VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

01 20. Gruodžio 17-oji – tautinės Lietuvos valstybės gimimas (4)

Dr.Algimantas Liekis

„Visa tai suglaudus, man paaiškėjo ir kiekvienam lietuviui turėjo būti aišku, kad Tėvynei rengiamas galas, o jos gynėjams 1918 – 1920 metų savanoriams skerdynės tokios, kokios įvyko Rusijoj. Atsižvelgdami į tai, kas pasakyta, ir į šimtus kitų faktų faktelių, kariai negalėjo to pakęsti.

Vyr. ltn. Pyragius atėjo pas mane ir užklausė mano nuomonės apie reikalą nuversti valdžią, kuri nereiškia jų rinkusiųjų valios. Aš jam atsakiau: „Jonai, čia svarbus dalykas, reika rimtai apsvarstyti. Aš iš principo esu nusistatęs prieš bet kokius perversmus, nes jie gali įeiti madon Lietuvoje taip, kaip Meksikoje. O tada tai būtų pražūtis mūsų valstybei, o gal ir tautai. Be to, įspėju jus: nesiduokit partijoms apmulkinti, nes tada pasiaukojimas kilniai idėjai ir rizikavimas savo ir daugelio kitų Lietuvos sūnų gyvybėmis nueitų niekais“. (Lietuvių tauta. T.4.V.1998. 309).

Jonas Pyragius, Lietuvos karo aviacijos majoras, apie pasirengimą gruodžio 17 dienos perversmą savo prisiminimuose rašo:„Pirmi pasitarimai perversmo temomis įvyko kun. Krupavičiaus bute. Iš kariuomenės juose dalyvavo plk.ltn. Petraitis, aviacijos ltn. Mačiuika. Krikščionių vadai suprato, kad jiems, vadinantiems save demokratais, netinka vartoti jėgą prieš kitus demokratus, todėl jie iškišo priekin tautininkus, kurie tada dar vadinosi pažangiečiais ir nesižavėjo demokratijos palaima. Ši grupelė turėjo Seime vos tris atstovus ir atrodė krikščionims mažiausiai konkuruojantys (...).“

<sk>Vienintelis pasirinkimas – tautinė Lietuva

<text>Jei didelė piliečių dalis nepalankai galvojo apie Trečiojo seimo vyriausybę, tai dar didesnis nuošimtis karininkų buvo nepatenkinti tos vyriausybės valdymu. Nemažas karininkų būrys vis dar gerai prisiminė Antaną Smetoną, kaip gabiausią mūsų politiką, ir jie manė, kad būtų geriausia, jei Trečiojo Seimo Prezidentu būtų jis išrinktas, o Prezidentas dr. K.Grinius ir jos ministrai būtų nušalinti. Dar didesnis karininkų būrys buvo krikščionių demokratų bloko. Jie taip pat buvo griežtai nusistatę prieš kairiųjų vyriausybę. Be to, norėjo versti kairiųjų vyriausybę revoliuciniu būdu, bet dėl to abejojo jų politinė vadovybė. Trečioji karininkų grupė buvo A.Voldemaro šalininkai. Ši grupė buvo mažiausia, bet aršiausia ir reikalavo skubiausiai revoliuciniu būdu nuversti kairiųjų Vyriausybę ir A.Smetoną pakviesti būti Respublikos Prezidentu ar Tautos vadu. Tam nutarimui pritarė ir krikščionių demokratų bloko vadovybė, bet su sąlyga, kad A.Smetona Seime duotų priesaiką, jog laikysis esamos demokratinės Konstitucijos.

