Istorija
03 09. Žiupsnelis lietuviškai Sibiro epopėjai. Ketvirta dalis
Irena Tumavičiūtė
Iš vaikystės dar reikėtų paminėti kasmetinius potvynius. Atsimenu, ir priešais mūsų trobelę buvo giliai į žemę įleisti poliai – kad potvynio ledai nenuneštų trobelės – kartą prisimenu, kaip potvynio vanduo kažkur nuplovė mūsų išvietę. Vanduo pakildavo labai staigiai. Vos spėdavome susirišti patalynę ir visą mantą (kuklaus gyvenimo privalumai!). Prisimenu, kartą vanduo taip greitai pakilo iki mūsų trobelės laiptelių (trobelė buvo pakelta ant aukštų pamatų), kad tėvas, parbėgęs iš darbo, apsiavęs ilgais auliniais žvejų batais, atbrido iki durų ir mane išnešė. Išsiliejusi Tomė bematant užliedavo kaimelį. Potvynio laikotarpiui mus iškeldavo į minėtąjį Gorodoką ir apgyvendindavo mokykloje.
O vaikai visur randa romantikos. Atsimenu, brolis įsisodino mane į kažkieno valtį ir smagiai plaukiojome aplink apsemtas trobas, pro langus pažvelgdami į vidų. Dar atsimenu, kaip kartą po potvynio prisirinkome didelių peršlapusių bulvių ir ant krosnies plytos išsikepėme gardžių „lepioškų”.
Kitas gardėsis buvo pienas. Kartais mama išvirdavo kleckynės. Aš ar brolis, pasiėmę butelį, eidavome pas rusus nupirkti pusę litro pieno. Prisimenu kelis kartus pasikartojančią sceną: mama ruošiasi pilti pieną į sriubą, o mudu su broliu, atsistoję šalia, prašome duoti „gurkštelėti”. Duodavo. Bet neatsimenu, kad būtų tekę išgerti visą stiklinę brangaus pieno.
Turėjome šunį Mirtą ir katę. Mirta buvo tokia didelė, kad žiemą, atsistoję ant slidžių, ją pasikinkydavome ir ji nešdavo mus laukais. Visam gyvenimui įsirėžė graudus vaizdas – 1958 metų išvakarėse tėvas, kažkur pasiskolinęs arklį, mamą, brolį ir mane rogėmis veža į Tomsko geležinkelio stotį (tėvai norėjo, kad grįžtume į Lietuvą per mokinių atostogas), o iš paskos dar ilgai bėga Mirta. Niekada nepamiršiu didelių jos akių...
Mano mama Sibire ėmėsi piršlienės vaidmens. Vorkutos lageriuose sėdėjo du jos pusbroliai – Adomas ir Zigmas Kazlauskai. Kai vokiečių okupacijos metais pasklido gandai, kad lietuvių vyrus ims į kariuomenę, jiedu nuėjo tarnauti į Lietuvių policiją. Artėjant rusams, jie nesitraukė į Vakarus. Tikriausiai manė, kad ir vėl galės tarnauti policijoje (pervilks uniformas, kaip Lietuvoje milicininkai po rusų okupacijos buvo pervilkti Lietuvos policijos uniforma). Bet taip neatsitiko – visus buvusius policininkus (galbūt išskyrus tuos, kurie nuėjo stribauti), suėmė ir nuteisė pagal Rusijos įstatymus kaip „nacių kolaborantus“.
Po Stalino mirties mama pusbroliui Zigmui į Vorkutą pasiuntė mūsų kaimo darbštuolės Zitos Rumbinaitės adresą. Ji naktimis dirbo kūrike, o grįžusi iš darbo į kitą Tomės upės krantą – į turgų – nešdavo parduoti pieną – užsimaudavo ant galvos tokį maišą, kurio priekinėje ir užpakalinėje dalyje buvo įsiūta po du mažesnius maišus – į kiekvieną iš jų tilpdavo trilitris butelis, o dar po bidonėlį nešdavo rankose. Zita ir Zigmas pradėjo susirašinėti. Nuėmus teistumą, gulagininkai galėjo važinėti po Rusiją, bet į Lietuvą grįžti neturėjo teisės. Vieną dieną susilaukėme tolimų svečių: dėdė Zigmas atvažiavo su likimo draugu –politiniu kaliniu iš Ukrainos. Tas ukrainietis nakvodavo pas mus – mama jam paklodavo patalą ant grindų.
