ISTORIJA
12 14. Skirtingose barikadų pusėse
Rimantas Šalna
VUB A. Mickevičiaus muziejaus vedėjas
Kiek mes belygintumėme 19 a. vidurio Adomo Mickevičiaus politines pažiūras su to meto Rusijos pažangiosios visuomenės atstovų mentalitetu, bent šiuo aspektu, tikrai nerasime bendrų dėsningumų, ypač kalbant apie laisvės sąvokos supratimą. Jau filomatų ir filaretų bei dekabristų laikotarpiu A. Mickevičius ir jo bičiuliai svajojo apie Abiejų valstybių respublikos nepriklausomybės atgavimą ir, žinoma, apie Rusijos imperijos susilpnėjimą. Tuomet tai buvo vienintelis kelias į laisvę. Dekabristai galvojo apie baudžiavos, patvaldystės panaikinimą, bet jokiu būdu nenorėjo Rusijos valstybės susilpnėjimo, o atvirkščiai - jie siekė Rusijos sustiprėjimo. Nepakito A. Mickevičiaus nuomonė šiuo klausimu ir kai 1853 metais prasidėjo Krymo karas.
Krymo karo priežastys
Krymo karas – 1853–1856 metais vykęs rusų-turkų karas. Rusija kariavo su karine koalicija, kurią sudarė Osmanų imperija ir Didžioji Britanija, Prancūzija bei Sardinija. Jo tikslas buvo viešpatavimas Artimuosiuose Rytuose. Visas Krymo karo priežastis išvardinti gana sudėtinga. 1853–1856 metų Krymo karas buvo iššauktas grobikiškų Rusijos planų, kuriais caras siekė įtvirtinti savo jėgą prieš stipriai susilpnėjusią Osmanų imperiją. Rusijos imperatorius Nikolajus I (valdė 1825–1855) nutarė pasinaudoti besiplečiančiu, tačiau nevieningu Balkanų tautų nacionaliniu išsivaduojamuoju judėjimu, kad galėtų šiuose kraštuose įvesti rusų kontrolę ir užvaldyti strategiškai svarbius Dardanelų ir Bosforo sąsiaurius. Šie grobikiški Rusijos imperatoriaus planai kėlė grėsmę pagrindinių Europos valstybių interesams: Prancūzija ir Didžioji Britanija tuo metu stengėsi praplėsti savo įtaką rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje, o Austrija įvesti savo viešpatavimą Balkanuose.
Pretekstu ir svarbia priežastimi Krymo karui tapo politinis konfliktas tarp Rusijos ir Prancūzijos. Jis kilo dėl ginčo tarp pravoslavų ir katalikų bažnyčių už teisę krikščionims globoti šventas vietas Vifleme ir Jeruzalėje, kurios tuomet buvo turkų žemėje. Prancūzijos įtakos sustiprėjimas turkų sultono dvare sukėlė nerimą imperatoriaus rūmuose Peterburge. 1853 metų pradžioje rusų imperatorius Nikolajus I pasiūlė Didžiajai Britanijai susitarti pasidalijant tarpusavyje nusilpusią Osmanų imperiją, bet Didžiosios Britanijos vyriausybė atsisakė nuo šio Rusijos pasiūlymo ir pasirinko sąjungą su Prancūzija.
Karo eiga
1853 metų vasario – gegužės mėnesį į Stambulą buvo nusiųstas specialus rusų caro atstovas kunigaikštis A. Menšikovas. Jis pateikė sultonui reikalavimą sutikti, kad būtų nustatytas Rusijos protektoratas visiems pravoslavų tikėjimo gyventojams sultono valdose. Bet sultonas, tikėjęsis Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos paramos, nesutiko vykdyti Rusijos reikalavimų. Tada 1853 metų birželio 21 d. rusų kariuomenė pradėjo karinį žygį: persikėlė per Pruto upę ir įžengė į Dunojaus kunigaikštystes Moldaviją ir Valachiją. Turkams tai, savaime aišku, nepatiko ir jie pareiškė griežtą protestą.
