VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

Vytauto Didžiojo universiteto likvidavimo 60-mečiui artėjant

Albinas Tamašauskas

2011 m. sausio 1 d. sukaks 60 metų, kai, vietoje likviduoto VDU, buvo įkurti Kauno politechnikos ir Medicinos institutai. Sovietmečiu institutų įkūrimą stengtasi pavaizduoti kaip didžiulę sovietinės valdžios dovaną. 1979 m. išleistos monografijos „Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institutas“ autorius, tuometinis KPI rektorius M.Martynaitis rašė: „...tai didelė tarybinės valdžios dovana lietuvių tautai. Jį įsteigus, buvo įgyvendinta techniškosios inteligentijos seniai puoselėta svajonė apie aukštąją technikos mokyklą...“ Čia autorius remiasi jam tik palankia Lietuvos inžinierių ir architektų draugijos valdybos pozicija ir nutyli, kad VDU Technikos fakulteto profesoriai V. Mošinskis, M. Songaila, J.Šimkus, S. Kolupaila, S. Dirmantas, docentai J. Jankevičius, J.Gravrogkas ir kiti jos nepalaikė. Profesoriai siekė inžinierių ruošimą universitete radikaliai pertvarkyti. Tuo metu būsimieji inžinieriai fiziką, matematiką, chemiją mokėsi kartu su Matematikos-gamtos fakulteto studentais. Profesoriai siekė, kad inžinieriams būtų atskiros bendrųjų mokslų programos, kad būtų išplėstos jiems reikalingų pratimų ir laboratorinių darbų apimtys. Minėtos draugijos valdyba nesiekė inžinierių ruošimo reformos, o tik diskutavo apie jų ruošimo administravimo pakeitimą. 1939 m. rudenį Matematikos-gamtos fakultetas buvo perkeltas į Vilniaus universitetą. Tuomet prof. V. Mošinskis rašė : „...Tuo būdu Technikos fakultetas galėjo visiškai savarankiškai nustatyti savo dėstymo programą ir aprūpinti kadrus jai vykdyti....“, todėl steigti Politechniką tapo neaktualu. Tačiau Lietuvą okupavę sovietai su vietine kolaboracine administracija bandė prieš tai vykusią diskusiją išnaudoti politiniams tikslams. Jie dar žiauresniais metodais tęsė carinę Lietuvos visiško integravimo į imperijos sudėtį politiką. Tam reikėjo okupuotą kraštą ekonomiškai susaistyti su kitais imperijos regionais, sunaikinti šio krašto asmenų ir visuomenės valstybinę ir pilietinę sąmonę, istorinę atmintį, kuria tokia sąmonė remiasi. Per dvidešimtį nepriklausomybės metų Kaune veikusiame universitete buvo susiformavęs Lietuvos tautinis intelektualinis centras. Jis ir buvo pagrindinis pilietinės sąmonės ir istorinės atminties perdavėjas iš kartos į kartą. Šiuo požiūriu ypač aktyviai reiškėsi humanitarai. Taigi VDU okupanto kėslams buvo didžiulis kliuvinys. Apie tai 1945 m. universitete vykusiame VKP/b/ pirminės organizacijos steigiamajame susirinkime atvirai prabilo partorgas V. Kuzminskis: „Universitetas yra antitarybinio veikimo citadelė ir buržuazinių nacionalistų organizavimosi lizdas...“ Todėl jau 1940 m. pabaigoje universitetą bandyta pertvarkyti taip, kad Kaune neliktų humanitarinių mokslų. Planuota universitetą uždaryti ir jo vietoje įkurti Politechnikos, Medicinos-odontologijos ir Farmacijos institutus. Atsakydamas į tai, universiteto rektorius prof. A. Purėnas švietimo komisarui pasiuntė 8 punktų memorandumą. Jame ryžtingai pasisakė prieš planuojamą universiteto skaidymą į institutus. Nurodė, kad kiekviename jų teks kurti po tris brangiai kainuojančias bendrųjų mokslų laboratorijas, išskaidžius labai susilpnės mokslinis personalo potencialas, labai pablogės studentų mokymosi sąlygos bei aprūpinimas literatūra ir kt. Nurodyta, kad 1936 m. įsteigta Veterinarijos akademija iki šiol nepajėgė minimų įstaigų įsikurti ir priversta naudotis universiteto įstaigomis ir personalu. Išvadoje prašyta universiteto neskaldyti, o priešingai - prie jo prijungti Veterinarijos akademiją. Šiuos planus laikinai sustabdė išsiplėtęs sovietų ir nacių sukeltas Antrasis pasaulinis karas.

