VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Istorija

10 11. Kunigaikščiai karaliai

Vaidotas Bartkus

Paveldimos, o esant būtinybei ir skiriamos, valstybių valdovų pareigybės istoriniai vardai Europoje gali atskleisti svarbius diplomatinius derybinius momentus bei vykusiais politines intrigas nuo seniausių laikų iki šių dienų. Tų vardų būta visokių. Jų įvairovėje ir lietuviškas kunigaikštis giminingas anglų king verčiamam mūsuose į karalių, germanų „kionigui“, kilusiam iš senosios formos *kuning bei slavų kniazj. Romėnų valdovui – jų karaliui naudotas lotyniškas žodis rex, turintis aisčių žemėse atitikmenį – rikis, o karalienei - regina. Graikiškoje karaliaus įvardijimo tradicijoje yra „bazilėjus“, iš kur kilę ir slaviški vardai – Vasilijus. Slavai valstybės valdovui, kaip ir germanai savo karingam valdovui naudojo ir caro, kaizerio įvardijimus, kilusius nuo Cezario. Gi pats karaliaus pavadinimas yra pakankamai vėlyvas, nes jis radęsis iš frankų valdovų karolingų-merovingų dinastijos, siaubusios aplinkines žemes VIII-X a. mėgdžiojimo.

Mokslų akademijos salėje prieš savaitę susirinkę į seminarą garbūs mokslininkai ir politikai bei kariškiai svarstė išsiplėtojusią šviesuomenės ir kariškių sluoksniuose diskusiją – ar galime, ir ar turime savo didžiuosius kunigaikščius vadinti karaliais arba šiek tiek ironizuojant iš šalies – ar turime giminingą germaniškai anglosaksiškam vadinimą didžiuoju kunigaikščiu keisti į frankišką? Deja, viskas nėra taip paprasta, kaip atrodytų iš Vytauto Landsbergio komentaro – laikykimės tradicijos, tačiau pastebėkime, kad turėtas prūsų karalius Netimeras, o Popiežius rašydamas Gediminui jį įvardijo rex. Daug aiškumo į šią problematiką įnešė guvaus proto humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Bučys, kurio trejetas monografijų yra išskirtinis reiškinys pastarųjų metų istorijos bei senosios literatūros baruose. Jis pirmiausiai paaiškino, kad Europoje nuo seno egzistavo germaniškas, romėniškas, baltiškas, slaviškas valstybės valdovo – karaliaus inauguravimo ritualas, o po to ir frankiškas, kurie nors ir vykdavo dalyvaujant aukštiesiems dvasiškiams, tačiau Popiežiaus „patepimas“ tam, anaiptol, nebuvo būtinas. Pastarasis gi buvo vėlesnio diplomatinio ritualo atributas. A.Bučys pabrėžė, kad tiek Mindaugui, tiek ir Gediminui rašytuose Popiežių laiškuose į juos aiškiai kreiptasi rex, kai tuo pačiu metu, pavyzdžiui, kai kuriems lenkų didikams rašyta – dux, taigi, kreipimasi į Lietuvos valdovus nebuvęs tik pagarbos ženklas, bet tai atspindėjo realią mūsų valdovų padėtį ir jų karalysčių – regnum pripažinimą. Šis mokslo vyras, taip pat, nusistebėjo ir apgailestavo, kad mūsų kai kurių istorikų Popiežių laiškų Lietuvos valdovams vertiniuose regnum, taigi, karalystė išversta į ... kraštą, o rex-karalius, atitinkamai, į kunigaikštį. Tai laikytina ne tik aukščiausio lygio neprofesionalumu, bet ir istorijos falsifikavimu. Prof.Z.Zinkevičius priminė ir istorines lenkų intrigas sulaikant Popiežiaus siųstą karūną.