1853 metų birželio mėnesį Austrija pabandė pasiekti sudaryti tarp Rusijos ir Osmanų imperijos kompromisinį susitarimą, bet šis mėginimas nepavyko, kategoriškai turkų sultono buvo atmestas. Jungtinė anglų–prancūzų eskadra išplaukė į pagalbą turkų janičarams ir rugsėjo 2 dieną priartėjo prie Dardanelų. 1853 metų rugsėjo 22 d. Osmanų imperija paskelbė Rusijai eilinį karą.
Pradžioje karas Rusijai sekėsi. Spalio mėnesį Turkijos kariuomenė pabandė įsitvirtinti kairiajame Dunojaus upės krante, bet vadovaujami generolo P.A. Dannenbergo rusai sėkmingai juos iš ten išstūmė. Lapkričio 18 d. admirolas P. Nachimovas Sinopo įlankoje sutriuškino Turkijos laivyną. Rusų armijos Kaukazo korpusas, vadovaujamas V. Bebutovo, sugebėjo sustabdyti turkų armijos puolimą Tbilisio link. Karo veiksmai persikėlė į Turkijos teritoriją. 1853 metų lapkričio 19 d. rusai sutriuškino janičiarus mūšyje prie Baškadilkaro. 1854 metų sausio 4 dieną sąjungininkai, atsakydami į Rusijos puolimą, Juodojon jūron išplukdė anglų–prancūzų eskadrą. 1854 m. Turkijos sąjungininkų kariuomenės puolė Krymą ir apsupo Sevastopolį, užblokavo Baltijos jūros Suomių įlanką, bandė pulti Petropavlovską Kamčiatkoje. 1855 metais Rusija tapo diplomatiškai izoliuota. Paėmus Sevastopolį, karo veiksmai nutrūko. Krymo karas baigėsi 1856 m. Paryžiaus taika. Rusija pripažino Juodosios jūros neutralumą ir draudimą laikyti ten karinį laivyną bei bazes, atidavė Turkijai pietinę Besarabijos dalį, pripažino sąjungininkių valstybių protektoratą Moldavijai, Valachijai ir Serbijai.
Krymo karas įkvepia Aivazovskį
Krymo karas, nors ir parodė carizmo sistemos supuvimą, sukėlė Rusijos visuomenėje nemažą patriotizmo bangą, į kurią įsiliejo garsūs Rusijos rašytojai, dailininkai. Rusija entuziastingai sveikino Sinopo herojų admirolą P. Nachimovą. Kaip ir tūkstančiai rusų, kurie rašė jam tomis dienomis, jausmingą laišką tautos didvyriui pasiuntė ir Aivazovskis (Ovanesas Gaivazovskis).
Gegužės pabaigoje Sevastopolyje, Juodosios jūros laivyno sostinėje, Aivazovskis atidarė savo paveikslų parodą. Dailininkas atvežė penkias naujas drobes: ,,Sinopo mūšis dieną“, ,,Sinopo mūšis naktį“, „Garlaivio ,,Vladimiras“ mūšio pradžia su turkų garlaiviu ,,Pervas Bachri“, ,,Tų pačių garlaivių mūšio pabaiga“ ir ,,Pervas Bachri atitempiamas į Sevastopolį“. Šie paveikslai turėjo įkvėpti jūreivius naujiems šlovingiems žygdarbiams. Taip parodos tikslą suprato dailininkas-patriotas. Jis neapsiriko: į Bajorų namų salę, kur kabėjo paveikslai, neįmanoma buvo prasisprausti – tiek suplūdo norinčių juos pamatyti. Daugelis žiūrovų aplankė parodą keletą kartų.
Kai 1854 metų rudenį anglai ir prancūzai apsupo Sevastopolį, žinia, kad į miestą atvyko garsusis tapytojas, greitai pasklido tarp gynėjų. Jau pirmą dieną jį išvydo ant Malachovo kurgano su vadais P. Nachimovu ir V. Kornilovu. Aivazovskis praleido Sevastopolyje tik dvi dienas, nes šaudymas vis smarkėjo, admirolas Kornilovas įsakė dailininkui palikti miestą.