Rugsėjo 20 d. po bendrų pasitarimų tarp krikščionių demokratų ir tautininkų buvo sudarytas penkių karininkų komitetas perversmui organizuoti, į kurį įėjo: vyr. ltn. A. Mačiuika, gen. K. Ladyga, antrojo pėstininkų pulko vadas plk. J. Petuitis, bet generolus V. Grigaliūną – Glovackį ir P. Plechavičių valdžia buvo areštavusi, ir jie sėdėjo daboklėse.Pagal kai kurios kitus šaltinis tame susirinkime dalyvavo ir A.Smetona, A.Voldemaras ir kai kurie kiti veikėjai. Perversmą remti pažadėjo karo aviacijos, šarvuočių, husarų daliniai, taip pat studentai ateitininkai ir neolituanai; buvo nutarta vietoje Prezidento K. Griniaus iškelti pirmąjį Prezidentą Antaną Smetoną, o vietoje Premjero M.Sleževičiaus – pirmąjį Ministrą Pirmininką A.Voldemarą. Abu jie perversmininkų komitetui pasižadėjo įvesti Valstybėje „tvarką“ ir kurti tautinę Lietuvą. Nutarta valdžią pakeisti prieš Prezidento dr. K.Griniaus 60 – mečio jubiliejų, kai ta proga į Kauną sveikinti Prezidento suvažiuos visų kariuomenės dalinių vadai, savivaldybių ir kitų institucijų atstovai.

Apie rengiamą perversmą Prezidentą K. Grinių ir Premjerą informavo, kaip minėta ne tik kai kurie perversmo organizatoriai, bet ir užsienio ambasados, turėjusios savo gausų šnipų tinklą. Taip, pavyzdžiui, gruodžio 16 dienos apie 11 val. vakaro premjerui M.Sleževičiui paskambino SSRS ambasadorius Aleksandrovskis ir pranešė, kad naktį kariškiai paims valdžią į savo rankas. Bet M. Sleževičius pasakęs, kad tai tik gandai, opozicijos spaudimas, kad būtų priimti jos įstatymų projektai, ir nuėjęs ilsėtis, kad sukauptų jėgų rytdienos savo jubiliejaus iškilmėms. (J. Švoba. Seiminė ir prezidentinė Lietuva. (V.1990. 188 p.).

Nuo 1926 m. gruodžio 16 d. vakaro perversmininkai pradėjo vykdyti savo sumanymą – pakeisti valdžią. Jų atstovai važinėjo po kariuomenės dalis, duodami paskutinius nurodymus. Gruodžio 17 d. 2 val. ryto, antrojo pėstininkų pulko vadas J. Petruitis, aliarmu pakėlęs karius, paskelbė, kad bolševikai rengia perversmą ir ginklu reikia jiems pasipriešinti, nuvedė karius prie Prezidentūros, Seimo rūmų ir juos apsupo. Greitai prie jų prisidėjo husarų pulkas, karo aviacijos, šarvuočių rinktinės, talkinami studentų ateitininkų ir neolituanų. Perversmininkai iš daboklės paleido gen. štabo majorą Povilą Plechavičių, iš Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo – ats. plk. Vincą Grigaliūną – Glovackį. Buvo užimta Krašto apsaugos ministerija, kartu ir Vyriausiasis kariuomenės štabas. Majoras P.Plechavičius paskelbtas vyriausiuoju kariuomenės vadu ir laikinuoju Lietuvos diktatoriumi, Kauno miesto ir apskrities karo komendantu – plk. V.Grigaliūnas – Glovackis, plk. J.Petruitis – Kauno įgulos viršininku. Gatvių sankryžose ir ant kelių į Kauną stovėjo šarvuočiai ir tankai.

<sk>Sprendimo įgyvendinimas

<text>Tuo metu Seime „tautos atstovai“, dar nieko nenutuokdami, diskutavo apie 1927 m. valstybės biudžetą, jų posėdį nutraukė įsiveržusi grupė karininkų, vadovaujamų aviacijos vyr. ltn. A. Mačiuikos, kuris įsakė Seimo nariams skubiai išsiskirstyti. Atstovai, pamatę už langų stovinčius šarvuočius ir ginkluotus karius, pakluso. Seimo pirmininkas dr. J.Staugaitis ir vicepirmininkas S.Kairys karininkų buvo nuvežti ir uždaryti Vyriausiajame kariuomenės štabe. (Karys (JAV). 1962. Nr.10, 291 p.). Beveik visi Vyriausybės nariai irgi buvo nuvežti ir uždaryti Vyriausiajame štabe. Prezidentas K.Grinius paliktas Prezidentūroje, bet atjungti visi telefonai ir pastatyta sargyba.

