ISTORIJA
01 29. Benamis
Stasys Prakapas
Kanada
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, bėgdami nuo komunistinio košmaro atsidūrėme pabėgėlių stovyklose, iš kurių išsiskirstėme į įvairiausius kraštus. Nemažai mūsų priglaudė Didžioji Britanija, tai artimiausias kraštas nuo Lietuvos, iš kur būtų arčiausiai grįžti Lietuvon, jai atgavus laisvę. Nors užjūryje gyvenu daugiau kaip 60 metų, meilė Lietuvai neišblėso.
Prieš išvykdami užsienin, tautiečiai turėtų pagalvoti, ar verta palikti gimtąją Lietuvą. Apsigyvenęs Didžiojoje Britanijoje, parašiau eilėraštį, taip išreikšdamas savo jausmus naujame krašte:
Sielą užgriuvo debesys niūrūs,
Nerimas beldžias jaunoj širdy.
Krūtinę graužia sielvartas juodas,
Baigiu užmerkti dulkėtas akis.
Kur tu beeisi, visur nemiela,
Kur bepažvelgsi – svetima, tvaiku.
Čia nematysi berželių, smūtkelių,
Aplink – tik mūrai svetimi.
Ne, aš nemainyčiau savo gimto krašto,
Savos tikybos, papročių,
Nors ir žadėtų man turtus ir gėrybes,
Neatsižadėčiau brangios Lietuvos.
Lietuvis Sibiro tyrinėtojas
Tolimame Rytų Sibire, ant aukšto Kolymos upės kranto, stovi paminklas, kuriame iškalti žodžiai: „Įžymiam Sibiro, Kolymos, Indigirkos ir Janos tyrinėtojui geologui J. Čerskiui (1845-1892) nuo dėkingų palikuonių“. Čia, Verchnekolymske, mirė ir palaidotas Vilniaus gimnazijos ir Vilniaus bajorų instituto auklėtinis Jonas Čerskis, už dalyvavimą sukilime paimtas į kariuomenę ir ištremtas tarnauti į Omską.
J.Čerskiui kelias į mokslą, kaip ir visas gyvenimas, buvo itin sunkus. Dar tarnaudamas kariuomenėje, apleistoje pirtyje ar sandėlyje įsitaisydavo laboratoriją, prie žvakių šviesos studijuodavo geologiją, anatomiją, chemiją, vėliau dešimtmečius praleido sunkiose ekspedicijose negyvenamame kalnuotame Šiaurės rytų Sibire aplink Baikalą, Tunguskos, Kolymos rajonuose. Geologinės struktūros, meteorologiniai, etnografiniai, archeologiniai tyrinėjimai, žinių gilinimas apie paukščių migraciją, žuvis ir žvėris, vabzdžius – toks buvo jo darbo diapazonas.
Ligos palaužtas J. Čerskis mirė ekspedicijoje. Šį žmogų ir jo darbus primena geografiniai pavadinimai: Čerskio kalnagūbris, Čerskio viršūnė ir Čerskio slėnis.
Leningrado apsuptyje 1944 m.
Iš karo prisiminimų
Išbuvus porą mėnesių tankų gynyboje Stara Russa fronto ruože, staiga atsidūrėme Leningrado apsuptyje. Čia, slėnyje, radome daug žuvusiųjų. Jų batai kyšojo iš žemės. Kur kišdavome kastuvą, atsimušdavome į kūną. Nežinau kodėl, bet visi žuvę buvo užsidėję dujokaukes ir pasiruošę ginklus, bet nėkart neiššovę. Aplinkui nebuvo nei vieno sveiko medelio, jokios gyvybės. Dažnai krito artilerijos sviediniai. Mūsų pareiga buvo apsaugoti oro erdvę nuo geležinkelyje įsikūrusių toliašaudžių patrankų, kurios kas vakarą pradėdavo šaudyti Leningradą, užsiliepsnodavusį ugnimis.
Aplinka primine man:
Mes išrausėm laukus apkasais,
Iki mus žemėm apmes.
Turbūt mus apleido Dievai,
ir žūsim nežinomi mes.
Mūsų batalionas iš šešių 8.8 ir vienos 2 cm patrankėlės, įsikasusios slėnyje, buvo pirmasis priešui taikinys. Kasdien bandydavo pulti mus su šarvuotais bombonešiais. Nemažai jų išsiųsdavome Amžinybėn. Teko matyti, kaip iš pašauto lėktuvo leisdavosi lakūnas, jie patys bandydavo sunaikinti.
Jaunystėje pagalvodavau:
Nupūs mane, kaip rudenio lapą,
į dulkes mane pavers.
Neliks nieko šiame pasaulį,
Tik laikrodis tiksės.
Vakarais rusai įjungdavo garsiakalbius, reikalaudami pasiduoti. Paleisdavome į juos šūvių seriją ir nutildydavome.
Mūsų vietovė buvo tarp dviejų ugnių. Sviediniai krisdavo iš visų pusių, nežinojai, kada iš viršaus kris ant galvos. Aplinkui viskas buvo išrausta, nebuvo laisvos pėdos.
Nežinosi nei valandos, nei laiko,
Kiek man skirta dar gyventi.
Atrodo, kad kas mane palaiko,
Skirdamas dar man dosnias minutes....
Nežinau, kiek dar būčiau ištvėręs, bet mano laimei gavome įsakymą keltis saugoti Liepojos oro erdvę. Važiuodami sužinojome, kad tik mums išvykus buvo visiškai subombarduota mūsų stovyklavietė.
Vieni gyvenime patirti atsitikimai greitai pamirštami, o košmariški karo mirties zonos pergyvenimai atmintyje pasilieka visam laikui...
Atgal
.jpg)
(1).png)
