ISTORIJA
06 15. Jaunatviški pamąstymai J. Brazaičio laikinosios vyriausybės klausimu
Gediminas Zelvaras
Tikriausiai didžioji dauguma jau esate girdėję apie pastarųjų dienų įvykius. Taip, turimas omeny Juozo Ambrazevičiaus – Brazaičio iškilmingo perlaidojimo atvejis Kauno Kristaus prisikėlimo bažnyčios šventoriuje ir su jo asmeniu siejamos Lietuvos laikinosios vyriausybės (LVV) kritika ir apologija. Žinia, kad Brazaitis buvo šios vyriausybės ministras pirmininkas. Nesigilindamas į šios kritikos ir apologijos subtilybes, norėčiau išreikšti savo, kaip jauno žmogaus, požiūrį į Juozo Brazaičio asmenį ir LLV
Su vidiniu užtikrintumu ir neslepiamu pasididžiavimo jausmu teigiu, jog Brazaitis ir LLV iš tiesų atliko didelės drąsos reikalaujantį ir svarbų politinį žingsnį. Jie, nors ir trumpam, bet iš esmės atstatė Lietuvos valstybingumą. Būtent šiame kontekste ir reikėtų matyti šios vyriausybės herojiškumą.
Lietuvos tarpukario valstybės paskutinioji vyriausybė, kuri nesipriešino 1940 birželį ir kuriai „Stalino saulės“ parvežti į Maskvą vyko tokie asmenys kaip S. Nėris, P. Cvirka, A. Venclova, V.Vitkauskas, M. Gedvilas ir, be abejonės, pats J. Paleckis sudarė įspūdį, jog Lietuva nebenori ir nebegali būti nepriklausoma demokratinė valstybė. Kad prarastas valstybingumas yra negrįžtama praeities detalė...
Vis dėlto masiniai trėmimai, plėšimai ir kankinimai, lydėję tautą per 1941 metų birželį, pastūmėjo daugiau nebekentėti, griebtis ginklo ir sukilti prieš pavergėją. Šitokiame kontekste ir LLV egzistavimas atrodo labiau suprantamas. O laikinai atstatyta Lietuvos valstybės buvo aiškus signalas ne tik nacionaliniu, bet ir tarptautiniu lygmeniu, kad Lietuvos nori ir sugeba būti nepriklausoma demokratinė valstybė, nepaisant to, ar patinka tai tarptautinei politinei bendruomenei, ar ne. Vietinių kolaborantų skleistas melas apie mūsų norą būti SSRS dalimi, pasirodė kaip laužtas iš piršto dalykas.
Galų gale pagalvokime apie miško brolius – partizanus. Šie, vieni perkopę dvidešimtį, kiti atbėgę nuo mokyklos suolų, jaunuolėliai nebegalėjo toliau pakelti tokios neteisybės kaip geriausių mūsų krašto vyrų - karių, kultūrininkų, politikų - trėmimas į Sibiro platybes, rekrutavimas į sovietinę armiją. Galų gale išreikštas jų protestas prieš pasyvią tuometinės valdžios laikyseną okupacijos atžvilgiu. Jie verčiau ėmėsi ginklo ir mirė kaip laisvi žmonės, nei egzistenciškai vegetavo kaip tėvynės išdavikai.
Suprantama, antisemitizmo ir žydų naikinimo klausimas yra tikrai jautrus ir reikalaujantis žmogiško supratingumo. To siaubo nepatyręs žmogus vargu ar ką turiningo begalėtų pasakyti... Taigi visi nusikaltėliai turi būti nubausti, kad ir kas jie bebūtų, nes masiškai buvo naikinami žmonės. Žmogaus naikinimas, ar tai būtų žydų tautybės asmuo, ar kokios kitos tautybės, yra dieviškos žmogaus vertės neigimas, nes žmogus yra Dievo kūrinys. Tai yra objektyvi blogybė, ir nesvarbu, kas yra jos subjektyvus įgyvendintojas.
Vis dėlto šie kraupūs įvykiai neturėtų užgožti fundamentalaus suverenios Lietuvos valstybės fakto. LLV su jos ministru pirmininku J. Brazaičiu priešakyje veiksmai įrodė, jog mes esam gyvi kaip suvereni tautinė valstybė. Jog laikinosios vyriausybės veikla 1940 metų birželio pabaigoje yra svarbi istorinė data, nusipelniusi būti šalia 1918 ir 1949 metų vasario 16-osios ir 1990 metų kovo 11-osios.
Atgal
.jpg)
(1).png)