Perversmas įvyko be šūvio. Tik Vyriausiojo kariuomenės štabo viršininkas plk. ltn. K.Škirpa mėgino organizuoti pasipriešinimą perversmininkams, bet pramiegojo. Kai atsikėlė, jau didžioji kariuomenės dalis buvo išvesta ir perversmininkų kontroliuojama. Visas perversmas truko apie pusantros valandos. Auštant gruodžio 17 d. rytui, Kaune visur buvo ramu, tik gatvėse neįprastai daug patruliuojančių ginkluotų karių. Ant stulpų ir namų sienų - daug kreipimųsi „Į visuomenę“: „Lietuvos kariuomenė, kuri guldė galvas už brangią Lietuvą ir dabar yra pasiryžusi lieti kraują už jos nepriklausomybę, pamačiusi, kad dabartinis Seimas ir Vyriausybė parduoda Tėvynę bolševikams ir svetimtaučiams, nutarė paimti laikinai šalies valdymą į savo rankas, kad greičiausiai atiduotų tą valdžią į rankas tikrų Lietuvos sūnų. Visoje šalyje skelbiamas karo stovis. Visiems įsakome eiti savo pareigas: kas neis savo pareigų, bus atiduotas karo lauko teismui.

Laikinoji karo valdžia

(1926 – 1929 m. gruodžio 17 diena. K. 1929. 11 p.)

Gruodžio 17 d. apie 5 val. ryto į Vyriausiąjį kariuomenės štabą susirinko visi divizijų ir pulkų vadai, karinių tarnybų viršininkai, kurie buvo suvažiavę į Prezidento K.Griniaus gimtadienio minėjimą. Jiems buvo paaiškinta apie valdžios pakeitimą ir įsakyta visiems grįžti į savo tarnybos vietas ir toliau eiti savo pareigas. Buvo paaiškinta, kad Prezidento postą užims Antanas Smetona. Tai visus nuramino, nes A.Smetonos, kaip Nepriklausomos Lietuvos kūrėjo, pirmojo Respublikos Prezidento, autoritetas buvo labai aukštas ir kariuomenėje, ir visuomenėje.

Apie 6 val. ryto mjr. P. Plechavičius įteikė A.Smetonai tokį kreipimąsi:

Pirmasis Lietuvos Kūrėjau!

Pareiga stovėti Lietuvos Nepriklausomybės sargyboje privertė mus susirūpinti didėjančiu Lietuvos Laisvei pavojumi.

Turėjome tikrų žinių, kad bolševikai ginkluojasi tikslu panaikinti Lietuvos laisvę.

Vyriausybė nesiėmė jokių priemonių pašalinti mirtinam Lietuvos pavojui. Vyriausybė pataikavo tiems, kurie dirbo Lietuvos pražūčiai.

Prasidedant jau atviram bolševikų bruzdėjimui, mes savo pasiryžimu apgynėm Lietuvos Nepriklausomybės likimą.

Bet mes negalim įstatyti valdžion tų žmonių, kurie pastūmė Lietuvą į mirtiną pavojų.

Tamsta gerai žinai šį pavojų, nes Tamstai teko didžiausiu to pavojaus metu stovėti besikuriančios Lietuvos priešaky.

Todėl tikėdami Tamstos pasišventimu ir Lietuvos meile, mes vardu visos kariuomenės, kuri kūrė ir gynė Lietuvą, nuolankiai prašome pasiaukoti Tėvynės labui ir sutikti, stojus Tautos priešakyje, kaipo Valstybės Vadas, išvesti ją iš dabartinės sunkios padėties.

