Istorija
Atsiminimai apie Didįjį Vilniaus Seimą
Vilniaus Didįjį Seimą nuo caro žandarų ir socialdemokratų akibrokštų saugojo Donatas Malinauskas ir Gabrielius Landsbergis - Žemkalnis, Vytauto Landsbergio senelis
2011 01 28
Viktoras Jencius - Butautas
Profesionalūs nutylėjimai
Nors mūsų istoriografijoje priimta garbinti socialdemokratus ir pabrėžti jų tariamus nuopelnus kovoje už Lietuvos laisvę, deja, realybė buvo kita. Apie socialdemokratų bandymus išardyti Vilniaus Didįjį Seimą ir dabar nelabai mėgstama garsiai kalbėti iš aukštų tribūnų. Matyt neatsitiktinai buvo nutylėti D. Malinausko ir G. Landsbergio-Žemkalnio darbai Vilniaus Didžiojo Seimo metu. Jiems teko atlaikyti ne tik caro žandarų puolimus, bet ir socialdemokratų akibrokštus ir ne vieną jų bandymą išardyti Vilniaus Seimą. Neatsisakė tokios praktikos ir šiandieniniai socialdemokratai, kitaip jie viešai išpažintų savo klaidas ir skriaudas tiek Vilniaus Didžiojo Seimo metu, tiek dabartinei valstybei ir jos piliečiams padarytas skriaudas.
Seimo apsauga
Vilniaus Didžiojo Seimo dalyvis J. Gabrys prisimena: „Pats paruošiamasis darbas nebuvo lengvas. Reikalingos buvo patalpos „suvažiavimo“ posėdžiams. Nutarta buvo kreiptis į Vilniaus miesto valdybą „dumą“, prašant užleisti didžiulę miesto salę ties „Aušros Vartais“. Ši svarbi misija buvo pavesta Jonui Bortkevičiui ir A. Vileišiui, „dumos“ nariams. Jiems ne be vargo pavyko gauti Vilniaus „dumos“ sutikimą užleisti tas patalpas lietuviams.“ Esama ir kitų teiginių dėl patalpų suradimo. Marija Piaseckaitė-Šlapelienė atsiminimuose pažymi, kad Petras Vileišis suvažiavimui išrūpino pačią didžiausią miesto salę.
Apie D. Malinausko veiklą Didžiojo Seimo metu yra nedaug duomenų, deja, ir esamus norima nutylėti. Donatas Malinauskui buvo patikėta Seimo apsauga. Čia jam talkino Gabrielius Landsbergis - Žemkalnis. Abu kilmingi bajorai. Ona Pleirytė – Puidienė, prisimindama tas dienas, rašė: „Prie įeinamųjų durų, tarp kolonų Miesto salėje, visas tris dienas, kartu su a.a. G. Landsbergiu-Žemkalniu ir D. Malinausku ir k. budėdami gynėm susirinkimų salę įvairiais būdais nuo policijos atstovų atsilankymų ir tuo pat metu atidžiai sekėm visą susivažiavimo debatų eigą. Protarpiais iškildavo didžiausi ginčai, triukšmai”.
Kova su socialdemokratais, organizuojant Seimą ir Seime
Seimas vyko 1905 m. gruodžio 4-5 d. Tokio pasisekimo niekas nesitikėjo, net patys organizatoriai. Kad tokio lietuvių antplūdžio nebuvo tikėtasi, liudija ir tai, kad dr. J. Basanavičius buvo manęs užsisakyti tik 200 sidabrinių vyčių su žaliai raudonu kaspinėliu, kurie turėjo būti įteikiami suvažiavimo dalyviams. Bet dėl atsargumo buvo užsakyta 300. Minimus ženklelius suprojektavo G. Landsbergis-Žemkalnis kartu su O.Pleiryte. Nustebo ir dalinai išsigando Vilniaus sulenkėję ir sugudėję miestelėnai. „Litwa powstala!“ – traukydami pečiais sakydavo jie, ir kas apie tai galėjo pamanyti. Tuo labiau, kad dar taip neseniai, tai yra 1904 m. rugsėjo 10 dieną, dalis Lietuvos aukštuomenės po ilgų generalgubernatoriaus kunigaikščio Piotro Sviatopolko – Mirskio įkalbinėjimų sutiko dalyvauti Jekaterinos paminklo atidengimo iškilmėse.
