VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

02 14. Ar tesėsime 1949 metų vasario 16-osios deklaraciją?

Alfonsas Vytautas Augulis

Artėja nepaprastai brangi ir reikšminga lietuvių tautai Vasario 16-oji. Tą 1918 metų dieną buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė, padėti mūsų šalies valstybingumo pamatai, ant kurių mūsų tauta ėmė kurti gražų ekonominį, kultūrinį, tikėjimu paremtą gyvenimą. Tačiau jį trikdė priverstinės nepriklausomybės kovos su puldinėjusiais mūsų šalį bolševikais, bermontininkais, lenkais. Praėjus 20 metų, mūsų Tėvynę okupavo vokiečiai, po jų - sovietai. Sovietinė okupacija, trukusi 50 metų, sunaikino mūsų tautos žiedą - inteligentiją, darbščiausius Lietuvos žmones pasmerkė katorginiam darbui ir mirčiai nuo šalčio ir bado. Tačiau vasario 16-oji švietė vilties žvaigžde netgi žinojusiems apie savo galimą žūtį partizanams, kurie pasipriešino klastingiems mūsų krašto užgrobėjams. Netgi toli nuo Tėvynės įdarbintiems mirtį nešančiose molibdeno kasyklose, ledo pragare bei „Velnio saloje“ politiniams kaliniams. Fiziškai išsekinti, nualinti jie, pačių patikimiausių draugų būrelyje minėdami šią datą, giedojo Lietuvos himną, meldėsi ir tikėjo, kad ankščiau ar vėliau Lietuva bus laisva.

Apie tai labai iškalbingai byloja 1949 metų vasario 16-ąją Radviliškio rajone, Mėnaičių kaime Lietuvos partizanų apygardų vadų pasirašyta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Deklaracija, įtvirtinanti valstybės santvarką okupacijos sąlygomis ir nubrėžianti demokratinės Nepriklausomos valstybės ateities kūrimo gaires. Ši Deklaracija apibūdino būsimą Lietuvą kaip demokratinę, laisvą nuo okupacijos dėmių ir jos tarnų. Ir kaip socialiai teisingą.

Vienas iš šios Laisvės kovų archyvo dokumentų – Pirmosios Deklaracijos punktų skelbia, kad Lietuvos komunistų partija yra nusikalstama ir priešiška lietuvių tautai: „Lietuvos komunistų partija negali būti pripažinta teisine partija, nes jos siekiai ne demokratiniai, bet diktatūriniai, ir ji, klausydama lietuvių tautai svetimos Sovietų Sąjungos komunistų partijos ir vyriausybės, prisidėjo prie lietuvių nepriklausomybės atėmimo ir tapo dešimčių tūkstančių geriausių Lietuvos sūnų nužudymo bei ištrėmimo kaltininke.

Aštuonių Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas visomis išgalėmis remia Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto pastangas atkurti sutrukdytą Lietuvos Nepriklausomybę.

Lietuvos partizanų vadai, paskelbdami šią Deklaraciją, kreipiasi į Lietuvių tautą ir ragina toliau dar uoliau remti partizanų pastangas kuo greičiau atstatyti Lietuvos Nepriklausomybę.“

Tai, kad šis dokumentas 1999 metais buvo oficialiai įteisintas Lietuvos Respublikos įstatymu, rodo valstybingumo tradicijų tęstinumą: Lietuvos valstybė aukščiausiu lygiu pripažino pokario rezistencijos vadovybę kaip teisėtą okupuoto krašto valdžią.

Ilgas, skausmingas, erškėčiuotas buvo mūsų tautos kelias į laisvę. Tačiau partizanų didvyriškos kovos, politinių kalinių bei tremtinių kančios ir mirtys nenuėjo veltui. Tauta sugebėjo išsaugoti laisvės dvasią, tikėjimą laisve ir ateiti į Kovo 11-ąją, kad paskelbtų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą ir kad galėtų laisvai ir nevaržomai švęsti Vasario 16-ąją.

Tačiau visi pastebėjome, kad, išsikovoję nepriklausomybę, tik formaliai įvykdėme partizanų 1949 metų Deklaracijos reikalavimus, bet nevykdome joje iškeltų uždavinių. Daugelis politikų jos nėra skaitę, o anuometinis Prezidentas netgi atsisakė pasirašyti Deklaraciją įtvirtinantį įstatymą. Tuo tarpu visi ligi vieno turime įsisąmoninti Deklaracijos esmę ir vykdyti partizanų priesakus. Juk jų Deklaracija – tai savotiškas politinis partizanų krauju apšlakstytas testamentas, surašytas vardan mūsų, mūsų vaikų ir anūkų ateities. Privalome įkūnyti iki galo partizanų mintis ir svajones.

Atgal