Daugelyje paveikslų Aivazovskis atkūrė herojiškas Sevastopolio gynimo dienas. Dailininkas dar ne kartą vaizdavo tų herojiškų ir rūsčių dienų įvykius. Tarp drobių, skirtų Krymo karui ir Sevastopolio gynybai, išsiskiria ,,Anglijos laivyno žuvimas prie Balaklavos“, ,,Audra virš Eupatorijos“, ,,Rusų kariuomenės perėjimas į Šiaurės pusę“, ,,Sevastopolio gynimas.“ Kiekvienu paveikslu dailininkas šlovino rusų jūreivių didvyriškumą kovose dėl Sevastopolio.
Levas Tolstojus Sevastopolio bastionuose
Kai prasidėjo Krymo karas, L. Tolstojus, apimtas patriotinių jausmų, 1854 metų kovo mėnesį pervedamas iš Kaukazo armijos į Dunojaus Pietų armijos artilerijos štabą, kur tarnavo podporučiku. Pietų armijos vadu buvo tolimas rašytojo giminaitis kunigaikštis M. Gorčiakovas. L. Tolstojus veržiasi į Sevastopolį: kaip karininkas ir patriotas jis paduoda du raportus su prašymu perkelti į Krymą, kad galėtų dalyvauti karo veiksmuose. 1854 metų spalio pabaigoje dvidešimt šešerių metų karininkas išvažiavo iš Kišiniovo per Odesą, Nikopolį, Chersoną, Aleškus, Bachčisarajų ir lapkričio 7 dieną atvyko į Sevastopolį. Į karą jis vyko su įkvėpimu: galų gale likimas jam suteikė istorinį šansą, vertą prosenelio Petro Tolstojaus, žymaus pasiuntinio Konstantinopolyje. Prosenelis pradėjo, o jo daliai likimas lėmė užbaigti užsitęsusį Rusijos ginčą su Rytais. Karo pradžioje L. Tolstojus savo idealo ieško ne ,,apačioje“, ne rusų paprasto kareivio pavidale, bet ten, kur jo manymu vykdoma istorija, kur sprendžiasi tautų ir valstybių likimai. Aristokratai ir vadų adjutantai armijos štabe kelia jam pavydą. L. Tolstojus siekia tapti armijos vyriausiojo vado M. Gorčiakovo adjutantu. Tik žymiai vėliau jis supras - tikrojo patriotizmo reikia ieškoti ne aukštosiose sferose, ne tarp štabo karininkų, bet tarp paprastų žmonių, ant kurių pečių užgulė pagrindinė karo našta.
Sevastopolyje L. Tolstojus tada išbuvo vos 8 dienas, paskui buvo paskirtas į 14-ąją artilerijos brigadą. 1854 metų gruodį vėl komandiruojamas į Sevastopolį ir rūpinasi, kad jį ten paliktų, bet tik po mėnesio buvo pervestas į 2-osios brigados lengvąją bateriją, stovėjusią rezerve 10 varstų nuo Sevastopolio už Malachovo kurgano. Dar būdamas Dunojaus armijoje, L. Tolstojus sugalvojo leisti populiarų žurnalą kareiviams ,,Karo lapelis,“ kurio tikslas būtų ,,palaikyti kariuomenės gerą dvasią“, bet vyresnybė, išsigandusi galimo demokratinio jo kryptingumo, neleido.
