VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

01 11. „Nuog Austrioku, Maskoliu, Prusu / Atimsma bra(n)gi tiewini musu..“ 1863 m.sukilimui 150 metų

Ona Mažeikienė

Lietuvai ne kartą teko susigrumti su galingais išorės priešais. Po Abiejų Tautų Respublikos Trečiojo padalijimo (1795 m.) Stanislovui Augustui Poniatovskiui Peterburge pasirašius abdikacijos aktą, atsisakius sosto, Lietuva (išskyrus Užnemunę) atsidūrė po Rusijos imperijos jungu ir prarado bet kokį savarankiškumą, netgi vardą - tapo Šiaurės Vakarų kraštu ir buvo išbraukta iš Europos žemėlapio. Keitėsi švietimo sistema (atsirado rusiškos parapijinės mokyklos), 1840 m. neteko galios Trečiasis Lietuvos Statutas, keitėsi administracinis suskirstymas, (atsirado gubernijos).

Visą XIX amžių ir XX a. pradžią – Lietuva gyveno Rusijos imperijos okupacijoje ir su tuo sutikti nenorėjo. Susigrąžinti nepriklausomybę, bent jau savarankiškumą XIX a. bandyta du kartus: per 1831 ir -1864 metų sukilimus. Nors sukilimai buvo skaitlingi, deja, sukilėliai negalėjo atsilaikyti prieš Rusijos imperijos galybę, sukilimai buvo žiauriai numalšinti, tačiau jie parodė tautos norą būti savarankiška ir laisva, liko svarbiais ir atmintinais Lietuvos istorijos įvykiais.

Prieš Rusijos imperijos kariuomenę Lenkijoje manifestacijos vyko jau 1861 metais. Kitais metais Varšuvoje sukilimui rengti įsikūrė Centrinis tautinis komitetas ir sukilimas prasidėjo nuo 1863 metų pradžios, o vasarį – kovą persimetė ir į Lietuvą. Pagrindinis sukilimo tikslas - kova prieš Rusijos okupaciją, o siekis - grąžinti Abiejų Tautų Respubliką į 1772 metų ribas.

Praėjusiais metais prisimintas 1831 metų sukilimo 180-mėtis, o šiemet - minime 150 metų nuo 1863 metų sukilimo. Kovoms už laisvę sukilimams bei jų vadams atminti jau esama istorinių bei literatūrinių leidinių, pastatyta nekilnojamų paminklų, o muziejuose saugoma istorinius įvykius menančių originalių eksponatų: rašytinių bei spausdintų dokumentų, fotografijų, grafikos bei tapybos kūrinių, sukilimo dalyvių asmeninių arba jų pagamintų daiktų. Vizualūs daiktai, jeigu jie eksponuojami, žmonių matomi yra geriau įsimenami negu perskaityta stora knyga.

Būdama istorikė- muziejininkė noriu prisiminti įvykius ne tiek iš literatūros, kiek iš juos atspindinčių eksponatų. Lietuvos istorijos ir etnografijos ( nuo 1992 LNM) muziejaus parengė pirmąją ekspoziciją (veikusią 1968 - 2002metais). Sovietmečiu parengti istoriškai teisingą ekspoziciją buvo be galo sunku ir ne daug kas sugebėjo. Tam reikėjo ne tik žinių, išmanymo,  eksponatų, bet... ir atlaikyti ideologinį spaudimą, turėti „tvirtą stuburą“. Visus tuos davinius turėjo ilgametis muziejaus direktorius Vincas Žilėnas (1907 -1982). Tuome neviename Lietuvos muziejuje buvo rodoma taip, „kaip reikia“ - daug revoliucinės popierinės medžiagos (atsišaukimų kopijų kopijos). Dauguma muziejai buvo supanašėję, neįdomūs, vadinti „popieriniais“, kurie ne tik netraukė lankytojų, o juos tiesiog baidė nuo savęs. Vadovaujami V.Žilėno turėjome tikslą parodyti Lietuvos istoriją ne atsišaukimų kopijomis, o eksponatais, idant muziejaus lankytojas pamatytų originalius, vieną ar kitą istorijos įvykį atspindinčius, tikrus daiktus. Istorijos skyriaus, kuriam teko vadovauti, laikotarpis buvo nuo XIII a. iki 1940 metų. Istorinių temų buvo begalės... (ekspozicija baigėsi Pirmuoju pasauliniu karu). Tarp kitų temų viena vitrina buvo skirta 1863 metų sukilimui, kurio 150-meties metų jubiliejų šiemet prisimename.

