ISTORIJA
2024.11.20.KOLONIZUOTI SIBIRĄ GALĖJO IR LIETUVIAI SU LENKAIS
Rimvydas Žiliukas,Istorikas
Nepaprastai atsilikusios Sibiro tautelės gyveno pirmykštėmis bendruomenėmis, giminėmis, jos savo valstybių nekūrė. Tuo metu jau buvo prasidėjusi pasaulio kolonizacija. Europiečiai jau pradėjo kolonizuoti Afrikos žemyną, ėmė skverbtis į Aziją, o didžiausia kolonizacija vyko į Pietų Amerikos ir Šiaurės Amerikos žemynus. Akivaizdu, kad ir Sibiro tautelės neišvengiamai turėjo būti kažkokių galingesnių valstybių kolonizuotos. Tik buvo neaišku, kas gi taps jų šeimininku. Geriausias galimybes tapti Sibiro šeimininku turėjo Kinijos imperija, nes ji buvo arčiausiai Sibiro. Bet Mongolijos ir kitų necivilizuotų Sibiro tautelių teritorijos kinams atrodė bevertės, nes kinai nenorės važiuoti gyventi į tas nedirbamos žemės, laukinių žmonių ir šalčio pusdykumes. Taigi, garsėjusi savo išminčiais Kinija Sibiro atžvilgiu laikėsi neišmintingos politikos: ne užkariauti, bet atsiriboti.
Tai liudija beveik prieš porą tūkstantmečių iki Kristaus pradėta statyti ir dar tūkstantį metų prižiūrima Didžioji kinų siena. Šiai sienai po kurio laiko ėmus griūti, būdavo mūrijamos naujos sienos atkarpos, einančios maždaug tomis pačiomis vietovėmis. Taip per tūkstantį metų visų tų išmūrytų sienų bendras ilgis pasiekė net 20 tūkstančių kilometrų.Galima tik stebėtis tokiu nepaprastu kinų atkaklumu bei darbštumu. Juk paprasčiau ir pigiau būtų buvę, jei kinai būtų užėmę tuos kraštus, laikę juose savo karines įgulas, šitaip apsidraudžiant nuo tų puldinėjimų iš šiaurės? Nesidomėjo Sibiru ir Japonija bei Korėja.
Dono kazokų atamanas, vienas pirmųjų Sibiro užkariautojų Jermakas Timofejevičius
Galimybių užkariauti Sibirą, ar bent jau Vidurinėje Azijoje esančias Turkmėniją, Uzbekiją, Tadžikiją, Kirgiziją, Kazachiją, turėjo dar ir Persija (šiandien vadinama Iranu) bei Osmanų imperija (šiandien vadinama Turkija). Tačiau ir Persija, ir Osmanų imperija taip pat nesidomėjo šiomis šalimis, savo jėgas nukreipdamos pietų ir vakarų kryptimis. Peršasi išvada, jog visos su Sibiru ir Vidurine Azija besiribojančios valstybės, numojo ranka į Sibirą. Juk tada, viduramžių laikais, niekas nežinojo, jog ateis laikas, kai Sibiro miškas, nafta, dujos, auksas, spalvotieji metalai taps milžiniškų turtų šaltiniu...
Sibiras visų artimiausių valstybių nedomino, taip kaip XX amžiuje pasaulio valstybių nedomino Antarktida, kuri XX amžiuje taip ir liko nepasidalinta. Antarktidos pingvinai pasirodė pernelyg menkos vertės, kad dėl jų būtų verta lieti kraują. Nesukūrė bent kiek rimtesnės savo valstybės ir pačios Sibire gyvenančios, lankais ir strėlėmis ginkluotos Sibiro tautelės. Gyventojų ten buvo labai mažai, mažiau negu vienas žmogus viename kvadratiniame kilometre. Tad Sibiro valstybėlių kūrimas apsiribojo kelių, neskaitlingų ir išsibarsčiusių milžiniškuose taigos plotuose, genčių susivienijimu.