1855 metų balandžio 3 dieną lengvąją bateriją, kurioje tarnavo L. Tolstojus, didžiam jo džiaugsmui, pervedė į legendinį 4-ąjį bastioną, į Jazonovskio redutą. Šis bastionas ir jo gynėjai turėjo išlaikyti didžiausius smūgius. Priešas pirmiausiai stengėsi pramušti rusų gynybinę liniją būtent šiame punkte. Labiausiai įtemptomis dienomis bastioną apšaudė daugiau kaip šimtas priešo pabūklų: iki dviejų tūkstančių sviedinių per parą. ,,Tai štai jis, ketvirtasis bastionas, štai ji, iš tikrųjų baisi vieta!“- rašė L. Tolstojus apsakyme ,,Sevastopolis gruodžio mėnesį“.
Pasinaudojęs atokvėpiu, L. Tolstojus rašo „Jaunystę“, apsakymą „Sevastopolis dieną ir naktį“, kuris 1858 metais buvo išspausdintas žurnale,,Sovremenik“. Pervadintas ,,Sevastopolis gruodžio mėnesį“ kūrinys susilaukė didelio skaitytojų susidomėjimo bei plataus atgarsio Rusijos visuomenėje.
1855 metų naktį iš gegužės 10 į 11 dieną siaurame gynybos ruože įvyko žiaurios durtuvų kautynės, kurios abiems pusėms kainavo apie penkis tūkstančius žmonių gyvybių. Nuo bastiono L. Tolstojus stebėjo šį mūšį ir visa tai aprašė apsakyme ,,Sevastopolis gegužy“. Parašytas per 8 dienas apsakymas buvo išspausdintas su dideliais cenzūriniais pakeitimais 1855 m. „Sovremenik“ žurnalo 9 numeryje.
1855 m. rugpjūčio 4 dieną L. Tolstojus dalyvauja „nesėkmingame, baisiame reikale“ - mūšyje prie Juodosios upės. Dėl vadovybės nemokšiškumo jis baigėsi rusų kariuomenės pralaimėjimu. Šio įvykio paveiktas rašytojas sukūrė liaudies stiliumi satyrinę dainą ,,Kaip ketvirtą dieną nelemtoji mus nešė kalnus atiminėti“. Daina iš karto įgijo populiarumą ir 1857 metais buvo išspausdinta Aleksandro Gerceno žurnale ,,Šiaurės žvaigždė“, leidžiamame Londone.
1855 m. rugpjūčio 27-ąją, paskutinę vienuolika mėnesių trukusios Sevastopolio gynybos dieną, artilerijos poručikas L. Tolstojus atjojo iš Balbeko ir išprašė vadovybės, kad jam skirtų mūšyje atsakingą vietą. Jam išskyrė penkis baterinius pabūklus, kuriems ir vadovavo atmušinėjant priešo atakas.
Šis mūšis ir rusų kariuomenės atsitraukimas per tiltą į Šiaurės pusę buvo pavaizduoti rašytojo trečiajame apsakyme ,,Sevastopolis rugpjūtyje“.
Tad L. Tolstojus dešimt mėnesių buvo apsuptame mieste, iš jų pusantro - viename pavojingiausių 4-ajame bastione. Jazonovskio redute sustiprėjo rašytojo tikėjimas dvasine liaudies jėga ir įvyko lūžis pažiūrose, analogiškas tiems, kuriuos pergyveno Pjeras Bezuchovas ir Andrejus Volkonskis – būsimo romano-epopėjos „Karas ir taika“ herojai. Už didvyriškumą ir narsą ginant Sevastopolį poručikas L. Tolstojus buvo apdovanotas medaliais ,,1853–1856 metų karui atminti“, ,,Už Sevastopolio gynybą“ ir 4-ojo laipsnio Onos ordinu.
Svarbiausia, Krymo karas suteikė jaunam rašytojui galimybę pačiam stebėti kareivių ir jūreivių didvyriškumą, jis galėjo susimąstyti dėl istorinio savo tėvynės likimo bei visą tą patirtį panaudoti literatūrinei kūrybai.