Iš savo pusės vardu visų brolių, žuvusių už Tėvynės laisvę, kilmingai pasižadam klausyti tos valdžios, kurią Tamsta rasi reikalinga sudaryti.

Gener. Štabo majoras

P.Plechavičius

1926 m. gruodžio 17 d., Kaunas“

A.Smetona tą pačią naktį perdavė P.Plechavičiui tokį atsakymą:

„Lietuvos Karžygiai!

Su didele širdgėla skaičiau Jūsų raštą.

Pavojus, kurį Jūs nurodote, buvo valdžiai tiksliai žinomas. Daug kartų ir visais būdais ji buvo įspėjama.

Lietuva atsidūrė kryžkely, kuris buvo visai Tautai aiškus, bet, deja, ne vyriausybei.

Susipažinęs su įvykiais kreipiausi į Respublikos Prezidentą dr. Grinių, nurodydamas, kokia gali būti išeitis iš susidariusios padėties.

Bet su dideliu skausmu turiu pasakyti, kad jisai nesiteikė įvertinti padėties rimtumo.

Mano, kaip ir kiekvieno lietuvio, yra šventa pareiga ginti Lietuvos Valstybę ir Tautą šiuo tragiškiausiu jos gyvenimo metu.

Todėl pildydamas šią pareigą pasryžau priimti uždedamą man šią svarbią naštą ir, pasiėmęs

VALSTYBĖS VADO

Pareigas, eitinas tol, kol pati Tauta, teisėtu keliu pašaukta, išves kraštą iš susidariusios padėties.

Sunkių bendrų su Tavim – Lietuvos Kariuomenė 1918 – 1920 m. kovų atminimas duoda man gilaus įsitikinimo, kad Jūsų pasišventimas Tėvynės Motinos gerovei liko tas pats ir Jūsų pažadas padės įveikti visas Lietuvos priešų žabangas.

1926 m.gruodžio 17. Kaunas A.Smetona” (T.p. 14, 15 p.)

Po ilgų perversmininkų derybų Prezidentas K.Grinius tos pačios gruodžio 17 d. pavakary sutiko padaryti valdžios pakeitimą „pagal Konstituciją“: jis atstatydino premjerą M. Sleževičių ir nauju Ministru Pirmininku patvirtino prof. A. Voldemarą su sąlyga, kad jis pasižadės išsaugoti Lietuvos Konstituciją. A.Voldemaras pasižadėjo:„Aukštai Gerbiamas pone Respublikos Prezidente! Paklaustas Tamstos, ar galima įvesti į konstitucinę tvarką susidėjusią padėtį, iš kurios išėjo mano kabinetas, aš turiu garbę užtikrinti, kad visos bus padėtos pastangos tiek mano, tiek viso kabineto, kad tai įvyktų ko greičiausiai. Pamatinis mano uždavinys, besiimant sudaryti kabinetą suaidėjusiomis sąlygomis, buvo įvesti Lietuvoje teisėtą konstitucinę tvarką. Giliausiu mano įsitikinimu, Lietuvai gresia mirtinas pavojus, jeigu greitu laiku nesusidarys teisėtos konstitucinės padėties. Jei man nepasisektų tai padaryti, aš iš pat pradžios rezervavau sau teisę pasišalini ir nuimti nuo savęs visą atsakomybę už tai, kas įvyks.

Aukštai gerbiąs prof. A.Voldemaras

Ministras Pirmininkas“

(R.Skipitis. Nepriklausomą Lietuvą statant. 428 p).

Respublikos Prezidentas, remdamasis Lietuvos Konstitucijos 47 straipsniu, patvirtino prof. Augustiną Voldemarą ir jo sudarytąją XIV Lietuvos Vyriausybę. Naująją Vyriausybę patvirtino ir „Valstybės vadas“ A. Smetona, nors tokios pareigybės nebuvo numatyta Valstybės teisiniuose aktuose.