Kaip buvo lengva užkariauti Sibirą, liudija Volgos kazokų vado Jermako, 1581 metais pasiųsto užkariauti Sibirą, pergalės. Teturėdamas vos 1636 karius, Tagilo, Turos ir Tobolo upėmis Jermakas pasiekė chanato sostinę Kašlyką. 1582 metais Čiuvašų kyšulio mūšyje šautuvais ginkluoti Jermako kariai nugalėjo lankais ir strėlėmis ginkluotą chano Kučiumo armiją. 1596–1587 metais rusai įkūrė Sibiro sostinę – Tobolsko miestą, vėliau Tiumenę. Kazokai paėmė į nelaisvę paskutinį Sibiro chaną Seid-Achmatą. Prasidėjo Sibiro kolonizavimas, ėmė kurtis rusų miestai Surgutas, Narymas, Tomskas. Kaip Amerikoje Kolumbo jūreiviai, už stiklinius karoliukus mainais gaudavę aukso, taip Sibire lobdavo rusų pirkliai, už niekučius prisipirkdavę Rusijoje vertinamų sabalų ir kitokių žvėrelių kailių.
O kas dar galėjo kolonizuoti Sibirą? Negalėjo juk plaukti į Sibirą per Šiaurės Ledjūrį koks nors Kolumbas ar Magelanas. Juk tada dar ir ledlaužių nebuvo. Vykstant pasaulio kolonizavimui ir nei vienam galimam Sibiro užkariautojui nepanorus pasiimti Sibiro, XV– XVII amžiuose ateiti ir pasiimti Sibirą beliko tik arba Rusijai, arba Abiejų Tautų Respublikai. Lenkijos valdovai, aktyviai palaikomi katalikų bažnyčios, lėmė Abiejų Tautų Respublikos vidaus ir užsienio politiką. Jie turėjo suprasti, kad arba išaugusi ir sustiprėjusi Maskvos kunigaikštyste visą laiką bus dar vienas frontas, kuris gal būt nugalės ir mūsų Abiejų Tautų Respubliką, arba mes, Abiejų Tautų Respublika, nugalėsim Maskvą. Tokiu atveju Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės (vėliau tapusios Rusijos imperija, dar vėliau – Sovietų Sąjunga) visai nebūtų arba jei ji ir būtų išlikusi, tai tik kaip nedidelė valstybėlė tarp Šiaurės Ledjūrio vandenyno Baltosios jūros, Volgos aukštupio ir Šiaurės Uralo kalnų.
Užkariavusi Sibirą ATR būtų likusi viena iš retų Europos valstybių, turinti amžiną geopolitinį pranašumą kariauti tik vienu frontu. O šis pakraštyje esančių valstybių geopolitinis pranašumas, reiškia, kad jos dažniausiai gali stoti į karą joms patogiu laiku, o ne tada, kai tai nusprendžia priešai. Be to, tokiu atveju, pakraštyje esančios valstybės dažniausiai gali ir visai nesivelti į karą ir laukti kol priešai kariaudami tarpusavyje nukraujuos, o tada prisidėti prie nugalėtojų ir atsirėžti eilinę kaimyninių valstybių teritorijos gabalą. Tai liudija visa Maskvos kunigaikštystės, vėliau pasivadinusios Rusijos imperija, karų istorija. Tą patį liudija ir idealioje geopolitinėje padėtyje esančių, t. y. visada tik vienu frontu kariaujančių Anglijos bei JAV kilimo į pasaulio lyderius istorijos.
O koks likimas laukia valstybių, turinčių priešus iš visų pusių, liudija liūdnas Vokietijos pavyzdys. Vokietija turėjo daugiau gyventojų, negu bet kuri kita Europos tauta, jos pramonė – labiausiai išsivysčiusi Europoje. Vokiečiai darbščiausia, tvarkingiausia Europos tauta. Vokietijos ekonomika – stipriausia Europoje. Bet ji visada turėjo baisų trūkumą: ji buvo apsupta priešų iš visų pusių ir dėl to būdavo priversta kariauti dviem ar net trimis frontais, galima sakyti viena prieš visus. Visa kelių šimtmečių Vokietijos istorija liudija tokią beviltišką jos geopolitinę padėtį. Tokioje padėtyje galėjo atsidurti ir ATR.