Atgauti laisvę bet kuria kaina
A. Mickevičiaus giminėje lyg likimo buvo užprogramuota pažiūra, kad Abiejų tautų respublikos laisvę galima atgauti tik Rusijos imperijai nusilpus, gal pralaimėjus kokį karą, nesvarbu su kuo ji bekariautų. Jis iš vaikystės prisiminė, kiek vilčių lenkai siejo su Napoleono žygiu į Rusiją. Vėliau, poetui gyvenant užsienyje, ypač po 1831 m. sukilimo, kuris nenuslopino emigrantų politinių aistrų, partijos kaltino viena kitą, nebuvo konsolidacijos. Matyt, tuomet jam ir kilo idėja parašyti knygą, kuri padėtų vienytis lenkų emigrantams – sukurti lyg dvasinį pagrindą visų vienybei.
Apie 1831 m. lapkričio 29 dienos sukilimą Varšuvoje A. Mickevičius sužinojo tik gruodžio viduryje, tačiau važiuoti delsė. Tam buvo priežasčių. Viešnagės Didžiojoje Lenkijoje metu, Smelove, prasidėjo nelemtas romanas su Konstancija Libenska (Bajanovska). Kai kas iš A. Mickevičiaus biografų mano, kad Poznanėje poetas užtruko laukdamas jam pavestos misijos, kuri iš esmės galėjo paveikti sukilimo likimą. Tačiau sukilimas blėso. Rugsėjo 7 dieną kapituliavo Varšuva.
Lyg jausdamas kaltę dėl savo neveiklumo 1831 metų sukilime (ypač skaudu jam buvo skaityti ir girdėti piktus priekaištus, kodėl nedalyvavo), A. Mickevičius su didžiausiu entuziazmu puola į emigracijos gyvenimo sūkurį. Ypač virė politinis emigrantų gyvenimas Paryžiuje, kur tuo metu buvo poetas. 1832 metų lapkričio 4 d. išėjo pirmasis žurnalo „Pielgrzym Polskij“, kurį leido Eustachijus Januškevičius, numeris. Matydamas šio žurnalo populiarumą tarp lenkų emigrantų, A. Mickevičius nuo 1833 metų balandžio iki liepos jį nemokamai redaguoja, nemažai jo skilčių užpildydamas savo straipsniais.
Poeto „Lenkų tautos raštai ir lenkų piligrimų raštai“ išėjo 1832 metų gruodžio pradžioje. Maldaknygės formato knygelė buvo parašyta labai greitai - praktiškai per keletą mėnesių. Labiausiai A. Mickevičių paskatino 1831 metų sukilimo pralaimėjimas ir tuo metu poetą apėmusi mesianizmo banga. Parašyta labai ritmiškomis eilėmis, daug pasikartojimų, būdingų Biblijos retorikai. Kūrinys skaitomas kaip katekizmas ir kaip maldaknygė. Tai buvo ir poema, ir kartu politinė brošiūra, tapusi dažniausiai verčiamu ir plačiai žinomu A. Mickevičiaus kūriniu. Tai buvo kvietimas kovoti už laisvę. Tikslas buvo tėvynės laisvė ir Europos tautų konfederacija, sukurta Lenkijos ir Lietuvos idealios unijos pavyzdžiu. Jis rašė: Ir atlygino jiems Dievas, nes didžioji tauta, Lietuva susivienijo su Lenkija kaip vyras su žmona, dvi sielos viename kūne. Nors niekad anksčiau tokios tautų sąjungos nėra buvę. Bet vėliau bus. A. Mickevičius buvo istoriškai įžvalgus – jam pavyko nuspėti Lietuvos ir Lenkijos likimą iki šių valstybių žengimo į Europos valstybių uniją. Raštai skirti visų pirma piligrimams, t. y. politiniams emigrantams. A. Mickevičius rašo: Yra tarp jūsų tokių, kurie sako: Geriau tegul Lenkija būna nelaisvėje, negu prabustų aristokratiškoji; kiti: Geriau tegul miega, negu prabustų demokratiškoji; o kiti: geriau tegu miega, negu turėtų tokias sienas, o kiti – anokias...