Seime dalyvavo 800 valstiečių, 300 kunigų ir matyt apie 80 dvarininkų. Tarpe dvarininkų buvo ir kataryniečių: gr. Tiškevičius, Šiukšta, Kognovickis ir kiti, kuriuos į Seimą pasiuntė pats Vilniaus generalgubernatorius Frezė. Seimo iniciatoriai ir dauguma jo dalyvių inteligentų, knygnešių neatvyko į Vilniaus Seimą caro rūmų karietomis ir raudonaisiais tramvajais, todėl 1918 metais ir nereikėjo iš jų išlipti. Ir nereikėjo kaip socialdemokratams kurti pasakų apie proletarinę 1905 metų revoliuciją Lietuvoje ir aukštinti savo nuopelnus kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės. LSDP partijos vaidmuo sušaukiant Vilniaus seimą buvo niekinis, o jos partijos atstovai Vilniaus Seime kėlė sumaištį ir siekė jį išardyti. Šiandien sunku nustatyti, kas atstovavo ir ar atstovavo besiformuojantį krajovcų judėjimą Didžiajame Vilniaus Seime.
Po dvidešimties metų, dalindamasis įspūdžiais su “Lietuvio” skaitytojais, D.Malinauskas prisiminė susikirtimus su socdemais: “…tasai Didysis Lietuvos Seimas buvo mūsų sušauktas Vilniuje viešai patvirtinti postulatams, išreikštiems tame mūsų “memorandume”, o socialdemokratų partija visomis jai galimomis priemonėmis veltui tik dėjo pastangų, kad sutrukdytų Seimo sušaukimą, ir kai tat jai nepasisekė įvykdyti, stengėsi jį vėliau suardyti, nors taip pat veltui. Iš mūsų pusės, nežiūrint to, kad socialdemokratai buvo taip neprielankiai nusistatę Seimui, buvo maloniai priimtas vienu iš to Seimo prezidijumo nariu taip pat ir jų atstovas, dabartinis “Socialdemokrato” redaktorius, inž. St.Kairys.” O šurmulį, kuris vos neišardė Seimo, savo straipsnyje “1905 m. Vilniaus Seimas” aprašė M.Katkus: “Seimo dieną pasirodė, kad siekimai dvasiškijos ir svietiškųjų, didžiumoje socialdemokratų, nesutaikomi ir drąsa šių pastarųjų nepakenčiama. Po vieno kito oratoriaus iš abiejų pusių kalbų dešinėje pusėje pakilo neapsakomas gaivalinis riksmas; nebuvus ten ir negirdėjus, sunku įsivaizduoti ir įtikėti: rėkė minia žmonių, rėkė kiek išgali tam, kad rėktų, ir kiekvienas sau. (…) Prezidiumas vaikšto po estradą iš krašto į kraštą, nerimsta, nesumano, kaip gelbėti pirmą lietuvių seimą nuo negando, jeigu šiuo riksmu baigtųsi, jei dalyviai visi išsiskirstytų. Sumanė ir išgelbėjo. Rado žmogų su neapsakomai storu ir griausmingu balsu. Dešinėje beūžiant, išgirdome estradoje balsą “Towarzysze!” ir toliau jo lenkišką prakalbą. Kurį laiką tęsėsi nepasiduodamos lenktynės estradoje su dešiniąja, abi pusės veikė ta savo, ta savo. Toliau dešinioji ėmė liktis, vienas kitas pradėjo klausytis, ką anas gerklinis estradoje sako, pamažu visi nutilo; gerkliniui to ir tereikėjo, taigi ir jis nutilo. Visiems lengviau pasidarė. Pirmutinis didysis Lietuvos seimas nenutrūko”. Tai kas gi vis dėlto įvyko Vilniaus seime?
