VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

ISTORIJA

11 15. Nalšios kunigaikštis Daumantas

Vytautas Baškys

Ne tik Nalšios krašte sklando pasakojimai apie kunigaikštį Daumantą. Bet, greta jo legendų apie žygius ir turtus pasigirsta atodūsis dėl jo pasitraukimo iš tėviškės. Neramu, nes tai siejama su karaliaus Mindaugo ir karalaičių Ruklio (Gerstuko) bei Rupeikio žūtimi. Lapkričio 14 d. vis prisimenama jog 1263 m. vėlyvą rudenį Lietuvai buvo suduotas skaudaus smūgis.

Kultūrai reikia istorijos

Sudramatinti Daumanto santykiai su karaliumi Mindaugu jaudina atmintį – tragiškas Daumanto istorinis paveikslas pasklido meninėje kūryboje, nes garbės, meilės, išdavystės temos yra senos kaip pasaulis. Tačiau ar viskas taip? Ar prieštaringi vertinimai pagrįsti? Išties sudėtingas Lietuvos istorijos puslapis, kurio aidas kiekvieno iš mūsų gimtinėje primena apie protėvius ir likimus.

Pasimetus praeities atodangose istorijai kaip ir Nalšios kraštovaizdžio apžvalgai reikia erdvės. Kažką mena vaizdingas Alaušo ežeras, prie jo Maneičių, Ruklių piliakalniai. Sudramatintos praeities atgarsiuose XIII a. prasidėjusi drama nesibaigia, Senoji Utena siejamos su Nalšios kraštu, legendiniu Uteniu ir kunigaikščiu Daumantu, valdžiusiu Utenos pilį.

Greta žinomų XIII amžiaus įvykių, karaliaus, kunigaikščių vardų Lietuvos kraštas nužymėtas vietovardžiais, kurie padeda apžvelgti esmines istorines aplinkybes. Ir vėl istorija, be kurios tauta ir jos kultūra negyvena. Nalšėnų kunigaikščio Daumanto drama kartojama istoriniuose pasakojimuose. Tokia ji ir Utenoje gyvenančio rašytojo Petro Panavo dramoje „Daumantas“. Tik šioje nalšėniškio dramoje greta kartojamo tragizmo yra Daumanto – žmogaus ir valdovo gyvenimo prošvaisčių, žmogiškų jausmų atodangų. Kūrinyje tai galima apibendrinti vaizdingu kunigaikščio vaikystės prisiminimu, susietu su gimtine, su gamta: „Palydėk per dangų Mėnulį. / Tai tavo tėvulis eina. / Ir viską mato, / Ir viską girdi. / Viską, o viską, vaikeli“.

Dviratininkų žygio Vilnius-Rukla-Utena dalyviai Nalšios krašte prie Alaušo ežero 2007 m.

Poetizuota dainelė suteikia Daumanto asmenybei patrauklumo, nuo jausmingų žodžių praskaidrėja jo įvaizdis, pasigirsta mintys apie labai teisingą valdovą. Patrauklesne vizija atsigręžiame į Nalšios ir Lietuvos karalystės bei asmeninius valdovų ryšius. Apžvelgdamas istorines aplinkybes Simonas Daukantas pirmas įžvelgė neteisybę ir, klodamas pamatus lietuviškam vertinimui, tarė: „vienok Mindaugo smerčio kita turėjo būti priežastis, nei kurią gudų rašytojai rodo". Štai kaip, šiemet minint S.Daukanto 220 metų jubiliejų šis Lietuvos istorijos tėvo vertinimas yra ypatingai jautrus priminimas, jog Lietuvos istorija iki šiol kovoja su klastomis.

Istorijai reikia kultūros

Pasigirdus Daukanto vertinimui galima pajausti, jog atmintį nuodijanti pikta paskala nevisagalė, jog yra gairė kitokiam Daumanto suvokimui, išsiveržimui išnerimą keliančių vertinimų. Tada ir atsigręžiame į šaltiniotyrą, kurioje neginčijama, jog nepalankus Lietuvai Volynės metraštis yra subjektyvus. Įžvalgose aiškėja, jog tai darė nebūtinai metraštininkas, nes metraštis keletą kartų buvo perrašomas ir papildomas skirtingomis nuomonėmis. Šališki įrašai suplaiksto Lietuvos istorinį mąstymą su turiniu, atseit dėl šeimyninių nesutarimų karalius Mindaugas susipriešino su kunigaikščiu Daumantu, o Treniota pasitelkė jį sau sąjungininku.

Tačiau kitų šaltinių duomenys bei aptariamo meto įvykiai liudija ką kitą. Eiliuotoji Livonijos kronika nurodo, jog dėl Mindaugo žūties kaltas Treniota, o apie keršijantį Daumantą čia apskritai nerašoma. Dar daugiau, karaliaus sūnus Vaišvilkas iš Naugarduko grįžęs į Vilnių nušalina Treniotą ir, keršydamas už tėvo nužudymą, surengė žygį ne prieš Daumantą, o į Sandomiro ir Krokuvos sritis. Tokia pozicija nurodoma ir šešiuose lenkų vyskupo raštuose.

Tuo metu Daumantas ryžtingai kovoja su Treniotos šalininku Gerdeniu, kuris po Mindaugo žūties buvo užvaldęs jo tėvoniją Nalšioje ir Tautvilo Polocką. Į Pskovą Daumantas išvyko praėjus dviem metams, po to, kai žuvus Treniotai 1264  m. ir Gerdeniui 1267 m. kraštas įveikė smurtininkų agresiją, apsigynė nuo lenkų, išgavusių popiežiaus pritarimą, veržtis į Lietuvą. Valstybė atgavo pozicijas, bet išliko Rygos kryžininkų ir Volynės koalicijos agresijos grėsmė. Didžiuoju kunigaikščiu tapęs Vaišvilkas tęsė savo tėvo Mindaugo ir didžiojo kunigaikščio Ringaudo dar 1213 metais pradėtą krašto gynybos diplomatiją – pratęsė sutartį su Livonija, su šiauriniais rusų kraštais. Dargi Daumantą ir Vaišvilką sieja ryšys su stačiatikybe, kuri teikė galimybę rasti sąjungininkų krašto gynybai.