1944 m., dar vykstant karo veiksmams, pagal Komisarų tarybos nutarimą Kauno universitete buvo numatyti Technologijos, Statybos, Medicinos ir Istorijos - filosofijos fakultetai. Universiteto profesoriai paruošė ir į Maskvą tvirtinimui išsiuntė naują universiteto statutą. Visasąjunginis aukštųjų mokyklų reikalų komitetas jį gerokai pakeitė: visų pirma išbraukė daug katedrų, Istorijos-filosofijos fakulteto profilį pakeitė į Istorijos-filologijos. Jau kitais metais LKP CK universitete įsteigė represijų instrumentą-pirminę VKP/b/ organizaciją. Ji, pasitelkusi specialiai įkurtus Kadrų ir Specialųjį skyrius, vertė rektorių iš universiteto šalinti jų nuomone ideologiškai netinkamus profesorius, dėstytojus, darbuotojus bei studentus, ypatingą dėmesį skirdami humanitarams. Iš Istorijos-filologijos fakulteto pašalino buvusį Lietuvos užsienio reikalų ministerijos departamento direktorių, žinomą istoriką prof. Igną Jonyną, buvusį Lietuvos Vyriausiojo tribunolo pirmininką, vieną Aukštųjų kursų steigimo iniciatorių, teisininką ir istoriką, akademiką, prof. Augustiną Janulaitį. Pašalino kalbininkus V. Soblį, J. Rimantą, J. Kochą, R. Karužą, A. Slendzinskį, Gimžauskienę, areštavo istorikę P. Lastienę. Už ideologiškai „netinkamą“ studentų auklėjimą ir mokymą buvo apkaltinti fakulteto dėstytojai Z. Kuzmickis, G. Daugirdaitė, A. Timinskis, prof. M.Račkauskas ir kt. Fakulteto studentai Z. Grigoraitis, V. Kubilius, V.Visockis, J. Vildžiūnas ir kt. apkaltinti už naudojimąsi „nemoksliška, kenksminga literatūra“ (B. Braždžionio, Kossu-Aleksandravičiaus, J.Ereto, J. Ambrazevičiaus kūriniais). Taip sistemingai terorizuojant fakulteto mokslo personalą ir studentus, „valant“ jį nuo „priešiškų elementų“, partinis biuras silpnino fakulteto personalo sudėtį ir žingsnis po žingsnio artėjo tiek prie fakulteto, tiek prie universiteto likvidavimo.

