Istorija
02 22. Žiupsnelis lietuviškai Sibiro epopėjai. 2 dalis
Irena Tumavičiūtė
Brolis kažkiek laiko ganė dvi vienos rusų šeimos karves. Vieną dieną ir aš nutariau eiti su juo ganyti. Bet netyčia ar aš, ar brolis palietėme širšių lizdą, ir mane taip baisiai sukandžiojo, kad daugiau apie ganiavą ir nebegalvojau.
Klemaičių Jonukas, Stasiukas ir mano brolis Jurgis vasarą savo šeimoms dažnai padovanodavo gardžių pietų, suderindami malonumą su nauda – mat visi jie mėgo meškerioti. O žuvies Tomės upėje būta. Atsimenu, kartą mano brolis, parnešęs daug gražių žuvelių ir gindamasis nuo katės, kuri pirmoji stengėsi paragauti žuvyčių, pasakė, jog jam maloniau meškerioti negu valgyti...
Kaip minėjau, 1953 m. pradėjau lankyti pradinę mokyklą. Kadangi brolis jau ėjo į ketvirtą klasę, tai rugsėjo 1-ąją nusivedė ir mane į mokyklą.
Mokytis buvo labai įdomu, skaityti išmokau greitai. Rudens ir žiemos popietėmis skaitymas buvo mėgstamiausias mano užsiėmimas – pavasarį ir vasarą visas laisvalaikis buvo bulvių sodinimas, daržų laistymas, ravėjimas, dirvos purenimas. O daržai buvo ne tik prie namelio, bet ir už kokių dviejų kilometrų nuo namų, už kaimo ribų.
Gražiausi mano atsiminimai, tikrąja to žodžio prasme, susiję su mokykla.
Ryškiausias mokyklos laikų šviesulys ir vienas šviesiausių gyvenime sutiktų žmonių buvo mokytojas Ivan Aleksandrovič Bragin. Mes jį vadindavome Vansanč. Neatsimenu jo pikto. Iš jo dvelkdavo neišpasakyta ramybė. Buvimą toje klasėje šiandien drįsčiau pavadinti gaivinančia oaze, už kurios sienų – spiginantis šaltis, vasarą – uodų antplūdžiai ir fizinis darbas, o visą laiką – egzistencija be savo kampelio, kuriame galėtum užsidaryti ir bent valandėlę likti su knyga, su savo mintimis. Mokykla buvo vienintelė vieta, į kurią verždavausi, ir kai per bulviakasį kartą reikėjo praleisti pamokas, verkti norėjosi. Mokytojo pagyrimus, dažniausiai per matematikos ir rusų kalbos ir literatūros pamokas, šiandien pavadinčiau dvasios balzamu. Baigdama pradinę mokyklą, mokėjau atmintinai Puškino, Nekrasovo posmų, Krylovo pasakėčių. Kažkaip įstrigo Puškino eilutės, skirtos dekabristams:
„Vo glubinie sibirskich rud
Chranite gordoje terpenje,
Ne propadiot vaš skorbnyj trud
I dum vysokoje stremlenje.
Okovy tiažkije padut,
Temnicy ruchnut – i svoboda
Vas primet radostno u vchoda,
I bratja meč vam otdadut“.
Žinoma, tada šiuos žodžius siejau tik su rusų didvyriais dekabristais ir ištikimomis jų žmonomis, žavėjausi dekabristų drąsa. Vėliau tuos posmus kažkaip netyčia atsiminiau 1958 metais, kai grįžus paaiškėjo, jog mūsų Lietuvoje neregistruoja...
Grįžkime į mokyklą. Į tėvų susirinkimus kartais nueidavo mano senelis – jis mūsų šeimoje vienintelis mokėjo rusų kalbą. Atsimenu, vieną kartą po tokio susirinkimo jis mano tėvui pasakė, kad mokytojas mane labai gyrė, tik pridūrė, kad mano akyse dažnai nei iš šio, nei iš to suspindi ašaros.