Lietuvos valdovai Algirdas ir Vytautas Didysis tai suprato. Tad lietuviai stengėsi visiems laikams išspręsti Rusijos problemą. Mes galėjome likviduoti žiaurią, agresyvią Rytų kaimynę, kuri anksčiau ar vėliau gali mus praryti. Deja, Lenkijos karaliams ir jų politiniams patarėjams, politinės išminties pritrūkdavo. Lenkų kariai puikūs, drąsūs, jų žmonės patriotiški, pasiaukojantys savo valstybei, bet su valstybės vadovais lenkams nesisekė...
Lenkų valdovai nepalaikė išmintingos Lietuvos valdovų politikos – sunaikinti kylančią Rusijos galybę, ateityje galinčią praryti ir mūsų su lenkais bendrą valstybę. Lenkijos valdovai, patys savo nelaimei, pasikvietė dar ir kryžiuočius, duodami jiems savo žemės Vyslos žemupyje Malburgo piliai pasistatyti. Tai buvo baisi strateginė klaida. Juk Kryžiuočių ordino tikslas buvo susikurti savo valstybę. Bet iš Artimųjų Rytų jie buvo išvyti, o įsikurti Dunojaus žemupyje galiausiai jiems taip pat buvo atsakyta. Kryžiuočių ordino laukė liūdnas likimas – ordino likvidavimas. Tad vienintelė Kryžiuočių ordino viltis beliko įsikurti Prūsijos žemėje, įkuriant ten savo valstybę. O Lenkijos karaliai naiviai tikėjosi, kad kryžiuočiai padės lenkams užkariauti pagonių baltų žemes. Bet iš tos Malburgo pilies išaugo ištisas miestas. Ilgainiui tas Malburgo miestas ėmė atiminėti vis naujas ir naujas ne tik baltiškąsias mūsų brolių prūsų žemes, bet ir Lenkijos teritorijas. Ilgainiui kryžiuočių ordinas, pasivadinęs Prūsijos valstybe, prarijo ir pačią Lenkiją.
Mūsų bendra su lenkais valstybė vadinosi Abiejų Tautų Respublika ir priešams ją užpuolus abi tautos privalėjo stoti į karą. Lietuviai taip ir elgdavosi. Tačiau Lenkijos valdovai vis dažniau ėmė nedalyvauti karuose, kai priešai niokodavo tik Lietuvos žemes, o Lenkijos žemių neliesdavo. Lenkijos valdovai, naudodamiesi tuo, kad mūsų bendri priešai niokoja Lietuvos žemes, netgi ėmė tuo naudotis, reikalaudami iš Lietuvos įvairių nuolaidų, netgi ėmė gvieštis į Lietuvos žemes. Tenka girdėti, kritikų, smerkiančių Lietuvos valdovus dėl to, kad šie, užuot bandę atsikariauti prūsų ir kitų baltų genčių žemes, savo energiją nukreipė į rytus, kad kariaudami rytuose su totoriais-mongolais, lietuviai paliko likimo valiai savo žemes, negindami jų nuo kryžiuočių. Bet tie kritikai nesupranta, kad Lietuva, buvo puldinėjama Maskvos kunigaikštystės, totorių-mongolų, švedų, o tuo pačiu metu dar esant ir neaiškiems santykiams su Lenkija, kuri žaidė dvigubą žaidimą: tai ėjo su mumis prieš kryžiuočius, tai su kryžiuočiais prieš mus. Tie kritikai nesupranta, kad esant tokioms sąlygoms, bandymas leistis į lemiamą mūšį su Kryžiuočių ordinu, būtų tolygus savižudybei.
Algirdas, ir Vytautas elgėsi išmintingai, vengdami lemiamo mūšio su Kryžiuočių ordinu tol, kol Lietuvos Karalystė nebus užsitikrinusi saugaus užnugario, kol į kovą su Kryžiuočių ordinu nebus patraukusi į savo pusę sąjungininkais visų savo kaimynų. O tam, mūsų išmintingų valdovų nuomone, buvo būtina įvykdyti tris būtinas sąlygas:
- įveikti visus kitus priešus, išplečiant savo teritoriją, taip sudarant sąlygas valstybei atsigauti ekonomiškai ir politiškai;
- į lemiamą mūšį su Kryžiuočių ordinu įtraukti sąjungininkais kuo daugiau kaimyninių valstybių (netgi buvusių priešų);
- užsitikrinti, jog kariaujant su Kryžiuočių ordinu niekas nesmogs Lietuvai į nugarą.