1947 m. fakultetų dekanai informavo rektoratą apie jų fakultetų profesorių nuomonę universiteto bazėje steigti institutus. Medicinos fakulteto narių dauguma buvo „prieš“, o dalis techniškųjų fakultetų atstovų pasisakė „už“. Visgi dauguma skaldymui nepritarė. Rektorius J.Kupčinskas universiteto likimo klausimu LKP/b/ CK ir LSSR Ministrų tarybai pasiuntė memorandumą, kuriame pakartojo 1940 m. rektoriaus A.Purėno išsakytus motyvus prieš skaldymą. Papildomai buvo pabrėžta, kad, steigiant institutus, teks likviduoti universitetą, kuris žinomas už respublikos ribų ir ruošiasi švęsti 25-erių metų jubiliejų. Be to, nurodyta, kad teks likviduoti Istorijos-filologijos fakultetą, kuriame mokosi 360 studentų, dauguma jų persikelti į Vilnių negalės ir turės nutraukti mokslą. Kiek vėliau iš Maskvos grįžęs rektorius pranešė, kad SSRS Aukštojo mokslo ministerija universiteto padalijimo į institutus klausimą paliko spręsti respublikos organams. Direktyviniai organai, nekreipdami dėmesio į vyravusią profesūros nuomonę, 1947 m. panaikino Istorijos skyrių ir nutraukė priėmimą į Filologijos skyrių. 1949 m. rudenį fakulteto likučiams buvo pasiūlyta persikelti į Vilniaus universitetą. Tuomet KVVD universitete liko Elektrotechnikos, Mechanikos, Cheminės technologijos, Medicinos ir Farmacijos fakultetai. Pagal struktūrą tai jau nebuvo universitetas klasikine prasme ir jo likvidavimui pasiruošta. 1950 m. spalio 31 dienos SSRS AM ministro įsakymu nuo 1951 m. sausio 1 d. universiteto bazėje įkurti Kauno politechnikos ir Kauno medicinos institutai. Taip beveik du dešimtmečius įvairioms Lietuvos valstybės gyvenimo sritims ir dešimt metų okupacijos sąlygomis rengusį kvalifikuotus specialistus, stipriai įtakojusį Lietuvos ir Kauno visuomeninį gyvenimą universitetą okupantai su kolaboracine administracija likvidavo. Ir tik po 50 - ies metų, žlungant sovietinei imperijai, Kaune atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas. 1992-ais metais Kauno politechnikos institutas taip pat atkūrė turėtą universitetinį statusą. Kaune vėl imta ugdyti ir humanitarus.

Sovietinės propagandos paveiktoji visuomenės dalis, žongliruojanti KPI absolventų skaičiaus ryškiu pranašumu prieš VDU baigusių inžinierių skaičių, bando pateisinti universiteto likvidavimą įsteigiant institutus. Jie nelinkę lyginti šių mokyklų absolventų kvalifikacijų. Dar sovietmečiu 1989 m. KPI profesorių klubo diskusijoje profesoriai J. Janickis, R.Kažys ir kiti pabrėžė labai aukštą VDU inžinierių reitingą ir katastrofiškai kritusį KPI absolventų. Viena to priežasčių - pastarųjų gausa. Akivaizdu ir tai, kad aukštojoje mokykloje paruoštų specialistų lygis priklauso nuo mokslo personalo kvalifikacijos. Pastaroji susieta su dėstytojų dirbamu moksliniu darbu, su jų motyvacija tobulėti ir galimybe ginti disertacijas. Šiuo požiūriu įkurtą institutą lyginti su buvusiu universitetu net negalima. Pavyzdžiui, 1948 m. KVVD universiteto tarybos pagal 4-ių mokslo krypčių 12-kai specialybių turėjo teisę suteikti mokslų daktaro ir pagal 7-ių mokslo krypčių 25-ioms specialybėms - mokslų kandidato laipsnį. Atitinkamai pagal technikos mokslų kryptį 3-ims specialybėms teikti mokslų daktaro ir 5-ioms-mokslų kandidato laipsnį. Politechnikos institutas tik praėjus 5-riems metams nuo įsteigimo pagal 5-ias specialybes gavo teisę teikti mokslų kandidato laipsnį. Akivaizdu, kad tai padarė didžiulę žalą ne tik mokslų, tarp jų ir techniškųjų, raidai Lietuvoje, bet ir apskritai kvalifikuotų inžinierių ruošimui.