Prieš dėdės ir Zitos vestuves užfiksavau gražiausią Sibiro gyvenime savo rūbą – mama pasiuvo man labai švelnaus žalsvos spalvos velvetinio aksomo suknelę, kokios niekas neturėjo. Mama sakė, kad jos brolis Ignas (jam pavyko pabėgti nuo komunizmo teroro – trys jo laidos abiturientai buvo nukankinti Rainių miškelyje) iš Vokietijos atsiuntė dovanų medžiagų. Gal dėl tokio dosnaus dovanotojo man ta suknelė buvo tokia brangi. Iš dėdės atsiųstos medžiagos mama ir sau pasisiuvo labai gražią suknelę – mat ji ir tėvas per tas vestuves buvo piršliai – išmokau naują lietuvišką žodį. Vestuvės vyko Rumbinų namo kambaryje.
Su dėde Zigmu atvažiavęs ukrainietis kartą iš Tomsko turgaus mums, vaikams, atvežė tikrų obuolių! O skanumėlis, iki tol matytas tik knygose. Tiesa, dirbtinius obuolius per darbų pamokas buvome gaminę naujametinei eglutei. Taip pat pirmą ir vienintelį kartą buvome pavaišinti vynuogėmis. Bet prisiminimuose jos neliko tokios pasakiškai skanios kaip obuoliai.
Tiek visokių atradimų buvo per tas vestuves. Mat iš kalinių virtę paprastais tremtiniais, tas ukrainietis ir mano dėdė šachtose, ko gero, neblogai uždirbdavo. Atsimenu, tas dėdės draugas kartą iš Tomsko atvažiavo tikru taksi! Man dar vienas daiktas atkeliavo iš knygų paveiksliukų. Atsimenu, tas vyras sako mano tėvui, kad nenori padaryti mums gėdos, atseit, tegu visi mato, kad pas mus nakvoja ne koks ubagas, o garbingas žmogus. Taksi iš Tomsko reikėdavo važiuoti tolimu aplinkiniu keliu, ir mano tėvui, matyt, pasirodė, kad važinėti taksi ir pirkti brangius vaisius gali tik koks “rubauninkas”. Atsimenu, likusias naktis prieš eidamas miegoti, tėvas po lova (dėl viso pikto) pasidėdavo kirvį.
Po vestuvių abu jaunieji išvažiavo į Vorkutą. Į Lietuvą grįžo daug vėliau, kaip ir daugelis tremtinių. Jau prieš keletą metų abu atgulė amžino poilsio gimtojoje žemėje.
Didelis įvykis lietuvių gyvenime buvo, kai kelis kartus išgirdau sakant: „Jos grįžta”. Iš suaugusiųjų kalbų supratau, kad turėta galvoje Jona Klemanskaitė (vyriausioji Klemaitienės duktė) ir Ona Šniolytė. Ėjo 1956 metai.
Iš pradžių pamačiau Joną. Išvydus šią jauną moterį, pirma mintis man buvo – o kad aš užaugčiau tokia graži kaip ji. Praėjus penkiasdešimčiai metų, Altajaus tremtinys Vytautas Cinauskas tokioms gražuolėms suteiks graudžiai įspūdingus vardus – Mis Karganda, Mis Angara.
Jona (visi ją vadino Jane), partizanų kuopos vado našlės Klemaitienės dukra, nors namie buvo keturi jaunesni broliukai, sesutė, mama ir močiutė, 13 ha žemės savininkė, iki tremties mokėsi Klaipėdos medicinos mokykloje. Kad ir kaip vargingai šeima gyveno, bet Jona norėjo tapti medicinos sesute ir padėti žmonėms. 1947 m. gruodžio mėn. studentus anksčiau išleido Naujiesiems metams namo – ne Kalėdų švęsti. Tik vėliau Jona suprato, jog siekta, kad naktį į rugpjūčio 29-ąją visi būtų tėvų namuose – tą naktį prasidėjo viena iš tremčių į Rusijos gilumą. Vakare Kleimaičių namą apsupo rusų karo veteranai, atvesti lietuvių stribų Klemanskų.
Šiandien ligų kamuojama moteris prisimena, kad tie rusai buvo žmoniškesni už stribus – ragino pasiimti maisto, miltų, vienas septynmečiui Jonukui net savo pirštines atidavė.
Kaip jau minėta, visa ši šešių asmenų šeima buvo „pakrauta” į gyvulinį vagoną. Mano mama prisimena, kad tokio skurdo nebuvo mačiusi – septynerių ir penkerių metų Jonos broliukams ant marškinėlių buvo užmesti seni vyriški (komunistų nušauto tėvo) švarkai, o Jona vagone vaikams mezgė vilnones kojinaites. Devynių mėnesių sesutę Ziną našlė vis glaudė prie krūtinės.