Tad naiviai skamba kritika lietuviams, grįžusiems iš Žalgirio mūšio su pergale, kad lietuviai taip ilgai laukė, kad jie nesutriuškino Kryžiuočių ordino anksčiau. Juk šitie kritikai nesupranta, jog Lietuva stojusi į lemiamą Žalgirio mūšį pusšimčiu metų anksčiau, turėdama daug mažesnę teritoriją, būtų turėjusi ir mažiau gyventojų, o tai reiškia, ir mažiau tiek savo, tiek sąjungininkų karių. Be to neužsitikrinusi taikos su kaimynais, Lietuva būtų priversta dalį savo karių palikti savo valstybės apsaugai nuo pulti pasirengusių kaimynų.
Lietuvos valdovų kritikai turėtų suprasti, kad Lietuva XIV amžiuje ar XV šimtmečio pirmajame dešimtmetyje stojusi į lemiamą mūšį dėl savo egzistavimo su Kryžiuočių ordinu, greičiausiai būtų jį pralaimėjusi, būtų praradusi daug sąjungininkų, daug teritorijų. Vėl būtų pradėję mus puldinėti totoriai ir Maskva. O susidarius tokiomis sąlygoms Žalgirio pergalės paprasčiausiai jau nebūtų buvę. Bet Vytautas Didysis elgėsi išmintingai, Žalgirio mūšio išvakarėse su visais savo kaimynais turėdamas taikingus santykius, sukvietęs į kovą prieš kryžiuočius visus savo kaimynus, įskaitant netgi nuolatinius savo priešus Maskvos ir totorių pulkus. Tiktai šitaip idealiai kariškai ir politiškai pasiruošęs, užsitikrinęs, kad mūšio su kryžiuočiais metu Lietuva nebus puolama jokių kaimynų, todėl puolamų Lietuvos teritorijų gynybai nereikės atitraukti jokių karinių dalinių, Vytautas Didysis galėjo mesti į Žalgirio mūšį visas savo pajėgas.
Pradžią padarė dar Lietuvos valdovas Algirdas (Romos popiežių ir Šventosios Romos imperijos imperatorių bei kitų Europos valstybių monarchų raštuose vadinamas Karaliumi, o lenkų ir rusų – Didžiuoju kunigaikščiu), 1362 metais rugpjūčio mėnesį Mėlynvandenės mūšyje (ukrainietiškai – Sinije vody) šiandieninės Ukrainos teritorijoje nugalėjęs totorius-mongolus. Lietuvos valstybė išplėtė savo žemes, nustumdama totorius-mongolus į pietryčius pusę tūkstančio kilometrų. Išvarius iš Ukrainos totorius-mongolus, Ukrainos kazokai (vėliau imti vadinti ukrainiečiais) buvo patenkinti lietuviška valdžia, nes lietuviai gerbė ukrainiečių stačiatikių religiją, gerbė ukrainiečius ir laikė juos sau lygiais. O lietuviams išėjus iš Ukrainos, į šias žemes ir vėl grįžtų totoriai-mongolai. Tad Ukrainiečiai tapę Lietuvos Karalystės piliečiais, tapo ir karštais jos šalininkais bei ištikimais jos kariais.
Lietuvos Karalystė, gerokai padidinusi savo piliečių skaičių ir tapusi didžiausia pagal teritoriją Europos valstybe, įėjo į didžiųjų Europos valstybių tarpą. Taip buvo įvykdyta pirmoji Žalgirio mūšiui būtina sąlyga – Lietuvos karaliaus Algirdo pergalė Mėlynvandenės mūšyje prieš totorius-mongolus labai pagerino Lietuvos strateginę padėtį. Totoriai-mongolai ėmė vengti tolesnės konfrontacijos su Lietuva, ir net atsiuntė Vytautui į Žalgirio mūšį savo karius. Lietuviškasis kelias, kuriuo ėjo Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas Didysis, nebuvo kitų tautų smaugimo kelias, kokiu nuėjo Rytų Europa, kai joje įsigalėjo mongolų jungo iškankinta, ir dėl to dar agresyvesnė ir žiauresnė pasidariusi Rusija. Lietuvos valdovų išmintis užkariautųjų Ukrainos kazokų nepavertė lietuvių priešais. Ukrainiečiai suprato, kad jei Kijevo žemės nebus prijungtos prie Lietuvos Karalystės, tai į jas vėl grįš totoriai-mongolai. Tokios išmintingos lietuviškos politikos dėka Ukrainos kazokai tapo geranoriškais lietuvių pavaldiniais ir ištikimais sąjungininkais. O lietuviai, savo ruožtu, gerbė kazokus, jų pravoslavišką religiją, laikė juos sau lygiais žmonėmis.
