VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

Didžiulės pakišos. I dalis

Irena Tumavičiūtė

Vakarų Vokietijoje leidžiamą žurnalą „Der Spiegel“ iki Atgimimo per Geležinę uždangą buvo galima įvežti tik kontrabanda. Gal dėl vieno kito antikomunistinio straipsnio? Bet jame taip pat buvo gausu žurnalistinių tyrimų apie skandalingus korupcijos atvejus, į kuriuos buvo įsipainioję žinomi Trečiojo Reicho žmonės, kurių likimai po karo susiklostė labai skirtingai: vieni atsidūrė teisiamųjų suole Niurnberge, kiti emigravo, treti ramiai gyveno Vokietijoje, o vienas net tapo pirmuoju Vokietijos Federacinės Respublikos kancleriu.

Šiandien supažindiname su „Spiegel“ korespondento Jörgo–R. Mettke‘s publikacija „Didžiulės pakišos“, paskelbta 1984 m. Jos paantraštė – „Korupcija Vokietijoje: pinigai ir politika Veimaro Respublikoje“, bet aprašomi įvykiai aprėpia ir vėlesnį laikotarpį. Straipsnyje aptiksime nemažai žinomų pavardžių. Deja, Vokietija nebuvo išimtis klestinčiuose Europos lobizmo labirintuose, o kai kurie atvejai primena korupcijos reiškinius pokomunistinėje Rytų Europoje.

Pirmieji dosnūs Hitlerio rėmėjai

Savo garsiąją „Kovos“ knygą (iš tikrųjų „Mein Kampf“ – I.T.), kurią visi žinojo ir beveik niekas nebuvo perskaitęs, Adolfas Hitleris skyrė paprastiems žmonėms: šaltkalviams, skrybėlininkams, vyresniesiems padavėjams, tarnams, studentams, inžinieriams, prekybininkams, tarnautojams – pagal specialybes tų šešiolikos sąjūdžio „didvyrių“, kurių kūnai gulėjo ant grindinio po nepavykusio 1923 m. pučo.

O kiek vėliau parašyta  Hitlerio brošiūra „Der Weg zum Wiederaufstieg“ (liet. „Kelias į atsigavimą“) buvo dedikuota vieninteliam gana galingam ponui – slaptajam tarėjui Emiliui Kirdorfui (1847 – 1938), kuris daug metų buvo Akcinės bendrovės Gelzenkircheno kasyklos („Gelsenbergas“) generalinis direktorius, kartelių architektas, kolegų vadinama „kalnakasybos Bismarku“.

Pirmą susitikimą su Kirdorfu Hitleriui surengė nacionalsocialistams simpatizavusi Elsa Bruckmann  (1865 – 1946), žinomo leidėjo iš Miuncheno žmona: jos viloje 1927 m. 38 metų fiureris keturias su puse valandos bendravo su žilagalviu 80 metų verslininku. Jiedu kalbėjo apie tautiškas vizijas, prakeikdami „dvasinę marksizmo epidemiją“, koneveikdami „pasaulinį žydą“ ir sielodamiesi, kad jų liaudies politiniai vadovai yra tokie nykštukai“.

Anglies patriarchui, kurio santykiai su Vokiečių tautinės liaudies partijos (Deutschnationale Volkspartei, DNVP) kolegomis tuo metu buo pašliję, šiame emocingame pokalbyje trūko tik vieno dalyko – karo paskelbimo Katalikų Bažnyčiai. Kai Hitleris užsiminė ir apie tai ir pasisakė už „nepriklausomą nacionalinę ekonomiką“, Kirdorfo susižavėjimui nebuvo ribų. Jis paprašė, kad Hitleris per šį pokalbį išdėstytas mintis užrašytų ir šio susitikimo šeimininko Hugo Bruckmanno (1863 – 1941) paprašytų jas išleisti atskira brošiūra.

