Istorija
04 10. Nacionalsocialistinis prisilietimas prie kosmoso
Dr. Petras Stankeras
Netrukus „Dora-Mitelbau“tapo savarankiška koncentracijos stovykla su 30 filialų. Šios stovyklos komendantas tapo netgi gamyklos direktoriaus pavaduotoju darbo klausimais. Čia dirbo apie 60 000 žmonių iš 21 Europos valstybės: daugiausia čia buvo prancūzų, rusų ir lenkų bei vokiečių. Prie raketų „V-2“gamybos galėjo dirbti ir lietuviai, nes jų Buchenvalde kalėjo 130, iš jų 120 žuvo. Kaliniai gyveno trijuose tamsiose ir drėgnose, neatitinkančiose sanitarinių normų talpose, todėl mirtingumas buvo didelis. Ginklavimosi ministro A. Speerio nurodymu žemės paviršiuje buvo įrengta koncentracijos stovykla ir kalinių gyvenimas tapo lengvesnis.
1944 metų rugpjūčio pabaigoje A. Hitleris įsakė pradėti Londono bombardavimus raketomis „V-2“iš mobiliųjų starto aikštelių Belgijoje. Pirmą kartą „Velnio cigaras“–taip pavadinta raketa „V-2“- buvo paleista į Angliją 1944 metų rugsėjo 8 dienos vakare. Tos pačios dienos ryte raketa „V-2“buvo iššauta Paryžiaus link. Iš viso vokiečiai paleido į Angliją ir Belgiją 4320 tokių raketų: paskutinioji pakilo į dangų 1945 metų kovo 27 dieną. Londone sprogusios 1403 raketos „V-2“užmušė 2754 ir sužeidė 6532 žmones. Dar daugiau raketų paskutiniais karo mėnesiais buvo paleista į Belgiją –vien Antverpenui jų teko 1214.
1945 metų balandžio 3 dieną SS generolas H. Kammleris gavo H.Himmlerio įsakymą tuojau pat evakuoti vadovaujančius raketinio ginklo specialistus iš Nordhauseno į vadinamąją „Alpių tvirtovę“Bavarijoje. Čia V. von Braunas, V. Dornbergeris, A. Rudolfas ir daugiau kaip 300 kitų specialistų pasidavė JAV 44-ajai pėstininkų divizijai. Tuojau pat prisistatė speciali amerikiečių žvalgybos komanda, kuriai vadovavo JAV generolas leitenantas D. Putas. Jis vykdė specialią operaciją „Operation Paperclip“(„Kanceliarinis segtukas“), kurios tikslas buvo ieškoti vokiečių mokslininkų ir jų naujausių technologijų.
Tačiau prieš tai, 1945 metų kovo 25 dieną iš savo bazės į Japoniją išplaukė didžiulis vokiečių povandeninis laivas „U-234“, kuriame buvo grupė svarbių Trečiojo Reicho pareigūnų bei naujausių karinių technologijų dokumentacija, tame tarpe sviedinių „V-1“ir raketų V-2 techniniai planai. Tolima kelionė užėmė daug laiko ir karas Europoje pasibaigė. Laivo „U-234“vadui nieko kito nebeliko, kaip pasiduoti amerikiečių karo laivui. Prieš tai už borto buvo išmesti dokumentų mikrofilmai bei naujausių ginklų brėžiniai ir 560 kg urano U235, kurio pakaktų dviejų atominių bombų gamybai.
Jeigu Trečiojo Reicho raketinis ginklas būtų pradėtas gaminti anksčiau, tai galėjo nulemti karo baigtį vokiečių naudai. O šiuo atveju vokiečių raketinis projektas pagreitino karo baigtį, tačiau Vokietijos priešų naudai. Pati raketinio ginklo kūrimo idėja buvo strateginė ir netgi psichologinė klaida, nes ji atėmė milžiniškus finansų ir žaliavų resursus iš kitų karinės pramonės sričių. Raketinis projektas Trečiajam Reichui kainavo beveik puse milijardo dolerių.
Nacionalsocialistinės Vokietijos raketinio ginklo istorija neužsibaigė Trečiojo Reicho žlugimu. Po karo amerikiečiai kartu su V. von Braunu ir jo 102 bendradarbiais mokslininkais dirbusiais drauge Peenemuendėje, parsigabeno iš Vokietijos apie 60 raketų V-2 ir su jomis vykdė bandymus. Vėliau į Ameriką buvo nugabenta dar arti 3000 vokiečių raketinio ginklo konstruktorių ir specialistų (į Sovietų Sąjungą –5000). V-2 buvo pirmoji artimo veikimo balistinė raketa. Šios raketos pagrindu amerikiečiai pagamino artimo veikimo balistinę raketą „Redstone“, o taip pat ištisą seriją „Jupiterio“tipo raketų. Vokiečių raketos amerikiečių kariniams tyrimams sutaupė 50 milijonų dolerių ir 5 metus laiko.
