VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

Didžiulės pakišos. II dalis

Irena Tumavičiūtė

Adenaueris ir Hindenburgas

Viešai buvo keliami smulkios korupcijos atvejai. Tuo pat metu Kelno meras Konradas Adenaueris (1876 – 1967) pasiskolintu milijonu spekuliavo amerikietiško acetatinio šilko akcijomis. Kai po Volstryto (Wall Street) bankroto popieriai nuvertėjo 40 procentų, o Adenauerio skolos ėmė artėti prie antrojo milijono, didysis skolininkas liko miesto galva ir gerbiamas žmogus.

Nes prieš Adenauerio perrinkimą juo rūpinosi centristams palankus kapitalas, kuris padėjo viską tyliai sutvarkyti: Fritzas Bluthgenas, Vupertalio AB „Vereinigte Glanzstoff-Fabriken“ („Acetatinio šilko fabrikų susivienijimas“) generalinis direktorius, merui paskolino kelis akcijų paketus, garbingam sąskaitos banke savininkui į pagalbą atskubėjo ir Vokietijos bankas – manoma, jog jis įteikė milijoną markių.

Kai ši Bluthgeno afera 1961 m. iškilo viešumon, federalinis kancleris Adenaueris „pono dr. Bluthgeno“ reikalą sutvarkė išbandytu būdu – jo bičiulis Hermannas Josefas Absas, Vokietijos banko direktorius ir acetatinio šilko įmonių priežiūros tarybos pirmininkas, tą atvejį užglaistė.

Jeigu nedoru būdu pasipelnydavo dešiniojo Respublikos flango asmuo, jo nelaikydavo korumpuotu, sakydavo, jog jis moka prisitaikyti, ir todėl toks žmogus susilaukdavo ne paniekos, o susižavėjimo.

Vokiečių Reicho prezidentas Paulas fon Beneckendorffas ir fon Hindenburgas ((1847 – 1934) lietuvių tekstuose jis dažniausiai vadinamas Pauliumi Hindenburgu. – I.T.) savo 80-mečio proga, džiūgaujant tautai, priėmė stambiųjų pramonininkų ir žemvaldžių dovaną – išpirktą praskolintą savo šeimos dvarą Rytprūsiuose. Tai buvo tas pats generolas feldmaršalas fon Hindenburgas, kuris, pradėdamas eiti pareigas, pažadėjo „apvalyti valstybę nuo tų, kurie iš politikos darė biznį“.

Matydami, kad Pirmojo pasaulinio karo didvyris elgiasi visiškai nesivaržydamas, žemesnio rango karininkai ir kilmingųjų luomo žmonės taip pat nesivaržydami pasinaudodavo Respublikos kasa.

Pagalbos fondai – korupcijos šaltinis

Šimtai milijonų markių nutekėdavo į Rytų Prūsijos žemės ūkį neva kaip „Pagalba Rytams“ – frachto ir mokesčių lengvatos, parama naujakuriams ir pan.

Hindenburgo bičiulis ir kaimynas Elardas fon Oldenburgas, turėjęs tris dvarus, įsidėjo į kišenę 600 000 markių tam, kad galėtų įsigyti ketvirtą dvarą. Smulkūs valstiečiai už hektarą gaudavo 1,26 markės subsidijų, o stambūs žemvaldžiai – net 46 markes.

Netrukus brangiu reikalu tapo ir „Pagalba Vakarams“ – pavyzdžiui, vynuogininkystė per trumpą laiką virto šimtu procentų subvencionuojamu verslu.

Net tokios gerbiamos institucijos, kaip Reiffeisen-Genossenschaften, atsidūrė spekuliantų gretose, nes taip lengva buvo prieiti prie mokesčių mokėtojų pinigų. Užuot valstybės numatytą paramą skyrę valstiečiams, bankininkai ir valdininkai patikėjo aferisto pažadais gauti pasakiškus pelnus, o šis jam patikėtus pinigus išeikvojo, sukišdamas juos į neaiškius biznius.