Netrukus Kirdorfas išstojo iš DNVP ir įstojo į Hitlerio partiją. Bendraudamas su savo kolegomis iš verslo pasaulio, jis įteikdavo jiems tą brošiūrą ir nenuilsdamas agituodavo už nacius. Knygelės pratarmę puošė įsidėmetinas fiurerio sakinys: Hitleris parašė, jog būtų „laimingas“, jeigu gerbiamasis ponas slaptasis tarėjas „padėtų skleisti jo mintis“ savuose sluoksniuose. Nes jis tikįs tų minčių pergale. Parašas:“ Su pagarba Adolfas Hitleris“.

Bet netrukus Kirdorfas išstojo iš Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partijos (toliau – NSDAP), nes kai kurie agitatoriai, jo nuomone, elgėsi beveik kaip socialistai. Laikinai jis grįžo į savo bičiulio Alfredo Hugenbergo (1865 –1951) vadovaujamą DNVP, bet dėl to jo meilė Hitleriui nesumažėjo. Jis ir toliau dalyvaudavo NSDAP suvažiavimuose, rasdavo rėmėjų pramonininkų tarpe, o 1934 m. grįžęs pas svastikos garbintojus, gavo tą patį nario numerį, kurį turėjo prieš išstodamas – 71032.

Buvusi jo įmonė „Gelsenbergas“ finansiškai remdavo ruduosius radikalus nuo trečiojo dešimtmečio pabaigos. Generalinis direktorius Willi Huberis ir valdybos narys Hansas Krügeris,  antrojo rango atsargos kapitonas ir Kirdorfo žentas, suagituoti senolio, įsteigė slaptą kasą – čia nutekintus pinigus NSDAP naudojo finansuoti naujiems laikraščiams ir įsigyti dviems spaustuvėms.

Žengiančių į politikos areną nacionalsocialistų „apetitai“

Vis dėlto nacionalsocialistai būtų sugebėję iššvaistyti  daug daugiau pinigų nei jiems skirtoji bendra Vokietijos pramonininkų kyšių suma. Partijai reikėjo neįsivaizduojamų sumų – vieneriems metams nuo 70 iki 90 milijonų markių: atlyginimams, uniformoms, biurams, transporto priemonėms ir propagandai.

Garsusis fortepijonų fabrikantas Edwinas Bechsteinas (1859 – 1934) apmokėdavo Hitlerio „Mersedesą“ ir kai kurias kitas išlaidas. Rudus marškinius tiekdavo viena Berlyno siuvimo įmonė, centrinę partijos valdybos būstinę Miunchene dosniai finansavo plieno magnatas Fritzas Tysenas (Thyssen, 1873 – 1951). Bet milijoninių perlaidų partijos skyriams siųsti neskubėta.

Dar 1922 m., infliacijos laikais, Hitleris buvo paskaičiavęs, kiek kainuotų „stipriai išplėsti visą judėjimą“ –šypsodamasis Vokietijos piniguočiams jis pateikė apytikrę sąmatą – „53 240 000 markių, taikos metų piniginė išraiška – 95 000 markių, juokinga suma palyginus su tuo reikalu, kuris vienaip ar kitaip turės didžiausios reikšmės mūsų Tėvynės ateičiai“, – bet ta šypsena nedavė naudos.

Mat, pramonės magnatai tuo „vienaip ar kitaip“ dar nenorėjo patikėti. Užtat kai kurie žemesnio rango vadukai, kaip antai broliai Otto irGregoras Strasseriai, demonstravo ypatingas simpatijas darbininkams, siųsdami prakeiksmus „trestų kapitalui“ ir „skolinei vergovei“.

Bet netrukus savo partijos kairuoliams Hitleris aiškiai davė suprasti, kad gamybiniuose santykiuose

jis nesirengia inicijuoti esminių pokyčių.