Diskusija kunigaikščių – karalių tema žiniasklaidoje vartaliojasi jau senokai. Dailiai išleistame Karininkų Ramovės leidinėlyje – lankstinyje „Lietuvos karaliai“ piktinamasi, kad sutapatinus Rusios velikij kniazj, kuris tebuvo chanų vietininkas su mūsų didžiuoju kunigaikščiu, pastarasis nūdienos vakarų Europoje prarado savo svarumą ir atitikimą karaliaus titului. Ne be reikalo pabrėžiama, kad didysis kunigaikštis tėra žinomas iš vytautinių laikų, kai buvo itin aktualūs kariniai politiniai reikalai rytų žemėse, o iki tol mus valdė karalium dabar vadinamas buvęs rex, kuris taip ir pasirašydavo. Dabar galime spėlioti, kaip savo titulą lietuviškai, o ne lotyniškai įvardijo Lietuvos valdovai. Linkęs manyti, kad rikiu, kuris gal bus kilęs nuo rėkti ir rikiuoti germanų žemėse, nes valstybės valdovas mūsuose buvo ir kariuomenės vadu. Dabar pereikime prie svarstymo, kaipgi, iš tikrųjų mes turėtume vadinti savo valdovus? Mindaugo ir kitų prieš jį, bei po jo valdžiusių iki Vytauto vadinimas didžiuoju kunigaikščiu, kaip išaiškino A.Bučys neatitinka realybės, o telaikytinas tendencinga sovietinės istoriografijos tradicija, atseit Mindaugas nebuvo karalium iki Popiežiaus pagarbos ženklo – karūnos, kuri buvo siųsta krikščionybės baltų žemės įsigaliojimo intencija. Taigi, beliktų rikis bei karalius. Kadangi pastarasis mumyse yra įsitvirtinęs kaip bendrinis valstybės vadovo feodalo pavadinimas, tai belieka, pirmiausiai, visus mokyklinius vadovėlius perrašyti atlikus atitinkamus pakeitimus – karalius Mindaugas iki Popiežiaus karūnavimo ir po jo, išsilavinusiam žmogui žinant, kad jis buvo rex ir, gal būt, rikis, o ne joks kunigas, kuris atėjus krikščionybei buvo pakeistas pridėjus priesagą į kunigaikštis. Kiek tai susiję su aisčiais galime tik paspėlioti – galėjo suveikti netgi pasąmoninė paralelė. Pagal prof.A.Bumblausko mokymą, Lietuva, visgi, buvo ir nesisteminė karalystė, nes tai priklauso nuo įėjimo į vakarų tradicijos krikščionišką sistemą. Dar pridurkime, ironizuodami - neaibinė karalystė, nes ji nepriklausė chanatų aibei. Tęskime toliau – nekuopinė nesultoninė nekaganatinė karalystė, nes nesibičiuliavo su tiurkais, chazarais ir dar kuo tik nori. Dalykas tame, kad neretai valdovų santykiai su Popiežium būdavo, anaiptol, ne patys geriausi, tataigi, kaip Jums skamba Jungtinė nesisteminė Karalystė su sostine Londone? Tokie moksliniai išsigalvojimai jais ir teliktų, jei, pavyzdžiui, Nerijai Putinaitei nutaikius momentą nešautų į galvą sudėti į vadovėlius – nesisteminė LDK, todėl visuomenėje yra reikalingas ir tam tikras budrumas, kurio šį sykį nepristigo ir kariškiams. Taigi, valio Lietuvos karaliams ir jų karalystės gyventojams, kaip ir Didžiajam kunigaikščiui Vytautui, kuris vertiniuose, pavyzdžiui, į anglų kalbą turėtų būti ne pažodžiui - grand duke, t.y. didysis hercogas, tačiau, vertus pagal tikrąją prasmę - Grand King, prisimenant, kuningo – kionigo – didžiojo kunigaikščio lingvistinės kilties atitikimą. Pastarosios *kuning ištakos, beje, ieškotinos graikų kalboje ir laikytinos geriausio, taigi vyriausio medžiotojo, kuris buvo vikrus ir kiaunių kūnus nukauti.Beje ir Anglijos karaliaus jūreivis Vulfstanas IXa. raportuodamas apie aisčių žemes ir jų besipešusius karalius panaudojo senosios anglų kalbos žodį – cyninge, kuris irgi yra tos pačios kilties.

Visų skaudžiausia yra kad prie mūsų Valdovų rūmų įėjimo akis bado tos pačios rūšies neteisybė – LDK išversta vėlgi pažodžiui, o ne pagal prasmę: atvertus atgal bus Lietuvos didžioji hercogystė. Dėl šios priežasties daugelis turistų tebekraipo galvas ir klausinėja: visų, o ir jūsų didysis hercogas Varšuvoj, Rygoj, Minske ar Maskvoj sėdėjo? Reikia paprasčiausiai tiesiai daug nesikuklinant užrašyti, kad Lietuva, tai Grand Kingdom – didžioji karaslystė, kadangi yra buvę bei tebėra pasaulyje ir mažų, netgi nykštukinių karalysčių - didžiausia savo laiku Europos valstybė to neabejotinai nusipelnė.

