VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

01 22. Partizaninio karo pabaiga

Irena Montvydaitė - Giedraitienė

2013 metai Lietuvos rezistencijoje jubiliejiniai metai, sukanka 60 metų kai Lietuvoje baigėsi beveik dešimtmetį trukęs partizaninis karas. Visoje Europoje nei viena tauta tiek laiko nesipriešino okupacijai. 1953 metai – organizuoto partizaninio pasipriešinimo Lietuvoje pabaiga. Lietuva galuotinai liko be savo kariuomenės, nes partizanų junginiai sudarė Lietuvos kariuomenę pogrindyje.1953 m. sausio 17 dieną, sunaikintas paskutinis Lietuvos Vakarų srities štabas. Gegužės 30 suimtas Jonas Žemaitis - Vytautas, LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas. Rugpjūčio 23 – 27 sunaikinta paskutinioji, dar veikusį Žemaičių apygarda. Likę pavienei partizanai, supami didžiulės okupacinės valdžios struktūrų, pilnai veikti nebegalėjo, 1948 metais Lietuvoje veikusios devynios apygardos buvo sujungtas į tris Sritis. Vakarų Lietuvos partizanų sritį sudarė Žemaičių, Kęstučio ir Prisikėlimo apygardos.

Šių metų sausio 17 d. rytą, Kelmės kraštotyros muziejaus direktorės Danutės Žalpienės iniciatyva, buvo surengta pilietiškumo pamoka. Muziejaus renginių salę užpildė Kelmės mokyklų mokiniai, Lietuvos kariuomenės savanorių 605 kuopos kariai, P Plechavičiaus vietinės rinktinės Radviliškio kuopos kariai, Kelmės raj. savivaldybės atstovai ir laisvės kovų dalyviai. Sukako 60 metų, kai 1953 m. sausio 17 d. rytą, Kelmės raj. Pužukų kaime. Ruko sodyboje žuvo paskutinis Lietuvos partizanų Vakarų srities štabas.

Minėjimo dalyviai

Renginio pradžioje tylos minute pagerbti žuvusieji už Lietuvos laisvę. Peržiūrėtas iš nuotraukų sukurtas pažintinis, dokumentinis filmas, apie partizanų gyvenimą ir kovas. Pranešimą apie paskutinio Vakarų srities štabo likvidavimą ir Srities vadą Antaną Bakšį – Germantą, skaitė Kelmės krašto muziejaus muziejininkas Rimantas Serva. Apie partizaninę kovą Žemaitijoje, prisiminimais pasidalijo atkurtos Lietuvos laisvės armijos  sąjungos pirmininkė Irena Montvydaitė – Giedraitienė. Ji plačiai papasakojo ne vien apie savo tėčio, Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo – Žemaičio partizaninį kelią, bet ir partizaninio karo reikšmę Lietuvai ir apie jo ištakas. Kai kuriems renginio dalyviams, ypač jaunimui, pirmą kartą girdėta ir apie Lietuvos laisvės armiją, jos įkūrimą ir jos reikšmę partizaniniame kare.

Renginio dalyviai nuvyko į Pužukų kaimą, prie paminklo skirto Vakarų Srities štabo atminimui, padėjo gėlių. Aplankyta ir kovotojų palaikų užkasimo vieta Tylos gatvėje. Tuomet buvusi klampynė, toliau nuo miesto. Per pusšimtį metų išaugo gyvenamasis kvartalas. Čia buvo vežami ir užkasami iš aplinkinių vietovių žuvusiųjų partizanų palaikai. Po kryžium padėta gėlių, pagerbtas jų atminimas.

Apie tragedija Kelmės r. Pužukų k., Rukų sodyboje. Pasakojo Stasys Rukas, Kazimiero sūnus, tų dienų liudininkas, tuomet buvęs aštuoniolikmetis, dabar jau besiilsintis Amžinybėje.