Dešiniosioms partijoms reikėjo pinigų, todėl išbandytas komersantų principas – nekišti pinigų į blogą biznį  – lėmė, kad tos partijos savo ekonominę, finansų ir socialinę politiką formavo atsižvelgdamos į koncernų interesus. Etatiniai pramonininkų atstovai frakcijose pasirūpindavo, kad parlamentinės kasdienybės rutina neleistų pamiršti tylių susitarimų su tikrosios valdžios žmonėmis: gretos profesionalių geradarių, kurie duodavo pinigų ir darydavo įtakos, siekė nuo Vokietijos centrinio banko iki sausainių ir šokolado fabrikėlių, nuo garsaus koncerno „I. G. Farben“ iki Jungtinių Bavarijos veidrodžių  ir lakštinio stiklo gamybos įmonių.

Tokiu būdu daugelis deputatų mielai prisidurdavo prie kuklaus 750 markių mėnesinio vyriausybės tarėjo atlyginimo.

Pinigai naciams buvo svarbiau negu rasizmo ideologija

Rekordus pelnytis ištiesta ranka  ilgą laiką mušė Vokietijos valstybės partijos narys Hermannas Fischeris (1873 – 1940), kuris buvo 51 priežiūros tarybos narys.

Iki pat ketvirtojo dešimtmečio pradžios nacionalsocialistai prie tų pelningų vietų neturėjo priėjimo. Kadangi jų deputatų skaičius didėjo, tai ir tos vietos jiems vis labiau rūpėjo. Nacionalsocialistų kaltinimai „kapitalui“ vis švelnėjo, pagaliau jų apskritai neliko. Bet partijos žargonu  ir toliau buvo kalamas prie gėdos stulpo vadinamasis „skolinamasis kapitalas“. Nacių valdžia jam turėjo padaryti galą:  žydams bankininkams, žydams pramonininkams, apskritai žydams piniguočiams.

Vis dėlto nacionalsocialistų vadams ekonominė nauda kartais buvo svarbesnė negu rasizmo ideologija. Antai, Darmstadto ir Nacionalinio  banko vadovas Jakobas Goldschmidtas (1882 – 1955) buvo visaip pjudomas, tūkstančius kartų išvadintas storakapšiu Vokietijos išgama. Bet visi priešiški balsai nutilo, kai nacionalsocialistus palaikę pramonininkai tyliai pasakė, jog jie negali apsieiti be Goldschmidto kreditų.

Tada nacionalsocialistų laikraščiai antižydiškus kurstymus  nukreipė prieš kitą garsenybę – „universalinių parduotuvių karalių“ Rudolphą Karstadtą (1856 – 1944). Be to, jie kartu su įvairiais Hugenbergo koncerno laikraščiais mėgdavo  pateikti kaip valstybinio lygio krizę tokius korupcijos skandalus, į kuriuos būdavo įsipainioję žydai, liberalieji arba kairieji respublikonai.

Ypač ilgai skambėjo brolių Barmatų (Judko, Heršelio ir Davido), žydų prekybininkų iš Ukrainos, atvejis. Per savo importo ir eksporto įmonę Amsterdame broliai infliacijos kamuojamoje Vokietijoje už valiutą nusipirko mašinų gamybos įmonę, metalurgijos gamyklą, smiltainio perdirbimo įmonę, ir viską per kelis solidžius bankus sugebėjo puikiai tarpusavyje susieti.

„Ranka  mazgoja tik ranką“

Barmatams įsikurti Vokietijoje tuoj po I pasaulinio karo padėjo prūsiškieji socialdemokratai: parūpino įvažiavimo vizas, užsakymų tiekti maisto produktus, padėjo užmegzti ryšius su Prūsijos valstybiniu banku.

