Reiche dauguma rašomųjų mašinėlių tokiam simboliui turėjo atskirą klavišą. Iš 30-ies protokolo egzempliorių išliko tik 16-as, ir tas yra dviejų variantų - vienas su paprasta „SS“, o kitas – runomis. Istorikų ir ekspertų ginčai tęsiasi ir galo jiems nematyti.Nėra paprastų atsakymų į sudėtingus istorijos klausimus. Tačiau tie, kurie populistiniais sumetimais naudojasi istorijos interpretacijomis, kartais netikslius faktus ar pusinę tiesą pateikia kaip tiesą. Istorija iškraipoma taip pat siekiant, kad ji būtų pamiršta. Ne paslaptis, kad bolševizmas ir nacizmas Europoje daugeliu atveju tiesiog persiklojo ir papildė vienas kitą atviru vienas kito imitavimu bei baisiu antisemitizmu abiejose pusėse.Todėl nieko nuostabaus, kad A. Hitlerio politinį testamentą ėmėsi įgyvendinti J. Stalino vadovaujama bolševikinė Sovietų Sąjunga. Besidomintis istorija skaitė apie J. Stalino „galutinį žydų klausimo sprendimo“ variantą, pagal kurį visi žydai turėjo būti ištremti į Tolimuosius Rytus. A. Hitleriui įgyvendinti šį jam kone svarbiausią XX amžiaus klausimą sutrukdė Antrojo pasaulinio karo pabaiga, o J.Stalinui – jo mirtis.

Kuo labiau mes tolstame nuo Antrojo pasaulinio karo įvykių, tuo aktualesnė tampa tų metų istorija. Praeito amžiaus istorijoje įvyko daug reiškinių, kurie reprezentuoja mūsų civilizaciją. Norime mes ar nenorime, tačiau Holokaustas yra istorinis reiškinys, kuris turi būti istoriškai tyrinėjamas. Karo metais vykdytas žydų holokaustas yra visos Europos tragedija, į kurią Trečiojo Reicho vadovybė įtraukė įvairias valstybes ir tautas. Prasidėjęs žydų naikinimas tapo XX amžiaus barbariškumo apoteoze. Popiežius Jonas Paulius II įvardijo XX amžių „negailestingu mėginimu išnaikinti žydus amžiams“. Istorijos akivaizdoje vertindami tragiškus to amžiaus įvykius, turėtume galvoti, kaip ateityje išvengti panašių žmonijos sukrėtimų.

Atgal