Aukštesniųjų sluoksnių atstovams kyšininkavimas ir spekuliacija tapo viešu žaidimu: valstybės sekretorius slapčia susitardavo pasidalyti pelnu pusiau su grūdų prekiautoju. Cigarečių fabriko savininkui gerai patepti ryšiai su Finansų ministerija padėdavo gauti beprocentinius milijoninius kreditus – jis imdavo valdyti Vokietijos cigarečių rinką, o ministerijos kontrolierius tapdavo turtingu žmogumi.

Stambieji koncernai politinę įtaką darė dar betarpiškiau. 1929 m. atnaujinant ūkio ir finansų ministerijų vadovybę Vokietijos liaudies partijoje dėl postų konkuravo kalio ir chemijos pramonė. „Varžytuvių“ nugalėtoju tapo „IG–Farben“ priežiūros tarybos narys Paulas Moldenhaueris (1876 – 1947) – tapęs finansų ministru, jis iš karto pasirūpino, kad būtų pasirašyta sutartis, pagal kurią jo koncernui būtų palikti tik simboliški išlyginamieji mokesčiai už neimportinius degalus.

Moldenhaueris savo pareigą atliko. 1931 m., kanclerio Heinricho Bruningo (1885 – 1970) laikais, „IG-Farben“ atstovas nepartinis Hermannas Warmboldas (1876 – 1976) tapo ūkio ministru. Warmboldas koncernui padarė milijoninę paslaugą, išrūpindamas valstybės laidavimą, kai masiškai aprūpinant žemės ūkį azoto produktais nustojama mokėti mokesčius.

Neprilygstamos Flicko finansinės operacijos

1932 m. visus „gudrumu“ pranoko Friedrichas Flickas (1883 – 1972), sugebėjęs net vyriausybę paversti „pavarų diržu“, tarnavusiu koncerno interesams. Šis Plieno įmonių susivienijimo (Vereinigte Stahlwerke), to meto Europoje didžiausio kalnakasybos koncerno, stambus akcininkas išpūsta kaina pardavė valstybei jam priklausiusias silpstančios „Gelsenbergo“ įmonės akcijas. Nors biržoje tų akcijų vertė buvo sumažėjusi 75 procentais, vis dėlto Bruningas ir jo finansų ministras Hermannas Dietrichas (1879 – 1954) po derybų Flickui sumokėjo 90 proc. – tad jis susižėrė 100 milijonų markių.

Viena sėkmingos Flicko finansinės operacijos versija: manoma, kad Flickas surežisavo Prancūzijos domėjimąsi „Gelsenbergu“, o tai esą reiškė pavojų, kad įmonę gali užvaldyti užsieniečiai. Todėl vyriausybė už akcijas sumokėjo išpūstą kainą.

Kita versija – Flickas šantažavo vyriausybę. 1926 m. jis Reicho vyriausybės pinigais savo vardu Aukštutinėje Silezijoje pirko kelias pramonės įmones. Oficialiai pagal Versalio sutarties reikalavimus Reichas neturėjo teisės įsigyti tą turtą. Šį faktą ypač reikėjo slėpti nuo Lenkijos vyriausybės. Visiškai įmanoma, kad Flickas šia spaudimo priemone pasinaudojo.

Piniginės aukos taip pat padėdavo pelnyti politikų palankumą: Bruningą Flickas įvertino 150 000 markių, o Dietrichą – net 950 000. Kai tik kas imdavo viešai garsiai stebėtis plieno magnato semiama nauda, tuoj lyg iš po žemės išdygdavo finansų ministro partijos bičiulis baronas Hartmannas fon Richthofenas (1878 – 1973) ir supratingai pasakydavo, jog tam, kad neatsirastų nemalonių publikacijų, ponas Flickas „dėl kelių markių niekada nesismulkins“.

Atsargumo dėlei Flickas pasirūpino, kad jo manevrą su „Gelsenbergu“ palaikytų ir naujieji valdžios šulai: pats koncerno šefas kelias dienas bendravo su naujuoju Reichstago prezidentu Hermannu Geringu (Goringu); Hitlerį informavo buvęs povandeninio laivo kapitonas, vienas iš Flicko direktorių Otto Steinbrinckas (1888 – 1949).