Amžininkai prisimena, kad tokių bandymų buvo ne vienas. Buvo pastebima, kad tamsūs gaivalai, kurių buvo nedaug, sutartinu riksmu ir trepsėjimu paremdavo socialdemokratus, kai šių vadai duodavo savo šalininkams ženklą triukšmauti. Kaip tai primena Vytauto Landsbergio nušvilpimus jau posovietinėje Lietuvoje.
Aš - „sicilisdemokratas“
Vilniaus Seime, anot Pr. Klimaičio, buvo devyni dideli skandalai ir kelis kartus daugiau mažesnių. Vienas šešiolikos metų vaikėzas, dvokęs degtine, kalbat J. Basanavičiui šaukė: „Aš - sicilisdemokratas!.. Aš – dvaro darbininkas!.. Aš išvaikysiu buržujų suvažiavimą!..“ Kitas pagyvenęs, miesčioniškos išvaizdos tipas kaltino J.Basanavičių, esą „šis Bulgarijoje gyvendamas buvęs didžiausias reakcinikas, Stambulovo draugas. Basanavičius kraujuose paplukdęs visą Bulgariją ir dabar atvažiavęs Lietuvon kontrrevoliuciją kelti...“
Sutartiniai ženklai
Vos tik buvo perstatytos pavardės, dr. J. Basanavičius pasiūlytas pirmininku, J. Vileišis – vicepirmininku, J. Gabrys, L. Gira, Pr. Klimaitis pasiūlyti sekretoriais, socialdemokratų lyderis dr. A. Domaševičius, sėdėjęs pirmoje eilėje, atsistojo ir pakėlė ranką. Pr. Klimaitis atsiminimuose rašo, kad tai buvęs sutartinis ženklas pradėti skandalą. Įvairiose salės vietose ir galerijoje prasidėjo nežmoniškas bildesys ir klyksmas. Triukšmavo socialdemokratų šalininkai. Buvo girdėti, kad norima pirmininku matyti inžinierių Kairį. Tai užsitęsė apie porą valandų. Buvo pasirinktas kompromisinis prezidiumas: J. Basanavičius – nepartinis, A. Smetona - nuo demokratų partijos, Steponas Kairys nuo socialdemokratų, prof. kun. Būčys nuo kunigų krikščionių demokratų srovės, Stankūnas - nuo ūkininkų. Sekretoriai liko tie patys.
Su visais triukšmadariais daugiausia teko susidurti Donatui Malinauskui, nes jis ėjo Seimo tvarkdario pareigas. Socialdemokratai, norėdami ir toliau trukdyti Seimo darbą, pareiškė, kad suvažiavime esama kaimo žmonių, kurie nemoka lietuviškai ir todėl visas kalbas reikia versti į lenkų kalbą. Kad nebuvo reikalo triukšmauti dėl lenkų kalbos, įsitikiname iš sekančio epizodo, aprašyto Pr. Klimaičio: „Donatas Malinauskas, kurs ėjo Seime tvarkdario pareigas, pastebėjo, kad galerijoje ypatingai didelį riksmą kelia vienas lenkiškai kalbąs vyras. Jis priėjo tą žmogų sudrausti, bet rėksnys tiek akiplėšiškai elgėsi, kad Malinauskas pareikalavo parodyti bilietą, kad sužinotų jo pavardę. Pasirodė, kad triukšmautojas bilieto neturi. Jis buvo apibartas ir išprašytas iš suvažiavimo“.
Mirties nuosprendis su numeriu ir „štampu“
Sekančią dieną Malinauskas gavo iš socialdemokratų oficialų laišką su numeriu ir „štampu“: „Rossijskaja socialdemokratičeskaja rabočaja partija“. Tame laiške buvo griežtai įsakoma Malinauskui paskirtą dieną ir valandą stoti į revoliucinį socialdemokratų teismą kaltinamuoju, kam jis įžeidė socialdemokratų partijos deleguotą į lietuvių suvažiavimą darbininką Bartkevičių. Jeigu paskirtuoju laiku Malinauskas teisman neatvyktų, tai – skelbė tas raštas – reikštų, kad jis pats prisipažįsta kaltas ir neprotestuodamas prisiima mirties nusprendimą.