Lietuviškos istoriografijos pozicija

Daumanto ir karaliaus Mindaugo santykių supriešinimas iškreipia pažinimą, tampa nelojaliu Lietuvai ir pilietine priederme verčia iš Lietuvos istorijos ryžtingai atmesti brukamas politizuotas klastotes. Tarpukario metais istorikas J.Stakauskas, išnagrinėjęs XIII a. Lietuvos ir Vakarų Europos diplomatiją, atmetė subjektyvius vertinimus dėl karaliaus Mindaugo žūties ir nustatė tą pat ką S.Daukantas – Mindaugas žuvo ne dėl šeimyninio keršto, bet dėl grynai politinių priežasčių. Volynės metraščio klaidinantį įrašą apie karalaičių amžių paneigia ir kitos istorinės žymės. Tai karalaičiai Ruklio ir Rupeikio amžius. Karaliaus Mindaugo rašte nurodyta, jog 1254 m. jie dalyvauja sprendžiant valstybės reikalus. Istoriografijoje karalaičiai į keliones vyksta kartu su tėvu. Tai griauna metraštyje užrašytą pramaną, jog po karalienės Mortos mirties reikėjo kviesti Daumanto žmoną globoti mažamečius vaikus.

Istorikas Zenonas Ivinskis, atmesdamas priežastis dėl karaliaus Mindaugo žūties buvus dėl asmeninių paskatų, parodė tipišką slavų metraštinės tradicijos būdą, jų autorių naudotą kai siekta apibūdinti nepageidaujamą personažą – vyras nužudomas, o jo žmona pasisavinama. Šiuo požiūriu istoriografija atmetė Gedimino kilmę iš arklininko, Vytenio nužudymą bei jo žmonos pasisavinimą ir valdžios uzurpavimą. Nepriimtinas požiūris ir dėl Daumanto savaip pakartoto žmonos grobimo paėmus į nelaisvę Gerdenio žmoną. Pskove Daumantas vedė rusų karvedžio Aleksandro Nevskio anūkę, buvo išrinktas Pskovo kunigaikščiu, pagarsėjo kaip drąsus karo vadas. Politizuotos geopolitinės aplinkybės dėl karaliaus Mindaugo žūties rodo, jog, išties – istorijai reikia kultūros.

Krašto gynybos požiūriu Z.Ivinskis, atskleisdamas užsienio remiamą vidaus opoziciją, nurodė Treniotos opozicija Mindaugui, kuri kėlė nemažesnę grėsmę nei karinė agresija, kuri telkėsi nuo Saulės mūšio, dar labiau užaštrėjo po 1262 m. žygio į Livoniją (Cesį-Wendeną). Karalius Mindaugas ryžtingai nutraukė neparuoštą žygį, nes Treniota neįvykdė pavedimo suderinti tai su lybių ir latgalių sukilimu bei novgorodiečiais, kronikoje dėl ko jis pavadinamas „nelabuoju žmogumi ir tikru bailiu“. Svarbiausia, jog šios aplinkybės rodo krašto gynybos strategiją - karinius veiksmus derinti su sąjungininkais. Tai rodo ir Daumanto išvykimo į Pskovą priežastį, primena 1219 metų Dangeručio sudarytąją taikos sąjungą su Novgorodu.

Tokią krašto gynybos politiką po Ringaudo tęsė karalius Mindaugas, palaikė santarvės ryšius su Aleksandru Nevskiu. Tokia Lietuvos diplomatija tęsiama ir po karaliaus Mindaugo žūties. Šių aplinkybių visumoje Daumantas iškyla Lietuvos krašto gynybos diplomatu. Nalšios kunigaikštis Daumantas, baigęs kovą su Treniotos šalininku Gerdeniu, ėmėsi vadovauti pskoviečiams, kartu gynė Lietuvą nuo Livonijos bei Rygoje susispietusių kryžininkų ir Volynės koalicijos agresijos. Tai raktas kunigaikščio Daumanto palikimo vertinimui.

Tautos istorinių vertybių ižde

Tautos istorikų darbuose ir Nalšios Daumanto gentainių kūryboje įžiebtas pagarbos žiburėlis tepadeda atsikratyti nuo nepagrįstų kaltinimų. Kunigaikščio Daumanto istorinę asmenybę turime tarp tautos iškilių asmenybių, drama tik tarp istorijos ir jos klastočių. Istorinius autoritetus turime kaip laisvės archetipus, kad išliktume, kad neprarastume žmogiško orientyro, kuris gyvenime, ypač iškilus grėsmei būtų pavyzdys krašto gynybai. Atmenant, jog nėra amžinų priešų, yra tik amžini laisvės idealai, kunigaikščio Daumanto poelgius ir veiklą turime suvokti būtent taip, kaip reikalavo ano meto tautos interesai. Tai jaudina,atminimas negali be pėdsakų išnykti.

Nalšios kraštas pagrįstai gali didžiuotis didžiavyrių Dangeručio ir Daumanto veikla. Jų gyvenimai, poelgiai ir likimai svečiose šalyse mums brangūs ir reikšmingi kaip ryškus Lietuvos diplomatijos atgarsis.

 

Atgal