Lietuvos Karalystės pietrytines sienas vietoje lietuvių karių dabar ėmė saugoti kazokai. Taip Lietuvai užsitikrinus pietrytinių sienų saugumą iš totorių-mongolų pusės, buvo įvykdyta antroji Žalgirio mūšiui būtina sąlyga. Dingus grėsmei iš pietryčių, Maskva, likusi be sąjungininkų totorių-mongolų, ypatingos grėsmės Lietuvai irgi jau nekėlė. Algirdo valdymo laikais Maskvą įveikdavo ir viena Lietuva, be lenkų ar kieno nors kito pagalbos. Maskva, likusi be totorių-mongolų paramos, taip pat ėmė vengti konfrontacijos su Lietuva.
Tad ir maskvėnų pulkai Žalgirio mūšyje dalyvavo kaip Lietuvos sąjungininkai.
Sumažėjus grėsmei iš Rytų, Kijevo žemės, anksčiau kėlusios grėsmę, ėmė teikti pajamas į Lietuvos biudžetą ir karius Lietuvos kariuomenei. Tai dar kartą paliudija Lietuvos valdovų išmintį. Lietuvių pergalėmis džiaugdavosi ne tik patys lietuviai, bet ir kitos į Lietuvos valstybę patekusios tautos. Rusų pergalėmis dabar džiaugdavosi tik jie patys, o jų užkariautos tautos sukandusios dantis laukdavo progos ištrūkti iš Rusijos priespaudos. Tai liudija ir mūsų su lenkais Abiejų Tautų Respublikos griūtis, ir Rusijos valstybės subyrėjimas 1917 metais bei 1990 metais. Galutinai Rusija nesubyrėdavo tik todėl, kad tuo metu pribaigti Rusijos, atimant iš jos Sibirą, nebuvo pasiruošusios, nei Japonija, nei Kinija. Lietuvos karaliams, pradedant Mindaugu ir baigiant Vytautu Didžiuoju, buvo akivaizdu, kad pagrindinis ir svarbiausias Kryžiuočių ordino tikslas buvo sukurti savo valstybę, apimančią Estijos, Latvijos, Lietuvos, Prūsijos ir Lenkijai priklausančių Baltijos pakrančių teritorijas. Suvienyti šias žemes trukdė tarp jų esanti Lietuvos Karalystė, todėl kryžiuočiams tiesiog buvo būtina ją sunaikinti.
Lietuvos Karalystę puldinėjo latvius bei estus pavergęs ir šiandieninės Latvijos bei Estijos žemėse įsikūręs Kalavijuočių ordinas. 1236 metais kalavijuočiai surengė žygį į Žemaitiją, tačiau grįžtančius iš šio žygio kalavijuočius užpuolė žemaičiai. Netoli Joniškio įvykusiame Saulės mūšyje žemaičiai sutriuškino kalavijuočius. Po šio mūšio Kalavijuočių ordinas liovėsi egzistavęs ir įsiliejo į Kryžiuočių ordiną. Tačiau kad lietuviai galėtų sutraiškyti stipriausią pasaulyje karinę galybę – kryžiuočius, atrodė tiesiog neįmanomu dalyku. Kritikai, smerkdami Lietuvos valdovus dėl to, kad Lietuva, kariaudama su totoriais-mongolais, paliko savo žemes kryžiuočių valiai, nesupranta, kad Lietuva negalėjo stoti į lemiamą mūšį su galingiausia pasaulio karine jėga – kryžiuočiais, tuo pačiu metu kariaudama dar ir su priešais iš pietų ir iš rytų. Toks lietuvių bandymas galėjo pasibaigti Lietuvos sutriuškinimu ir jos ištrynimu iš politinio pasaulio žemėlapio. Taip vėliau ir atsitiko, ATR valdant Lenkijos karaliui Jonui Kazimierui.