Malinauskas buvo nelabai baugus žmogus. Socialdemokratų teisman jis tyčiomis nuvyko ne tą dieną, kuriai buvo ragintas, bet daug vėliau. Nuvykęs jis pareikalavo, kad patys teisėjai pasiaiškintų, kuo remdamiesi jie tokius gąsdinimus siuntinėja ramiems piliečiams. Čia paaiškėjo, kad Bortkevičius puikiausiai mokėjo lietuvių kalbą, o į suvažiavimą buvo nuvykęs sauvališkai, niekieno nesiunčiamas. Socialdemokratiškieji teisėjai atsiprašė Malinauską ir tuo visas incidentas pasibaigė. Galima manyti, kad ir kiti reikalavusieji lenkų kalbos, buvo tokie patys paukščiai, kaip tas Bortkevičius. Kokio lizdo paukščiai yra šiandieniniai veikėjai, reikalaujantys lenkiškų raidžių ir gatvių pavadinimų, nesunku numanyti.
D.Malinauskas, prisimindamas Seimą, rašė: “Aš asmeniškai turiu kažkur dar išlaikęs atminimui net mirties sprendimą, už akių priimtą rusų socialdemokratų darbininkų partijos už jų atstovo įžeidimą; tai buvo kažkoks Bortkevičius, kurį buvau liepęs išmesti lauk iš posėdžių salės už atkaklias pastangas suardyti Seimą ir kurį, kaip paskui teko girdėti, buvo išsiuntę į katorgą už kažkokį dalyką su dr. Domaševičiumi Naujojoje Vileikoje”. Kad dalis lietuvių nacionalinio judėjimo linko į kairę, patvirtina F. Bartkevičienės atsiminimai apie Vilniaus Seimą. Straipsnyje „Atsiminimai apie Didįjį Vilniaus seimą“ rašoma, kad „sistematiškai revoliucijai plečiantis, atsirado reikalas visa subendrinti, susižinoti, ar visas kraštas vienodo nusistatymo, apskaityti savo jėgas, pareikšti visos Lietuvos valią. Labai klysta tie, kurie mano, kad L.D.P. suvažiavimo reikalo nesuprato. Klysta ir p. Kriaučiūnas, ir p. Malinauskas ir iš dalies dr. J.Basanavičius. Jei L.D.P. iš karto su iniciatoriais nesutiko, tai tik dėl to, kad jų numatyta suvažiavimui programa neatatiko laiko ūpui, kad iniciatoriai neatjautė revoliucijos ir rengė visai akademišką susirinkimą. Juk iš pat pradžios p. Višinskis tiek susiginčijo dr. Basanavičiumi, kad nerado galimybės vaikščioti į iniciatorių susirinkimus.“ Toliau straipsnyje F. Bartkevičienė įrodinėja, kad L.D.P. ir jos nariai Gabrys, Galvanauskas, Šleževičius aktyviai dalyvavo ruošiant Vilniaus Seimą, taip pat nurodo, kad per patį Seimą būtent L.D.P. „teko derėtis su L.S.D.P., kad pastarieji nusileistų ir neardytų Seimo.“
Vienybės ardytojai
Vienybės nebuvo ir po sunkių išbandymų. 1925 metais paminėti Vilniaus Seimo dvidešimties metų sukaktuves susirinko ne visi. Ona Pleitytė – Puidienė savo prisiminimuose rašė, kad „Didžiojo Vilniaus Seimo jubiliejus surinko pilnutėlę Valstybės teatro auditoriją ir sceną. Scenoje buvo vietos visiems ano Seimo dalyviams, kurių atsirado 54 žmonės. Mažas skaičius iš buvusių anuomet 2000 su viršum, bet didžiuma anų buvo kaimiečiai – prasčiokėliai, (...) Scenos gilumoje stovėjo raudona gelumbe dengtas stalas, už kurio sena tvarka sėdėjo ano Seimo prezidiumas. Iš penkių pirmininkų, už tuščios centrinės kėdės, dr.J.Basanavičiaus portretas; iš šalių – Antanas Smetona ir Stankūnas. Soc. demokratas St. Kairys nei tai valandai nepanorėjo užimti savo istorinės vietos, kurio, kaipo fakto, jokia politine taktika neišbrėši. Iš sekretorių tik du – L. Gira ir