Kas yra diskriminacija, patyriau tik grįžusi į Lietuvą. O toje Sibiro klasėje turbūt ir nebuvo ką diskriminuoti – tremtinių totorių, čiuvašų, ukrainiečių, rumunų, vokiečių ir netgi ketvirtajame dešimtmetyje atitremtų rusų buožių ir „liaudies priešų” vaikai ir aš, antrais gyvenimo metais ištremta kaip lietuvio „buožės ir banditizmo rėmėjo“ vaikaitė. Buvau reabilituota tos pačios trėmusios valdžios, jau eidama 43-uosius metus, antrą kartą – eidama 45-uosius.
O ten, Sibiro kaimo mokykloje, mūsų klasė buvo didele gera šeima. Per speigus mokytojas ateidavo į rūbinę, patikrindavo, ar visų nosys užrištos skaromis ar šalikais. Kartą man kažkaip pasirodė, kad mokytojas rišdamas skarą paglostė skruostą. O gal tai vaiko fantazija dėl visuotinio dėmesio ir švelnumo deficito.
Kai ėjau į ketvirtą klasę, mokytojas pasakė, kad per Naujųjų Metų eglutę būsiu Snieguolė. Jokiais žodžiais neapsakysi to jausmo, kai mokiausi atmintinai gražius sakinius, kuriais prie naujametinės eglutės turėjau kalbėtis su miško žvėreliais ir paukšteliais, o svarbiausia – truputį užriečiau nosį – aš vienintelė žinojau, kas bus Senis Šaltis, nes man su juo reikėjo repetuoti. Tai buvo kažkuris iš tėvų.
Mano mama tuomet jau buvo pramokusi siūti – iš pradžių pridėdavo senas išardytas rankoves ir kitas rūbų dalis, paskui ir pati jau išmoko sukirpti. Net siuvimo mašiną įsigijome, ir mama kartais siūdavo ir rusaitėms – dažniausiai jos atsilygindavo kokiais produktais.
Prieš tuos man istorinius Naujuosius metus mama nupirko kelis metrus marlės ir daug ne visai baltos vatos – kitokios, matyt, nebuvo. Pasiuvo man iš tos marlės sijonuką, švarkelį, kepuraitę, kažką panašaus į „aulinius čebatus“ – iš marlės! Visus kraštus abi apsiuvome storu vatos sluoksniu.
Tą vakarą, kai mokykloje prie didžiulės eglės šventėme Naujuosius1957-uosius metus, kai buvo tiek daug šviesų ir spalvų, žaislai daugiausia buvo pačių vaikų pagaminti per darbų pamokas, to vaidinimo metu, kai man priklausė visi miško paukščiai ir žvėreliai, jaučiausi taip, kad vėliau, jau būdama suaugusi, galėjau pasakyti – pirmą kartą gyvenime buvau neapsakomai laiminga.
Mokykloje labai mėgau dainuoti, kol… kažkurią dieną, gal antroje klasėje, o gal ir trečioje, visą mūsų klasę priėmė į pionierius. Atsimenu, prieš tai reikėjo išmokti priesaiką – savo draugų akivaizdoje pasižadėti būti ištikimai Lenino ir Stalino reikalui. Prisiekėme individuliai, mums užrišdavo raudoną kaklaraištį, po to, pridėję prie smilkinio ranką, tardavome priesaikos žodžius. Atsimenu, parėjau namo, pasakiau mamai, kad mane įrašė į pionierius ir uždainavau kažkokią nekaltą dainelę, berods, apie miške gimusią ir augusią eglutę, kuri žaliavo ir žiemą, ir vasarą. Tik po daugelio metų supratau tylią mamos reakciją į mano pionieriškumą – ji tada nusisuko ir pasakė: „Nei tu dainuok, nei tu turi balsą”. Tą akimirką įsigijau pirmąjį nevisavertiškumo kompleksą – nebedrįsdavau garsiai dainuoti, nebent (vėliau) įsilinksminusioje draugėje pritardavau garsiau dainuojantiems. Vėliau tų kompleksų tik gausėjo...
Kadangi kaime buvo toks tautų katilas, buvo įprasta išgirsti ir totorišką, vokišką ir, be abejo, lietuvišką frazę. Buvo mūsų kaime ir vienas Latvijos žydas. Įdomu pastebėti, kad miško plukdytojų brigadai vadovavo tremtinys vokietis Viktoras Šaidtas, brigados spartuoliai, kaip kalbėdavo tėvas (parsivežė net kelis pagyrimo raštus), buvo lietuviai, žydas Lempertas buvo buhalteris.