Prie paminklo Vakarų srities štabui atminti

„Mano tėvukai, be išimties šelpdavo ir užjausdavo visus žmones patekusius į vargą. Gyvenome tame pačiame Pužukų kaime, tik 6 kilometrai nuo Kelmės, sodyba prie pat vieškelio, vienas kilometras iki kolūkio kontoros.

1949 metų liepos naktį atėjo į mūsų sodybą septyni partizanai. Tai buvo Lietuvos kariuomenės uniformomis ir ženklais gerai ginkluotų jaunų žmonių būrelis. Po mėnesio aplankė jau matyti ankščiau buvę partizanai; Budrys, Valeras ir jo žmona Balanda. Jie įsiprašė tėvukų sutikimo įsirengti bunkerį. Tėvukai ryžtingai palaikė nepriklausomybės idėjas, neapkentė nei vienos nei kitos okupacinės valdžios. Porą naktų su tėvuku vežėme iškastą žemę. Partizanai įsikūrė1949 metų rudenį. Jie atsinešė spausdinimo mašinėlę, radijo aparatą „Philips“. Dažnai ir aš pasiklausydavau „Amerikos balso“. Išgirsdavome absurdiškų teiginių dėl greito išvadavimo. Tomis pasakomis nebetikėjo nei mūsų partizanai.

1952 metų pavasarį partizanai įsirengė rankinę spaustuvę. 35 - 40 metų, neaukšto ūgio, tamsiaplaukis, barzduotas vyriškis, tai buvo Antanas Bakšys – prisistatęs Seniu. Jis medžio plokštėje išraižė laikraštėlio pavadinimą, redagavo mūsų spaustuvėje leidžiamą pogrindžio spaudą. Prieš artėjančiai nelaimei, apsigyveno nesenai pradėjęs partizanauti jaunuolis Tonis – Antanas Jankauskas. Gyvenimo sąlygos buvo sunkios – trukdavo oro. Vidurdienį arba vakaro prieblandoje tėvukas arba aš visada atkeldavome nuo angos dėžę, o partizanai, įsiropštę į viršų, džiaugdavosi vėsuma, tyru oru. 1952 metų pabaigoje pastebėjome, kad partizanai pasidarė kur kas atsargesni. Jų veiduose matėme kažkokį susirūpinimą ir tas kėlė nerimą ir mano tėvukams. Jie vis rečiau išeidavo į kaimus ir prašydavo, kad vidurdieniais nebeatidarinėtumėm slėptuvės.

Aleksas Jurkūnas-Raganius

Atėjo lemtingas 1953 metų sausio 17 rytas, enkavedistų įsibrovimas į mūsų sodybą buvo ne pirmas ir standartinis. Klausti kur slepiasi „banditai“, irgi buvo įprastas reiškinys. Dėjome viltis, kad šis juodas debesis ir šį kartą aplenks mūsų šeimą ir mūsų globotinius. Išaušus aš apsirengiau ir išėjau į darbą, į kolūkio kontorą, kuriame dirbau buhalteriu. Pamačiau apsuptas kaimynų Ežerskų, Lekavičių sodybas. Supratau, kad tai – ne atsitiktinis enkavedistų reidas į kaimą, o turintys daugiu žinių.

Kai enkavedistai metaliniais strypais pradėjo tyrinėti mūsų virtuvę, daržinę tvartą ir tik malkinėje aptiko medines konstrukcijas, tada buvo viskas aišku. Man, tik valandą pabuvus darbe, į kontorą rėkdami „Kur banditas Rukas?“ įsiveržė įgaliotinis Krugliakovas ir stribas Stasys Nekrašas. Per keletą minučių buvau nugabentas į savo kiemą. Trobos galo kampe ant grindų sėdėjo mano tėvukai, seserys. Pasigirdo duslus sprogimas, kratydamas kruviną ranką per kiemą bėgo kariškis. Pasirodo, dėl savo nesugebėjimo, jis sprogdindamas slėptuvės angą, susižeidė ranką. Du enkavedistai užlaužtomis už nugaros rankomis vedėsi Tonį. Aš buvau įgrūstas į slėptuvės žiotis. Tenai pamačiau neapsakoma vaizdą. Dvelkė parako ir kraujo kvapas, buvo kapų tyla. Aplink mėtėsi sudraskyti popieriai, išbarstytas spaustuvės šriftas, sulankstyti ilgavamzdžiai šaunamieji ginklai, sudaužyta rašomoji mašinėlė, radijas, laikrodžiai – visa tai kas galėjo tenkinti materialines stribų užgaidas. Vienoje pusėje ant gulto, ant krauju įmirkusios pagalvės aukštielninkas  gulėjo Senis. Kitoje pusėje ant gulto amžinu miegu užmigusi pusiau šonu gulėjo Balanda. Apačioje ant grindinio kniūbsčias tįsojo Valero lavonas. Ranka už peties pajudinau Valerą. Lavonas dar buvo šiltas ir gležnas“.