<sk>Lietuva- lietuvių tautos valstybė

<text>1926 m. gruodžio 19 d. įvyko nepaprastasis Seimo posėdis (jame iš 85 atstovo dalyvavo 43). Seimui pirmininkavo J.Staugaitis, kuris perskaitė Prezidento K.Griniaus atsistatydinimo iš pareigų pareiškimą, po to ir savo pareiškimą apie atsistatydinimą. Seimas išrinko naują Pirmininką – Krikščionį demokratą, buvusį Prezidentą Aleksandrą Stulginskį, o po to – ir Respublikos Prezidentą - Antaną Smetoną. Jis davė tokią priesaiką: „Aš, Antanas Smetona, prisiekiu Visagaliui Dievui, Trejybėje vienam esančiam, visomis savo pajėgomis rūpintis Respublikos ir Tautos gerove, saugoti Konstituciją ir įstatymus, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas. Taip man, Dieve, padėk. Amen.“

Priesaiką priėmė arkivyskupas metropolitas Juozas Skvireckas.

(Lietuvių tauta.V.1998. T.2. 313 p.)

Po priesaikos Seimas sugiedojo Tautos himną, o po to Seimo nariai, vienas kitą nustumdami, puolė sveikinti naująjį Prezidentą. Anot tos dienos „Ryto“ laikraščio „visi sveikino su džiaugsmo ašaromis akyse“. (T.p.)

Po to Prezidentas A.Smetona susitiko su karininkija Vyriausiajame kariuomenės štabe. Čia Prezidentas kalbėjo:

Kariai, Tėvynės gynėjai ! Pirmomis mūsų valstybės kūrimo dienose aš buvau drauge su Jumis. Kartu tada dirbome atgimstančios Tėvynės kūrybos darbą. 1919 – 1920 metų kovos dėl Lietuvos laisvės jungė mus visus viena idėja, vieni darbai. Nors ir per trumpą laiką, bet su pasiaukojimu ir pasiryžimu dirbdami padarėme daug. Lietuvos jaunų širdžių – karių pasiaukojimas vienam darbui užtikrina mūsų Tėvynės nepriklausomybę.

Štai dabar aš vėl su Jumis. Keletą metų aš buvau atsiskyręs nuo Jūsų, bet savo siela buvau drauge su Jumis, vienodai su Jumis jaučiau, vieną mintį turėjau.

Šiandien mes pradėjome rašyti naują Tėvynės istorijos lapą. Šiandien pradėjom naują gyvenimą (...). Man malonu matyti Tamstų patriotišką pasišventimą. Aš pasitikiu Jumis. Jūs pasitikėjote manimi. Dirbsime prisimindami 1919 – 1920 metus. Pasilikite toliau tokie ištikmi Tėvynei. Taip iš vieno dirbdami atvesime Tėvynę į geresnę ateitį.

Valio kariuomenei!”

Majoras P.Plechavičius kariomenės vardu atsakė:

Dėkui, Pone Prezidente, kad Tamsta tokiu sunkiu momentu prisiėmei nešti Tamstai pavestas pareigas.

Valio Prezidentui!” (T.p.)

Kaip rodo archyviniai dokumetai formaliai aukščiausios valdžios pasikeitimas įvyko “konstitucijos rėmuose” – ir Prezidentas, ir Premjeras postus užėmė teisėtai pagal visus formalius reikalavimus. Ir nežinoma nė vieno atvejo, kad kas kur šalyje būtų protestavę ar reiškę kokį nepasitenkinimą. Žmonės džiaugėsi, kad “Smetnėlė sugrįžo” ir baigsis partinės pjautynės.

