ISTORIJA
04 20. Dangus atsivėrė virš Liubeko Ir Kelno
Dr. Petras Stankeras
„Ką be darytų kiti, mūsų vyriausybė
niekados niekšiškai nepuls ant moterų ir kitų civilių tiktai tam, kad juos terorizuotu“
Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas A.N. Čemberlenas
Per Antrąjį pasaulinį karą visoje Europoje bombarduojant miestus ir miestelius žuvo milijonai niekuo kaltų civilių. Prieš 70 metų, 1942 naktį iš kovo 28 į 29-ąją anglų karališkoji aviacija įvykdė pirmą kiliminį oro antskrydį ant didelio vokiečių miesto Liubeko. Kaip aplamai civilizuotai Europai gimė barbariška idėja –įtakuoti karo eigą ir baigtį nekaltų moterų, vaikų ir pagyvenusių žmonių žudynėmis?
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visiems suinteresuotiems buvo žinomas dokumentas „Karo taisyklės“, kurį paruošė Vašingtono ginklavimosi apribojimo konferencijos dalyviai 1922 metais. Jame teigiama: „Bombardavimas iš oro tikslu terorizuoti civilius gyventojus arba griovimas ar gadinimas ne karinės paskirties privačią nuosavybę, arba kenkimas asmenims, nedalyvaujantiems kariniuose veiksmuose, draudžiamas“(22 straipsnis, II dalis). Jau 1939 metų rugsėjo 2 dieną Anglijos, Prancūzijos ir Vokietijos vyriausybės pareiškė, kad bus bombarduojami „griežtai kariniai objektai“. Pirminiame karo etape, Vokietijos oro pajėgos, prieš pradėdamos bombarduoti Lenkijos sostinę Varšuvą, iš anksto perspėjo civilius gyventojus ir pasiūlė jiems palikti miestą.
Praėjus pusmečiui nuo karo pradžios, 1940 metų vasario 15 dieną, Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Artūras Nevilis Čemberlenas (Arthur Neville Chamberlain), pasisakydamas Bendruomenių rūmuose patvirtino priimta anksčiau įsipareigojimą: „Ką be darytų kiti, mūsų vyriausybė niekados niekšiškai nepuls moterų ir kitų civilių tiktai tam, kad juos terorizuotu“.
Amerikiečių keturmotorio bombo-nešio Consolidated B24 Liberator ekipažas ruošiasi dieniniam skrydžiui ant Vokietijos miestų
Kaip buvo įgyvendinamos Vašingtono konferencijos nuostatos bei Anglijos ministro pirmininko pažadas liudija šie statistiniai duomenys: jei per Pirmąjį pasaulinį karą iš bendrų nuostolių 95 proc. buvo kariškiai ir 5 proc. civiliai, tai per Antrąjį pasaulinį karą iš bendrų nuostolių kariškių buvo tik 33 proc., o tuo tarpų civilių net 67proc..
Didžiosios Britanijos vadovybės humaniška koncepcija gyvavo, deja, tik iki 1940 metų gegužės 10 dienos, t. y. iki tos dienos, kai po A. N. Čemberleno mirties, Anglijos ministru pirmininku tapo Vinstonas Čerčilis (Winston Leonard Spencer Churchill). Tai jo nurodymų anglų lakūnai subombardavo Vokietijos pietvakariuose esantį miestą Freiburgą. Vokiečiai manė, kad antskrydį atliko prancūzų aviacija, besibazuojanti neutraliuose Olandijoje ir Belgijoje. Vokietijos URM pareiškė, kad Amsterdamas ir Briuselis tuo pačiu pažeidė neutralitetą, t. y. įsipareigojimą nestoti į karines sąjungas ir nesiimti jokių veiksmų, įtraukiančių jas į karą. Netrukus šios šalys buvo užimtos Wehrmachto dalinių.