Iš tiesų sakau jums: netirkite, nesvarstykite, kokia valdžia bus Lenkijoje. Jums pakanka žinoti, kad bus geresnė nei visos, kurias žinote ir neklausinėkite apie jos sienas, nes bus didesnė, nei kada nors buvo. Nepaisant šių A. Mickevičiaus pamokymų, lenkų politinės partijos ir toliau Paryžiuje riejosi, įrodinėdamos, kokia turėtų būti politinė santvarka tėvynėje. „Raštai“, laikomi politiniu ir religiniu manifestu, buvo verčiami į daugelį kalbų, ypač svarbų vaidmenį suvaidino laivės siekiančiuose kraštuose.
Paskutinė laisvės viltis, palaidota Turkijoje
Nuo 1849 metų pabaigos, po daugelio nusivylimų, „tragiškų“ bandymų ir veiklos pavargęs A. Mickevičius atsiduoda šeimyniniam gyvenimui. Poeto fizinis nuovargis neprilygo kovos dvasios bei tikėjimo praradimui. Smūgiai, kuriuos jis gavo gyvenimo pabaigoje – katedros Collége de France mokykloje atėmimas 1852 m. balandį ir tragiškas nusivylimas Napoleonu III bei žmonos mirtis (1855.03.05) – visiškai jo nepalaužė. Išgirdus žinią apie prasidėjusį karą tarp Rusijos ir Turkijos bei su tuo susijusias lenkų viltis, vėl atgijo noras veikti, poetą aplankė lyg antroji jaunystė. Panašiai kaip prieš septynerius metus Italijoje, savo viltis dabar siejo su Balkanais, su didžiąja Osmanų imperija. Kiek jo apskaičiavimai buvo realūs, gali parodyti rusų ir turkų tarpusavio kovų istorija.
Lenkams Turkijoje atsivėrė, be abejo, naujos veiklos galimybės, atsirado naujas šansas spręsti savo nacionalinius interesus. Iš pat pradžių, panašiai kaip 1848 m., dėl skirtingų aristokratų veiksmų įvyko skilimas į dvi stovyklas. Vienai vadovavo kunigaikštis Adomas Čartoryskis ir Vladislavas Zamoyskis. Kita buvo demokratai, susibūrę į Ratą, į kurį įėjo generolas Juzefas Vysockis, Liudvikas Mieroslavskis ir Karolis Ružyckis, reikalavę tuoj pradėti nuožmius karinius veiksmus ir todėl planavę įkurti Turkijoje atskirą Lenkų legioną. 1853 metų pabaigoje į Konstantinopolį išvyksta generolas J. Vysockis pasiruošti būsimo legiono organizavimui. Palanku legiono formavimui buvo tai, kad Konstantinopolyje tarnavo Michailas Čaikovskis, turkams pavaldaus kazokų pulko vadas, perėjęs į musulmonų tikėjimą. Jis atvirai pripažindavo veikiantis Lenkijos labui. Su jo pagalba, nepaisant tam tikro nerįžtingumo (kurį stengėsi išsklaidyti jo žmona lenkė, kilusi iš Sniadeckių giminės), veikiant ryžtingai ir glaudžiai, atsirado galimybė stumti į priekį lenkų interesus. Tuoj po generolo J. Vysockio atvykimo į Konstantinopolį atvažiuoja ir V. Zamoyskis, kuris turėjo tuos pačius tikslus, bet buvo siųstas kitos stovyklos. Tylus antagonizmas greitai peraugo į atvirus bandymus įveikti vienas kitą.
Norėdamas realizuoti savo tikslus V. Zamoyskis panaudojo antrąjį kazokų pulką, kuris buvo organizuotas vadovaujantis oficialiu dokumentu, Osmanų imperijos išduotu 1854 m. sultono valia. Aukščiausiu šio (kaip ir pirmojo) pulko vadu turėjo likti Mehmedas Sadyk Paša, o organizatoriumi V. Zamoyskis. Jis tapo politiniu pulko vadu, jo pastangomis jau nuo 1855 m. rudens šio pulko karius finansiškai išlaikė Anglija. Dėl to abu pulkai nekentė vienas kito. V. Zamoyskio nuomone, pirmajam pulkui trūko vieno svarbaus dalyko – lenkiškumo, kuris buvo būdingas antrajam pulkui. Šie kariai turėjo tapti būsimojo legiono tikru branduoliu.