Algirdo ir Vytauto Didžiojo politikos kritikams reikėtų paaiškinti, jog Vytautas Didysis, tęsdamas ankstesnių Lietuvos karalių politiką, metodiškai gerindamas Lietuvos Karalystės strateginę padėtį, vienus priešus nugalėdamas, kitus įtikindamas tapti savo sąjungininkais, daugybę metų siekė atrodytų neįmanomo savo gyvenimo tikslo – sunaikinti galingiausią pasaulio kariuomenę – Kryžiuočių ordiną. Lietuvos Karalių (rusų ir lenkų vadinamų Lietuvos Didžiaisiais Kunigaikščiais) išminties ir pakantumo (kaip dabar madinga sakyti –tolerancijos) kitataučiams bei kitatikiams dėka, buvo įvykdytos ir šios Žalgirio mūšiui būtinos sąlygos. Tik sulaukus patogaus laiko, kai Lietuvai iš jokios kaimyninės valstybės neliko pavojaus susilaukti smūgio į nugarą, kai buvę mūsų priešai {totoriai ir Maskva) netgi atsiuntė Lietuvai savo karius dalyvauti mūšyje prieš kryžiuočius, ir tokiu būdu nebelikus grėsmės taip pat ir iš Rytų, Lietuva galėjo bandyti įveikti kryžiuočius.
Algirdo ir Vytauto Didžiojo politikos kritikams reikėtų paaiškinti, kad Žalgirio mūšio metu Lietuvos politinė padėtis buvo neįtikėtinai, tiesiog fantastiškai gera. Žalgirio mūšio metu Lietuva neturėjo nei vieno priešiškai nusiteikusio kaimyno. Netgi buvę nuolatiniai Lietuvos priešai Maskva ir totoriai atsiuntė Vytautui Didžiajam savo karius kaip sąjungininkus dalyvauti Žalgirio mūšyje. Jei Vytautas Didysis bei jo pirmtakai aukščiau išvardintų veiksmų nebūtų atlikę, jei visi kaimynai nebūtų patraukti į savo pusę, jei dalis jų būtų likę neutraliais ar netgi būtų kariavę kryžiuočių pusėje, tai Žalgirio mūšį lietuviai su lenkais galėjo ir pralaimėti. O tai būtų reiškę Lietuvos Karalystės krachą... Tokią klaidą XVI amžiaus vidury padarė Lenkijos karalius Jonas Kazimieras. Ir ši klaida baigėsi Abiejų Tautų Respublikos sutriuškinimu 1654–1667 metų kare, o dar po šimtmečio ATR sunaikinimu. Lietuvos Statute užfiksuoti lietuviški demokratiniai principai plito po visą Vakarų Europą. Bet lygiai taip šie, kitatikių ir kitakalbių pagarbos Lietuvos statuto principai galėjo plisti ir į Rytus per rusų bei totorių žemes. O kokie principai plis Sibire, nuo pačių Sibiro gyventojų nepriklausė. Tai priklausė nuo to, kokie ateis į Sibirą užkariautojai. Visiems pietiniams kaimynams nepanorus užkariauti Sibiro, jį užvaldyti galėjo tik Maskva arba ATR.
Iki tol Maskvą, tada dar nevaldžiusią daugybės tautų tautelių, mūšio lauke įveikdavo ir viena Lietuva, net ir be Lenkijos ar kokios nors kitos valstybės karinės pagalbos. Lietuvos valdovui Algirdui, Romos popiežių ir Romos imperijos imperatorių raštuose vadinamam Lietuvos Karaliumi, 1362 metais Mėlynvandenės mūšyje nugalėjus totorius-mongolus, ukrainiečiai sutiko lietuvius, kaip išvaduotojus iš žiauraus totorių-mongolų jungo, nes lietuviai, gerbė ukrainiečių stačiatikių religiją, ir ukrainiečius laikė sau lygiais. Jei ir toliau būtų vadovaujamasi lietuviškais pakantumo ir kompromisų politikos principais, tai Ukraina nebūtų įstumta į Rusijos glėbį. Tokiu atveju kovoje su viena likusia Rusija viršų būtų paėmusi Lenkijos, Lietuvos ir kazokų (Ukrainos) valstybė. Kolonializmo laikais imperija nuo Lenkijos iki Korėjos vis vien turėjo atsirasti, nes kolonizuotas buvo visas pasaulis. Jei būtų laikomasi lietuviškos politikos ir Ukraina nebūtų įstumta į Rusijos glėbį, tai ne Maskva, o Varšuva, Vilnius ir Kijevas būtų sukūrę tą imperiją, nuo Oderio iki Korėjos.