Tačiau Seime ir toliau vyko ilgiausios diskusijos dėl menkiausio nieko ir pozicijai – krkščionims demokratams ir tautininkams, turintiems tik 35 atstovus (iš 85) buvo neįmanoma priimti sprendimų. Balandžio 12 d. opozicija pateikė Premjerui A.Voldemarui interpeliaciją, kad be Seimo sutikimo buvo suimtas jo atstovas J. Pajaujis. Per balsavimą už A.Voldemaro atsistatydinimą pasisakė visa opozicija - 45 atstovai. Tuomet Prezidentas A. Smetona, remdamosi Konstitucijos 52 straipsniu, pasirašė aktą dėl Seimo paleidimo. Ta proga Przidentas kreipėsi į Tautą, paiškindamas kas ir dėl ko:

“Sūnūs ir dukros Lietuvos!

Pernai metų pabaigoje Lietuva buvo likusi be valdžios ir mantumet buvo pavesta jos likimas. Kad nekiltų netvarkos, pasirūpinau tuojau suderinti gruodžio 17 d. įvykį su mūsų šalies pagrindiniais įstatymais . Pastačius mane Prezidentu, kai dr. K.Grinius atsisakė iš jo vietos, naujas ministerių kabinetas ėmėsi darbo teisėtai nustatytomis sąlygomis, vadovaudamasis mano nurodymais (...).Tam, kad būtų pastovi ir stipri valdžia (...) reikia pakeisti Konstituciją ir Seimo rinkimų įstatymą (... ). Stipri valdžia bus tuomet, kai Prezidentas bus renkamas ne Seimo partijų, o viso krašto, ir kai jis turės daugiau valios, nekap gali turėti einant esamąją Konstitucija (...). Kadangi senosios valdžios grįžimas būtų pražūtingas (o jo, rodos, norėjo minimoji Seimo dauguma), nenustumtų mūsų šalį dar pavojingesnin padėjiman, negu tas, kuris privedė prie gruodžio 17 d. pernai metų įvykio, tai man, stovinčiam Valstybės priešaky, nebeliko kitos išeities, kaip tik paleisti Seimą.(...). Valdžia yra šiandien susirūpinusi ne partiniais sumetimais, o geresniu mūsų tautos ir mūsų krašto likimu, dėl to ji siekiasi nuomonės ne partijų , o visų mūsų krašto gyventojų“(AMASm, 176,177 p.).

<sk>Pirmoji tautinės Lietuvos Konstitucija

<text>Iš dalies Prezidento A.Smetonos nuostatas ir Gruodžio 17 – osios perversmo organizatorių ir dalyvių viltis atspindėjo 1928 m. gegužės 15 d. Prezidento ir Vyriausybės paskelbta nauja Lietuvos valstybės Konstitucija, kurioje, skirtingai nuo 1922 m. Konstitucijos buvo visur pabrėžiama, kad Lietuvos valstybės suverenas tik lietuvių tauta ir tik jai priklauso visa „Valstybės valdžia“ ir, kad sostinė yra Vilnius. Buvo nurodyta (III skyrius 10 paragr.), kad „Niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis“. Buvo aiškiai atskirta įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia. Tai Prezidentas, Seimas, Vyriausybė ir Teismas. Tačiau vos ne visais svarbiausiais klausimais sprendžiamas žodis turėjo priklausyti Prezidentui, kurį jau turėjo rinkti ne Seimas, ne partijos, o „ypatingi Tautos atstovai septyneriems metams“. Ir Prezidentui pagal naująją Konstitucija buvo suteikta teisė skirti ir atleisti ministrus, „visų laipsnių karininkus ir Respublikos valdininkus...“, taip pat paleisti Seimą. Beje, ir Seimo priimtieji įstatymai galėjo įgyti galios, tik juos patvirtinus Prezidentui.