Steinbrinckas palaikė ryšius su Wilhelmu Keppleriu (1882 – 1960), Hitlerio patarėju ekonomikos klausimais, ir pasirūpino, kad naciai retsykiais gautų paramos iš Flicko kasos, skirtos partijų rėmimui. Netrukus jiems buvo pervesta 75 000 markių. Tuo pasipiktino socialdemokratai, jie tuoj pat buvo nuraminti 100 000 auka.

„Ruro skrynios“ milijonai kyšiams

Netrukus NSDAP patraukė taip pat kitų stambiųjų pramonininkų dėmesį. Pavyzdžiui, Paulas Hermannas Reuschas (1868 – 1956) teigė, jog naciai užsienio politikos aspektu „nėra nepageidaujamas reiškinys“. 1928 m. jo iniciatyva buvo suburta neformali dvylikos stambių ir įtakingų pramoninkų grupė, pagal pramoningą Ruro regioną pasivadinusi „Ruro skrynia“. Šie vyrai kasmet suaukodavo iki 1,5 mln. reichsmarkių, kurios buvo skiriamos įvairioms partijoms: liūto dalis tekdavo dešiniųjų ir konservatyvių pažiūrų partijoms.

Šie malonūs ponai 1931 m. pirmą kartą davė kyšį nacionalsocialistų žurnalistui, būsimam ūkio ministrui Walteriui Funkui (1890 – 1960). Po kurio laiko grupės „iždininkas“ Springorum savo kolegoms pramonininkams patarė ateityje remti ir prisijaukinti nacius ekonominėmis aukomis.

Bet „valstybę visais atžvilgiais palaikančios partijos“ finansiškai buvo net geriau aprūpintos negu Hitlerio partija, kurios pavadinime buvo patrauklūs žodžiai „socialistinė“ ir „darbininkų“. Pavyzdžiui, minėtųjų pramonininkų „geležies sektorius“ 1932 m. Reicho vidaus reikalų ministrui Kurtui fon Schleicheriui skyrė 360 000 markių, kad jos būtų paskirstytos visoms partijoms, kurios remtų Franzo fon Papeno vyriausybę.

Buvęs Reicho banko prezidentas Hjalmaras Schachtas (1877 – 1970) nuo 1931 m. uoliai agitavo už koaliciją su nacionalsocialistais. Po pusmečio jis minėtos grupės pramonininkus ragino, kad jie savo lėšomis įtrauktų į darbą finansų ir ekonomikos politiką išmanantį žmogų, kad jis Hitlerio partijai sukurtų ekonominę programą, kurią galėtų padėti įgyvendinti pramonės ir prekybos žmonės.

„Kepplerio grupė“

Stambieji pramonininkai Reuschas, Kruppas, Springorumas, Thyssenas ir Fiogleris (Vogleris) tuoj pat sutiko finansuoti „Dr. Schachto skyrių“. Bet oportunistas iniciatorius jau turėjo kitų įsipareigojimų – Hitlerio iniciatyva įsteigtoje vadinamojoje Kepplerio grupėje, kuriai priklausė keli pramonininkai. Parenkant kadrus, Hitleris pageidavo, kad tai grupei būtinai priklausytų Schachtas ir Plieno sąjungos generalinis direktorius Vogleris, kuris 1919 m. buvo padėjęs įkurti „Anibolševikinę lygą“; dėl kitų kandidatūrų Keppleris turėjo visišką laisvę.

Atvirai rudąjį judėjimą rėmė tik Thyssenas, kiti grupės nariai padėjo gauti partijai aukų iš pramonės įmonių. Jų pavardžių nebuvo po peticija Reicho prezidentui, kurią 1932 m. lapkričio 19 d. pasirašė bankininkai, stambieji pramonininkai ir žemvaldžiai, prašydami Hitlerį skirti kancleriu. Bet po dviejų dienų į Prezidento kanceliariją buvo pristatytas jų laiškas, kurime buvo rašoma, kad šie vyrai pritaria prašymui, tik nenori viešumo. Hitleriui įsikėlus į Reicho kanceliariją, atsargieji pramonininkai labai greitai sugebėjo prisimeilinti naciams.