Tokie nesutarimai tik skaldė. Asmenybių ir interesų sutaikymo misiją turėjo atlikti A. Mickevičius. Jis turėjo skelbti visiems lenkams bendrą absoliučios kovos su priešu idėją. Po žmonos mirties poetui grįžo veiklos troškimas, pasitikėjimas savimi ir noras imtis iniciatyvos. Turkija, kaip nesenai Italija, buvo tinkama Lenkijos tikslams siekti. Apie tai bylojo pats A. Mickevičius: ,,Skaudu man, nes galvoju, jei jauni žmonės pamatytų, kaip aš pražilusia galva einu ten, kur protas ir širdis man nurodo, tai galbūt nedrįstų toliau pūti, elgetauti arba triukšmauti salonuose bei kelionėse ir nevykdyti šventos pareigos šaliai“. Taip apie lenkų pareigas A. Mickevičius kalbėjo jau tada, kai dar nebuvo įsitikinęs dėl savo išvykimo į karo apimtą teritoriją, į Konstantinopolį. Instinktyviai žinojo, kad jis, ,,senas emigrantas“, privalo išjudinti, patraukti kitus savo pavyzdžiu, veiksmu, kuris būtų atsvara bejėgiškumui ir valios anemiškumui. Šiuo aspektu geriau ar blogiau, bet jau veikiantys, vien dėl to, kad kažką daro, jo nuomone, daug vertesni už enciklopedistus su chalatais. Ant kovų Europoje svarstyklių turėjo būti mestas lenkiškas nacionalinių veiksmų planas. Tokios mintys nedavė A. Mickevičiui ramybės, jį labai kankino bedvasė atmosfera Paryžiuje, nepakako jam Arsenalo bibliotekos (kur dirbo bibliotekininku) knygų. 1855 m gegužės 31 dieną pas jį atėjo kunigaikščio A. Čartoryskio agentas Liudvikas Zverkovskis – Lenuaras ir pateikia jam pranešima apie politinę padėti Europoje ryšiu su vykstančiu Krymo karu. Jis sustiprino A. Mickevičiaus norą veikti, su jo pagalba pasiruošta išvykti į Konstantinopolį, kur kuo greičiau reikėjo nutraukti vaidus ir pradėti susitaikymo misiją, nukreipti visas lenkų jėgas viena kryptimi.
Karas su Rusija lenkams turėjo būti kovos už Lenkijos laisvę pradžia. Jo manymu, prancūzų laivynas ir kariuomenė galėtų užpulti Rusiją šiaurėje iš Rygos pusės, sukelti grėsmę Pskovui ir suparalyžuoti rusų veiksmus pietuose, kur tarp kitų kariuomenės dalinių ,,lenkų legionas įžengtų į Ukrainą ir sukurstytų lenkų sukilimą prieš susilpnėjusią Maskvą“. Skaičiuodamas lenkų sukilėlių skaičių, A. Mickevičius taip pat galvojo apie Rusijos kariuomenėje tarnaujančių lenkų dezertyravimą.
Taip nusiteikęs A. Mickevičius vis prašė leidimo išvykti. Pagaliau, Prancūzijos švietimo ministrui leidus, gavo lėšų kelionei į Konstantinopolį, kur turėjo vykdyti mokslinę ir literatūrinę misiją. 1855 m. rugsėjo 11 dieną poetas kartu su V. Čartoryskiu paliko Prancūziją. Kartu su Lione prie jų prisijungusiu Armandu Levis, žydų kilmės prancūzu, nukeliavo į Konstantinopolį. Čia iš karto pabandė sutaikyti susipykusius žmones bei kazokų pulkus - taip poetas suprato savo misiją. Lenkų kazokų, tarnavusių turkams, sujungimas su atvykstančiais lenkais turėjo sukurti būsimosios lenkų armijos pagrindą, o ši, vadovaujant Turkijai, padėtų atgauti Lenkijos laisvę. Politinė A. Mickevičiaus misija turėjo didelę reikšmę – „numalšinti vaidus tarp lenkų didikų“ ir nukreipti veiklą į vieną pusę.