Aišku, ne viena Lenkija būtų tos imperijos valdovė. Tos imperijos šeimininkais ir valdovais tektų pripažinti ir lietuvius su ukrainiečiais. Nes tik veikdamos išvien, remiantis Lietuvos statuto principais šios trys tautos galėjo sukurti imperiją nuo Oderio iki Korėjos. Būtų laimėję visi trys broliai: ir lenkai, ir lietuviai, ir ukrainiečiai. Tą brolišką imperiją mes – trys broliškos tautos – galėjome sukurti tik tuo atveju, jei visko ir vėl nesugriautų lenkiškas gobšumas. Jeigu lenkai, laikydami save vyresniaisiais broliais ir pasinaudodami tuo, kad ATR karalius tuo pačiu metu buvo ir Lenkijos karalius, vėl pradėtų sau reikalauti liūto dalies, lietuviams ir ukrainiečiams, numesdami tik trupinius, tai gal Rusija ir vėl būtų atsigavusi?.. Bet jeigu trys broliai (lenkai, lietuviai ir ukrainiečiai), laikydamiesi lietuviško lygybės principo, būtų veikę išvien, broliškai dalydamiesi pergalės vaisiais, tai ne Maskvos kunigaikštystė, o mes (trys broliškos tautos) turėjome plėsti savo žemes iki Dono, iki Volgos, iki Uralo, iki Baikalo ir galiausiai iki Korėjos, sukurdami didžiausią pasaulyje (22 milijonų kvadratinių kilometrų ploto) valstybę. Sibiras buvo didžiulis ir jo būtų užtekę visiems: ir lenkams, ir lietuviams, ir ukrainiečiais (kazokams).
Deja, tokiomis dėkingomis aplinkybėmis nebuvo pasinaudota... Mat viršų paėmė Lenkijos valdovų godulys, kuris ir sužlugdė mūsų bendrą valstybę – Abiejų Tautų Respubliką. Lenkijos karalius ir didikai nusprendė, kad nors Ukrainos kazokai yra broliai, bet tik jaunesnieji broliai, kurie tų pergalės vaisių dalybose neturi dalyvauti. Šešerius metus Bogdanas Chmelnickis prašė, reikalavo, maldavo Ukrainos kazokus laikyti lygiaverčiais partneriais. Bet lenkai šešerius metus nesileido į derybas su kazokais. Galiausiai kazokams neliko nieko kito, kaip tik sudaryti sąjungą su Maskva. Lenkai, kaip visada, kariavo su visais kaimynais, su kuriais tik galima buvo kariauti. Pagrindinį smūgį teko atremti Lietuvai. Maskvos ir Ukrainos kazokai įsiveržė į Lietuvą. Vilnius buvo sudegintas. Keletą metų Lietuva buvo niokojama, viskas ką galima buvo iš Lietuvos išvežti, buvo vežama į Maskvą. Lenkiją okupavusi Švedija taip klaikiai nesielgė, nors Lenkiją irgi alino. Mūsų bendra Lietuvos – Lenkijos valstybė neatsigavo, o dar po šimtmečio ji sužlugo galutinai.
Iš ukrainiečių teko ne kartą išgirsti gražius žodžius apie tuos laikus, kai Ukrainą valdė lietuviai. Sykį, Sąjūdžio laikais, besilankant Vakarų Ukrainoje, kai mes, lietuviai, laužėme ledus kelyje į Nepriklausomybę, vienas mitingas Lvove pasibaigė pasisėdėjimu prie bendro stalo. Kai mes jau įsišnekėjome, atsistojo vienas ukrainietis su taure rankoje ir pareiškė:
- Aš noriu pakalbėti apie lietuviškuosius okupantus!
