ISTORIJA
2024.11.07. LIETUVI, PAKELK GALVĄ!
Rimvydas Žiliukas
Istorikas
Mes, lietuviai, kaip ir visos tautos, esame ir geri ir blogi, ir kerštingi ir atlaidūs, ir pikti ir draugiški. Kai žmogus kalba apie kažką gerai arba blogai, tai dažniau tai rodo ne tai, koks yra tas aptariamasis žmogus, o dažniau koks yra pats kalbantysis. Aišku, galima žmogų, ar grupę žmonių ar net visą tautą, apibūdinti, bet tai galima padaryti tik pasitelkus argumentus, pagrįstus konkrečiais faktais, neginčijamais įrodymais. Tačiau dažniausiai atsiliepimai rodo ne žmogaus ar tautos savybes, bet kalbančiųjų, nusiteikimą jų atžvilgiu. Tas kuris kalbančiajam patinka apibūdinamas gražiai, o tas, kuris nepatinka – bjauriai. Tad jei jau norime susidaryti nuomonę apie kažką, reikia paprašyti pateikti nenuginčijamus faktus, skaičius, argumentus, būtina ir sužinoti ką sako įvairūs šaltiniai.
Tad pabandykim lietuvius įvertinti objektyviai. Ar buvom mes atsilikėliai technikos srityje, pavyzdžiui, metalo apdirbime? Be abejo, daugybėje technikos sričių mes nebuvome pirmieji, mokinę Europą technikos naujovių, skatinę Europos techninę pažangą. Bet nebuvom ir atsilikėliai visose ar beveik visose technikos srityse. Pavyzdžiui, lietuviški kalavijai buvo vertinami mūsų priešų, kaip labai geras karo grobis. Mūsų ginklakaliams to net nežinant, lietuviškose balų rūdose, iš kurios mūsų ginklakaliai gamino kalavijus, buvo šiuo metu į geležies rūdą pridedamų specialiems plienams lydyti būtinų chromo, nikelio, molibdeno ar kitų būtinų priedų? Bet taip būna su visais išradimais.
1362 metais rašyta Petro Dusburgiečio kronika
Kažkokiam keistuoliui pasiseka gyventi šalia kalno, kurio papėdėje susikūręs laužą jis vieną dieną laužo pelenuose visai atsitiktinai aptinka sidabro lydinėlį. Koks nors kitas Maiseno gyventojas, pakaitinęs molį, nustemba išgavęs nuostabų porcelianą. Aišku, visos tautos tepadaro tik kokį vieną kitą išradimą iš šimto. O visus kitus išradimus jos perima iš kaimynų. Ten, kur praeina prekybos keliai, kur žmonių tirščiau gyvenama, ten naujienos plinta greičiau. Mes negyvenom pačiame pasaulio centre, bet nebuvom ir užkampis.
Lietuviams yra būdingas naujovių siekis, darbštumas. Štai, tik ištrūkusi iš mus žlugdžiusios Rusijos, tik susikūrusi Lietuvos valstybė tarpukariu įsibrovė į geriausių – pasaulio aviatorių ir lakūnų tarpą. Ir Sovietų Sąjungoje lietuviai geriau tvarkėsi nei kitos SSRS tautos. Atvažiavę į Lietuvą rusai nustebę sakydavo, kad pas mus – „Mažoji Amerika“. Lietuviai ir šiandien kokioj nors Anglijoj ar Švedijoj yra labiau pageidautini darbuotojai, nei bulgarai, lenkai ar rumunai. O koks gi lietuvių būdas? Palyginkime save su kitomis tautomis. Koks gi kitų tautų būdas? Apskritai, ne tik žmonėms, bet ir visiems gyvūnams, visiems gyviems padarams yra būdinga vidinė konkurencinė kova.
Kiekvienas gyvis nori ne tik išlikti, bet ir išsikovoti garbingą vietą savųjų tarpe. Ši savybė, vadinama konkurencija yra pažangos variklis. Konkurencija yra būdinga visiems gyviems padarams. Bet žmonėms yra būdinga ir dar viena savybė, kuri žvėrims nėra būdinga – geraširdiškumas. Lietuviams šis bruožas buvo ypač būdingas. Lietuvių tautos bruožus aprašė Vokiečių ordino kronikininkas iš Nyderlandų Petras Dusburgietis, kuriam lietuviai buvo mirtini priešai. Savoje 1362 metais rašytoje kronikoje jis aprašo kryžiaus žygius į Baltijos kraštus, šlovina kryžiaus žygių dalyvius ir jų metodus. Tačiau netgi šis mūsų priešų kronikininkas vaizduoja savo priešus pagonis lietuvius, kaip teisingus žmones, kurie priima svečius „nuoširdžiai, kaip tik sugeba“. Petras Dusburgietis aprašo, kad mūsų pagoniškame krašte „vargšams ir pavargėliams atviros visos durys“, kad jiems „nereikia žemintis prašant duonos kąsnio“, kad „galima tik linkėti, kad ir krikščionys būtų tokie“. Konstantinopolio kronikininkas Nikiforas Gregoras ir Sembos vyskupas Zygfridas panašiai aprašė lietuvių dorybes, laikė lietuvius moralės pavyzdžiu visai Europai.
Atsakymą į klausimą, kodėl lietuviai pasižymėjo geraširdiškumu, galima paaiškinti supratus iš kur atsiranda žiaurumas. Mano manymu žiaurumas atsiranda tada, kai žmonės gyvena labai tankiai. O kai visiems ima trūkti žemės, ir tada dėl jos prasideda žūtbūtinės grumtynės. Dėl to žmonės tampa žiaurūs. O Europos miškuose gyvenusios baltų, skandinavų, ugrofinų tautos gyveno nesusigrūdusios, tad ir visa jų istorija rodo, jog jie nebuvo žiaurūs. Tą temą aš aprašau ir kituose šios knygos skyriuose.
Garsusis lietuvių filosofas, rašytojas, publicistas, kultūros veikėjas Vydūnas sakė:
– Būti lietuviu yra garbinga!
Mokytojai, tėveliai, pasakokite apie tai vaikams!
Atgal