Naujoji Konstitucija, paskelbti nauji įstatymai dėl savivaldybių, „Ypatingųjų tautų rinkimo“, dėl lietuvių kalbos kaip valstybinės stiprinimo, o kiek vėliau ir „Lietuvių tautos gynimo įstatymas ir kai kurie kiti pirmą kartą istorijoje įteisino lietuvių Tautą kaip vienintelę valstybės šeimininkę.

<sk>Lietuvos kelias

<text>Prezidentas A.Smetona visur ypač pabrėždavo valstybės vaidmenį, nurodant , kad kiekvienas pilietis savo tikslus turi derinti su valstybės tikslais. Tas pats sakyta ir dėl spaudos, susirinkimų ir kitų laisvių, kuriomis pilietis naudodamasi turi žiūrėti, kad nebūtų veikiama „kenksminga Valstybei kryptimi“. Prezidentas nurodydavo, kad ir savininkai turi savo veiklą derinti su Valstybės tikslais. Valstybė turėjo kontroliuoti ir rikiuoti įmonių veiklą. Buvo nurodyta, kad valstybė privalo kontroliuoti ir švietimą paskelbtas jis kaip ypač svarbi Tautai sritis, nes nuo to, kiek bus išugdytas tautiškas jaunimas, tokia bus ir nepriklausomos Lietuvos ateitis. Be to, atsisakius partijų, jų dalyvavimo rinkimuose, jos nebeskaldė Tautos ir sudarė didesnes galimybes tikrai jos vienybei. Apskritai, nepaisant kai kurių klaidų, Gruodžio 17 – osios perversmas ir, kad jos organizatoriai ir dalyviai padėjo valdžion ateiti tikrai tautiškų nuostatų veikėjams nulėmė, kad Valstybė pradėjo eiti A.Smetonos visą laiką propaguotu trečiuoju keliu - ne fašistiniu, ne socialistiniu – komunistiniu, o pasinaudojus iš visų kas geriausia – savu, lietuvišku, tautiniu keliu. Tačiau „smetoninės Lietuvos“ tyrėjai iki šiol beveik netyrinėjo to „trečiojo kelio“, kuriuo eidama Lietuva greitai tapo ne tik tikrai lietuvių Tautos valstybe, bet ir savo kultūra, ūkiu ėmė prilygti geriausioms Europos valstybėms. Bet svarbiausia, kad Lietuvis pasijuto savo krašto, savo valstybės šeimininkas, istorijos kūrėjas, o ne jos stebėtojas. Ar būtų visa tai pasiekta iki Gruodžio 17 – osios buvusioje seimokratinėje Lietuvoje? Sunku atsakyti, nes „kas būtų, jei būtų buvę“ – tai tik tušti svarstymai. Bet mes matome, kas buvo, kai valstybę ėmė valdyti tikri patriotai. Ir jų veikla ir tos veiklos rezultatai paneigia kartotus kaltinimus, kad Gruodžio 17–oji karinio, fašistinio perversmo, demokratijos pasmaugimo diena ir pan. Tačiau visus tuos kaltinimus paneigia pačio to įvykio analizė ir tolimesnė Lietuvos valstybės ir lietuvių Tautos raida po jo. Ji patvirtina, kad Gruodžio 17 – ąją mes, lietuviai, turėtume minėti, kaip tikrai Tautinės, Nepriklausomos Lietuvos raidos pradžią. Ir Gruodžio 17 – oji turėtų būti įrašyta į svarbiausiųjų mūsų Tautai ir Lietuvos Valstybei minėtinų dienų sąrašą.

Gruodžio 17 – oji – tai Tautinės Lietuvos valstybės kelio pradžia, kelio, kuriuo einat lietuvis tapo Lietuviu, tikru savo žemės ir Valstybės šeimininku. Bet ėjimą tuo keliu sutrukdė karai ir okupacijos, jo atkūrimas ir tęsimas, atsižvelgiant į šiandienos Lietuvio ir Nepriklausomos Lietuvos stiprinimo poreikius – kiekvieno mūsų pareiga.

Atgal