P. Klimaitis, stalo galuose: trečias – Gabrys – Paršaitis nedrįso pasirodyti. Beje, juk dar vieno pirmininko nebuvo – prof. kn. Būčio... Ir socialdemokratas St. Kairys ir krikšč. - demokratas Būčys sutartinai išlaikė boikotą. (...) Iš žymesnių žmonių estradoje be minėtų: F. Bartkevičienė, Okuličienė, And. Bulota, Jonas Vileišis, Ant. Povylius, buvęs Rusijos Dūmos atstovas Kuzma, kn. J. Petrulis, kn. J.Tumas, senukas Beržanskis – Klausutis, kn. Antanavičius, D.Malinauskas, M. Šleževičius, K.Puida, Biržiškos ir kit.“ Išvada apie Vilniaus Seimą peršasi vienareikšmiška: sušaukė Seimą 12 – kos apaštalų konspiratyvi organizacija su savo šalininkais, tai yra būsimieji tautininkai.
Anot L.Giros, tautininkų ideologija buvo suformuota J.Basanavičiaus, Jono Kriaučiūno, Donato Malinausko, Petro Kriaučiūno, kun. Juozo Ambraziejaus, M. Dovoinos – Silvestravičiaus, gydytojo Paškevičiaus. Būtent šie asmenys ir buvo tikrieji Vilniaus Seimo iniciatoriai. O kun. prof. Būčio nuotrauka, esanti T. Stommos archyve, primena D.Malinausko vaikaičiui ne tik Vilniaus Seimą...
Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio proga, Donatas Malinauskas, prisiminęs Didįjį Vilniaus Seimą ir jo reikšmę, rašė: „Lietuvos Taryba išdrįso paskelbti Lietuvą nepriklausoma valstybe ne be pagrindo. Jos buvo įsitikinta, kad Lietuvos visuomenės mintis apie savarankumą yra pribrendusi ir jau senai populiari. Noriu priminti, kad dar šio amžiaus pradžioj jau buvo iškeltas Lietuvos savarankumo klausimas, nors, tiesa, tik galimomis tada politinėmis sąlygomis. Tai įvyko Vilniuje, 1905 metais, kai išgirdome, kad lenkai reikalauja savarankumo grąžinimo Lenkijai. Žinodami, kad lenkai ir Lietuvą laiko Lenkijos provincija, sumanėme iškelti ir Lietuvos savarankumo klausimą. Iniciatyvą pasiėmėme keturi tų metų Vilniaus lietuvių veikėjai - J.Basanavičius, ką tik grįžęs iš Bulgarijos, P.Vileišis, M.Dovoina – Silvestravičius ir aš. Įteikėme Rusijos vyriausybei memorandumą dėl autonominės Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės įkūrimo Suomijos pavyzdžiu. Buvome rimtai susirūpinę dėl to žygio ir labai nudžiugome sužinoję, kad Rusijos premjeras Vitte liepė mūsų memorandumą atspausdinti Rusijos „Vyriausybės Žiniose”. Lenkai ėmė savo spaudoje šaipytis, kad, girdi, keturi „litvinai” geidžia autonomijos. Norėdami įrodyti, kad ne tik keturiese esame, nusistatėme sušaukti platų suvažiavimą iš visos Lietuvos. Susirinko 2000 atstovų ir suvažiavimas virto Didžiuoju Lietuvos Seimu. Kaip žinoma, Seimas priėmė rezoliuciją, kuria reikalaujama Lietuvai plačios autonomijos. Tuo būdu ir „keturių vyrų” žygis buvo pateisintas ir mintis apie savarankumą paplito Lietuvos liaudy. Kai teko šaukti 1917 m. konferenciją Vilniuj, ta mintis jau buvo pribrendusi ir mes, Tarybos nariai, gavome jau nebe patarimą, bet griežtą konferencijos įsakymą neatvangiai stovėti už nepriklausomą Lietuvą. Priimdami vasario 16 d. aktą, įsakymą išpildėme, o dešimtis metų nepriklausomo gyvenimo rodo, kad nepriklausomybė turi gilų pagrindą mūsų tautoje”. Po šiomis mintimis, išspausdintomis 1928 m. Lietuvos Šaulių Sąjungos leidinyje yra Donato Malinausko parašas.