Anglijos aviacijos ministro padėjėjas Dž. M. Speitas (Speight) Freiburgo bombardavimą pakomentavo šitaip: „Mes, anglai, pradėjome objektų bombardavimą Vokietijoje anksčiau, negu vokiečiai pradėjo bombarduoti objektus Britų salose. Tai istorinis faktas, kuris buvo viešai pripažintas... Tai puikus sprendimas“. Žymus anglų istorikas ir karo teoretikas Džonas Fulleras (John Fuller) mano, kad „būtent tada pono Čerčilio rankose suveikė sprogdiklis, kuris sukėlė sprogimą –visuotino naikinimo ir teroro karą, kurio nebuvo nuo seldžiukų įsiveržimo laikų“.
V. Čerčilis savo memuaruose rašė, kad 1940 metų liepos 8 dieną jis davė nurodymą bombarduoti Trečiojo Reicho miestus, kadangi organizuoti Vokietijos bado blokadą nepasisekė. Po aštuonių anglų aviacijos antskrydžių ant Vokietijos miestų, tame tarpe ir ant Berlyno, įvykdyto 1940 metų rugpjūčio 25 dieną, Vokietija buvo priversta suduoti atsakomąjį smūgį: 1940 metų rugsėjo 7 dieną vokiečių Liuftwaffes 625 lėktuvai 12 valandų bombardavo Londoną, o lapkričio 14 –Koventrį. Kariaujančios pusės ėmėsi kariavimo taktikos, nuo kurios daugiausiai kentėjo civiliniai gyventojai. Tai reiškė gryną terorizavimą. Iš anglų pusės buvo manoma, kad toks bombardavimas demoralizuos civilius gyventojus ir privers Vokietiją kapituliuoti. Per šiuos bombardavimus dauguma didžiųjų Vokietijos miestų virto griuvėsiais.
Koncepcija bombarduoti didelius Vokietijos miestus Didžiosios Britanijos karinės vadovybės galvose gimė 1941 metų rugsėjį. Planas numatė 43 miestų, apgyvendintų 15 milijonų gyventojų, visišką sunaikinimą. Konkrečios užduotys bombarduojamajai aviacijai buvo suformuluotos Didžiosios Britanijos oro pajėgų štabo 1942 metų vasario 14 dienos direktyvoje.
Iki 1942 metų Didžiosios Britanijos „Bomber Command“neturėjo kokio nors detalaus ilgalaikio Vokietijos strateginių bombardavimų plano ir, siekdama palaužti vokiečių dvasią bei susilpninti šalies ekonomiką, griebdavosi tai miestų bombardavimo, tai atakuodavo tik naftos perdirbimo gamyklas, tai geležinkelio mazgus.
Viskas pasikeitė 1942 metų vasario 21 dieną, kai naujuoju Jungtinės Karalystės karinių oro pajėgų (Royal Air Force –RAF) bombarduojamosios aviacijos vadu buvo paskirtas aviacijos generolas leitenantas Artūras Harrisas (Sir Arthur Travers Harris), pravarde „Bomber“. Mėgėjas vaizdingų išsireiškimų, jis iš karto pažadėjo „išbombinti“Vokietiją iš karo. A. Harrisas pasiūlė atsisakyti nuo konkrečių taikinių naikinimo praktikos ir pradėti mėtyti bombas į gyvenamuosius kvartalus. „Mes turime nužudyti ko daugiau fricų iki tol, kol šis karas pasibaigs“ - mėgo sakyti „Bomberis“. Jis buvo apsisprendęs priešo miestų bombardavimo šalininkas: jo manymu, miestų griovimas, be abejo, palaužtų civilinių gyventojų ir, visų pirma, pramoninių gamyklų darbininkų, pasipriešinimo dvasią. Jis manė, kad jo bombonešiai laimėtų karą kartą ir visiems laikams, jeigu būtų tiek atsargų, kad galėtų vykdyti gana plataus masto antskrydžius.