Kai 1933 m. vasarį po vienos Hitlerio kalbos vykusiame priėmime Geringas kreipėsi į daugiau kaip dvidešimt verslininkų paramos, visi mielai davė valdančiųjų partijų fondui pinigų, kurių reikėjo būsimiems Reichstago rinkimams. Ir niekas neprieštaravo, kai šeimininkas, dėkodamas už finansinę auką, pasakė, kad po „kovo 5 d. rinkimų kiti vyks gal po kokių dešimties, o gal ir po šimto metų“.

Keppleris ir jo giminaitis Fritzas Kranefußas (1900 – 1945) - „Kepplerio grupės“ steigėjai – negalėjo atsiginti norinčiųjų įstoti. Netrukus tam būreliui buvo suteiktas „SS Reichsfiurerio draugų grupės“ vardas, ir tada jau kiti sprendė, kam galima įstoti, kam ne. Ponai, kurie kas antrą trečiadienį rinkdavosi Berlyno „lakūnų namuose“, galėjo gauti esesininkų laipsnius, pasišnekučiuoti su Himmleriu, lankytis koncentracijos stovyklose, apmokėti aukštesnio rango esesininkų vilas ir vėl papildyti SS reprezentacijos fondą.

Friedrichas Flickas, vienintelis, kuris buvo prasimušęs, operuodamas naujais pinigais, iš karto užsitikrino dvigubą, ir net trigubą politinių prasimušėlių prielankumą. „Draugų grupėje“ jo metinė auka būdavo didžiausia – 100 000 markių, jo „majordomas“ Steinbrinckas iškilo iki brigados vado – Himmlerio palankumą pelnė už konfidencialius ekonominius patarimus, o Geringo – brangiomis dovanomis.

Iš viso Flickas naciams paaukojo 7,5 milijono markių. Nedidelės aukos SS organizacijai, apie kurias Flickas vėliau kalbėjo Niurnbergo tribunole, tikriausiai buvo skirtos Himmlerio kultūriniams pomėgiams, kartu su Siemensų, Borsigų, draudėjų, „I.G.–Farben“ ir Vokietijos banko pinigais tos lėšos kaupėsi J.H. Steino ir Drezdeno banko, kuris tuo metu ne be pagrindo buvo vadinamas SS banku, saugyklose.

Dovanos už milijoninius kyšius

Visa tai nebebuvo laikoma korupcija, o tik garbe, kurios vardas – ištikimybė, pareiga. Himmleris nepamiršdavo atsidėkoti – per Kalėdas visada nudžiugindavo kukliomis dovanomis – nuo kilimo iki sidabrinio puodelio. Tik 1944 m. karinė padėtis diktavo įteikti maistingesnes kalėdines dovanas: pramonininkai gavo po tris svarus kavos ir skanėstų.

Bet didžiausias atlyginimas už solidžius kyšius buvo ne Himmlerio dovanėlės, o užsakymai karinės pramonės įmonėms, pigi vergų darbo jėga, valstybės sankcionuota galimybė turtėti iš nužudytų arba iš šalies išvarytų žydų konkurentų turto.

Epilogas

Vėliau daugelis nespėjusių emigruoti Niurnbergo tribunole susilaukė rimtų kaltinimų. „Negi galėjo taip atsitikti, kad jie taip puikiai „tepė“ ir vis dėlto jiems nepavyko kaip reikiant „važiuoti“? Tokį juokingai skambantį įtarimą kaltinamųjų suole atsidūrę pramonininkai priėmė kaip tantjemas“, – baigė savo kritišką straipsnį Jorgas–R. Mettke.

PS. Iš Vokietijos grįžti į Lietuvą ir nejučiomis vėl pagalvoji: kiek gero Lietuvoje buvo „išdovanota“, ne tik už popierinius čekius, ir kiek vis dar dovanojama?

Atgal