Tačiau lenkų konfliktas Konstantinopolyje buvo per toli nuėjęs. Kaltę dėl nenorėjimo taikytis ir lenkų interesų nederinimo A. Mickevičius priskyrė V. Zamoyskiui. Pastebėjęs jo nenuoširdumą ir pamatęs norą viską suimti tik į savo rankas, pasmerkė V. Zamoyskį ir perėjo į priešingą stovyklą. Toks veiklos paralyžavimas, poeto manymu, buvo nusikaltimas prieš Lenkijos interesus, kurio A. Mickevičius V. Zamoyskiui negalėjo atleisti. Britų vyriausybė sutiko su jo pasiūlymu sukurti Lenkų legioną iš tūkstančio raitelių ir trijų tūkstančių pėstininkų. Antrojo kazokų pulko perėjimas anglų priklausomybėn, kurį aprobavo Osmanų imperijos valdžia, visai nutraukė vieningos akcijos galimybę. Kiekvienas A. Mickevičiaus bandymas sutaikyti buvo pasmerktas nesėkmei. V. Zamoyskis tapo divizijos generolu ir su visu antruoju pulku perėjo tarnauti anglams, nebuvo jokios kalbos apie grįžimą. Susidūrus su šia kieta realybe, kaip nuo granito atšokdavo visos A. Mickevičiaus pastangos ir bandymai.
Paskutinės sergančio poeto pastangos buvo pagalba A. Levis organizuojant žydų pulką. Mintis sukurti atskirą žydų dalinį, kurį galima būtų panaudoti kovai su Rusija dėl Lenkijos laisvės, kūrėjui tiko. Žydų junginys, kuris turėjo kariauti prieš Rusiją, be savo grynai praktinių uždavinių, dėl kurių A. Mickevičius ir siekė jį sukurti, turėjo dar tapti ir vienu iš etapų žydams einant nacionalinio orumo ir apsisprendimo dėl savęs keliu. Todėl žydų pulko organizavimą paliko patiems žydams, apsiribojo pagalbos A. Levis teikimu. Poetas redagavo raštą, kurį vėliau pasirašė A. Levis ir išsiuntė buvusiam viziriui Rešyd-Pašai ir viziriui Ali-Pašai išnagrinėti. Poetas iki gyvenimo pabaigos puoselėjo viltį sujungti į vieną didelį junginį visas slavų, krikščionių ir žydų jėgas. Jiems vadovauti turėjo K. Ružyckis, kuris kartu su Prancūzija turėjo pradėti kariauti su Rusija, vėliau turėjo įžengti į Ukrainą ir ten pradėti lenkų sukilimą.
Nesėkmingą šią A. Mickevičiaus veiklą nutraukė mirtis, ištikusi poetą 1855 m. lapkričio 26 d. Gyvenimo pabaigoje, labiau nei anksčiau, kiekvieną jo žingsnį, iniciatyvias mintis, kiekvieną bandymą veikti slėgė, kaip sakė prof. Stanislovas Pigonis, „pikta nesėkmių ir nusivylimų lemtis“. Proto pastangas ir labai gyvenimiškus bei praktiškus veiksmus lydėjo nesėkmės. Dėl susiklosčiusių aplinkybių ir tragiškos kaltės jausmo atsakomybė už nesėkmes slėgė visą to meto lenkų kartą. O gal didžiojo poeto politiniai siekiai turėjo galimybę būti sėkmingai įgyvendinti, tik reikėjo didesnio tautos noro juos paremti?
Atgal
.jpg)
(1).png)