Aš visas susigūžiau. Na, galvoju, dabar tai jau man klius... Bet jis ėmė kalbėti apie lietuvius kuo toliau, tuo gražiau. O baigė šią savo kalbą taip:
- Aš keliu šią taurę už lietuviškuosius okupantus ir linkiu, kad visi okupantai būtų tokie, kaip lietuviai!
Priėjo jis prie manęs, abu susidaužėme taurėmis. Šis jo tostas ir visas šis vakaras iki šiol išliko mano atmintyje. Ir dabar, rašydamas šią knygą pagalvoju:
- O ar daugeliui tautų, kažkada užkariavusių svetimas žemes, tenka išgirsti tokius gražius žodžius iš jų kadaise užkariautų tautų lūpų?
Manau, kad mažai, netgi labai mažai. Prisiklausęs įvairių tautų žmonių kalbų apie jų santykius su kaimyninėmis tautomis, drįstu teigti, kad tai tiesiog išimtiniai atvejai. Tad aš noriu, kad ir mūsų mokytojai, ir jų mokiniai bei jų tėveliai tai irgi žinotų. Tegul ir jie pamąsto, kad, jeigu ir lenkai būtų elgęsi taip, kaip elgėsi lietuviai, gerbdami kitas tautas ir kitas religijas, tai tą didžiausią (22 milijonų kvadratinių kilometrų ploto) pasaulio valstybę būtų sukūrusi ne Rusija, o mes: broliai lietuviai, broliai lenkai ir broliai ukrainiečiai.
Viduramžiais ATR buvo įsigalėjusi alternatyvi santvarka absoliutinėms monarchijoms, tada dominavusioms Europoje. Ir ta alternatyva, pasak Lietuvos istoriko, Vilniaus universiteto rektoriaus Rimvydo Petrausko, buvo gana veiksminga. Būtent dėl demokratizacijos proceso, kuris buvo įtvirtintas Liublino unijoje, ji, pasak istoriko, yra aktuali ir dabartinei Europai. Liublino unija ATR rėmėsi konsensuso principais, kuomet valdovas formuodavo šalies politiką, tardamasis su politiniu elitu. O Europos politiniai procesai ėmė judėti šia linkme jau gerokai vėliau. Todėl kai kurios ATR išbandytos demokratijos praktikos vėliau išplito ir kitose Europos valstybėse. Nors ATR turėjo bendrą Seimą, senatą, monarchą, užsienio politiką ir gynybą – viduje Lietuva ir Lenkija tvarkėsi savarankiškai. Šia prasme, pasak Rimvydo Petrausko, „Liublino unijoje įtvirtintą valstybės modelį galima lyginti su dabartine Europos Sąjunga“.
Jei lietuviai, lenkai ir ukrainiečiai būtų sukūrę imperiją nuo šiandieninės Vokietijos iki Korėjos, tai iš to būtume laimėję ne tik mes – trys broliškos tautos. Būtų laimėjusios visos mūsų imperijoje gyvenančios tautos. Pusšimtis šių tautų, tautelių gyventų pagal Lietuvos statuto principus, užtikrinančius daug daugiau teisių ir laisvių, negu jos turėjo gyvendamos žiauriame Rusijos ubagyne. Mes, lenkai, lietuviai ir kazokai (ukrainiečiai), būtume nešę pakantumą kitataučiams ir kitatikiams Vidurio Azijos ir Sibiro gyventojams, ir jiems netektų vilkti žiauraus Rusijos jungo, lydimo patyčių, smurto, tremčių, masinių žudynių, ištisų tautų naikinimo. O jei 22 milijonų kvadratinių kilometrų plote smurto ir žudynių būtų buvę mažiau, tai ne tik Rusijos pavergtoms, engiamoms ir žudomoms tautoms, bet ir visam pasauliui būtų buvę geriau, nes visas pasaulis būtų greičiau judėjęs pažangos ir taikaus tautų sugyvenimo keliu. Ir šiandieninių despotiškų Putino bei Lukašenkos režimų vietoje seniai gyvuotų demokratijos principai bei pagarba žmogaus teisėms.
Atgal