1863 m. sukilėliai

Ruošiantis 1863 m. sukilimui buvo naudota agitacinė medžiaga prieš caro valdžią, prieš Katalikų tikėjimo draudimą. Mykolas Akelaitis (1829-1887) į lietuvių kalbą išvertė „Giesmes nabažnos“, po pavadinimu piešti simboliai - perlaužtas kryžius su palmės šakele, o virš jų -  Dievo akis. Tekste raginama sukilti ir išlaisvinti lietuvių žemes „...Nuog Austrioku, Maskoliu, Prusu / Atimsma bra[n]gi tiewini musu...“  Žemaitijoje ant bažnyčių, vienuolynų durų buvo klijuojami plakatai. Minėtas M.Akelaičio giesmes ir vieną plakatą, kurio baltame lape pieštas perlaužtas kryžius ir spausdintu šriftu parašytas tekstas: „Brolej Žemajcziai!...“ muziejus gavo iš Lietuvių mokslo draugijos rinkinių. „Giesmes...“, plakatas ir sukilimo vyriausybės išleistas atsišaukimas baltarusių kalba lotyniškomis raidėmis „PISMO AD JASKA HASPADARA S PAD WILNI DA MUŽYKOW ZIEMI POLKSKOj (Ūkininko Jaskaus nuo Vilniaus laiškas lenkų žemės kaimiečiams), antspauduotas sukilimo antspaudu, buvo eksponuoti. Laiške rašoma, kokias skriaudas žmonėms atnešė pavergėjai ir ragina imtis ginklo. Rengiantis sukilimui Lietuvoje buvo platinami įvairūs ženklai su patriotine bei religine simbolika, su laisvės ir nepriklausomybės šūkiais taip pat šaukiantis Dievo pagalbos - kryželiai, medalikėliai su herbais ir šventųjų atvaizdais.

1863 m. sukilimo herbas 

Rengiantis sukilimui buvo nulieti žalvariniai organizacijų spaudai, keletą jų turi ir eksponavo muziejus. Nacionalinės sukilimo vyriausybės spaudas su išraižytu trijų dalių herbiniu skydu, o juose  - Vyčio, Erelio ir apačioje Šv.Mykolo Arkangelo atvaizdai, viršuje – karūna bei atitinkami įrašai. Pavietų, miestų ir kitų organizacijų spaudai turėjo dviejų herbų- Vyties ir Erelio emblemas ir priklausymo įrašus. Planuojant Vilniuje organizuoti spaustuvę iš Vokietijos buvo nupirkta ir slapta pargabenta spausdinimo mašina. Tai vienas įspūdingiausių eksponatų, kurį muziejus paveldėjo iš Mokslo bičiulių draugijos.

1863 m sukilimas buvo ginkluotas pasipriešinimas, plačiai apėmęs ne tik etnografinę Lietuvą , bet ir buvusią Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritoriją. Deja ,sukilėliai negalėjo prilygti Rusijos imperijos galybei ir jos ginkluotei. Sukilėlių ginklai buvo atsitiktinai: kas ką galėjo turėti (pistoletą, medžioklinį šautuvą, kardą), pasigaminti dalgį, durklą arba pasiimti bent kirvį. Kažkiek ginklų sukilėliai galėjo atimti iš rusų kariuomenės, kontrabanda parsigabenti iš Prūsijos ar kitur, bet ne visi atsivežti ginklai galėjo patekti sukilėliams. Muziejus tikrų ginklų neturėjo, eksponavo kovos dalgį, savo darbo kardą ir iš atskirų dalių sumontuotą šautuvą. Sukilėlių būriai turėjo vėliavas. Muziejus turėjo dvi rankomis pasiūtas vėliavas su siuvinėtais herbais: Vytimi ir Ereliu. Sukilėlių apranga tai pat buvo įvairi, valstiečių valstietiška: pilkos sermėgos sujuostos odiniais diržais, užsidėję juodas kepures. Muziejus sukilėlių aprangos neturėjo, vienintelis - kas bent galėtų priminti uniformą yra išlikę keletas žalvarinių diržo sagčių su reljefiniais Vyčio ir Erelio herbais, o viršuje su karūnomis arba be jų.