Tiesą sakant, ši visa diskusija su loginėmis lingvistinėmis pratybomis, nors ir labai svarbi, bet atleiskite man, yra šiek tiek ir butaforinė visuotinio dvasinio pakrikimo laikmečiu, nes istorijos variklis į priekį, visgi, priešingai kaip bandoma įteigti - ne valdovų sprendimai ir potvarkiai, o didžiųjų technologijų materialiųjų daiktų ir žmonių aplinkoje, kaip ir dvasinių kultūrinių pokyčių slinktys. Metalų, elektros, naujos komunikacijos atradimas, naujoviškos medžiagos, vaistai, pagaliau ir lietuviškos, skaniausios pasaulyje duonos atradimas, taikos misijos kilę iš humanizmo tradicijos yra tarp didžiausių vertybių, priklausančių ir pasiekiamų daugeliui. Visgi, neužmirškime, kad Ivano rūsčiojo ar karaliaus Mindaugo giminės tragedija disonuoja Kęstučio teisingumui ir garbei, kurią pripažino net patys kryžiokai. Ta verpstė Vingio parke su visomis iškaltomis pavardėmis pastatyta trenkimo į misionieriaus galvą tūkstantmečiui turėtų kuo dažniau būti prisimenama bei primenama, kaip ir anksčiau minėtas istorijos tėvo Herodoto garsiausios pasaulio istorijos knygos skirsnis 4.6, kuriame latvių-lietuvių ištakos paralatuose ir skolotuose neabejotinai liudijamos prieš du su puse tūkstančių metų. Pažiūrėkite kokią veiklą vykdo Rusijos TV kanalai, greta mūsų blizgučių-niekučių „skiedalų“ ir ne tik jie. Ištisą parą transliuojami kultūros, keletas istorinių, dokumentikos kanalai pastaruoju metu aiškiai formuoja ir stiprina rusų istorinį mentalumą, dargi ir su kyštelimais negardžiais „prieskoniais“ apie „iskonno „rusų“ žemes Pabaltijyje, o jų valdžia yra rimtai susirūpinusi „nacionalinės idėjos įgyvendinimu“ ne tik žodžiais. Pasižiūrėkite į internetan sukeltą jų kalbotyros, etnologijos klasiką, naujas įdomiausias disertacijas, kurios pavyzdžiui Pskovo didžiuosius pilkapius –„kurganus“ drąsiai skiria baltams priešingai sovietinės istoriografijos tradicijai. Visa gausi istorinė archyvinė kultūrinė medžiaga iš popieriaus yra verčiama į skaitmeną pasitelkus pažangiausią vakarų techniką. Pas mus kultūrinė veikla gyva, graži, tačiau neretai vien atskirų piliečių, pasišventėlių pastangomis, tačiau pabandykite bent jau Kazimiero Būgos raštus aptikti internete - nepasiseks. Baisi man ta savamokslio trakų frygų sąsajų su lietuvių kalba ieškotojo Rimšos tragedija – kur jo triūso, kad ir ne absoliučiai mokslo kanonų ir dogmų internetinis variantas? Istorijos bei fizinio lavinimo mokytojo specialybę sovietmečiu įgijęs disidentų šeimos narys Antanas Burokas prieš keturis dešimtmečius nuvykęs į Osetiją nustebino vietinius geru jų praeities žinojimu. Jis dar ir išrinko iš osetinų, kildinamų nuo alanų genties, epo ne vieną dešimtį žodžių, nesuprantamų slavams, tačiau suvokiamų ar interpretuojamų lietuvių kalboje. Jei mūsų mokslininkai patvirtintų tų žodžių artumą mums, tada ir Jordano „Getikoje“ garsiajame tų laikų mūšyje šiaurės Prancūzijos laukuose 451 m. greta alanų genties kvojusius liticiani, prie kurių prof.E.Skržinskaja padėjo klaustuką dar prieš penkis dešimtmečius, galėtume drąsiai laikyti lietuvių pulkais po Romos vėliava, o ne vien galvoti, kodėl taip manė Č.Gedgaudas. Kam ši karyba bei istorija rūpi ir turėtų būti svarbu tyrimų planuose? Vlastybės mokslo įstaigoms. Pirmeiviams gi būna sunkiausia – dažniausiai jie totaliai atmetami, ignoruojami, ar net scholastiškai paširpiami, tačiau teisybė turi tokią savybę, kad ji, vis vien, kaip nors, anksčiau ar vėliau nugali. Geriau daug nelaukiant.