Pirmą kartą supratau, kad mes, lietuviai, esame kažkokie kitokie, kai į mūsų kiemą, jau prie trobelės, atėjo toks stambus, kariška miline ir viena juodai dengta akimi rusas, kažko mano mamos paklausė ir kažką užsirašė. Vėliau tą vyriškį prisimindavau su šiurpu. Gal dėl to, kad nugirdau, kaip grįžusiam iš darbo tėvui mama pasakė, kad buvo komendantas ir tikrino. Išgirdusi žodį „komendantas“, pasijutau kažkaip nejaukiai. Jau būdama suaugusi, esu tą komendantą mačiusi sapne ir iš siaubo pabudusi.
Kitas kartas Sibire, kai man vėl pasidarė neaišku, kodėl aš – kitokia, buvo tokia scena. Kartą mama liepė kažką nupirkti krautuvėlėje, kuri buvo už gero kilometro nuo mūsų trobelės. Buvo prietema, todėl ėjau sparčiu žingsniu. Staiga iš už krūmo išgirstu vaikėzo balsą:
„Latyš, kuda letiš,
Pod krovatj, gavno klevatj“.
Improvizuoto folkloro – nešvankių čiastuškų – buvo tekę girdėti lauke per rusų šventes, bet tąsyk išgirdau man asmeniškai skirtą „improvizaciją“. Tik vėliau supratau, kad vaikas mano garbei tikrai negalėjo sukurti dvieilio. Vadinasi, namuose girdėjo tėvus mus vadinant latyšais. Beje, minėtojo Šaidto sūnų rusiukai kartais aprėkdavo „fricu“. Ir nieko stebėtina. Tik vėliau vietiniai darbininkai lietuviams papasakojo, kad, prieš atvežant tremtinius, rusams buvo pasakoma, jog atveš banditų. Paskui jie pamatė, kad tie lietuviai, vokiečiai, rumunai – normalūs žmonės.
Tiesa, mokslas mokykloje buvo prieinamas ne visiems vaikams. 13 metų ar vyresniems tremtinukams jau reikėjo kartu su suaugusiais eiti dirbti miško darbus. Pavyzdžiui, minėtojo partizano, buvusio Lietuvos armijos puskarininkio Klemaičio našlė dirbo miško darbus kartu su 15 metų sūnumi Antanu ir 17 metų dukra Jona, barake likdavo jos 60 metų motina ir keturi vaikeliai. Kai Jona už dienoraščio rašymą ir jame įžiūrėtas „antitarybinio” turinio eilutes buvo nuteista 10 metų konclagerio, tas Antanas savo stipriomis vaikiškomis rankomis kartu su motina gelbėjo nuo bado visą šeimą, iš balkių, kuriuos susinešė nuo upės, surentė gausiai šeimai trobą, po kelerių metų, jau mums išvažiavus į Lietuvą, pasistatė didesnį namą.
Ar galima lietuvio ūkininko gyvenimą įsivaizduoti be kiaulės tvartelyje? Mama pasakojo, kad kažkelintais metais lietuviai sužinojo, jog už kokių šešių kilometrų kiaulė atsivedė paršiukų. Keli lietuviai ir patraukė į „žygį“ – mama prisimena, kad tėvo parsineštas paršiukėlis buvo toks mažytis, jog tėvas jį nešėsi užantyje.
Pirmuosius nusipirktus paršiukus lietuviai laikė savo trobelėse – vis dėlto laiminga aplinkybė buvo tai, kad Tomskas – ne Tolimoji šiaurė, o derlingos Vakarų Sibiro žemės. Prie kiekvienos trobelės buvo keli arai, o paskui sklypai „krūmuose” – taip buvo vadinami mūsų daržai už kaimo. Tuose „krūmuose“ prapuldavo visas mūsų, vaikų, laisvalaikis po pamokų iki vakaro – nuo gegužės iki rugsėjo. Ko gero, ne man vienai, o ir likimo sesėms ir broliams visą gyvenimą žodis „krūmai“ asocijuojasi su vieta, kur reikia daug dirbti.