Kunigas Antanas Mackevičius

Sukilėliai buvo nevienalytė masė, iš pačių įvairiausių gyventojų sluoksnių: vieni vadinti „raudonieji“ vadovaujami Zigmanto Sierakausko ir Kosto Kalinausko siekė daugiau socialinių reformų, o kiti - vadinami „baltieji“, vadovaujami Jokūbo Geištoro (1827-1897), komiteto nario Jokūbo Lopacinskio, kitų, kuriems daugiau rūpėjo nacionaliniai bei religiniai reikalai. Valstiečių būriams vadovavo kunigas Antanas Mackevičius (1828-1863)

Atskiriems sukilėlių būriams vadovavo: Liudvikas Narbutas (1831-1863), Povilas Suzinas (1839 – 1863), Boleslovas Dluskis ((1829- 1905), Boleslovas Kajetonas Kolyška (1837-1863), Povilas Vivulskis (1843- 1863), Konstantinas Dalevskis (1837- 1872), Titas Dalevskis ir kiti. Daugelio jų buvo eksponuotos portretinės fotografijos. Rodyta nemažai sukilėlių portretinių fotografijų: Vladislovo Jurkevičiaus, Vaitiekaus Dmochovskio, Vladislovo Sadovskio, Boleslovo Oskierkos, Pranciškaus Novickio, Ferdinando Novickio, Motiejaus Jomanto, Jano Sak-Sakovskio ir kitų.

Caro valdžia pirmiausia stengėsi žmones atgrasinti nuo sukilimo. Valdžios įstaigos platino nurodymus, karikatūras, įsakymus, atsišaukimus raginančius neiti į sukilimą, bausti asmenis renkančius pinigus bei sukilimui kitokius dalykus, raginantys neplatinti ir neklausyti jokių pasakojimų apie sukilimą. Tačiau, sukilimas plėtėsi ir greit apėmė visą šalį: vyko mūšiai, susidūrimai su (palyginti gerai ginkluota) okupacine kariuomene.

Caras Aleksandras II 1865 gegužę, vietoje Vladimiro Nazimovo, paskyrė Vilniaus generalgubernatorių Michailą Muravjovą, kuris prieš sukilėlius ėmėsi XIX amžiui neįprastų represinių priemonių. Dėl ypatingo Muravjovo žiaurumo (bausmė- pakarti) gavo „koriko“ pravardę. 1863 m. birželio 27 d. Vilniuje Lukiškių aikštėje viešai buvo pakarti Z. Sierakauskas ir B. Kolyška.

Aleksandro Neviškio koplyčia sukilimo numalšinimo atminimui

Jėgos buvo nelygios, žuvo apie 6 tūkstančiai sukilėlių. Lietuviškose Vilniaus Augustavo gubernijų dalyse paskutinieji sukilėlių būriai kovą nutraukė spalio mėnesį. Apie 20 Mackevičiaus vadovaujamų būrių Kauno gubernijoje išsilaikė iki 1864 m. vasaros.  Pats A. Mackevičius gruodį. pateko į nelaisvę ir mėnesio gale, Kaune Ožeškienės g. buvo pakartas. Po K. Kalinausko suėmimo (1864 m. vasario 10 d.,) buvo laikoma organizuoto sukilimo Lietuvoje pabaiga. K. Kalinauskas iki mirties kalintas ir kovo 22 d buvo viešai pakartas. Mirties bausme buvo nubausti 128 žmonės.