Minint Vilniaus Seimo sušaukimo 20-ties metų jubiliejų, Lietuvos valstybingumas buvo pavojuje, bolševikuojanti valdžia matyt ruošėsi svečių iš Rytų sutikimui ir todėl tikrieji patriotai buvo sekami ir prižiūrimi policijos. Matyt neatsitiktinai A.Smetona iškilmingo minėjimo metu pasiūlė „Sulyginti anuos gen. gubernatoriaus Frezės laikus su šia diena“, kai anuomet Freze į salę, kur posėdžiavo Vilniaus Seimas, nebuvo pasiuntęs nė vieno „gardaviko“.
Akivaizdu, kad Donatas Malinauskas buvo ne tik sumanytoju, iniciatoriumi Vilniaus Didžiojo Seimo, bet ir užtikrino tvarką jo darbo metu. Tik Seimui pasibaigus, Lietuvos dvarininkai sumanė Kaune sušaukti naują Seimą, kuris, anot jų, turėjo atstovauti visus gyventojų sluoksnius, tai yra dvarininkus ir miestiečius, nes Vilniaus Seimas atstovavo tik sodiečius ir iš jų kilusius inteligentus. Į naują Seimą kvietimus gavo visas Vilniaus Seimo prezidiumas P. Vileišis, J.Kriaučiūnas, D. Malinauskas, Pr. Klimaitis ir dar keli asmenys. Per dvarininkus Tadą Daugirdą, Narutavičių, Daujotą sužinota, kokiu tikslu šaukiamas Seimas Kaune. Buvo nutarta antiseimą pakreipti sau naudinga linkme. Čia daug pasidarbavo Gabrys, Jasaitis ir kiti, sukviesdami daug kaimiečių į Seimą. Į Kęstučio gatvę Kaune atvyko 150 dvarininkų ir dvigubai daugiau sodiečių. Iš Vilniaus atvyko Pr. Klimaitis, J.Kriaučiūnas, Daujotas, J.Basanavičius, tačiau pastarasis į posėdį dėl galimų konfliktų nevyko. Gabrys ir Jasaitis viešai negalėjo rodytis, nes buvo ieškomi policijos. Posėdį pavyko pakreipti norima linkme dėl sodiečių persvaros, buvo pritarta Vilniaus Seimo nutarimams. Dvarininkai nesipriešino.
Vietoj pabaigos
Kokį vaidmenį atliko Vilniaus Didžiojo Seimo metu socialdemokratai, doram piliečiui neturėtų kilti abejonių. Kita problema, kam vis dėlto tarnavo žymiosios socialdemokratų asmenybės. Jų veikloje stebimas dvilypumas kelia pagrįstų abejonių, ar tik nebuvo jie susieti su caro specialiosiomis žinybomis. Tai jie kovotojai už Lietuvos laisvę, kalbą ir spaudą, tai sustiprėjusios vienybės ardytojai socialiniu principu. Čia verta priminti ir tą faktą, kad tarpukario Lietuvoje buvo pastebėta, kad ochrankos agentai perbėgo į tarnybą komisarams. Pašnekino komisarai „švelniai“, ir sutiko, o gal ir įkalbinėti nereikėjo, užteko užmokestį pakelti...
Taip ir lieka neaišku, kas sukūrė Lietuvos socialdemokratų partiją ir kas ją vairuoja iki šiol... O kad socialdemokratų bandymai išardyti Vilniaus Didįjį Seimą buvo naudingi tik carui - nekelia abejonių. Kaip nesama nė mažiausios abejonės, kad tie bandymai buvo mirtinai pavojingi Lietuvos valstybingumo atstatymui.
Atgal