Visgi, Lietuvos valstybės prestižas šiais laikais irgi ne paskutinėje vietoje, todėl nepasitvarkymas netgi tokiuose paprastuose dalykuose – užrašuose prie Valdovų rūmų ar vadovėliuose pirmininkaujant ES tėra dar vienas abuojumo bendriems reikalams simptomas. Dėl šios priežasties šnektelėjau su Lietuvių kalbos komisijos pirmininke doc.D.Vaišniene ir abu išsiaiškinome, kad šių dalykų tvarkomoji eiga yra visuomenės rankose: vertėjų, istorikų gildijos turėtų oficialiai kreiptis į Kultūros bei Švietimo ministerijas, o šioms nebūtų kur dėtis, nes yra ne tik Lietuvos Konstitucijos preambulė, kurią laikas išmokti pritaikyti.

Karališki dalykai prieš keletą savaičių jau vienuoliktą kartą buvo paminėti Maišiagalos piliakalnio papėdėje – trimis autobusais ir lengvosiomis sugužėję vilniečiai bei keletas vietinės šviesuomenės atstovų pasigėrėjo dvejais vaidinimais, skirtais Algirdo pergalei prie Mėlynųjų vandenų, paklausė istorikų, pasidžiaugė netilusiomis dainomis ir kilmingųjų šokiais. Ši šventė, kaip ir visa kultūrinė Karininkų Ramovės veikla varoma su visais itin šiltai, paprastai bendraujančio Gaudento Aukštikalnio yra verta ir aukšto įvertinimo – solinis dainavimas, kankliavimas scenoje, kaip ir daugelio renginių programų bent jau dalys būna tobuliausių standartų, o jauna, bet nuoširdi sceninė vaidyba dar geriau atrodė nei scenoje, prie vis dar apleistoko piliakalnio, kurio aikštelė gali lygiuotis link Gedimino kalno. Gaila, kad kasmetės karaliaus Algirdo šventės nėra tapę ir viso miestelio, ir apylinkių – kermošius turėtų tapti ir neatsiejama šventės dalimi bei seniūno rūpesčiu.

Piliakalnio papėdėje istorikų buvo papasakota ir paminklo Algirdui aktualija Vitebske. Jį sumanius pastatyti centrinėje aikštėje ir atliejus, Baltarusijos valdžią pasiekė laiškas, kad anis žmudzinas buvęs „zladiejus“ ir jam ten ne vieta. Betgi, mūsų gausios kultūrinės draugijos neįstengia surašyti laiško tai valdžiai, kad karalius Algirdas, visų pirma, buvo didysis slavų žemių nuo mongolų totorių anplūdžio gynėjas, sumušęs piktadarius prie Mėlynųjų vandenų ir tai ant paminklo vertėtų užrašyti didžiosiomis raidėmis, juolab istorikų aptikti gausūs karaliaus Algirdo laikų slaviški dirbiniai Kernavėje, kaip tvirtinama, rodo ir jų diduomenės bei geriausių amatininkų slėpimąsi mūsų senovės sostinėje . Gi jo sūnūs, kunigaikščiui Donskojui kritus nuo sužeidimo Kulikovo mūšio pradžioje gerai vadovavo flangams, o ir centre reiškėsi bei nesudrebėjo, todėl tas istorinis didysis mūšis ir buvo laimėtas. Kas gi jei ne algirdaitis karalaitis organizavo ir kremliaus gynybą, tačiau patikėjęs klastūnais išėjo už vartų derėtis ir buvo nužudytas. Senokai pribrendęs reikalas parašyti solidžią studiją apie istorinį Lietuvos vaidmenį gelbstint Europą nuo hunų , avarų bei jų palikuonių mongolų totorių ordų. Tai ko gi dar laukiama – ar sunku laišką surašyti ir santykius su kaimynais gerinti? Patys deramų paminklų stokojame, bet tik vamzdį tesugebame įmaklinti garbingiausion vieton: įmontavę į pilių parko kraštovaizdį, kuris yra viena didžiausių sostinės landšafto vertybių. Negi tik minėta preambulė mus tegina?

Sakoma, kad sutiks pagal apsirengimą, išlydės pagal žodį. Apsitaisę daug kur tebesame nebe taip, kaip derėtų ir galėtume, o ir žodžio reikiamo dar daug kur pritrūkstame, tačiau išdygusi nauja šiuolaikė mokykla visai netoli piliakalnio ir bus tas geras ženklas kuria kryptim ilgai ir kantriai reikia eiti.

Atgal