Anglų šešiavietis vidutinis naktinis bombonešis „Wellington" buvo ginkluotas 7 kulkosvaidžiais ir 2 041 kg bombų
Pirmuoju rimtu „Bomberio“taikiniu tapo Vokietijos Šlėzvigo-Holšteino žemėje esantis senovinis Liubeko miestas. Liubeką, esantį Baltijos jūros pakrantėje, priešo lėktuvų ekipažams buvo lengva surasti dėka to, kad esant pilnačiai buvo geras matomumas ir upių vandenys atspindėjo mėnulio šviesą. 1942 metų kovo 28 naktį ir ankstyvomis kovo 29 valandomis (verbų sekmadienis), 234 bombonešiai Vickers Wellington ir Short Stirling ant miegančio miesto numetė 400 tonų bombų, tame tarpe 25 000 padegamų užtaisų. Karališkosios oro pajėgos neteko tik 12 lėktuvų.
Nedidelis kiekis priešlėktuvinių zenitinių baterijų leido priešo lėktuvams mėtyti bombas nusileidus iki 600 metrų. Antskrydis vyko trimis bangomis: pirmoji bombonešių banga, pasinaudodama navigacinę sistemą Gee, pasiekė Liubeką 23.18, o pasibaigė teroristinis antskrydis 02.58. Iš pradžių bombonešiai numetė fugasines bombas, kurios sugriovė namų stogus, po to į atsivėrusiais angas –padegamąsias. Anglų daviniais, 1 468 (7,1 proc.) pastatų buvo sugriauta, 2 180 (10,6 proc.) –rimtai apgadinta ir 9 103 (44,35 proc.) buvo lengvai pažeisti. Bombos praskynė 300 metrų pločio „koridorių“iš pietų į šiaurę: nuo Šventojo Mikalojaus soboro (Lubecker Dom) iki Šventojo Petro cerkvės ir toliau iki rotušės ir Šventosios Marijos cerkvės (Lubecker Marienkirche). Vokiečių policija informavo, kad 301 žmogus žuvo, 3 dingo be žinios, 783 sužeisti ir daugiau 15 000 (10proc.miesto gyventojų) neteko savo būsto. Nuo bombų ir gaisrų žuvo daug viduramžių Hanzos sostinės istorinių ir meninių vertybių.
RAF vadovybė, matyt sužavėta antskrydžio ant Liubeko rezultatais, po trijų mėnesių, gegužės 30 –31, įgyvendindama operaciją „Millenium“(Operation Millennium), įvykdė tikrai masinį antskrydį ant didžiausio Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės miesto Kelno. Tai buvo pirmasis iš 262 antskrydžių, atliktų priešo aviacijos ant šio miesto Antrojo pasaulinio karo metais.
Kelnas Vokietijoje užėmė ypatingą vietą dėka savo strateginės padėties: šis 700 tūkstantinis miestas buvo išsidėstęs prie Reino pusiaukelėje tarp Diuseldorfo ir Bonos. Kelnas buvo vienas iš miestų, kuris turėjo geriausią priešlėktuvinę gynybą. Mieste bei jo prieigose buvo išdėstyta virš penkių šimtų sunkių ir lengvų priešlėktuvinių pabūklų bei apie 150 zenitinių prožektorių.
Pirmą kartą antskrydyje dalyvavo keturgubai daugiau lėktuvų negu ant Liubeko - 1047 bombonešių Halifax ir Lancaster. Jie numetė 1459 tonų griaunamųjų bombų ir 8300 tonų lengvų padegamųjų. Buvo tikėtasi, kad tokio masto bombardavimai, dalyvaujant tūkstančiams lėktuvų, privers Vokietiją kapituliuoti arba bent moraliai palauš priešo pasipriešinimo dvasią. Svarbiausias anglų antskrydžio taikinys buvo vidurmiestis: ten buvo sukoncentruotos miesto administracijos įstaigos, visuomeninio naudojimo pastatai.