Vyrai dirbo miško darbus. Gal nuo trečiųjų metų Sibire mūsų mama nebėjo į jokius valdiškus darbus, vadovavo mūsų trijulės – mama, brolis ir aš – „žemės ūkio“ darbams ir pati juos dirbo. Vaikiškomis rankytėmis laikydami, kojytėmis mynėme kastuvus ir kartu su mama vertėme „vagas” – plūgo gyvenime nebuvome matę. Žiemą sėmėme iš krosnies pelenus, kaupėme juos bulviasodžiui. Vėliau, kai jau ėmėme laikyti po dvi kiaules, atsirado ir mėšlo. Pusiau perpjautas bulves sudaigindavome – kad geriau augtų – ir per visą kaimą krepšiuose jas nešdavome iki „krūmų”. Į kiekvieną kastuvais „suartos“ žemės duobelę, vėl išverstą kastuvu, įberdavome pelenų ir dėdavome po vieną ar dvi bulvių puseles. Paskui ravėdavome bulvių sklypelį, lygiai taip, kaip ir kitas daržoves. Paskui – bulvių kaupimo metas – purendavome žemę aplink kiekvieną krūmelį, paskui žygiuodavome su kibirais į upę (maždaug už pusantro kilometro nuo daržų) ir atgal – laistėme visas daržoves.
O jau bulviakasis! Bulvės kvepėjo! Man bulvės atrodė tiesiog milžiniškos, būdavo ir tokių, jog vieną abiem rankutėmis dėdavau į krepšį. Prisimenu, kaip didžiuodavausi, kad persikreipusi nunešu krepšį iki krūvos ir išpilu. Tik po daugelio metų ėmė reikštis tokio didvyriško tąsymo padariniai. Pirmaisiais metais maišus su bulvėmis tėvai parnešdavo namo ant pečių. Vieną kartą, atsimenu, bulvių maišams parvežti tėvas kažkur gavo pasiskolinti jautį. Žinoma, ir Lietuvos kaimuose vaikams reikėdavo užsidirbti duoną. Bet čia dar žmonės turėjo plūgą ir gal vanduo buvo šiek tiek arčiau sklypelio. O mūsų vasaros atostogų prisiminimai – tik kibirų ir kauptukų nutrintos rankos ir nuo naščių skaudantys pečiai.
Kartais pagalvoju, kad tie vietiniai rusai buvo įpareigoti tremtinius sovietinti. Atsimenu, vieną dieną tėvas apsivilko iš Lietuvos atsivežtą kostiumą (jį po dešimties metų dar ir į Lietuvą parsivežė), mama – kažkokią margą suknelę, pasiėmė po lėkštutę ir šakutę (peilio neatsimenu) ir nuėjo kartu su vietiniais ir kitais tremtiniais į kažkokią didelę patalpą, susėdo ant suolų prie ilgų stalų ir šventė kažkokią sovietinę šventę, tikriausiai, Gegužės 1-ąją, nes per „spalines” jau būdavo sniego.
Rusų kalbą tremtiniams reikėjo išmokti savarankiškai. Ona Šniolytė, vėliau už dienoraščio rašymą ir jo „antitarybinį” turinį, iš kurio neva paaiškėjo jos buvę ryšiai su Lietuvos partizanais, nuteista 25 metams katorgos, prieš keletą metų man papasakojo kuriozišką istoriją, susijusią su mano tėvo „lingvistiniais gebėjimais“. Prie upės, kur lietuviai dirbo miško darbus, atėjo komendantas patikrinti, ar visi tremtiniai darbe. Mano senelis, beje, jau pensijinio amžiaus, bet turėjęs dirbti, tuo metu buvo nuėjęs į krūmus – viešųjų tualetų ten nebuvo. Komendantas klausia mano tėvo: „Gdie Tumovič?” Tėvas pasimetė, kiek pagalvojęs išsigandęs pasakė: „Idi sratj”. Visi ėmė garsiai juoktis, komendantas taip pat.
Atgal