Sukilėlių šeimos buvo terorizuojamos, ištisi kaimai įtarti remią sukilėlius.Tūkstančiams žmonių teko kentėti, kalėjimuose bei tremtyje. Muravjovui pavaldžioje teritorijoje, jo paties ataskaitos duomenimis: 972 išsiųsti į katorgą, 864 įkalinti, 1427 ištremti į Sibirą, o dar daugiau į artimesnes Rusijos gubernijas. Nubausta arti 10 tūkst. žmonių, o priskaičiavus visus baustuosius, nesilaikančius okupacinės valdžios ribojimų, būtų apie 22 000.

Gyventojams buvo drausta be valdžios leidimo keliauti nuo savo gyvenamosios vietos toliau kaip už 30-ies varstų. Įvesta įvairiausių apribojimų: draudimas vaikščioti po Vilnių su lazda, kad joje nebūtų paslėptas ginklas, arba - vaikščioti naktį be žibinto, kad nepasislėptų sukilėliai, be valdžios leidimo draudė nešioti gedulo drabužius ir kita, o tai liudijo muziejaus eksponuoti leidimai –„bilietai“.

Sukrečiantis eksponatas - pranešimas apie B.Kolyškos mirties nuosprendį

skelbtas laikraštyje „Kurjer Wilenski“. Eksponuoti sukilėlių antrankiai, bei grandinės sukilėliams katorgininkams prirakinti prie darbo vietos. Visuomet muziejuose lankytojus labiausiai žavi memorialiniai eksponatai: šiuo atveju asmeniniai sukilėlių daiktai. Eksponuoti sukilėlių būrio vado Liudviko Narbuto, žuvusio prie Dubičių, sidabrinės, rozetės pavidalo, drabužių sagos ir žmonai dovanotas 1863 metais meniškas medalionas - po stiklu įrėmintas bareljefinis kenčiančio Kristaus surištomis rankomis atvaizdas ir jaudinantis laiškas žmonai, rašytas likus vos trims dienoms iki vyro žūties. Muziejus saugo dar keletą, kiek mažiau iškalbingų, sukilėlių laiškų.

Iš asmeninių sukilėlių daiktų paminėtini tremtinių: Antano Venslausko siūtas tabako maišelis su siuvinėta A W monograma ir Boleslovo Oskierkos pypkė, naudota Usoljės katorgoje. Jaudinantis eksponatas sukilėlio Kulikovskio tabokinė, kalinto Vilniaus Domininkonų vienuolyne ir rasta jo karste. Tabokinė meniška, popierinė imituojanti pintą iš šiaudelių geometrinį ornamentą su inicialais K K. Muziejus saugo ir keletą sukilėliams priklausiusių paprastų arba ornamentuotų lietinių ar kaltinių žiedų ir porą žiedų – spaudų su raižytais kryželiais ir herbais.

Atskirai verta paminėti eksponuotus - sukilėlių kalinių bei tremtinių dirbinius, padarytus daugumą Kauno kalėjime iš jiems prieinamų medžiagų; medžio, plaukų, duonos. Daugiausia yra medinių drožinių: dėžučių, tabokinių, adatinių, šakutė, šaukštelis, peilis popieriui. Dirbiniai gausiai ornamentuoti augaliniais, giluminiais, geometriniais, reljefiniais motyvais, alegorijomis ir simboliais. Tarp ornamentų įpinti inicialai, sukilimo arba kalėjimo metai, ant kitų – išdrožti simboliai: kryžius (tikėjimas), širdis perverta strėle (meilė, skausmas, kančia), inkaras (viltis). Kandikis drožinėtas gausiais bareljefiniais ornamentais, o tarp jų įkomponuoti herbinis skydas, kuriame Vytis ir Erelis ir nulaužtas kryžius erškėčių vainike. Kryželis, kurio vienoje pusėje  reljefinis įrašas BUK VALE TAWA, o tarp kryžmos - Dievo akis. Kitoje pusėje: KARMLITY W KOWNIE 1864.