Buvo pritaikyta „bombonešių srauto“(bomber stream) taktika, kurią anglų-amerikiečių aviacija naudojo iki pat karo pabaigos. Dar 1941metais britai buvo priėmę ginkluotėn 1816 kg svorio aviacinę bombą „Block-Buster“(„namų kvartalų griovėjas“), kritimo metu stabilizuojamą specialaus parašiuto. Jai sprogus, 150 metrų spinduliu nelikdavo nė vieno pastato, o toliau stovėję virsdavo griuvėsiais. RAF sunkieji bombonešiai, nešini „blok-basteriais“, tapo Vokietijos miestų siaubu.
Šį mirtį nešantį ginklą sukūrė firmos „Vickers Armstrong“aviacinio padalinio konstruktorius Bernis Uolisas (Barnes N. Wallis) –puikus matematikas ir aerodinamikos specialistas. Būtent jis anglų karo aviacijos štabui pasiūlė strateginio Vokietijos miestų bombardavimo planą. Tačiau tuometinis RAF „Bomber Command“vadas aviacijos maršalas Ričardas Peirsas (Richard Peirce) nepritarė šiai idėjai, nes suprato, jog tai iš esmės bus oro karas prieš civilius gyventojus. Be to, tuo metu britai stokojo modernių, galingų ir greitų strateginių bombonešių. Tokie bombonešiai –keturmotoriai „Avro Lancaster“, galintys skristi 462 km/h greičiu, su 5,5 t bombų pakylantys į 5800 metrų aukštį ir su šiuo kroviniu nuskrendantys 2,8 tūkstančio kilometrų –pasirodė 1942 metais. Ir tais pat metais „Bomber Command“vadu tapo A. T. Harris, kuris į civilio mokslininko idėjas žiūrėjo kitaip. Jis ne tik padidino bombonešių eskadrilių skaičių (1942 metais RAF turėjo jau 1046 sunkiuosius tolimojo skridimo bombonešius), bet ir aktyviai parėmė B. Uolisą kuriant naujas, dar galingesnes ir tikslesnes aviacines bombas.
Bombonešiai numetė ant Kelno tiek daug bombų, kad kilo vadinamoji ugnies audra: išdegė 240 ha miesto. Įsiplieskė 2 500 ugnies židinių, iš kurių 1 700 vokiečių gaisrininkų buvo klasifikuojami kaip stambus. Žuvo 474 civiliai gyventojai ir 58 kariškiai, 5 027 buvo sužeisti, 45 tūkstančiai liko be pastogės. Po antskrydžio nuo 135 iki 150 tūkstančio gyventojų paliko Kelną. Per šį antskrydį buvo sugriauta 70proc.miesto centro. Sunaikinta 3 300 negyvenamų pastatų, 2 090 pastatų rimtai apgadinta ir 6 420 –gavo mažesnius pažeidimus. Viso 12 840 pastatų, iš kurių 2 560 buvo pramoninės ar komercinės paskirties. Prie karinės paskirties nuostolių buvo priskirtos tiktai zenitinės artilerijos kareivinės. Buvo suduotas apčiuopiamas smūgis karinės pramonės infrastruktūrai: 16 fabrikų visai sunaikinta, 55 gamyklos gan smarkiai nukentėjo ir 151 fabrikas apgriautas nežymiai, bet savo potencialo jau neatgavo niekados. Anglų nuostoliai neviršijo 3,8 proc.: Karališkosios oro pajėgos neteko 43 lėktuvų.
Iš viso per Antrąjį pasaulinį karą daugiau kaip 90proc.Kelno buvo sunaikinta, tame tarpe buvo smarkiai apgadinta garsioji Kelno katedra.
Po šio teroristinio antskrydžio, Kelno miesto gyventojus apima žmoniškas solidarumas: visi vieni kitiems padeda, įkvepia optimizmo labiausiai nukentėjusiems. Tai liudija, kad britams nepavyko pasiekti tikslo ir morališkai palaužti miesto gyventojus.
.jpg)