Jona netrukus ištekėjo už buvusio politinio kalinio Jono Pukinsko. Bet Jona, kaip ir jos broliai, kaip „bandito” vaikai, negalėjo net svajoti apie grįžimą į Lietuvą. Grįžo tik po Atgimimo. Vilniuje išsipirko vieno kambario butelį. Sibire užaugino du vaikus – Vidą ir Algimantą, turi keturis vaikaičius ir vieną provaikaitį. Nors ligota, bet džiaugiasi, kad išsipildys jos svajonė – numirti Tėvynėje.
Antroji „sugrįžėlė“ buvo Ona Šniolytė, gim. 1926 m. Jos tėvą, ūkininką, enkavedistai išsivedė iš namų 1946 metais, ir daugiau šeima jo nematė. Vienas Onos brolis buvo įkalintas gulage ir žuvo šachtoje. Ūkininko Šniolio našlę Veroniką, gim. 1897, su penkiais vaikais ištrėmė į Sibirą. Jauniausiam Vytautui buvo 16 metų. Visi Šnioliai dirbo. 1940 metais gimęs Jonas Klemaitis prisimena, kaip, išėjus į darbą Šnioliams, jie, keturi Klemaičiukai, ateidavo prie Šniolių namo, suklaupdavo prie suoliuko ir senoji Šniolienė visiems įpildavo sriubos.
Abi lietuvaitės – Ona ir Janė, kaip minėjau, už dienoraščių rašymą ir juose įžiūrėtą „antitarybinį” turinį buvo nuteistos. Janė gavo „tik” 10 metų, o Šniolytę, matyt, dėl dienoraščiuose minimų miško brolių (ji pati buvo partizanų ryšininkė), Tomsko teismas nusprendė nubausti aukščiausia bausme sušaudyti. Onai Šniolytei-Samienei ir šiandien ima virpėti balsas, kai prisimena žiaurų žydų tautybės tardytoją. Ona nebenorėjo gyventi – bandė ranka išdaužti tardytojo kabineto langą ir šokti žemėn. Apie tai girdėjau kalbant lietuvius, kai kaimas laukė Onos sugrįžtant. Kai, prasidėjus Atgimimui, mielą Onutę (taip ją visi vadina) susiradau, pirmiausia paprašiau, kad parodytų rankas – viename rieše visiems laikams likęs bandymo nusižudyti randas.
Bet likimo vingiai nenuspėjami. Onutę išgelbėjo jos kameros kaimynė rusė, labai išsilavinusi moteris, kuri buvo įkalinta dėl to, kad jos sūnus, lakūnas, pabėgo į Vakarus. Geroji moteris pakalbėjo su savo tardytoju, jaunu rusu. Šis patarė, kad Ona parašytų malonės prašymą. Bet lietuvė atsisakė, po tardymų kančių nebenorėjo daugiau gyventi. Ona mano, jog tiedu, matyt, falsifikavo jos parašą ir įteikė malonės prašymą. Vietoj mirties bausmės ji gavo 25 metus katorgos – iki pat Stalino mirties su likimo draugėmis kasdavo duobes, prie kurių karučiais, o žiemą rogėmis, „rankiodavo“ nukankintų ar dėl išsekimo mirusių komunizmo kankinių kūnus, dažniausiai nuogus. Atveždavo juos prie didelių duobių ir į jas suversdavo mirusiuosius. Kartais tekdavo „dirbti” ir žiemos naktimis – tada, kad visiškai nesušaltų, užsidegdavo laužus. Kartą viena lietuvė atpažino savo parapijos kunigą. Ji greitai nusivilko savo marškinius ir apvilko jais kunigą.
Po kelerių metų Ona gavo lengvesnį „darbą” – po lagerius vežiojo maistą. Būdavo, privažiuoja, klausia, ar yra lietuvių – ir tuoj pakyla daugybė rankų. Taip lageryje susipažino ir su būsimu vyru – buvusiu pradinių klasių mokytoju Alfonsu Samiu. Jie apsivedė jau grįžę į Lietuvą, užaugino du vaikus, auga šeši vaikaičiai ir vienas provaikaitis. Šviesaus atminimo Alfonsas Samys jau ilsisi Šiaulių kapinėse, iškeliavo Anapilin, visus gyvenimo okupuotoje Tėvynėje dešimtmečius jautęs nuoskaudą, kad negali dirbti mėgstamo pedagoginio darbo.
Atgal