Ernstas Heilmannas(1881 – 1940), Prūsijos landtago socialdemokratų frakcijos pirmininkas, už šias paslaugas galėjo užsidirbti kelis guldenus Olandijoje. Socialdemokratų laikraščiai ir vaikų namai pradėjo gauti Barmatų paramą. Politikai neatsisakydavo atlygio už tarpininkavimą: buvęs Reicho kancleris Gustavas Baueris (1870 – 1944) gaudavo keliais procentais daugiau nei kiti (už tai jis vėliau buvo pašalintas iš partijos). Friedrichui Ebertui (1894 – 1970) duodavo mažiau (F. Ebertas – pirmojo Reicho prezidento sūnus ir po Antrojo pasaulinio karo Rytų Berlyno meras, Vokietijos vieningosios socialistų partijos narys. Šiandien ir už Vokietijos ribų yra žinoma Friedricho Eberto fondo veikla. – I.T.).

Už tas nuodėmes su Barmatų pinigais partijai ilgai teko atgailauti –  dar daug metų vietiniai ir šalies laikraščiai ją vadino korumpuota organizacija.

Patys Barmatai laiku susizgribo pasirūpinti įtakingesniais globėjais, nes socialdemokratų populiarumas pastebimai mažėjo. Jie pasirinko centristus ir visų pirma Reichstago deputatą Hermanną Lange- Hegermanną (1877 – 1961), kurio pavardė puikavosi kelių Barmato kompanijų priežiūros tarybų sąrašuose ir kurio užtarimas Barmatams tikriausiai padėdavo gauti milijoninius kreditus iš Valstybinio banko.

Berlynas jau Veimaro Respublikos metais garsėjo statybų skandalais, kurie iki galo beveik niekada nebuvo išsiaiškinti. Tuose skandaluose pelningus pagrindinius vaidmenis atlikdavo miesto tarybos nariai, architektai, mūrininkai ir žemių savininkai, bankai ir statybos firmos, ir visi jie elgėsi pagal garsiąją Getės (Goethe) frazę: „Ranka mazgoja tik ranką; jeigu nori paimti, tai duok!“

Berlyno skandalai

Berlyno skandalų kaltininkai nuslėpdavo bendruomenėms priklausančių ar nesiekiančių pelno įmonių apgavikiškas machinacijas arba nevykusį Berlyno uosto įrenginių ir AB „Pakrovimo keliai“ išnuomavimą infliaciniais 1923 metais: privačiai kapitalo bendrovei už popierines markes buvo padovanota daugiau nei milijonas kvadratinių metrų uosto ploto su visais įrenginmais; nuomininkas už 50 metų sutartį miestui sumokėjo 370 000 aukso markių ekvivalentą – maždaug dukart tiek, kiek per metus gaudavo už vieną nuomojamą sandėlį.

Dėl Sklarekų skandalo, apie kurį žinaisklaida rašė daugiau nei metus, 1929 m. meras Gustavas Biosas (Böß) turėjo atsisveikinti su savo postu. Jo nusižengimas: Makso, Leo ir Wilio Sklarekų gatavų drabužių parduotuvė Bioso žmonai pardavė puskailinius su 1000 markių nuolaida, iš sutaupytų pinigų meras įsigijo vieną Pechsteino paveikslą ir nupirko dovanų brolienėms. Sklarekų duotų kyšių kartotekoje puikavosi pavardės įvairiausių pažiūrų miesto tarybos narių, kuriems bent kartą pavyko keturis šimtus markių kainuojantį kostiumą įpiršti  už 80 markių. Vos tik spėjo nutekėti pirmosios žinutės apie tai, kaip sukčiaudami buvusieji tekstilės pramonės atstovai tapo multimilijonieriais, įsigijo pilis, Vokietijos tautinės liaudies partijos frakcija miesto taryboje iš gandų objektu tapusių savo rėmėjų mikliai surinko nario mokesčius, kuriais suskubo finansuoti plakatus su šūkiu: „Išdžiovinkite Sklarekų liūną. Rinkite Vokiečių tautinę!“

Atgal