Dėklas akiniams iš mamuto kaulo padarytas Z.Ivaškevičiaus tremtyje Tabolske, Eksponuota žiedų, padarytų iš įvairaus metalo bei apipintų ašutais. Vienas jų rastas K.Kalinausko celėje.

Atskirą grupę muziejus eksponavo įvairių dirbinių nulipdytų iš duonos: papuošalų, keletą apyrankių, ornamentais dekoruotų karoliukų, sagių, medalionų vaizduojančių Madoną su Kūdikiu arba su Kristaus atvaizdu. Eksponuotas (nepilnai išlikęs) duoninis Rožinis-lipdytas iš karoliukų su grioveliais ir ovalinis medalionas su bareljefiniu Kristaus Gelbėtojo profiliu. Buvo eksponuota kryželių iš duonos su datomis 1864 ir įrašais lenkų kalba (Dieve gelbėk mus. Dievas mūsų paguoda). Iš duonos buvo nulipinta įvairiausių dalykėlių. Nepaprastai meniškas medalionas vaizduojantis erškėčiuotą Kristaus galvą arba  Madoną su Kūdikiu. Duoniniai eksponatai meniški, įdomūs, tačiau labai jautrūs drėgmei, fiziniam poveikiui ir sunkiai išsaugojami.

Lankytojai atkreipdavo dėmesį į apyrankę nupintą iš žmogaus plaukų, supintų kiauraraščiu, sulenktų į tris dalis, galai sujungti apvaliu bumbuliuku, o du bumbuliukai kabo ant pintos plaukų virvutės. Vertas dėmesio sukilėlio Mykolo Stempinskio tremtyje Tomske pasidarytas smuikas, kurio garsais jis gaivino savo ir kitų tremtinio dalią. Nepaprasto kruopštumo miniatiūriniai dirbinėliai yra sukilimo vado Prano Dalevskio krepšeliai, išdrožti ažūru iš vyšnios ir slyvos kauliukų. Tarp ornamentų autoriaus inicialai F D  (Francas –Pranas Dalevskis)

Tik kalėjime galima padaryti tokio kruopštumo kūrinėlį.(!)

Sukilimo mastai buvo dideli. Žmonės palaikė sukilėlius, visaip išreikšdami okupantais nepasitenkinimą, moterys nešiojo juodus papuošalus: sages, sąsagas, karolius, juodas medines apyrankes su spynelėmis, reiškiančiomis nelaisvę, juodus šalikus ir kita.

Kad sukilimas buvo rimtas išbandymas Rusijos imperijai rodo ne tik žiaurus susidorojimas su sukilimo dalyviais, bet ir tai, kad Caras Aleksandras II išleido ordiną – kryžių ir medalį už 1863-1864 m. sukilimo malšinimą ir jais apdovanojo malšintojus, o Muravjovas įsakė.Vilniuje pastatyti Aleksandro Neviškio koplyčią sukilimo numalšinimui atminti (Koplyčia stovejo1865-1919 m. dabartinėje V.Kudirkos aikštėje)

Sukilimo 115-osioms metinėms Istorijos skyriaus darbuotoja Liuda Gaigalienė yra parengusi  katalogą „1863 metų sukilimo medžiaga Lietuvos TSR Istorijos-etnografijos muziejuje“(išleistas 1978 m.) Vėliau, regis, šiam sukilimui skirtą katalogą, išleido ir Šiaulių „Aušros“ muziejus. Girdisi, kad 1863 m. sukilimo 150 –tosioms metinėms pastarasis muziejus planuoja išleisti visuose Lietuvos muziejuose ( ir ne tik) esančią sukilimo medžiagą. (Labai sveikintina, lauksim!).

Sukilimų reikšmė Lietuvos istorijai yra be galo svarbi ir reikšminga, įrodanti ir pamokanti, kad Tauta niekada nenorėjo būti vergijoje, kad Lietuvai Laisvė visada buvo brangi ir saugotina, šito užmiršti nevalia...

Atgal