Antanas Jankauskas – Tonis, gimęs 1931 metais liko gyvas. Taip buvo sutarta, kadangi jis jaunas, nesenai partizanaujantis, mažai „nusidėjęs“ nebus žudomas, bus ateičiai šios istorijos liudininkas. Kas šios slėptuvės išdavikai, iki šių dienų  nėra tikslaus išaiškinimo. Ketvirtas štabas nebeatsikūrė, nes nebebuvo partizanų -  pareigūnų.

Antanas Bakšys – Senis, Klajūnas gimė 1923 m. Raseiniuose, siuvėjos ir batsiuvio šeimoje. 1941 m. baigė Raseinių gimnaziją. 1944 metais buvo įstojęs į P.Plechavičiaus organizuota Vietinę rinktinę.. Rinktinę vokiečiams išvaikius, pradėjo mokytojauti. Sugrįžus Raudonajai armijai, buvo  saugumiečių suimtas ir įkalintas Vokietijoje. Nesudarę bylos, išvežė į Tulos anglies kasyklas. Čia pasmerktiems greitai ateidavo mirtis. Antaną nuo bado išgelbėjo parduoti batai, gauti iš namų siuntiniai ir pradėti piešti viršininkų portretai. 1946 metais pasisekė pabėgti. Leisgyvis pasiekė namus. Enkavedistų buvo suimtas. Per tardymus išsukta ranka. Jautė, kad yra sekamas 1947 metų lapkričio 17  - sios naktį ryžtingai apsisprendė eiti partizanauti. Buvo gabus ir ryžtingas partizanas, skiriamas į įvairias atsakingas pareigas. Buvo Vyčių sąjungos įkūrėjas ir ideologas.

Aleksas Jurkūnas – Valeras, stomatologijos studentas Paskutiniojo Vakarų srities štabo viršininkas. Gimęs 1923 m. šiaulietis, Lietuvos laisvės armijos narys. 1944 metų rudenį, kartu su broliu Jonu, studentu traukėsi link Vokietijos, bet sustojo Žemaitijoje, Raudgirio miške, netoli Kražių. Alekso brolis Jonas Raudgirio miške persišaldė ir susirgo. Partizanai jam pagamino pasą Jono Donskio vardu. Buvo gydomas Romainiuose , ten ir mirė.

Elena Gendrolytė –Jurkūnienė – Balanda, gim. 1924 metais, užaugo kaime Kelmės rajone. 1941 m. baigė Kelmės gimnaziją. Mokytojavo Junkilų, Linkaučių ir kitose mokyklose. Tėvai ištremti, sesuo Elena areštuota. Norėdama išvengti tardymų, kankinimų, pasitraukė pas partizanus. Tai buvo 1950 metai. Tų pačių metų gegužės mėnesį pas ūkininką Antaną Gudmoną buvo atvežtas kunigas ir sutuokė partizaną Valerą ir partizanę Eleną. Sutuoktuvėse dalyvavę keturi civiliai dalyviai, buvo išaiškinti ir nuteisti. Vedama meilės ir ištikimybės vyrui ir Tėvynei, ji pasirinko tragišką išeitį.

Atgal