Universiteto likvidavimo ir KPI įsteigimo neigiamas pasekmes kažkiek sušvelnino pirmojo instituto vadovo prof. Kazimiero Baršausko pilietinė pozicija. Jis buvo aukštos kultūros, humaniškas ir diplomatiškas vadovas. Remdamasis pripažintu mokslininko ir visuomenės veikėjo autoritetu, jis drįsdavo nevykdyti kai kurių partinės organizacijos represinių nutarimų. Pavyzdžiui, 1952 m. KPI partinis biuras nutarė, kad į visus vadovaujančius postus institute būtų skiriami tik komunistų partijos nariai ir rektoriui pateikė reikalavimus iš užimamų pareigų atleisti kai kuriuos, jų nuomone ideologiškai netinkamus, fakultetų dekanus bei katedrų vedėjus. Argumentuodamas, kad „neturiu kuo pakeisti gerai dirbančių vadovų“, K. Baršauskas šių reikalavimų nevykdė. Pabrėžtina, kad ėmęs vadovauti institutui vėl į darbą priėmė kai kuriuos anksčiau dar iš universiteto pašalintus darbuotojus. Arba per stojamuosius egzaminus, savo atsakomybe, į kiekvieną grupę priimdavo 2-3-imis jaunuoliais daugiau negu buvo ministerijos leista. Tai vadinamieji kandidatai. Svarbiausia tai, kad kandidatais priimdavo gerai išlaikiusius stojamuosius egzaminus, bet dėl „netinkamos“ socialinės kilmės mandatinės komisijos atmestus jaunuolius. Taip šimtai gabių, praktiškai sovietinės sistemos pasmerktų jaunuolių įgijo aukštąjį išsilavinimą. 1964 m., mirus prof. K.Baršauskui, rektoriumi buvo paskirtas visai kito mentaliteto ir kitokių pažiūrų M. Martynaitis. Jis prieškario ir pokario metų aktyvus komjaunuolis, sovietų valdžios organizuotų akcijų dalyvis, 1940 m. VDU komsorgas. 1979 m. išleistoje monografijoje jis rašė: „Vienas iš pagrindinių komjaunimo organizacijos uždavinių buvo padėti universiteto vadovybei paversti universitetą ir savo dvasia, ir turiniu tarybine mokykla“. Tapęs instituto vadovu jis tą priesaką nuosekliai vykdė. Rektorato ir dekanatų vadovais skirdavo tik SSKP narius. Jei katedroje būdavo mokslų daktaras, tai nežiūrint partiškumo, jis visgi būdavo skiriamas vedėju. Tačiau didžioji dauguma katedros vedėjų buvo docentai-mokslų kandidatai. Čia ypatingai buvo diskriminuojami nepriklausantys komunistų partijai. Pavyzdžiui, KPI Kauno padalinyje 1986 m. 28-ioms katedroms vadovavo docentai - mokslų kandidatai, iš jų net 27 buvo SSKP nariai, nors institute nepartinių mokslo kandidatų buvo 1,63 karto daugiau negu komunistų. Blogiausia tai, kad ir iš keleto partinių vedėjų skirdavo ne visuomet pagal dalykinę kompetenciją, o vadovaujantis kitais kriterijais. Pavyzdžiui, Fizikos katedrai sėkmingai vadovavo SSKP narys doc. V. Ilgūnas. Jis buvo kilminis inteligentas, puikus pedagogas ir produktyvus mokslininkas. 1971 m., baigiantis katedros vedėjo pirmajai kadencijai, jis gynimui paruošė daktarinį disertacinį darbą. Fizikos katedroje jo kompetencijai prilygstančio asmens nebuvo. Nežiūrint to, rektorius išsikvietęs jį pareikalavo antrajai kadencijai pareiškimo nerašyti ir Fizikos katedros vedėju paskyrė eilinį katedros docentą, instituto partorgo pavaduotoją Č. Radvilavičių.

Tik apgailestauti tenka, kad, net prabėgus 20-čiai metų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, vis dar yra nekritiškai vertinančių sovietų įvykdytą Kauno aukštųjų mokyklų pertvarkymą, jų valdymo būdą, vis dar yra nepajėgiančių atsikratyti sovietinės propagandos diegtų stereotipų. Šiandien dar niekas iš institute buvusio gausaus sovietinio aktyvo nenori prisiimti asmeninę atsakomybę už dalyvavimą vykdant politinį-ideologinį persekiojimą, o dažnas jų tik kartoja „ir tada dirbome Lietuvai“. Akivaizdu, kad tik stiprios asmenybės gali pripažinti savo klaidas, liokajams tai nebūdinga.

Atgal